Domininkas Kunčinas

Ką tik muzikos grupė „El Chico Fuendre“ pristatė savo naujausią albumą „Ragas For City Dwellers“ ir jau išvažiavo į savo elektroninės kraut world muzikos autobaną Europoje. „Daugiau nei koncertas, tai buvo dvasinė patirtis. Nuo riaumojančių gitarų ir modulinių sintezatorių cypimo iki elektroninių vabzdžių čirpimo ir žaidimų aparatų garsų – „El Chico Fuendre“ yra vieni įdomiausių pastaruoju metu matytų atlikėjų.“ – rašė žinomo britų žurnalo „Clash“ žurnalistė Rebecca Galian Castello. „Jei išskrisiu, pagaukite“ – albumo apžvalgą užbaigia Jonas Braškys iš „370“.

Pirmą kartą pavadinimą „El Chico Fuendre“ išgirdau... 2023-iais Talino muzikos savaitėje ieškodamas atlikėjų iš Lietuvos. Ispaniškai skambantis (bet iš tikrųjų išgalvotas) pavadinimas atstūmė dėl asmeninio subjektyvaus santykio su Lotynų Amerikos muzika, galbūt todėl jų pasirodymą Estijoje praleidau. 

Tačiau paklausius grupės kūryba suintrigavo, todėl po kelių mėnesių pasikviečiau juos į radijo laidą „Kabinetas“. Vietoje įprasto pokalbių formato, vaikinai surengė hipnotizuojantį gyvos muzikos pasirodymą, „RadioVilnius“ studiją užgrūdę savo instrumentais.

Diplomuoti kompozitoriai Domantas Pūras ir Ignas Šoliūnas bei (al)chemikas Jokūbas Preikša kartu pradėjo groti apie 2020-ius Vilniuje ir įrašė keturis albumus: „Beatland, Vol.1“ (2020), „Do Androids Dream About Electric Sheep“ (2022), „New Blood“ (2022) bei jau minėtą „Ragas For City Dwellers“ (2025), kurį pirmieji praėjusių metų pabaigoje galėjo išgirsti festivalio „Gaida“ lankytojai.

Kompozitorius, garso inžinierius ir daugiadisciplininis menininkas Domantas Pūras specializuojasi elektroakustinėje ir elektroninėje muzikoje, savo kompozicijose derina postminimalistinės struktūras, triukšmo tekstūras ir lauko įrašus, naudodamas tokias medijas kaip fortepijonas, vargonai, choras, elektronika ir akustinė aplinka. Pernai D.Pūras išleido savo solinį albumą „Like an Underground River“, su būgnininku Dominyku Snarskiu sukūrė duetą „The Folds“.

Ignas Šoliūnas – elektroakustinės muzikos kompozitorius, tyrinėjantis droną, minimalizmą ir struktūrizuotą improvizaciją. Įkvėptas Terry Riley, La Monte Young'o, Charlemagne Palestine ir daugelio kitų, savo kūryboje jis derina analoginę elektroniką su akustiniais instrumentais. Ignas yra aktyvus Lietuvos šiuolaikinės muzikos scenoje, yra „Bloom Theory Theatre“ bendraįkūrėjas. Šiemet I.Šoliūnas išleido savo solinį albumą „Erase for Prosperity“, o 2020-iais – kartu su D.Pūru įrašė šešėlinį „El Chico Fuendre“ albumą iškalbingu pavadinimu „We Spent Our Summer in Montpellier and This is How It Sounded“.

Akademinio muzikinio išsilavinimo neturintis, kompiuterinis chemikas Jokūbas Preikša yra itin svarbi grandis „El Chico Fuendre“ organizme, savo laiku sujungusi kūrybines molekules tamsiame „Yucatan“ bare Vilniuje. 

Prieš kelias savaites, saulėtą pavasario dieną, su Domantu ir Ignu susitikome Užupyje prie Vilnelės, kur akomponuojant paukščių čiulbėjimo ir upės čiurlenimo ambientui, pasikalbėjome apie chico ir kodėl jis fuendre.

Kol nepradėjote komunikuoti apie naują albumą ir būsimą turą užsienyje, iš jūsų nieko nebuvo girdėti. 2024-ųjų rudenį atlikote „Ragas For City Dwellers“ programą festivalyje „Gaida“ ir nutilote...

Domantas: Visą tą laiką sėdėjom studijoje ir užsiėmėme kūryba bei albumo miksavimu. Turėjom prikaupę virš šimto valandų įrašų.

Ignas: Įrašinėjome visus koncertus nuo tada, kai maždaug prieš dvejus metus prasidėjo kūrybinis albumo procesas. Paskutiniai keturi mėnesiai buvo skirti atrūšiavimui ir paruošimui leidybai. 

Kaip pavyko iš to šimto valandų atrinkti keturiasdešimt penkias minutes? Paprastai kūrėjams sunku atsisakyti savo idėjų...

Domantas: Kadangi viskas buvo įrašyta gyvai ir daugiau mažiau improvizaciniu pagrindu, gana lengva paklausyti ir apsispręsti. Labai nesinorėjo karpyti ir iš skirtingų įrašų dėlioti kažkokį frankenšteiną. Bandėme surasti tą vieną, atitinkantį tai, ką norime išgirsti viename ar kitam kūrinyje.

Ignas: Kiekvienoje kompozicijoje yra tam tikra tema, jos visos gana atpažįstamos. Kiekvienoje versijoje gali girdėti, kad groja būtent tas kūrinys ir jį atpažinti, bet kiekviena tų versijų skamba skirtingai priklausomai nuo aplinkybių, nuo momento. Kartais ir kitus instrumentus naudojome, per tuos dvejus metus šiek tiek keitėsi kiekvieno iš mūsų muzikos technikos sąranka, pasikeitė ir kūrinių skambesys. Vieni įrašai paimti iš ankstesnių atlikimų, kiti – iš pastarojo meto pasirodymų.

Labai smagu visa tai stebėti ir klausyti. Dabar išleidžiame naują albumą, bet galėtume ir dar vieną paruošti – deluxe versiją su papildomu albumu.

O ar galėtumėt pakartoti savo kūrinius taip, kaip jie skamba albume? 

Domantas: Daugiau mažiau galime tikriausiai, šie kūriniai jau nusistovėję ir apsišlifavę. Jų struktūros ir temos visada buvo ir yra tos pačios, tik su kiekvienu pagrojimu jos vystosi, dailinasi, apsidirba. 

Ignas: Iš kolegų ir klausytojų girdėjome atsiliepimų, kad pirmą kartą atėję į koncertą jie patyrė tiesiog vientisą įspūdį, o kitą kartą, sako, pastebėjau, kada grojate skirtingus kūrinius ir jau galiu atpažinti, kur kas yra ir kaip jums išėjo sugroti šį kartą.

Nusikelkime į grupės pradžią. Kartu pradėjote groti 2020-iais. Kaip ir kur susitikote? 

Ignas: Susitikome dar anksčiau.

Domantas: Taip, mes su Ignu Kaune grojome psichodelinį roką grupėje „Sẽni“. 

Ignas: Kažkas po koncerto sakė, kad grojome kaip Doors'ai („The Doors“ – viena įtakingiausių septintojo dešimtmečio roko muzikos grupių – D.K. past), tik dar geriau.

Domantas: Tuo metu labai patiko Doors'ai. Man iki šiol ši grupė yra vieni įkvėpėjų, gal tik dabar tai mažiau girdisi mūsų muzikoje. 2018 metais išvažiavome studijuoti į Vilnių ir „Sẽni“ iširo. Po truputį pradėjome groti su Ignu dviese.

Tuo metu Jokūbas daugiausia didžėjavo „Yucatan'e“ (Vilniuje, Islandijos ir Pylimo gatvių sankryžoje, šalia klubo „Opium“, įsikūręs baras, kuriame vyko daugybė alternatyvinės elektroninės muzikos renginių, uždarytas 2019-tųjų pradžioje – D.K. past.), kur grodavo krautroką. Jis ir tapo tuo, kuris mums parodė, kokia smagi ir visko pilna ši muzika.

Ignas: Pradėjome visi kartu didžėjauti „Yucatan'e“, tada apsigyvenome kartu ir, galiausiai, pradėjome kartu kurti muziką. Pirmieji blynai buvo labai juokingi. 

Domantas: Bandėme sujungti ir suderinti tai, ką tuomet turėjome, o turėjome kelis modelius „Korg Volca“, „Moog DFAM“, elektrinį stage piano, „Korg Monologue“, gitarą ir bosą, dar kompiuterį su semplais. Ir esmės tai ir buvo mūsų, bent jau džeminimo, kūrybinė pradžia. Bet tuo pačiu mes su Ignu, dažniausiai vasaromis, prodiusuodavome kokį nors žanrą. Tarkim, 2019-taisiais sugalvojome, kad reikia sukurti bytsų albumą. Tuo metu klausėm daug J Dilla (amerikiečių hiphopo prodiuseris, kompozitorius ir reperis – D.K. past.). Nuvažiavome į sodybą prie ežero ir kasdien kūrėme po bytą. 

Tokia ir buvo mūsų kūrybinė pradžia. Paraleliai mokėmės groti gyvai ir gabalų prodiusavimo. Viskas prasidėjo Kaune, o vėliau persikėlė į „Yucatan'ą“, tokią pagrindinę jungiamąją giją.

Taigi, pradėjote džeminti...

Domantas: Sakyčiau, tie džeminimai nedavė labai daug vaisių, bet prisidėjo prie mūsų tarpusavio supratimo.

Ignas: Iš tikrųjų tai padėjo susigroti. Kita medalio pusė, mes su Domantu visada labai aktyviai mokėmės ir reiškėmės akademinėje erdvėje, todėl užsikėlėme aukštą konceptualiojo muzikos lygio kartelę. Norėjome iš to džeminimo išlaužti kažką labai rimto. Pradėjo formuotis tam tikra muzikos ideologija. Ir dabar šis naujas išleistas darbas, net iš akademinės pusės, man atrodo vienas svarbesnių darbų, kuriuos esu atlikęs. 

Paskutinis mūsų relyzas buvo prieš dvejus metus. Per tą laiką mes su Domantu pabaigėme magistro studijas, viskas buvo orientuota į mūsų pačių, kaip kompozitorių, išsilavinimą ir kompetenciją, ir tai labai atliepė mūsų kūrybai. 

Kaip chemikas Jokūbas prisiderino prie jūsų akademinės alchemijos? Jūs galite kalbėti natomis, o jis – ne...

Domantas: Jokūbas labai imliai šoka ant visų idėjų. Sakyčiau, pagrindas yra tai, kad Jokūbas turi gerą muzikinį skonį ir pajautimą, kuris gali būti išmokstamas, bet tikriausiai, su juo daugiau mažiau gimstama.

Klausomės labai daug įvairių žanrų muzikos, dalinamės vieni su kitais ir, svarbiausia, kad einame į tą pačią pusę ir nuolat judame tarpusavio supratimo link. 

Ignas: Atrodo, kad Jokūbas turi tą Rick'o Rubin'o (vienas žymiausių muzikos įrašų prodiuserių – D.K. past.) gyslelę.

Esame išmokę komunikuoti tarpusavyje. Dažnai tenka dirbti su teatru, ten režisieriai irgi kalba ne natomis, o abstrakcijomis. Galų gale, išmoksti tą universalią kalbą, kurioje, pavyzdžiui, „debesėliai“ reiškia tam tikrą dalyką...

Domantas: Mūsų dėstytojas Linas Rimša kažkada sakė, kad panašiausi į kompozitorius yra mokslininkai: sėdi užsidarę, kažką kuria, eksperimentuoja, ne viskas pavyksta, kažkokie skaičiavimai, aukso pjūviai ir panašiai. Tai padėjo Jokūbui „atrakinti“ ir savo moduliarinę sistemą. Galbūt tai kažkiek panašu į molekules, kurios jungiasi, jungiasi ir susijungia į vieną didelį dalyką.

Papasakokite, iš ko „susijungia“ „El Chico Fuendre“ skambesys šiandien?

Ignas: Dvi eurorekinės („Eurorack“ yra modulinio sintezatoriaus formatas, kurį 1995 m. sukūrė „Doepfer Musikelektronik“ – D.K. past.) mano ir Jokūbo sistemos. Jokūbo sistema groja ritmą, jis yra tarsi mūsų grupės būgnininkas. Mano sistema groja efektus. Šalia turiu „Expressive E Osmose“, o į turą vešiuosi ir bosinę gitarą. 

Domantas: Naudoju „Pulsar 23“ sintezatorių, kuris šiaip yra ritmo mašina, bet daugiausia naudoju tik jo osciliatorių, kuris yra nepakeičiamas. Taip pat – Latvijos broliukų „Game Changer Audio“ pagamintas sintezatorių „Motorsynth MKII“ ir gitarą. Prie visos šitos šeimos dar prisidės „Moog Muse“. Na, ir, aišku, kažkiek kompiuterinių garsų.

Ignas: Kompą naudojame gyvo atlikimo palengvinimui, pasikartojantiems fragmentams...

Domantas: ...tarkim, jei reikia ką nors užsiloopinti ar panašiai, bet jeigu kompo nebeliktų, muzika iš esmės nepakistų ir nepražūtų. Tiesiog būtų truputį sunkiau kai ką atlikti. Reikėtų daugiau rankų, kurių kartais ir taip neužtenka. 

Nors kiekvienas turime grupėje tam tikrą funkciją (būgnininkas, vargonininkas, gitaristas, dar kažkas), bet dažnai ir susikeičiame. Tai, kad Jokūbas turi būgnų mašiną, nereiškia, kad jis gros vien būgnus. Gali būti, kad viduryje koncerto susikeisime ir pradėsime groti vienas kito partijas. Nesame to griežtai apsibrėžę. 

Papasakokite daugiau, kas yra tas eurorekas? 

Ignas: Tai yra formatas visokiems elektroniniams garso moduliams nuo osciliatorių iki filtrų. Iš esmės gali susikurti savo svajonių sintezatorių iš mažų fragmentų. Gali nusipirkti savo skonio filtrą, savo skonio oscilatorių, savo pagalbinius instrumentus, visą tai sukabinti į vieną dėžę ir tuomet jau formuoti garsą pagal savo norimas gaires. Renkiesi smuiką ne todėl, kad nori groti smuiku, bet pradedi kurti savo smuiką nuo medžio pasirinkimo, nes žinai, kuri mediena tau artimesnė tembro prasme.

Su analoginiais instrumentais yra taip, kad kiekvienas jų skamba skirtingai. Jeigu kompiuteryje naudoji analoginio instrumento pluginą, turi suprasti, jog tas pluginas visiems skamba vienodai. Realybėje kiekvienas analoginio kompresoriaus modelis skambės šiek tiek skirtingai. Nėra dviejų vienodų analoginių elektroninių instrumentų. Tas pats ir su moduliukais – jie visi skamba šiek tiek skirtingai, nepaisant to, kad tai yra tas pats modelis. Analoginiai instrumentai visada duoda netikslumo, kurį traktuojame kaip šiltą fainą garsą, vietoje korektiško, matematiškai tikslaus skaičiavimo. 

O iš kur atsirado bosinės gitaros poreikis? 

Ignas: Prieš metus ar daugiau sugalvojau, kad pagaliau noriu turėti bosinę gitarą ir groti kokioje nors grupėje bosu. Daug pažįstamų ieškojo bosisto, visiems pasyviai sakiau, nusipirkau fainą vintažinį japonišką bosą. Pagal profesiją esu kontrabosistas, kartu su Domantu baigėme mokykloje.

Nusipirkau tą gitarą ir neturėjau kur groti. Mano eurorekinė sistema kaip tik pritaikyta akustinių ir elektrinių instrumentų amplifikacijai. Prisėdus ir pabandžius, prilipo taip, lyg visą laiką čia buvus. Nebereikėjo ieškoti naujos grupės.

Pakalbėkime apie jūsų naujausią albumą „Ragas for City Dwellers“, kurio atspirties tašku tapo ragos – improvizacijai skirtos melodinės sistemos, naudojamos klasikinėje Indijos muzikoje. Kodėl, pavyzdžiui, ne sutartinės arba kažkas kito vietinio? 

Ignas: Ragos – geriausiai tinkanti forma tam, ką norėjome padaryti. 

Domantas: Klausėme daug pasaulio muzikos, bet vis atsigręždavome į Indiją. Klausėme Ravi Šankaro, kitų muzikantų, taip pat – daug vakarietiškos muzikos, kurios kūrėjai įkvėpimo sėmėsi Rytuose, naudojo tam tikras struktūras ir instrumentus.

Ignas: Panašiu principu, tarkim, Waclawas Zimpelis projekte „Saagara“ groja su indų tradicinės muzikos kvartetu. Turbūt bitlai kalti, kad vakariečius taip traukia indiška muzika (juokiasi). 

Domantas: Man atrodo, kad ta muzika tiesiog siejasi su filosofija ir pabėgimu nuo vakarietiškos muzikos ir jos taisyklių, nuo priedainio, uždainio ir visų panašių dalykų. Ta laisvė yra ir improvizacinė, bet tuo pačiu ir sistema.

Rytietiška filosofija traukia, nes supranti, kad nors viską darai teisingai šitame vakarietiškame pasauly, vis tiek jauti nerimą, nepavyksta rasti ramybės. Man atrodo, muzika tai irgi atspindi.

Ignas: Mes su Domantu intensyviai tyrinėjome muzikos sakralumą akademiniame lygmenyje. Domantas išleido droninį albumą vargonams, kuriame apstu sakralumo, aš irgi išleidau elektroninį droninį albumą, kuriame gali tiesiog paskęsti. Kai užduodi klausimą, kas yra sakralu toje plačioje elektroninėje muzikoje, pagalvoji, juk tie visi klubai yra tarsi bažnyčios... 

Domantas: ...kiekvieną savaitgalį ateini ten pajusti bendrą kolektyvinę patirtį. Bažnyčiose grojama religinė muzika nebūtinai yra sakrali, o sakrali muzika nebūtinai yra religinė. Sakralią patirtį galima pajusti klausant, tarkim, „Sunn O)))“ „Kablyje“, tačiau tai nebus religinė muzika, nors turint omenyje jų apsiaustus, galbūt ir panašu.

Ignas: Iš mūsų perspektyvos klubinė muzika yra tarsi imitacija, nes iš tiesų niekada neakcentuojama, kokia muzika ten groja, akcentuojamas muzikos fiziškumas: kuo garsiau, kuo dažnesnis kick'as, kad ta vibracija tiesiog tave veiktų. Savo albume suteikiame žmonėms alternatyvą, kaip gali skambėti susakralinta elektroninė muzika, atliekama gyvai. Šiuo atveju sakralumas yra labiau būdvardinis dalykas apibūdinti patirčiai. Sakrali muzika yra atvira gimdyti patirtis, tuo tarpu religinė muzika kelia tam tikrus paskirtinius jausmus.

Domantas: Grįžtant prie ragų... tai yra paslankiausias dalykas. Tarkim, grojame kokį nors kūrinį, jis lyg ir įgauna kažkokias formas, bet iš esmės lieka laisvas neapibrėžtas, kintantis ir turintis kažkokį cikliškumą ar necikliškumą, ritmus, panašiai yra ir ragų struktūroje. Raga gali trukti dešimt minučių, gali ir visą valandą, bet iš esmės tai bus tas pats kūrinys. Mus labai traukia tai, kad neturime prisirišti prie to, kad šis kūrinys turi skambėti būtent taip. Jis gali atliepti mūsų vakaro ar ryto nuotaiką, bet iš esmės jo struktūra – laisva kaip ragos, kintanti kaip ragos ir tuo pačiu pastovi kaip ragos. 

Ignas: Visiškos produkcijos amžiuje, kai paprasčiausias pleilistas turi atitikt tam tikras produkcijos gaires: trukmė turi būti tokia ir tokia, garso dizainas turi būti panašus į tą ir tą, nes dabar taip skamba klausoma muzika, reikalinga suteikti ekstremalią alternatyvą, kurioje kūrinys niekada neskambės vienodai. Atrodo privalu turėti tokią terpę, kurioje būtų galima ieškoti balanso. 

Kalbant apie muzikos standartus, jūsų kūryba nėra tinkama, pavyzdžiui, radijo formatui?

Domantas: Iš tiesų Darius Užkuraitis (ilgametis radijo stoties „LRT Opus“ vadovas, dabartinis vyr. muzikos redaktorius – D.K. past.) rekomendavo padaryti radijo versijas. Iškarpėme ir sutrumpinome, kad tilptų į keturias minutes. Bet ne visur pavyko, nes yra kūrinių, kurių negalėjome keisti, nes jie neteko kažko labai pamatinio, kas būtent ir padaro tą kūrinį tuo kūriniu. Padarėme kai kurių kompozicijų remiksus, kad jos būtų priimtinos radijui.

(Prisimename grupės „Kraftwerk“ kūrinį „Autobahn“, kurio radijo singlo trukmė buvo apie 3 su puse minutės, o pilna versija viršyjo net 20 minučių.)  

„El Chico Fuendre“ apibūdinami daugiau kaip kamerinis ansamblis nei elektroninė grupė. Ką apie tai manote? 

Domantas: Sakyčiau, nuo elektroninės muzikos grupių šiek tiek skiriamės savo požiūriu į atlikimą. Žinoma, negalima generalizuoti, bet kalbėdamas apie elektroninės muzikos grupę, įsivaizduoju, kad ji atliks dainas, kurios skambės daugiau mažiau panašiai kaip įraše. Mažai atsitiktinumų, viskas išsaugota. Mes naudojame panašius elektroninius instrumentus, bet vengiame aiškių nustatymų, viskas labiau „gimdoma“ vietoje. Mūsų muzikos atlikimas labiau primena roko muzikos grupę negu elektroninę grupę. Galime ir džeminti, ir kurti garsus vietoje, ieškoti jų ir tuo pačiu bandyti sugroti kūrinį. 

Ignas: Labiau susidarytų sąlygų sukūrimas atitinkamam kūriniui nei būtinas atlikimas to, kas užrašyta. 

Domantas: Galbūt tas netikėtumo faktorius labiausiai viską keičia. Ne visada žinome, kaip prasidės ir, ypač, kur nukeliaus mūsų koncertas. Tuo, atrodo, esame arčiau gyvos muzikos grupės ar kamerinio ansamblio, nors naudojame elektroninius instrumentus. Žinoma, turint omenyje šiuolaikinę kamerinę muziką, ne Bacho laikus.

Ką apie jūsų kūrybą sako jūsų dėstytojai?

Ignas: Jų reakcija labai teigiama. Pamenu, kad Ryčiui Mažuliui patiko net mano pirmasis krautrokinis bandymas, albumas „Sonnenlicht“, kurį kompiuteriu vienas įrašinėjau į atskirus takelius. Gerokai prieš tai, ką vėliau padarėme su grupe. Jis buvo labai sužavėtas. 

Domantas: Berods, po kažkurio koncerto Mindaugas Urbaitis priėjo ir pasakė: kai rodei įrašą, man ne visai daėjo, ką jūs čia darote, bet dabar jau supratau. Tai nuskambėjo su savotišku pasitikėjimu. Daug dėstytojų yra krautroko fanai, matyt, tai yra lengvinanti aplinkybė.

Ignas: Galime pateikti išnašas ir argumentus po mūsų kūryba su nuorodomis į tai, ką esame padarę savo solo kūriniuose. Yra tam tikras šaltinių sąrašas, kuriuo galime remtis ir akademiniame lauke, net ir šios muzikos kontekste.

Domantas: Juolab, kad ir šią muziką iš esmės grojame tik todėl, kad nusprendėme taip groti, bet jei norėtume padaryti bažnytinio drono koncertą, tarkim, per du mėnesius galėtume paruošti tokią pačią rimtą programą, kuri ir akademikams tiktų ir patiktų. Kai jau turime įrankius ir žinome kaip jais naudotis, kūrinio forma ir ką sukurti, atrodo, lengviau pasiekiamas dalykas. Nebūtinai turime būti prisirišę prie to, ką darome dabar. Galbūt ateityje sugalvosim kažką, kas nepatiks nei akademikams, nei šiuolaikistams? (juokiasi)

Ignas: Man atrodo, niekas nekvestionavo La Monte Young ir „Velvet Underground“ (La Monte Young – vienas pirmųjų amerikietiško minimalizmo kompozitorių, svarbus „Fluxus“ ir avangardinės muzikos veikėjas; „Velvet Underground“ – įtakinga eksperimentinės muzikos grupė iš Niujorko – D.K. past.) kūrybos. Nekilo, klausimo, kad jis turi atsiskaityti akademiniam laukui, ar viską daro teisingai. Lygiai tas pat su Holger Czukay (vienas krautroko grupės „Can“ įkūrėjų – D.K. past.), kuris studijavo pas Karlheinzą Stockhauseną. Nebuvo kvestionuojama jo kūrybos „Can“ akademinis integralumas. 

Kaip manote, kodėl taip nutiko, kas būtent šiuo metu Lietuvos muzikos scena išgyvena pakilimą? Daugybė įvairiausių atlikėjų, visiems užtenka klausytojų. Jei prieš kelias dešimtis metų važiuodavome muzikos į Rygą ar Varšuvą, tai šiandien Lietuvoje, ypač Vilniuje, turime visko su kaupu.

Ignas: Man atrodo, išgyvename kultūrinio atgimimo periodą. Vokietijoje tai įvyko 30 metų po Antrojo pasaulinio karo, būtent tada ir krautrokas įsivažiavo. Pasiekėme savo krautroką, savo piką, kurio vaisius skabysime.

Sąlygos, sudarytos augti kiekvienam individui, kuris kuria ir nori kurti unikaliai kokybišką meną, ypač Vilniuje, yra labai geros. Turime daug koncertinių salių, daug vietų, kurios noriai įsileidžia, noriai ugdo ir visi dalinasi mintimis, kas ką veikia. Tiek akademiniame, tiek alternatyviosios muzikos lauke.

Domantas: Susidarė geras santykis tarp klausytojų ir kūrėjų. Lyg ir didelis miestas, daug gyventojų, bet ne per daug. Didmiestyje rinka dažnai tampa perkrauta ir žmonės pradeda neiti į koncertus. Tarkim, Niujorke džiazo žvaigždės groja 20-čiai žmonių bare ir dar turi atgroti penkis koncertus per vakarą. 

Kita vertus, kitiems Lietuvos miestams yra kur pasistengti ir paaugti. Turime Vilniaus burbulą, nežinau kaip šitą išspręsti. Manau, regionai turėtų turėti kultūros. Kažkada pagalvojau, kad tai yra viena didžiausia užduočių menininkui – vykti į regionus ir nešti kultūrą ten. Negroti vien dėl to, kad tave išgirstų kuo daugiau žmonių, o duoti kultūrą atgal žmonėms. Be valstybės finansavimo, žinoma, tai padaryti sunku.

Ignas: Norėtųsi bendro kultūros naudos suvokimo. Matome, kad daug visko vyksta, bet ne visi supranta, kiek daug naudos tai duoda. Jeigu Vilniuje šiais metais turėjome tiek koncertų, vadinasi, kitais metais čia atvažiuos dar daugiau žmonių paklausyti, kas čia vyksta. 

Kaip rasti kultūrinio turinio adekvatumą, kalbant apie ėjimą į regionus? Tarkim, „Domino“ teatro repertuaras visada geriau „sueis“ nei eksperimentuojančio režisieriaus spektaklis?

Ignas: Gal vadybos problema bandyti per prievartą redukuoti? Tai – ne sprendimas. Visada turi matyti, kada dirva jau išpurenta ir gali parodyti platesnį spektrą. 

Domantas: Atsiskleidžia ir programų sudarytojų kompetencijos. Vilniuje sudaryti programą iš esmės labai lengva. Gali kombinuoti bet ką su bet kuo. Bet kaip daryti, pavyzdžiui, turint 5 metų regionų kultūros plėtros planą, kurio tikslas atvesti auditoriją nuo dabar klausomos muzikos iki laisvojo džiazo? Reikėtų turėti labai nuoseklų žingsnių planą. Tikiu, pavyktų, nes pats tos muzikos atvažiavęs į Vilnių nesupratau. Dabar jau atrodo, kad suprantu ir kartais mėgaujuosi.

Domantai, LRT Klasikoje vedi radijo laidą „Aplink pasaulį per 50 minučių“, kurioje „sieki nutapyti turtingą world muzikos paveikslą ir stačia galva nerti į įvairias kultūras, kūrėjus ir juos supantį gyvenimą.“ Kodėl pasirinkai būtent tokią kryptį? 

Domantas: Tikriausiai todėl, kad ilgainiui man tai tapo iš esmės klausomiausiu žanru. Aišku, dėl laidos pastaruoju metu šios muzikos klausau dar daugiau, bet ir prieš tai domėjausi. Būtent joje dažniausiai atrandu muziką, kuri mane veža ir kurioje yra daug įvairių netikėtumų. Pavyzdžiui, gamelano muzikoje naudojamos tam tikros šios muzikos taisyklės, skirtingos ritminės ir melodinės struktūros, o tai reiškia, kad drop'as (muzikos kūrinio vieta, kurioje staiga pasikeičia ritmas ar bosinė linija, prieš ją paprastai būna „įsibėgėjimas“ ir pauzė – D.K. past.), kurį pasiūlys šiuolaikinis gamelano kūrėjas, bus visiškai kitoks negu vakarietiškas.

Kai „Yucatan'o“ laikais pradėjome didžėjauti, nuolat maišydavome du žanrus: krautroką ir world music. Visada domina, kaip šiuolaikiniai kūrėjai pasirenka interpretuoti savo kultūrą, papildo ją naujais elementais. Man atrodo, į mūsų kūrybą tai irgi įsipina, ypač klausantis gyvai, naudojame daug įvairių dermių iš pasaulio muzikos. 

Visada buvo aktuali Indijos muzika, taip pat – įvairių Afrikos genčių kūryba, lendu vis giliau, atrandu, kas nuo ko ir kaip. Ten visiškas kosmosas.

Iš Europos, pastaruoju metu domina Oksitanijos regionas, apie kurio egzistavimą išvis neseniai sužinojau. Tai – regionas Pietų Prancūzijoje, apimantis truputį Italijos ir Ispanijos, ten kalbama oksitanų kalba. Jo kūrėjai labai keistai prieina prie muzikos: tiek ritmiškai, tiek vokalinėmis ir melodinėmis struktūromis.

Vienas jūsų kūrybos principų – minimaliomis priemonėmis pasiekti maksimalų rezultatą. Dažnai kūrėjai sąmoningai apsiriboja, kad nepaskęstų begaliniame galimybių lauke...

Ignas: Amerikietiško minimalizmo ištakose buvo toks kompozitorius Charlemagne Palestine, jis visą laiką sakydavo, kad aš kaip tik groju maksimalizmą, jūs tiesiog nesuprantate. Iš dalies mūsų kūrybą galima pavadinti minimalizmu dėl minimalaus pokyčio sureikšminimo ir didžiulės garsų bendrystės.

Domantas: Jonas Braškys, berods, apie mūsų albumą parašė, kad mums artima bigger is better koncepcija. Gal ir taip, nežinau. 

Praėjusio turo metu į mūsų koncertą Vienoje atėjo draugas ir kolega, muzikantas iš Kauno, Orestas Vagusevičius, studijuojantis ten fortepijoną. Jis sakė, man taip patinka, kad jūs grojate tiek mažai natų ir daug ką padarote per garso dizainą, mane taip užkniso tos natos, nebegaliu. Mes iš tikrųjų bandome nepergroti, neperkrauti kūrinių, atrasti subtilius pokyčius.

Ignas: Stengiamės labiau pabrėžti atlikėjo minties raidą, gimimą čia ir dabar. Įgyvendindamas savo akademinės pusės kūrybą ir dirbdamas su ansambliais, darau tam tikras pratimus su atlikėjais, pradedame nuo vienos natos ir taip apšylame, kad pajustume, kaip koncerte bendrausime vienas su kitu muzikinėmis priemonėmis. Galų gale, nori užauginti tą didžiausią įmanomą dalyką. Bigger is better kaip ir veikia, bet viskas vis tiek prasideda nuo vienos natos. 

Esate viena nedaugelio showcase festivalių sėkmės istorijų. Būtent Talino muzikos savaitėje suradote agentą, kuris dabar organizuoja jūsų koncertinius turus užsienyje...

Ignas: Pagrojome koncertą, jis (agentūros „Noise Me“ įkūrėjas ir muzikantas Alex Kelman, kuruojantis ir dar vienus lietuvius grupę „Local Blood” – D.K. past.) priėjo prie mūsų, apsikeitėme kontaktais, o kitą rytą susitikome visko aptarti kavinėje.

Domantas: Juokinga prisiminti Talino muzikos savaitę ir tą sėkmės istoriją, nes tuo metu nebenorėjome kartu groti ir galvojome, kad viskas baigta. Bet gavome kvietimą ir nusprendėme pagroti. Ilgai nieko neišėjo ir tuomet repeticijos pabaigoje sugrojome apytikslę vieno kūrinio formą – jo galutinė versija vainikuoja mūsų naujausio albumo pabaigą. Tada supratome, kad visgi grosime ir viskas bus gerai, nors buvome ant ribos.

Pastaruoju metu turbūt daugiau grojame užsienyje nei Lietuvoje. Per turo mėnesį atgrojame apie 10-12 koncertų užsienyje, tiek nesugrojame per visus likusius metus Lietuvoje.

Ignas: Truputį keista, nes vis tiek norisi savai scenai padovanoti daugiau gėrio, bet, atrodo, tai susiorgnizuoti koncertą sudėtingiau negu tą išvažiavimą. Galbūt daug kam atrodo priešingai, bet kol nepradedi minkyti, tol tešla atrodo labai kieta...

Domantas: Lietuviai turbūt nelabai susipažinę su mūsų kūryba. Tikiuosi, nuo šito albumo prasidės platesnė pažintis.  

Suprantame, mūsų kūryba yra nišinė. Nenoriu eiti į koncertą paklausyti kažko atmestinai ir išeiti praktiškai be emocijų. Man patinka, kai patiri vos ne religinę patirtį ir viskam pasibaigus reikia dar truputį pavaikščioti po miestą, kad suprastum, kas čia įvyko. Tokie koncertai man yra labiausiai prie širdies. 

Norisi groti gyvai ir padovanoti patirtis kuo daugiau žmonių. Koncertuose įvairių subkultūrų ir, tikriausiai, įvairaus metinio uždarbio žmonės patiria įvairias emocijas, kartais stiprias, kartais mažiau stiprias, bet pajunta muziką ir, atrodo, tikrai jai atsiduoda. Patinka, nepatinka, ne taip svarbu, svarbiausia, priimti ją kaip patirtį, vykstančią čia ir dabar.

Kur matote „El Chico Fuendre“ už penkerių metų? 

Domantas: Festivalio „Primavera“ hedlaineriai (juokiasi). 

Ignas: Kad „Kraftwerk'ai“ atvažiuodami koncertuoti į Lietuvą jau žinotų, kad yra tokia grupė, o „King Gizzard'ai“ (psichodelinio roko grupė „King Gizzard & The Lizard Wizard” iš Australijos, kuri š.m. gegužės pabaigoje reziduos ir koncertuos Vilniuje – D.K. past.) sakytų, gerai, galite prisijungti.

Norėtųsi turėti galimybę išvažiuoti į Australiją ar Ameriką, kad mus žinotų kaip elektroninės muzikos grupę, atsirastų tarptautinių sąsajų. Man atrodo labai svarbu sukurti šiek tiek nišinės gyvos elektroninės muzikos jungtis. 

Domantas: Tikrai turime labai daug geros muzikos Lietuvoje, kurią norisi parodyti, išvežti į užsienį arba atvežti užsienį čia – kurti tarptautinius saitus. Lietuva jau pasiekė tą lygį, kada galime konkuruoti ir su užsienio muzikos grupėmis.

Ignas: Kaip kompozitoriai, visada mąstome ir apie aplink esančius atlikėjus, nemažai ir vadyba užsiimame. Tuos vartus norime atidaryti ne tik sau, bet ir kitiems. 

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2025 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.