Rūta Giniūnaitė

Jau girdėjome, kad „Despotin FAM“ reikia greičio, prezidentinio saulėlydžio, religinio engeidžo, žėrinčio kryžiaus kaip Kalniečio. Rudenį po penkerių metų pertraukos išleistame ketvirtajame grupės albume „Geros naujienos“ – daug daugiau nei poreikiai. Jame telpa asmeninės refleksijos ir kritika, aštri ironija ir nepatogus atvirumas.

Su dviem „Despotin FAM“ nariais Vitalijumi Puzyriov–Vaiperiu ir Pauliumi Sugintu–Šmėkla susitikome apkalbėti „Gerų naujienų“, skaitomų knygų ir penkiolika metų bėgamo lietuviško repo maratono.

Kokias geras naujienas išgirdote šią savaitę?

Vaiperis: Išmokau beveik visus naujų dainų žodžius! Daug prirašėme šiam albumui; kartais atrodo, kad reikia atminties lavinimo kursų. Tačiau kitas kolega, kurio šiandien nėra (Justas Rudžianskas–Liežuvis – R.G.) gyvenime nėra pamiršęs eilutės.

Albumą „Geros naujienos“ ką tik pristatėte koncerte Vilniuje pavadinimu „Geresnės naujienos“. Kaip jos tapo dar geresnėmis?

Vaiperis: turime dar neišleistų dainų, kurias norėjome sudėti į deluxe albumo versiją. Keli kūriniai gimė albumo kūrimo metu, kiti visi neseniai – labai norėjome ir jas pristatyti. „Gerų naujienų“ koncertas jau buvo pernai, o be gerų naujienų nebūna geresnių. Geriausios naujienos bus tada, kai Putinas mirs.

„Geresnių naujienų“ koncertas praėjo puikiai, buvo anšlagas – susirinko daugiau žmonių nei pernai. Įgyvendinome 80% procentų savo idėjų, mažai klydome. Atrodo, kad žmonėms patiko, o man koncertas susprogo per sekundę.

Kodėl albumo viršelyje skandinate Liežuvį? Atrodo, kad jį krikštijate, pradedate naują etapą.

Vaiperis: čia buvo mano idėja, kuriai Paulius labai prieštaravo. Šita viršelio nuotrauka yra labai ilgo kompromiso rezultatas. Ar ne taip, Pauliau?

Šmėkla: aha. Viršelį kūrėme likus porai savaičių iki albumo išleidimo. Iš blogiausių išrinkome geriausią nuotrauką, teko sutikti. Man fotosesijos patirtis buvo gal net įdomesnė už galutinį rezultatą – šaltame vandenyje skandinome Liežuvį. Geras grupės bonding experience.

Vaiperis: ilgai diskutavome, koks turi būti geras repo albumo viršelis. Aš turėjau ryškią viziją, nes „Geros naujienos“ simbolizuoja tam tikrą atgimimą, krikštą vandenyje, su kuriuo į pasaulį atnešamos geros naujienos, nors jos beveik visada ateina kartu su blogomis. 

Man regis, tokio albumo viršelio Lietuvoje dar nebuvo. Juokinga, nes Vilniaus hipsteriams jis labai patinka, o senieji repo fanai ne tokie entuziastingi. 

Kaip priimate blogas naujienas?

Šmėkla: aš stengiuosi blogas naujienas paversti geromis ir į gyvenimą žvelgti optimistiškai, neapsikrauti dramomis.

Vaiperis: Paulius kartais atrodo atsparus viskam. Aš – kiek emocionalesnis, naivesnis, bet ši savybė kūrėjui padeda.  

Turbūt populiariausia albumo daina „Greičio“ yra tam tikra satyra apie mūsų gyvenimo tempą – mums reikia „prezidentinio saulėlydžio“, „žėrinčio kryžiaus kaip Kalniečio“. Ar patys pasiduodate tam greitam, vartotojiškam miesto tempui?

Šmėkla: negali jo išvengti – taip veikia sostinės ir dideli miestai. Kita vertus, kartais tas lėkimas ir vartotojiškumas atrodo taip juokingai, kad tik galime jį pašiepti savo kūryba.

Vaiperis: mes nesame pasaulio teisuoliai, nemoralizuojame žiūrėdami iš aukšto. „Greičio“ yra tam tikras vidaus riksmas – aš ir pats dažnai išgyvenu vidinę prieštarą, kai ko nors labai noriu, nors man to iš tiesų nereikia. Dėl to tas gabalas taip ir surezonavo, nes daugelis taip jaučiasi.

Daina „Greičio“ jau neatsiejama nuo jos vizualinės išraiškos – įspūdingo vaizdo klipo, kurio dėka jus išgirdo dar daugiau jaunų ausų. Ar jaučiate, kad „Despotin FAM“ publika dabar kitokia?

Šmėkla: susidomėjimas mumis po „Greičio“ tikrai išaugo. Man tai buvo netikėta – kai sprendėme, kuriai dainai sukti klipą, ši nebuvo pirmasis pasirinkimas. Bet režisierius turėjo užtikrintą viziją.

Vaiperis: nauji klausytojai papildė būrį žmonių, kurie seka mus jau dešimtmetį ir yra žingeidūs, nesitapatinantys su status quo Lietuvoje ir pasaulyje. Mums parašo ir ką tik baigę mokyklą jaunuoliai, ir nuo pradžių su mumis esantys klausytojai. Smagu, kad jaunimas randa mus netikėtai, kažkas jiems mūsų muzikoje surezonuoja ir tada jie atranda visą grupės diskografiją.

Nebaisu, kad jokia kita „Despotin FAM“ daina gali nepakartoti „Greičio“ sėkmės?

Šmėkla: nereikia antro „Greičio“. Mane erzina grupės, kurios tolimesnę kūrybą stato ant vieno pasisekusio hito. Labai norėčiau to išvengti. 

Vaiperis: būtų sunku daryti tą patį. Prieš dvylika metų „Noriu rėkt“ irgi buvo hitas, nors jis absoliučiai kitoks nei dabartinė mūsų kūryba. Jo irgi nepakartojome. Mūsų keturis albumus tarsi jungia nematoma gija, temos, bet jie visi labai skirtingi. 

Albume nemažai literatūrinių nuorodų, nuo Jono Biliūno iki „Heklberio Fino nuotykių“. Ar jos ateina iš jūsų pačių vartojamo turinio, ar specialiai ieškote žaismingų žodžių, kurie tiktų rimui?

Šmėkla: skaitymas man – svarbus žodyno plėtimas. Viskas, ką kuriame, yra mūsų pačių išgyventa, sužvejota mintyse. Jei žodžius rašytume tik todėl, kad jie gražiai skamba, tekstas neturėtų prasmės. Nesu random žodžių generatorius (juokiasi).

Vaiperis: repas yra patirtis, kurią perleidžiam per save. Justas pas mus yra skaitytojas, kuris skaito viską: knygas, žurnalus, portalų naujienas, feisbuko komentarus, naujienlaiškius. Aš knygas skaitau spontaniškai, jos visos po laiko nusėda manyje. Prieš penkiolika metų buvau didelis mokslinės fantastikos fanas, tai jaučiasi ir pirmajame mūsų albume. Vienas skaitomiausių autorių pastaruoju metu buvo Viktoras Pelevinas, kurio saviironija ir ekscentriška proza daro įtaką mano lyrikai. 

Pastaruoju metu mano galvoje sukasi Vaiperio parašyta eilutė: „<...> amžinasis įšalas lyg atskalūnas“. 

Vaiperis: tą eilutę parašiau karantino metu. Nežinojau, ar man mesti muziką? Ar pradėti programuoti? Ar užteks pinigų? Atskalūniškumas atėjo iš mano vienišo laiko karantino metu. O amžinasis įšalas buvo jausmas, kurį tada visi jautėme.

Beje, „Atskalūnas“ buvo ir legendinis prakaituotas Kauno baras, kur vykdavo vienos pirmųjų repo diskotekų.

Kalba keičiasi, jaunimas vartoja naujadarus. Kaip prisitaikote, bet kartu ir išlaikote savo stilių?

Šmėkla: nėra taip, kad specialiai įterpiu tam tikrai kartai būdingus žodžius. Nors ir auginu 10-ties metų dukrą, kuri man paaiškina, ką reiškia skibidi, pats stengiuosi muzikoje nevartoti ir rusiškų įsišaknijusių svetimybių, kaip kad „davai“. 

Vaiperis: vis dėlto, gyvename pasaulyje, kur slengas yra plačiai vartojamas. Albume yra eilutė „Jonas Mekas palieka unseen“. Tas unseen yra visiems suprantamas žodis ir tame nieko blogo nėra. Naujadarai dažnai maišosi su lietuviška, archajiškąja mūsų kalba. Gal tai savotiškai gražu? 

Šmėkla: neseniai rašiau mamai paklausti, ar tikrai yra toks augalas kaip „guboja“, nes norėjau ją panaudoti dainoje „Ant lėto“. Patvirtino, kad yra.

Vaiperi, 2016-taisiais duodamas interviu Ore.lt apie lietuvišką repą sakei: „Tikrai lyriškai stiprių veikėjų Lietuvoje procentaliai nepadaugėjo ir jų niekad nepadaugės“. Ar taip ir nutiko?

Vaiperis: taip, procentaliai niekas nepasikeitė. Galėčiau ant pirštų suskaičiuoti, kas Lietuvoje stipriai valdo žodį. Yra keli jauni reperiai, kurie žavi, nes jungia savo slengą su lietuvių kalba ir frazėse užkoduoja tam tikras žinutes. 

Šmėkla: lietuviško repo klausau mažai. Man patinka Rokas Grajauskas-Jama, jis tikras žodžio meistras. Paskutiniu metu dar patiko So1o albumas „Adata per ugnį“, jis kažkada buvo grupės „Fist 2 Fist Clik“ narys. 

Apie save feisbuke rašote: „Lithuanian hip-hop long distance runners“. Tai kaip sekasi bėgti?

Šmėkla: tas užrašymas atsirado, kai sukūrėme grupę. Dabar tai – priminimas sau, kad senokai bėgame ir dar žadame bėgti ilgai. 

Vaiperis: mūsų klausytojai padeda mums tą maratoną bėgti, klausia, kada bus naujos muzikos. Padeda ir mūsų vadybininkas Motiejus Čaplikas, be kurio tam tikrais etapais būtų buvę sunku. Mane labai įkvepia ilgos karjeros, per kurias atlikėjai keičiasi: kad ir Davidas Bowie, Jamiroquai ar Kendrickas Lamaras, kuris su kiekvienu albumu save išranda. 

Šmėkla: mes ir patys mėgstame įterpti naujus žanrus, keistus instrumentus. Pavyzdžiui, dainoje „Kur kur“ skamba gyvos kanklės. 

Jūsų bendram vaikui „Despotin FAM“ jau penkiolika metų. Kaip jūsų bendrystė pakeitė jus?

Vaiperis: nors man labai nepatinka mūsų begalinis perfekcionizmas, bet per tą laiką subrendome, turime daugiau kantrybės, mažiau užsiplieskimo, pykčio. Išsigryninau, kas yra tikrieji mano draugai. Labai laukiu pamatyti, kaip atrodysime po 20 metų.

Šmėkla: aš jau nebepykstu, kai Vaiperis vėluoja. O vėluoja kaskart.

Kokie yra jūsų vaidmenys grupėje?

Šmėkla: Justas yra mūsų geros nuotaikos direktorius. Nors pastaruoju metu nebijo į akis pasakyti, ką blogai darome ar ką apie mus galvoja.

Vaiperis: Paulius yra mūsų kantrybės ir balanso atstovas, aš esu mažiausiai racionalus grupės narys – kartais save vadinu stichine nelaime, nes užgriūnu su milijonu idėjų, kurias noriu įgyvendinti. 

Kas „Despotin FAM“ yra sėkmė?

Šmėkla: pilna salė, ir nesvarbu, ar joje 200, ar 1000 žmonių. Tai mane labai motyvuoja, nes koncertuoti keliolikai žmonių yra sunku, kerta per savivertę. Manau, kad dabar esame geriausiame grupės etape.

Vaiperis: tai, kad vis dar kuriame ir esame kartu, man yra sėkmė. Dar džiugina underground repo legendų statusas. Smagu būti tarp tokių grupių kaip „Antis“ ar „Toro Bravo“ – reiškinių, kurių muzika, net ir grupėms nustojus gyvuoti, dar bus aktuali. Mums pasitenkinimą atneša ir „pasidaryk pats“ momentas. „Despotin FAM“ galėčiau palyginti su seno tapytojo studija, į kurią vis neši senus rakandus, paveikslus, teptukus. Tai tampa asmenine, neatsiejama to žmogaus erdve. „Despotin FAM“ yra ta muzikinė ir vizualinė erdvė, kurią mes užgyvenome.

„Depotin FAM“ muzika dažnai kalba apie neteisybę – kad ir ledynų tirpimą, ar nenorimo prezidento išrinkimą. Ar repas Lietuvoje tą ir turi daryti? 

Šmėkla: repo muzika nebūtinai turi maištauti ar ginti. Perdėtas maištas kartais gali būti cringe. Man repas yra kaip tapyba: į jį žvelgiu ne tik per socialinę, bet ir meninę, estetinę pusę. 

Vaiperis: peizažą gali nupiešti gražų ir ramų, bet gali į pirmą kadrą pastatyti ir degančią bažnyčią. Mes dažnai kalbame per tas degančias bažnyčias. Stebint pasaulį repas yra viena formų, leidžiančių riebiau, atviriau reikšti mintis, skaudulius. Tai vienas atviriausių muzikos žanrų. Man svarbu galėti pasakyti nepatogų dalyką, nes kartais savyje tenka pakapstyti ten, kur nepatogu, bet reikia. Mūsų kartai vis dar nelengva pasakyti, kaip jaučiasi. 

Vienas žmogus, perklausęs „Geras naujienas“ sakė, kad tapome nuožmesni ir mažiau poetiški. Bet mes tiesiog sumažinome distanciją – atvirai kalbame apie tai, ką patys išgyvename.

Šmėkla: kūryba ne visada privalo būti atvira – geriausia, kai kūrybinis pramanas pinasi su tikrovės jausmu.

 

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2025m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.