Kotryna Lingienė

Kaune tęsiasi šiuolaikinės elektroakustinės muzikos koncertų ciklas NICHE. Naujajame sezone ciklo renginiai klajoja po netradicines architektūrines erdves, kurioms papildomą kontekstą suteikia ir teminės ekskursijos. Gegužės 7 d. Žaliakalnyje, Ąžuolyno pašonėje esančio Lietuvos sporto universiteto salėje įvyks net trys garso performansai, raginsiantys kvestionuoti muzikos apibrėžimą ir atversiantys performatyvaus skambesio lauką.

Renginyje dalyvausiantys menininkai kiekvienas savaip mezga santykį su garsu kaip medžiaga. Sholto Dobie ir Alano Gurino duetas dirba su akustinėmis garso skulptūromis ir savadarbiais instrumentais, pagamintais iš kasdienių medžiagų, Elena Laurinavičiūtė kuria eksperimentinio pobūdžio keraminius pučiamuosius instrumentus, o Simonas Nekrošius savo mechanizmais-instrumentais kuria entropiškus vizualinius ir garsinius performansus. Daugiau apie netradicinius kūrybinius procesus su ciklo NICHE svečiais kalbasi Kotryna Lingienė. 

Kas jus skatina konstruoti savo garso pasaulį fiziškai, o ne pasikliauti tradiciniais ar jau pagamintais instrumentais? 

Simonas: Mano kūrybinis procesas yra nuolatinė paieška – tiek konceptualios garso vizijos, tiek materialios formos, kuri ją perteiktų. Tradiciniai instrumentai gali būti atspirties taškas, bet man svarbiau yra eksperimentavimas su netradicinėmis garsų išgavimo priemonėmis, medžiagų tekstūromis ir jų akustinėmis savybėmis.

Elena: Mano meninė praktika gimsta iš keramikos – esu vizualaus meno kūrėja, daugiausiai laiko praleidžiu dirbdama su moliu: lipdydama, konstruodama, formuodama, gremždama ertmes. Garsas į mano kūrybą įsiliejo natūraliai, kaip vienas iš būdų pažadinti skulptūrą – suteikti jai laikiną, efemerišką gyvybės pojūtį. Garsas man nėra tikslas savaime, greičiau – eksperimentas, tyrinėjimas, kuris gimsta iš formos. Kuriu objektą, ir tik vėliau stebiu, kaip jis reaguoja į oro srautą, vandenį, judesį. Tokiu būdu skulptūra tampa garso šaltiniu.

Man svarbus garso materialumas, jo priklausomybė nuo formos, ertmės, medžiagos savybių. Vietoje jau egzistuojančių instrumentų kuriu savo keraminius objektus – tai leidžia tyrinėti ribą tarp skulptūros ir instrumento, tarp regimo ir girdimo pasaulio. Įdomu, kada objektas pradeda skleisti garsą, tampa „gyvas“. Tai – labai jutiminė, kūniška, lėta praktika, kurioje vizualumas ir garsas egzistuoja kartu.

Sholto: Mudviem su Alanu labiau patinka konstruoti instrumentus iš jau pagamintų („ready-made“) medžiagų. Abu kaip garso menininkai dirbame individualiai, kiekvienas turime savų „arkliukų“ – mane domina specifinės tam tikrų medžiagų garsinės savybės (vamzdžiai, nendrės, fleitos), o Alaną labiau traukia rezonuojantys paviršiai, pavyzdžiui, popierius ar metalas. 

Ar kūrybiniame procese pirmiau gimsta garso vizija, kuriai ieškote materialaus pavidalo, ar visgi medžiaga, jos tekstūra ir potencialios savybės įkvepia kurti specifinį garsą bei formą?

Simonas: Kartais pirmiausia gimsta techninė idėja – noras išbandyti tam tikrą konstrukcijos principą ar garsų generavimo būdą. Kitais sykiais medžiaga ar netikėtas objektas tampa pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu: jo fizinės savybės (atsparumas, vibracija, rezonansas) nurodo, kaip gali sklisti garso bangos, o tai veda mane prie naujų klausymo ir kūrimo patirčių.

Esu kūrėjas-konstruktorius, tad man svarbus ir teorinis sumanymas, ir medžiagos „pokalbis“ – tik tada atsiranda tas unikalus ryšys tarp minties ir materijos, kuris lemia mano garso pasaulio specifiką.

Elena: Dažniausiai kūrybinis procesas prasideda nuo formos – vaizdinio, kurį mintyse jau esu apmąsčiusi. Tuomet apytiksliai numatau, koks galėtų būti skambesys, tačiau galutinis garsas priklauso nuo daugybės kintamųjų – tūrio, ertmių, formos, oro srauto stiprumo ir kitų fizinių savybių. Garsas gimsta pats, dažnai leidžiu jam tiesiog atsiskleisti, nesistengdama jo kontroliuoti ar tiksliai suplanuoti.

Kartais net kelias valandas tenka praleisti bandant išgauti vien tik skambesį, jau nekalbu apie visos skulptūros konstrukciją. Šiuo metu kuriu daugiausia remdamasi tūriu: jei noriu žemo garso – pasirenku didesnio tūrio objektą, o jei aukštesnio – mažesnio. Taip pat apgalvoju, ar skulptūra veiks tik su oru, ar įtrauksiu ir vandenį – tai turi įtakos ne tik formai, bet ir degimo temperatūrai.

Dažnai pats kūrimo procesas tampa garso paieškų kelione. Skulptūra tarsi pati atskleidžia savo balsą. Ypač tai pasakytina apie objektus su vandeniu – ar jie išvis skambės, sužinau tik po išdegimo. O net ir tada, kai jau veikia, viskas tik prasideda: stebiu, analizuoju, kaip forma veikia garsą, ką dar galiu išbandyti, norėdama išgauti tam tikrą efektą ar ritmiką. Tiesa, mano skulptūrų garsų diapazonas nėra labai platus – skulptūros dažniausiai tiesiog švilpia skirtingo aukščio tonais. Tačiau, įtraukus vandenį, atsiranda galimybė kurti ritmišką pulsavimą, netikėtus garso virpesius.

Mane įkvepia istoriniai instrumentų pavyzdžiai – tokie, kurie šiandien dažnai laikomi primityviais ar net menkaverčiais, kaip pavyzdžiui švilpukai, dažnai matomi Kaziuko mugėje. Bet man atrodo, kad paprasčiausiuose dalykuose slypi gili magija. Nebandau išrasti nieko naujo – veikiau atsigręžiu į praeitį, bandau suprasti tradiciją tam, kad galėčiau ją sulaužyti, permąstyti, suteikti naują kontekstą.

Sholto: Man atrodo, mums su Alanu abiems kūryboje nepaprastai svarbus yra klausymosi procesas. Dažniausiai garsus atrandame tiesiog įsiklausydami į medžiagą, tyrinėdami jos potencialą, tarsi leisdami jai pačiai prabilti. Aišku, kartu mus traukia ir specifiniai garsų pasauliai – tam tikros tekstūros, tonų santykiai, kurie mus jaudina. Tai garsai, kurie kinta, kurie yra gyvi, kartais primenantys vabzdžius ar vėją, o kartais – net ir muziką.

Koks jūsų santykis su instrumentais/kūriniais atlikimo metu – ar jie yra tik paklusnūs įrankiai jūsų idėjoms įgyvendinti, ar veikiau nenuspėjami partneriai, su kuriais tenka derėtis, žaisti, o gal net kovoti dėl garso? Kiek svarbus gyvam pasirodymui yra atsitiktinumo, entropijos ar net kontroliuojamo chaoso elementas?

Simonas: Kiekvienas mano sukurtas objektas yra savitas – turintis ne tik savo specifiką ar veikimo logiką, bet ir tam tikrą charakterį. Vieni jų veikia beveik autonomiškai, kaip savarankiški garso šaltiniai, reikalaujantys tik minimalaus įsikišimo, kiti – atviresni eksperimentavimui, žaismei, net provokacijai.

Kadangi mano garso aparatai yra sunkiai nuspėjami ir negali atkartoti konkrečių garso struktūrų, atsitiktinumas tampa neatsiejama jų veikimo ir pasirodymo vystymosi dalimi. Mano praktikoje klaidos, triukšmas ir nestabilumas nėra „kliūtys“, tai – kūrybinės galimybės. Atsitiktinumas verčia klausytis, reaguoti ir transformuotis realiuoju laiku – būtent tai daro gyvąjį garso meną gyvybingu.

Elena: Mano instrumentai nėra tik įrankiai – jie yra viso pasirodymo šerdis. Jų garsai kuria atmosferą, kviečia sustoti, įsiklausyti arba tiesiog būti. Nors kūrybos procese atsitiktinumas man svarbus – leidžiu sau ieškoti, klysti, atrasti netikėtus sprendimus, – pasirodymo metu viskas šiek tiek nurimsta. Žinau, ką noriu perduoti, ir tą jausmą vedu tarsi giją per visą veiksmą. Savo pasirodymu noriu paprastus dalykus parodyti taip, kad jie būtų pastebėti tokie, kokie yra iš tikrųjų. Ne galvojant apie garsą, neanalizuojant jo, bet leidžiant jam tiesiog nutikti – patirti jį. Man garsas gali būti tirštas kaip smala, nors iš esmės jis tik oro judėjimas. Būtent tame prieštaravime ir slypi visa jo galia – nematoma, bet veikianti kūną, jausmus, buvimą.

Sholto: Bendrai kalbant, stengiamės daryti kuo mažiau, būti tarsi instrumentų ir garsų globėjais. Tai ne visada lengva, bet pastebėjome, kad palikę erdvės patiems objektams ir garsams tiesiog būti, dažniausiai sulaukiame įdomesnių rezultatų. Tokiu būdu tarsi pakviečiame ir publiką įsitraukti – būti proceso stebėtojais ir klausytojais. Klaidos ir atsitiktinumai yra neišvengiama to dalis.

Kaip konkreti pasirodymo vieta veikia kūrybą ir jos priėmimą? Ar stengiatės erdvę transformuoti, primesti jai savo garsinę logiką, ar veikiau ieškote būdų, kaip įsiklausyti į jos ypatybes ir leisti tapti integralia kūrinio dalimi?

Simonas: Kiekviena pasirodymo erdvė turi savo unikalų krūvį – tiek istorinį, tiek funkcinį – ir tai neišvengiamai veikia mano kūrybinius sprendimus. Tam tikri dalykai atsiskleidžia tik tiesiogiai susidūrus su konkrečia vieta: jos akustika, apšvietimu, net žiūrovų judėjimo dinamika. Tačiau lygiai tokį patį poveikį daro ir pati auditorija – jos reakcijos, energija ir net tyla tarp garsų sudaro neatskiriamą kūrinio interpretaciją.

Vis dėlto, dirbdamas su erdve, aš dažniau renkuosi ne kovą su jos ribomis, o dialogą. Prieš bandant primesti savo garsinę logiką, svarbu išgirsti pačios vietos charakterį: kaip sklinda aidas, kur susikaupia rezonansai, kokius natūralius garsus generuoja pati aplinka. Kartais net atsitiktinė vibracija ar struktūrinis defektas gali tapti kūrinio pagrindu.

Tobula simbiozė įvyksta, kai erdvė nustoja būti tik fonu, o tampa aktyviu kūrinio dalyviu – tada atsiranda tas stebėtinas jausmas, kad muzika ne tik girdima, bet ir fiziškai juntama kaip vietos tęsinys.

Elena: Kiekviena erdvė tampa instaliacijos bendrininke – aš niekada nebandau jai primesti iš anksto apibrėžtos struktūros. Veikiau klausausi: kaip juda garsas, kaip skamba aidai, ar girdisi išorės triukšmai? Pavyzdžiui, kartais erdvės akustika lemia, kad tik tam tikroje vietoje objektas ima skambėti gerai – tokiu būdu pati vietos architektūra tampa aktyviu garso kūrimo dalyviu. Jau imu pastebėti dėsningumus: tarkim, žemo dažnio objektus dažniausiai komponuoju prie kampų, nes ilgos bangos geriausiai girdisi būtent ten. Man svarbu, kad erdvė būtų ne fono dekoras, o aktyvus kūrinio elementas – tiek fizine, tiek psichologine prasme. 

Pastebėjau, kad su mano objektais atsiveria ne tik įdomūs meno kontekstai – galiu dalyvauti ne tik parodose, bet ir gyvuose pasirodymuose, performansuose, kuriuose erdvė neretai tampa jų ašimi. Tokiose vietose mano garso skulptūros ne tik egzistuoja, bet ir veikia – jos tarsi išryškina erdvės savitumą, leidžia ją patirti per garsą, per vibracijas. Nors mano objektai nėra įvietinti, jie dažnai įgyja naują reikšmę būtent specifinėje vietoje. Jie nėra sukurti vienai konkrečiai erdvei, bet yra pakankamai jautrūs ir lankstūs, kad galėtų su ja „kalbėtis“, prisitaikyti, įsiklausyti ir tapti jos dalimi. Man svarbu, kad kiekvienas pasirodymas būtų unikalus – toks, kuriame susitinka skulptūra, garsas ir erdvė kaip vienkartinis santykis.

Sholto: Mūsų darbe erdvė yra labai svarbi. Dažniausiai nenaudojame jokios įgarsinimo sistemos, o mūsų garsų spektras labai platus – nuo labai mažų, tylių, lokalizuotų garselių iki garsesnių, labiau įtraukiančių tonų. Tuomet garsus sustiprina ir formuoja pačios erdvės, kurioje esame, akustika. Dėl šios priežasties turime nuolat prisitaikyti prie skirtingų erdvių, galvoti, kas būtų įdomu vietos ir kompozicijos požiūriu. Alano objektai dažniausiai veikia kaip intervencijos konkrečioje erdvėje – jis tiesiogine prasme naudoja paviršius ir architektūrines struktūras kaip pakabas ir rezonatorius savo garso objektams.

Koks jūsų, kaip eksperimentinės scenos atstovų (ar tokiais jaučiatės?), santykis su tradicija plačiąja prasme – muzikos, amato, technologijų?

Simonas: Nesijaučiu nei tradiciniu muzikantu, nei amatininku, nei išradėju – šios sąvokos man atrodo kaip kultūriniai ženklai, kurie dažniau apibrėžia išorinius lūkesčius nei vidinius kūrybos impulsus. Kūryba man nėra tapatybės pareiškimas ar profesinė rolė – tai nuolatinis procesas, tyrinėjimas. Tai pažinties su pasauliu forma – tokia, kuri reikalauja nuolatinio atvirumo neapibrėžtumui ir gebėjimo klausytis to, kas dar neturi vardo.

Svarbiausia man – pats kūrybinis vyksmas, kai per medžiagų, garsų ir idėjų susidūrimus ima ryškėti tai, ko sąmoningas protas nebūtų galėjęs sukonstruoti. Šioje nežinomybėje, kur intencija susiduria su atsitiktinumu, glūdi esminis kūrybos gyvybingumas. Atradimo džiaugsmas ir vidinis neramumas – tai jėgos, kurios veda pirmyn, bet niekada neleidžia visiškai sustoti ar nusistovėti.

Elena: Nedrįsčiau savęs vadinti eksperimentinės scenos atstove – galbūt todėl, kad mano santykis su garsu vis dar labai intuityvus, labiau pagrįstas klausymųsi, bandymu pajusti, nei sąmoningu eksperimentavimu pagal tam tikras estetikos ar teorijų kryptis. Labiau matau save kaip menininkę, tyrinėjančią garsą per molį ir jo formą.

Nors nesijaučiu eksperimentinės scenos dalimi – neturiu akademinio muzikinio išsilavinimo, nenaudoju sudėtingų technologinių sąrankų, manau, kad mano tyrinėjimai natūraliai ją paliečia. Mano skulptūros ir objektai kuria situacijas, kuriose garsas tampa patirties dalimi, erdvės įvykiu. Instaliatyvumas, garsinis minimalizmas ir klausymasis – tai sferos, kuriose mano praktika priartėja prie eksperimentinio lauko, net jei pati to sąmoningai nesiekiu.

Tradicija man nėra priešprieša naujumui – greičiau atspirties taškas. Mane domina senieji instrumentai, jų formas ir veikimo principus bandau pergalvoti šiuolaikiniame kontekste. Kas vyksta, kai iš molio nulipdytas objektas ima skleisti garsą? Ką jis gali pasakyti ne tik ausiai, bet ir visam kūnui? Garsas, kylantis iš rankomis suformuoto indo, man turi ne tik estetinę, bet ir archetipinę, netgi ritualinę prasmę. Bandau suprasti, kokias funkcijas šie instrumentai turėjo – ne vien kaip muzikiniai įrankiai, bet kaip socialinės, dvasinės komunikacijos kanalai.

Per savo kūrinius mokausi suprasti – ne tik garsą, bet ir aplinką, kurioje jis gimsta.

Stebiu akustinius fenomenus, kuriuos dar ne visada moku paaiškinti teoriškai, bet jaučiu jų buvimą, jų įtaką. Mano santykis su technologijomis taip pat gana žmogiškas, takus – man svarbiau, ką gali perteikti medžiaga ir gestas, nei tai, kokias galimybes siūlo programavimas ar skaitmeninės priemonės. Tačiau kai tokios priemonės tampa būtinos, stengiuosi jas įtraukti kaip partneres, o ne kaip dominančias jėgas.

Sholto: Čia turbūt mano ir Alano atsakymai skirtųsi. Bet aš asmeniškai jaučiuosi esąs tiek puikios vietinės menininkų, muzikantų, mąstytojų, draugų ir t.t. scenos dalis, tiek tarptautinės. Kadangi abiejų mūsų darbai balansuoja tarp disciplinų, manau, kad mes judame tarp scenų ir per jas gana laisvai, fluidiškai. Toks darbas, kokį darome, turi savo istorinių precedentų garso menininkų ar Fluxus performansų mene nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio, bet nemanau, kad kuriam nors iš mūsų būtų ypač svarbu save įsprausti į kažkokią fiksuotą poziciją konkrečioje scenoje ar istorijos tėkmėje.

*** 

Šiuolaikinės elektroakustinės muzikos koncertų ciklo NICHE sezono antrasis renginys įvyks Lietuvos sporto universiteto centriniuose rūmuose (Sporto g. 6) gegužės 7 d. Paskutinis ciklo koncertas suplanuotas gegužės 28 d. Bilietus galima įsigyti čia. Daugiau informacijos: www.kmn.lt

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2025m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.