Domininkas Kunčinas

Pražydus pavasariniams žiedams liūdnos, bet gražios muzikos kūrėjas Kabloonak išleido savo naujausią darbą „Expired/Inspired“ ir ruošiasi gyviems jo pristatymo koncertams. Su Jonu Narbutu, žinomu sceniniu vardu Kabloonak, susitinkame Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kur, pasirodo, Jonas ateina paklausyti savo bandomųjų vinilinių plokštelių.

Muzikos apdovanojimuose M.A.M.A. Metų alternatyvos grupės/atlikėjo (-os) nominacijoje keliskart paminėtas ir 2020-taisiais šioje kategorijoje laimėjęs Kabloonak savo karjerą pradėjo beveik prieš 10 metų ir yra išleidęs penkis ilgagrojus albumus: „Piano Out of Tune“ (2016), „Kabloonak“ (2019), „Live From the Studio“ (2020), „Miniature“ (2022) ir jau minėtą „Expired/Inspired“. Tuo tarpu pagrindinis šio projekto veikėjas Jonas Narbutas scenoje jau daugiau nei 20 metų. Pradėjęs nuo Užupio funk grupės „Bekešo Vilkai“, vėliau jis dalyvavo „Repo Senių“, „Parranda Polar“, „Planeta Polar“, „Garbanoto“ muzikos grupių veikloje, taip pat grojo su Alina Orlova bei Migloko. 

Šiame pokalbyje kviečiame į dvylikos albumo dainų kelionę, kurioje atsiveria emociniai išgyvenimai, kūrybinis dvejopumas ir asmeniniai apmąstymai. Savo kūryboje Kabloonak jungia asmeniškas temas su platesniu socialiniu ir egzistenciniu kontekstu, o savo skambesį praplečia nauju garsynu ir papildomomis žanrinėmis spalvomis. Apie visa tai ir kitus dalykus įsikuriame pasikalbėti viršutiniame bibliotekos aukšte.

Kai pasiūliau susitikti bibliotekoje, iškart atsakei, kad tai – gera vieta. Ką turėjai omeny? 

Man patinka čia. Abiejų savo vinilų testpresų klausiau bibliotekos audio kambarėlyje. Kadangi dažnai čia nesilankau ir ši vieta man nenusibodusi, čia jaučiuosi kaip užsienyje. Toks labai malonus pabėgimo jausmas. Ateini su savo vinilu, tu jo nežinai ir tavęs čia niekas nežino. Sėdi inkognito su ausinėmis ir apima didelis pasimėgavimo jausmas. 

Skaitau ir knygas. Turiu M. Mažvydo bibliotekos pažymėjimą, tačiau knygas dažniau imu iš A. Mickevičiaus bibliotekos, nes ji arčiau. Kaip tik šiandien galvojau, kad mano skaitymas yra ne pagal programą yra dažnai vedinas intuityvios logikos arba atsitiktinumų. Turiu omeny, kad, pavyzdžiui, žmonės, studijuodami išeina tam tikrą švietimo ministerijos suformuotą literatūros programą, dėl ko amžinai lieka sujungti tam tikromis žiniomis ar istorijomis su su savo bendrakursiais. Šiuo požiūriu esu gana chaotiškas, kadangi po mokyklos nestudijavau ir literatūrinė saviugda priklausė nuo manęs paties, tad ir mano skaitiniai žanriškai labai varijavo.

Verta paminėti, albumo kūrybos metu skaičiau Tomo Mano „Užburtą kalną“. Trys knygos, visų dar neįveikiau. Bet tai, ką perskaičiau, mane labai stipriai paveikė. Ten labai daug rašoma ir mąstoma apie laiką. Ir aš savo albume daug mąstau apie laiką, vienas kūrinys net vadinasi „Laikas“. Knyga atėjo iki mano kūrybos. 

Šiuo metu bandau įveikti įvadą į filosofiją. Ganėtinai sausa 90-tųjų leidimo knyga, kuri puikiai migdo... 

O kuo domiesi be knygų, filmai, serialai? 

Bent jau anksčiau save laikiau pažengusiu kinomanu. Kai gimė vaikas, pradėjau žiūrėti mažiau filmų. Užtat dabar perskaitau visą vaikišką literatūrą, kurios nebuvau skaitęs. Šioje srityje atsigriebiau su kaupu, esu pasikaustęs. Baigiu perskaityti viską, ką yra parašiusi Astrida Lindgren. Po viso to atsiguli į lovą ir nebeturi laiko savo knygoms ir filmams. Pasireiškia tėvuko sindromas – kai tik atsiduriu gulsčioje padėtyje, iškart pradedu snausti.

Tai šiek tiek erzina, bet šį „Kino pavasarį“ lankiau. Buvęs kolega Vytautas Puidokas pristatė savo dokumentinį filmą „Murmančios širdys“. Be to, mano sesė montuoja filmus (Ignė Narbutaitė montavo S.Bliuvaitės „Akiplėšą“, R.Zabarausko „Rašytoją“, E.Doškaus „Kartą Vilniuje“ ir kt. – D.K. past.).

Tad kinas arti. Pats galvoju savo vizualus, klipus, kartais net ir pats filmuoju. Ši medija mane visada labai domino. Muziką taip pat kuriu vizualizuodamas.

O serialų vengiu, nes jie mane įtraukia ir žinau, kad esu prirakintas. O jei, neduok Dieve, žiūri vienas šeimoje, tuomet išvis turi rasti kvailo laiko, kada pasislėpęs kažką darai...

Pradėkime nuo albumo pavadinimo „Expired/Inspired“...

Kai išsiverčiau expired, visai gražiai skambėjo – išsikvėpęs. Ką atidaviau arba labiau, koks jaučiausi. Pirmas iš dviejų pavadinimo žodžių atėjo gana anksti. Stebėjau, kur prasideda ir baigiasi tas nuovargis, tampa įkvėpimo šaltiniu. Galiausiai viskas subrendo į tokį gana konceptualų albumo pavadinimą. 

Viskas prasidėjo nuo dainos „Inspired“, ten dainuoju „I'm too tired to be inspired“. Prisėdau parašyti dainą, atrodo, yra noro, bet yra ir daug nuovargio: asmeninio, atlikėjo statuso, praėjusio laiko. Būna, bandai neprarasti tempo, daryti koncus, bet ateina laikas, kai pagalvoji, kad gal praradai savo momentumą. Man buvo toks jausmas po kovido, po dukros gimimo. Padariau pauzę su Kabloonak'u, o prieš tai lyg ir buvau pagavęs gerą tempą. Tai išlaisvino, pagalvojau, dabar nebeturiu kažko vytis, galiu ironizuoti ir patyrinėti šią savijautą. Pradėjau mąstyti apie besibaigiančių ir beprasidedančių dalykų mainus: miršti, kirmėlės tave valgo, gamta gyvuoja, kaip žmonės išgyvena šiuos dalykus emociškai. Ir kaip gali konvertuoti savo išgyvenimus į naujus dalykus.

Viskas prasidėjo nuo neigiamos emocijos, galima sakyti, esi pavargęs, nieko nenori, nematai jokios prasmės, bet visai tai persiverčia į teigiamą pusę. Be sarkazmo, be savikritikos, be kažkokio lengvesnio vėjelio visame tame, aišku, nieko nepadarysi. Bet aš atradau, kad... pasikeitę dalykai varo į priekį. Jeigu labai ankstyvoje jaunystėje stumia vieni dalykai, tai vėliau – kiti. Galbūt atsidūriau toje tranzitinėje būsenoje. Ir tai, kad kažkas nevyksta taip, kaip anksčiau, nebūtinai reiškia, kad tai yra pabaiga bendrai. Galbūt tai – tik pabaiga kažkokio etapo, pabaiga kažkokio manęs. Pasaulis akivaizdžiai pasikeitė, atrodė tarsi pabaiga patogaus ir saugaus būvio, prie kurio buvome įpratę. Visame tame, iš negatyvo konvertavau į pozityvą.

Pirmą albumą rašiau įkvėptas nelaimingos meilės. Labai daug muzikos ir kito meno sukurta iš tų sudaužytų širdžių, kurias konvertuoji. Nesakau, kad menininkas turi kentėt. Iš tikrųjų šiame mano albume yra gerokai daugiau garsiškai pozityvių dainų negu kituose. Pažvelgiau kančiai į akis, viską dariau ne vardan jos. Nesinorėjo šiuo albumu skleisti liūdesio, antras žodis „inspired“ ne veltui prikibęs. Tu vis dar esi čia ir duodi kiek gali. 

Užsiminei apie muzikos vizualizaciją, ar galėtum vizualizuoti naujo albumo dainas? Tai galėtų būti vaizdo atvirukas, trumpas siužetas ar kokia nors situacija...

Kodėl savo klipuose dažnai vaikštau? Muzika man siejasi su tėkme, judėjimu, pats mėgstu klausyti muzikos eidamas, važiuodamas dviračiu ar mašina. Jeigu kur nors turini, geriausias dalykas – klausytis muzikos lekiant peizažams.

Nemažai mano muzikos yra kažkokie judantys vaizdiniai ir objektai, retai būna statika. Vėlgi, dėl savo specifinio muzikinio išsilavinimo labai daug dalykų įsimenu. Dažnai vizualiai matau visą kūrinį, kaip kokią diagramą, kurioje susijungia atskiri segmentai.

Pirmame kūrinyje „Happens To Me“ matau parabolę. Laiptai einantys žemyn, žemyn, žemyn, viduryje keičiasi forma ir galas yra kitoks. Kažkada buvau sumontavęs keistų VHS video savo jutūbo kanalui: koliažiniai, greito montažo vaizdiniai. Šį kūrinį matau architektūriškai lenktą kaip Vilniaus sporto rūmų siluetas. 

Kadangi „Fame“ klipą jau nusifilmavau, matau tai, kas ten nufilmuota. Einu su pripūstu balionu ir nuo jo atsispindi vaizdas. Kamera paslėpta mano pagerklėje, ji filmuoja mano atspindį balione, o aš judu per miestą. Jeigu nebūtų šio klipo, matyčiau tamsiai purpurinį, melsvą koloritą ir velvetinės medžiagos jausmą.

Balionas buvo svarbus ir albumo viršelio fotosesijoje, ar ne? 

Taip, fotosesijoje buvo balionas, tačiau viršelyje, tiksliau – antroje viršelio pusėje – liko jo šniūriukas. Apie tą balioną nuo pat pradžių galvojau. Kai namuose pradėjo vykti vaikų šventės, juose atsirado helio balionų. Iš pradžių jie teikia tiek daug džiaugsmo, yra tokie norimi, bet labai greit pamirštami – tokia alegorija. Pradėjau balionus stebėti kaip personažus, po kokios savaitės jie tampa nebereikalingi, expired, ir pradeda labai keistai elgtis, leidžiasi žemyn, bet nenukrenta ant grindų, nekyla prie lubų, tarsi klauso vėjo gūsių ir pradeda „vaikštinėti“, judėti. Net nepastebi, o jis jau virtuvėje. Šiaip balionai visada juda lango link ir dažnai išskrenda. Pagalvojau, šakės, kaip fainai atrodo, noriu užfiksuoti šį momentą. 

Primena tą skraidantį maišelį iš...

… filmo „American Beauty“. Galvojau, viršelis bus labai kontrastingas – raudonas balionas kybo parištas ant cigaretės. Įsivaizdavau, cigaretė dega, lengvėja ir pradeda kilt. Mano ankstesni albumai yra be mano vizualo, galvoju, reikia save įdėti. Tuomet prisijungė kiti žmonės – visi turėjo idėjų. Tas balionas tapo žvaigždute, aš su jo fotkinaus, tačiau galiausiai jo išvis neliko. Bet aš vis tiek sugebėjau jį išnaudoti šios dainos vizualizacijoje. 

„Something new“...

Tai nėra konstruktyvūs vaizdai, bet matau šaligatvius, požemines perėjas. Man ši daina asocijuojasi su plokštuma, nėra gylio. Tai – vienas kūrinių, turinčių labai kintančias dalis. Visiškai kitoks vidurys: uptempo bosas, būgnai, šiek tiek dramenbeisinis. Šioje vietoje man vizualas šiek tiek prasiplečia ir paskui vėl sumažėja. Toks rudeninis Vilniaus koloritas. Šviesiai pilkos sausos spalvos.

Kitas kūrinys, „These Days“, su draugu Vytu (Vytautas Rasimavičius, su juo Jonas Narbutas dainavo duete „Repo Seniai“ - D.K. past.) yra visiškai medis. Esame daug kartu įrašinėję, aš Vytui studijoje padėdavau, jis daug prisidėjo prie mano ankstesnių albumų garso produkcijos. Pirmą sykį po ilgo laiko sukūrėme dainą kartu, nors prieš tai galėjome tai padaryti mažiausiai 100 kartų. Dabar viskas sutapo su maloniu mūsų bendravimo etapu. Vytas turėjo labai smagią temytę, aplipdžiau savo mintim ir galiausiai jis viską suvedė. Labai džiaugiuos šiuo gabalu. Vytas vis sakė, kad priedainiui trūksta hook'o, per mažai catchy, bet mes visąlaik veikėme lengvo prieštaravimo vienas kitam principu. 

Ši daina man yra oranžinės spalvos medis. Ir netgi kažkokie prisiminimai, truputį banaliai, bėga pro akis: tranzavimas, laimingas laikas ir gyvenime, ir kartu graži vasara Lietuvoje. 

Toliau – „Dominoes“. Jeigu visa kita albume yra ganėtinai šviežia, stengiausi neturėti užkerpėjusių kūrinių, tai šis yra šiek tiek iš stalčiaus. Supratau, neišvengiamai vis pasikartoju su tam tikro tipo kūriniais. Savo struktūra ir eiga jis yra šiek tiek „Bruises on Her Legs“ pusbrolis. Labai išsiskiria iš viso albumo. Iš pradžių galvojau jo net neįtraukti, bet nusprendžiau, kad jis visai vertingas. Turbūt nuoširdžiausias, mažiau sarkazmo, mažiau pozos. Pasakojimas apie jausmus: „The world is going round and everything is on the go while we continue to play dominoes“. Visiškai apie mane ir dukrą dėliojant domino svietainėje, kai visas pasaulis eina velniop. Šis kūrinys grubesnis, tamsesnių rudeniškų koloritų, matau tą svetainę ir net kosmosą.

Čia jau panašiau į finalinę filmo „Melancholia“ sceną...

„Inspired“ yra kūrinys, kurį įrašinėjau virtuvėje telefonu. Iš to įrašo, tiesą sakant, palikau bytą, kurį paskui klijavau su tikrais būgnais. Norėjau turėti kažkokių originalių garsų. Šiek tiek kvailas kūrinys, bet kartu ir labai nuoširdus, per sarkazmą sakoma tiesa. Jame yra toks ūkaujantis priedainis, kuris man patinka. Keistokas, primenantis nei tai fleitas, nei tai skudučius. Skamba ganėtinai eklektiškai tarpusavyje, bet šiame albume norėjosi to eklektiškumo, norėjosi gretinti keistus dalykus. 

Pavyko smagių dalykų įrašyti, skamba kažkoks eurodance bytas, paskui įsijungia grunge'inės gitaros, o pabaigoje prasideda baltas triukšmas ir viskas tinka. Vienas tų kūrinių, kur ėmė ir „atsigulė“. Taip ir ne kitaip, neužtruko nei ilgai galvoti, nei ilgai daryti. Nebesinorėjo lįsti į savo senus skambesius ir remtis vien akustine gitara.

Man „Inspired“ vizualiai išsipūtęs ir balioniškas, kaip „Oreo“ sausainis, žinai, kad jis pilnas chemijos, bet labai gerai padarytas ir visai legendinis. Vinilo A pusė šiuo kūriniu ir baigiasi.

Kas pirmiau gimsta: žodžiai ar muzika?

Dažniau iš pradžių gimsta muzika, tada – žodžiai. Galvoju, jeigu visgi būčiau įgijęs muzikinį išsilavinimą, gal būčiau linkęs į kompoziciją. Teko ir spektakliui muziką kurti, ir kinui, supratau, turiu tam potraukį ir man nebūtinai reikia tekstų. Kartais kyla minčių kurti be žodžių. Mano žmona sako, kad įrašyčiau albumą su niūniavimais. Kartais parsinešu namo demo su kažkokiu mamblu, iš kurio paskui darau tekstus. Sako, čia žiauriai gerai, taip ir palik. Bet, manau, viskas turi savo platformą ir kai pradedu dėlioti tekstus, jie nėra šiaip sau. Pavyzdžiui, savo COVID-iniame albume „Miniatures“ leidau sau daugiau muzikos. Sudainuoju porą stulpelių pradžioje ir paskui eina kokios 3-4 minutės muzikos, vienas kūrinys – išvis be žodžių. Ten atsipalaidavau nuo tekstų.

O dainos man vis tiek patinka, mėgstu tas banalias istorijas. Galų gale, atrodo, jeigu parašyčiau muziką, kurioje nebūtų žodžių, savo grupėje nebeturėčiau ką veikti. Būčiau išmestas. Kartais labai noriu pagroti savo gabalus mušamaisiais ar kitais instrumentais...

Visus instrumentus albume įrašei pats, ar ne?

Taip, visus. Tik šįkart pasikviečiau Mantą Joneikį (iš grupės „Garbanotas“ – D.K. past.), jis perrašė gitaras, nes visgi nesu tiek talentingas, kad valdyčiau visus intstrumentus tiek, kiek nori girdėti mano ausys. Na, ir mano studija nelabai atnaujinta. Šiame albume buvau labiau atsipalaidavęs, norėjau kolaboruoti, norėjau, kad žmonės prisidėtų, įneštų savo indėlį.

Partijos išsigrynina jas įrašinėjant, kartais pavyksta pagauti ir užfiksuoti labai gerų momentų. Gali paaiškinti žmogui partiją, bet tu neišgręši, neliepsi sėdėti dvi valandas, kad jis pagautų tą sinkopę. O ji jau yra įrašyta, tau kažkaip tai pavyko. Dažnai dėl to palieku savo įrašytus dalykus, kad užsifiksuočiau tą pagautą momentą.

Jau sakiau garsiai, jeigu bus kitas albumas, tai jau visiškai atiduosiu įrašinėti kitiems žmonėms. Nes pajutau didelį malonumą, kai įrašinėjome „These Days“. Būgnus įrašė dabartinis grupės būgnininkas Dovydas Šulskis. Ir tu gali tiesiog prodiusuoti, sakyti, čia truputį labiau taip, čia truputį labiau taip. 

Man labai patinka galvoti boso partijas – pats maloniausias dalykas. Viskas prasideda nuo gitaros vien todėl, kad prasideda nuo kažkokių akordų. Nors šiame albume labai skirtingi buvo. Žinojau, kad turiu laiko, disciplinuotai į viską pažiūrėjau. Ana išėjo į darželį, aš einu į studiją – kas bebūtų, aš kažką rašau. Vieni kūriniai prasidėjo nuo byto, kiti – nuo sintezatoriaus arba boso partijos. Tačiau bosas dažniausiai būna tas vardiklis, kuris visą skambesį nuneša į kitą dimensiją ir padaro visai kitokias harmonijas. Tai man pačiam būna tokia kelionė. Kadangi esu intuityvus kūrėjas, man nėra savaime suprantama, kad jeigu pagrosiu taip, bus taip. Turiu pagroti ir išgirsti, kur galima nukeliauti. 

Grįžkime prie „Expired/Inspired“ albumo „miniatiūrų“…

B pusė prasideda nuo, mano manymu, labiausiai pop skambančio albumo kūrinio „Hum“. Norėjosi padaryti malonų sau skambesį. Supratau, kad visas turinys, kurį įdėsiu, bus banalus ir ganėtinai girdėtas, todėl jis toks trumpas, kaip akimirka.

Dėl prodiuserinių momentų klausiau daug Mac Miller'io. Klausiau Steve Lacy, jis pradėjo tokį naują skambesį daryti, tarp telefonų įrašytos muzikos ir studijinio prodiusavimo. Man patiko tie garsiniai elementai. Šiame gabale norėjau pasidžiaugti, pavaibinti ant šitų garsų, ant baltųjų hip-hopo, bet ne to vokiško, gal labiau r'n'b čia būtų. Grįžau prie visokių savo ištakų, ko esu prigrojęs: nuo „Bekešo Vilkų“ fanko iki „Repo Senių“ kumbijos. Kai buvau jaunesnis, labiau norėjosi vytis rokenrolą, o dabar supratau, kad viskas jungiasi į kažkokį pyragą, viskas, ką esu grojęs. Patiko skambesys ir panorau išbandyti. Šis kūrinys yra saldainių dėžutė. Nedidelė.

„Alaska“ man yra kažkuo Billy Joel'iškas. Buvau patenkintas savimi, kai jį sukūriau. Kai tik pradedi daryti, toks jausmas dažnai aplanko, nes viskas būna labai nauja, bet paskui pabosta. Čia man atrodė, kad aš hit jackpotinau. Bet būna tokių kūrinių, kuriais labiau tiki, o būna – kuriais mažiau. Ir visiškai nebūtinai tai sutampa su klausytojų nuomone. Klausytojas dažnai pamėgsta visai kažką kitą. Įdomiausia, kad mano dvejų metų dukra Ana parodė pirmus akordus. Priėjo prie klepo ir bam-bam kažkokią seką sugrojo. Pradėjau dėlioti tą seką ir galvoju, o geras! 

Šiame albume rašau ir apie depresiją, ir apie prislėgtą žmogų, bet iš tokios pozicijos, kad ne viskas blogai. Kaip tik, žiūrėk, juk ne viskas blogai. Jeigu vizualiai įsivaizduoti, šis kūrinys yra šviesus. Nežinau, galbūt todėl, kad Aliaska su sniegu asocijuojasi. Man kartais kūriniai ne tik vizualizuojasi, bet asocijuojasi su tekstūromis ir kvapais. Sakykim, vyksti į kokią nors Skandinavijos šalį ir ten, kur apsistoji, yra tas užsienio kvapas. Jaučiasi toks geras hygge. Jauti, kad čia tvarkinga, skanu, gerai su kultūra ir su viskuo. Kažką tokio primena, nors žodžiai yra visai apie ką kitą. 

Žinojau, kad „Being Loved“ bus singlas, vos tik pradėjau rašyti. Galvojau, jis mane taip veža, kad galbūt turėtų ir ką nors kitą vežti. Kol kas perklausos internete tai patvirtina, nors buvau pradėjęs abejoti. Dariau nuoširdžią žmonių apklausą, kad jie išsirinktų, kas labiausiai patinka. 

Labai paprastai įsirašiau būgnus, užloopinau, panaudojau tam tikrą tape delay'jų – paklausiau, žiauriai gerai eina. Pasiėmiau bosą, pagrojau, žiūriu, vėl loopinasi – super. Pakylėtas to pradėjau rašyti dainą. Jos klausydamas dabar matau seną Reformatų parką ir tam tikrus prisiminimus iš jo. Vieną savo gyvenimo laikotarpių. Praleidau ten pozityvaus laiko prieš pat jį užraukiant.

Šis kūrinys toks judantis. Galbūt kaip kažkoks vienas wild vakaras, kurį praleidai ir jis tęsiasi kitą dieną. Susipažinai su kažkuo ir tave labiau veža ne išgertas alkoholis, o ta nauja pažintis. Ryte abu kažkur einate. Vienas iš tų... Vasara, naktis, rytas. O vizulkę padarėme, kurioje aš einu. Pabaigoje norėjau persistengti, kad tas gabalas neštų, neštų ir išneštų, primena šviežią įsimylėjimą.

„Nothing is Wrong“ prasidėjo nuo tam tikro skambesio. Noriu paminėti ir padėkoti „Golden Parazyth“, kuris man atidavė sintezatorių „Vermona“. Su DDR (Vokietijos Demokratinė respublika, kitaip – Rytų Vokietija, gyvavusi 1949-1990 metais – D.K. past.) gamintu instrumentu pradėjo Kraftwerk'ai groti. Jis nėra labai plačiai pritaikomas, visiškai analoginis, truputį išsiderinęs, kai kas neveikia. Toks ganėtinai nuožmus sintezatorius, bet tinka visokiems triukšmams ir garsams – visą albumą jų prirašiau. Man žiauriai patiko ir padėjo. Šis sintezatorius duoda spalvos ir tikrai žinai, kad suteikia unikalumo. Tai nėra standartinis preset'as, niekas to neatkartos. Susiprogramavau garsą, nuo jo ir prasideda gabalas.

Kūrinys neturi kažkokios gilios potekstės, priedainiuose nėra žodžių. Jeigu įsivaizduoti klipą, matau ne savo, o „Blur'ų“ klipą, kuriame eina pieno pakelis (kūrinio „Coffee And TV” vaizdo klipas – D.K. past.). Dainoje yra panašus gitaros stygų braukimo judesys. Man patiko mažorinių akordų ir minorinio teksto dermė. 

Ar sutiktum, kad mažorinę muziką kurti sunkiau nei minorinę? 

Taip. Kai tau gerai, tau ir taip gerai. Tuomet net nekyla noras kažką rašyti. Pavyzdžiui, kai man gerai, labiau mėgstu piešti. Gerai jaučiuosiu, kai esu ramus. Kai esu neramesnis, geriau muzikos mediacija veikia. Manau, tai nėra universalu. 

Gal čia labiau mūsų žemynui būdinga, nes Pietų šalyse muziką rašo visiškai kitaip, arabų kraštai ar Afrika, iš ten pozityvumas eina. Viskas yra gerai, todėl jie taip ir groja, tarsi spinduliuoja. Mes šiauriečiai, pripažinkime, nesame atvirai pozityvūs. 

Visa dabartinės muzikos Lietuvoje tendencija labai gerai iliustruoja, kad lietuvis labiau tapatinasi su tamsa, liūdesiu... tai, kas dabar populiaru, visas post judėjimas. Man atrodo, nėra sunku tokią dainą parašyti. Jeigu iš tikrųjų paklausytum ir panagrinėtum, Jessica Shy neturi labai daug muzikinių mažorų, kaip būdavo „Baliaus“ laikais. Jos kompozicijose yra tamsesnių natų. Bent jau kiek aš girdžiu. Free Finga albume „Plastika“ irgi... Gal tik jų kūryba garsiškai prieinamesnė plačiajai auditorijai. Tiesiog tai yra populiariosios muzikos principais rašomi kūriniai, kurie yra „patogesni“ klausymui. Bet spalviškai nevadinčiau to pozityvia muzika. Man atrodo, Lietuvoje turime 50 shades of sad. Kas užsimetę poker face'ą, kas nuoširdžiau tai daro. „Šventinis bankuchenas“ yra pozityvios muzikos pavyzdys. Galbūt tai ne visai muzika, bet dažnai labai muzikalu. 

Grįžkime prie tavo albumo...

Kūrinyje „Time“, kaip jau minėjau, mąstau apie laiką. Beje, tokia fun fact razina – mėgstu recyclinti muziką. Iš esmės mėgstu recyclinti daiktus, šiukšles. Tas pats ir su garsais – man gaila jais veltui mėtytis. Jei turiu idėją, išgręžiu ją iki paskutinio. „Time“ būgnų partija paimta iš „Planeta Polar“ repertuaro – ji yra panaudota kūrinyje „Se Va“. Galvojau, man taip patinka ši partija, įdomu, kiek galėčiau su ja parašyti skirtingų dainų.

Skambesys suka šiek tiek į world music pusę. Vietomis primena „Tinariwen“. Negebėjau sugroti vienas, vokalas man nepavyko, todėl pasikviečiau Miglę (Miglė Vilčiauskaitė – Migloko – D.K. past.), kurios balsą ten tiesiog girdėjau. Ji pasirašė savo žodžius, aš tik papasakojau, kad daina yra apie laiką, apie savo laiką ir laiką apskritai. Kas tas laikas, ar jis egzistuoja, apie visatą. Galbūt tai ir girdisi, jis toks klampus, vietomis besipinantis. Taip laiką ir įsivaizduoju, jis kartais reliatyvus, o kartais – labai tikslus. Toks nežinomas dalykas.

Kūrinys buvo gerokai ilgesnis, bet aš jį trumpinau, nes supratau, kad nereikia išsiplėsti iki visiško avangardo. Pirminiame įraše pabaiga perėjo į tokius medinius būgnelius, po truputį pasimetė visi melodiniai instrumentai, liko tik tie būgneliai ir jie tęsėsi ir tęsėsi lyg žiūrėtum „2001: A Space Odyssey”, kur keliaujama į kosmosą, bet kartu – ir pas beždžiones, kurios kaulus daužo.

Taip man jis atrodo ir vizualiai – einantis per istoriją... kupranugaris. 

Paskutinis albumo kūrinys „Ammonia“ – mano mėgstamiausias. „Fame“ ir „Ammonia“ yra giminingi. Abu ganėtinai alternatyvaus skambesio, šiek tiek grubesni, didesnio tempo, vokalinės partijos primena repavimą, toks labiau net šnekėjimas. Jis man iš pat pradžių patiko kompoziciškai, o vėliau įsiklausiau ir supratau, tai – viena dainų, kurioje pasisakau ir dėl to jaučiuosi gerai.

Kaip visa tai sekasi groti gyvai?

Daug repetuojame, nes yra pasikeitusių grupės narių. Vietoje Šaruko (Šarūnas Joneikis iš „Garbanotas“ – D.K. past.) bosu gros Gediminas Stepanavičius, vietoje Augusto Barono būgnais – Dovydas Šulskis. Muzikantus grupei stengiuosi rinktis organiškai, per pažintis. Augustas groja kariuomenės orkestre ir turėjo išeiti į tarnybą, suprato, kad negalės padėti ir rekomendavo Dovydą. Savo ruožtu vėliau Dovydo paklausiau, gal jis žino bosistų, nes būgnininkas turi sulipti su bosistu, geriau, kad jie būtų draugai. Jie abu yra džiazistai, o tai man labai patinka. Kol kas viskas labai gerai vyksta. Žinoma, bendraujant su akademinį išsilavinimą turinčiais muzikantais kyla iššūkių aiškinant kūrinius: dainuoju, rodau, sakau, gestikuliuoju. Savo kūrybą žinau širdimi ir kartais sunku suprasti, kad kažkas tai skaito iš natų. Galvoju, čia gi mano gabalas, ką tu čia užsirašinėji? Svarbiausia, kad grūvas įsėstų ir tada per judesį, per organišką susigrojimą viskas suskambės. 

Vyresni muzikantai dažniausiai lėtėja, o tavo naujoje kūryboje daugiau tempo...

Noriu matyti judančius žmones savo koncertuose. Nors šiaip gyvenime jaučiuosi labai lėtai atrandantis dalykus. Gaila, kad lėčiau nesenstu, būtų smagu ir senti lėčiau. Lėtai atrandu ir man tai suteikia tiek daug džiaugsmo. Šiaip nieko nesigailiu, bet vienintelis dalykas, kurį būčiau norėjęs anksčiau pradėti, tai dirbti su muzika. Nes pradėjau, kai man buvo jau kokie 25-eri. Turiu omeny, vėlai pradėjau gilintis į muzikos produkciją, nes groti pradėjau pakankamai anksti. Atrodo, galbūt būčiau dabar šiek tiek toliau.  

Pastaruosius metus su viršumi dirbau virtuvėje. Kulinarija mane traukia, manau, ji liks mano gyvenime. Galbūt peraugs į kažką įdomesnio. Bet vis tiek norėtųsi gyventi iš muzikos, nebūtinai iš Kabloonak. Labai mėgstu rašyti muziką kažkam. Labiau meninio pobūdžio, su Robertu Narkumi esu kūręs muziką video instaliacijai. Pauliaus Markevičiaus spektakliui „Café existans“ sukūriau garso takelį. Gaunu užklausų panaudoti vieną kitą mano dainą trumpametražiuose filmuose, su kuo dažniausiai sutinku. Man patinka, mielai šioje sferoje ir tarpčiau. Mėgstu dirbti studijoje, mėgstu įrašinėjimo procesą.

Esi sakęs, jog dainuoji angliškai, bet turinys dažnai labiau lietuviškas negu tų, kurie dainuoja lietuviškai. Gali išplėtoti šią mintį?

Mano dainų temos prasideda nuo manęs arba nuo kokio nors vietinio vaizdinio. Dainuoju anglų kalba, bet turinys yra apie čia ir dabar, apie Lietuvą. Nebūtina dainuoti I'm living in Lithuania. Bet... tas miesto jausmas eina per mane. Ypatingai Vilnių jaučiu ir mano klipai tai atliepia.

Neįtikėtinai pakilo muzikos produkcijos ir prodiusavimo lygis Lietuvoje, tačiau lietuviška muzika tokia kokybiška, kad kartais ir skiriasi tik tuo, kad dainuojama lietuviškai, tačiau tas tekstas nieko neneša. Tiesiog tai kokio nors meinstryminio atlikėjo tematika, padaryta lietuviškai. Nesakau, kad tai blogai ir taip negali būti. Bet prisiminus, pavyzdžiui, „Bruises on Her Legs“, kurdamas mačiau personažus, mačiau barus, mačiau Vilniaus gatves. Žinai tą memą, kur Travolta dairosi? Tai aš taip apsidairiau ir pamačiau, kad iš tikrųjų atsidūriau tokioje saloje, kur visi aplink rašo lietuviškai ir daro tai labai stipriai. Bandžiau prisiminti, kas dar kuria angliškai ir nieko neradau...

Man patinka lietuviškos muzikos revival'as, jame labai daug gaivos. Bet nekompleksuoju dėl to, kad dainuoju angliškai. Pavyzdžiui, daug skandinavų grupių dainuoja angliškai ir niekam tai nekelia nuostabos. Deja, tai yra tam tikras standartas. Aš irgi tokios platesnės pasaulinės muzikos standartas. Aišku, kai muzika specifinė ir labai gera, nesvarbu, kokia kalba dainuoji. Alina Orlova visada puikiai visiems tiko. Bet yra nemažai muzikos, kur kalba yra barjeras. Mano atveju anglų kalba kaip tik pakviečia į Vilnių. Tarp mano klausytojų, po Vilniaus ir Kauno, trečioje vietoje yra Paryžius. Dabar atsirado klausytojų Amerikoje. Įdomu įsivaizduoti, kur ta muzika skamba, kokiuose scenarijuose.

Beje, apie vieną sklaidos platformų „Spotify“ atsiliepi gana kritiškai? 

Taip, nesu labai populiarus atlikėjas, todėl turiu kartėlio. Turiu spotifajų, bet nemoku už jį. Klausau reklamas ir sakau sau, kol moku daugiau negu uždirbu, tai man atrodo nesąmonė. Kas galėtų „paglostyti“ iš jų pusės kūrėjus, tai bent jau nemokamos prenumeratos.

Kritiškai esu nusiteikęs iš dalies dėl tų dalykų, apie kuriuos visi šneka – atlygio autoriams, kuris neegzistuoja, taip pat – dėl neaiškių algoritmų schemų. Anksčiau internete galėjai būti pasiekiamas ir pasiekti kitus, o dabar prasidėjo visokie roadblock'ai. Čia turi susimokėti ir ten turi susimokėti.

Jeigu negaliu gyventi iš įrašų pardavimų kaip anksčiau, tuomet turėčiau uždirbti iš perklausų. Jos atseit apmokestintos, bet padalinimas yra nesąžiningas. „Bruises on Her Legs“ netrukus surinks milijoną perklausų. Man, kaip alternatyvščikui, tai yra huge. Bet žinau, kad finansiškai tai nieko nereiškia ir apima labai keistas jausmas. 

Daug streso, kiek dabar turi daryti muzikantas. Praktiškai turi būti influenceris ir nuolatos kurti turinį, užsidirbti iš savo džemperių pardavinėjimo. Kartais ateina toks nuovargis ir galvoji, eina sau, ką aš čia darau. Bandau pramušti algoritmų sieną, nelengva atkočiot socialinius tinklus po ilgo laiko. Dabar ateina vienuoliktokai-dvyliktokai – kasdien po naują grupę. Jie turi daug jėgų, žinių ir noro būti internete. Anksčiau svarbiausias dalykas muzikantui buvo įrašyti albumą. Tai buvo didžiausias darbas, o dabar didžiausias darbas yra tą albumą išprominti. Kažkas sakė, kad šiais laikais albumą turi prominti tiek pat laiko, kiek jį įrašinėjai. 

Linkiu pramušti algoritmus ir dėkoju už pokalbį.

Naujo Kabloonak albumo „Expired/Inspired“ pristatymo koncertas Vilniuje, gegužės 1 d. klube „Mello“.

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2025m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.