Kotryna Lingienė

Erzulį keliantys kanonai, klaidos ir atsitiktinumo žavesys, stiprybė silpnybėse, už dėmenis didesnė suma – Vilniuje 2019 m. susibūręs šiuolaikinės muzikos ansamblis „Artisans“ nestokoja ne tik narių talento bei užsidegimo, bet ir sveikai ironiško požiūrio į aplinką bei pačius save. Šiemet konceptualų albumą „Synthetic Piss“ Lietuvos muzikos informacijos centro įrašų leidykloje išleidęs kolektyvas, save pavadinantis ir kapela, balandžio 23 d. atvyksta į Kauną. Viename ikoniškiausių modernistinės architektūros pavyzdžių mieste, Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektuotuose Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmuose (dab. Ąžuolyno bibliotekos Meno ir muzikos skyrius) ansamblis atidarys trečiąjį sezoną šiuolaikinės elektroakustinės muzikos koncertų ciklą NICHE, kurį inicijuoja Kauno menininkų namai.

 Apie išskirtinę koncerto erdvę – pokalbio su ansambliu pabaigoje, o pradėti verta nuo „Artisans“ susibūrimo aplinkybių. Su Kotryna Lingiene kalbasi ansamblio nariai Liepa Vozgirdaitė (smuikas, „PowerPoint“, elektronika, kanklės), Kristupas Gikas (fleitos, didžeridas, dūdelė, pneumatinis įrenginys), Lukas Butkus (klavišai, melodika). „Artisans“ sudėtyje šiuo metu yra ir Gediminas Stepanavičius (trimitas, gyva elektronika) bei Dominykas Snarskis (perkusija).

---

Susibūrėte Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) – erdvėje, kuri turi savo tradicijas, hierarchijas, gal net štampus. Ar pradinis tikslas buvo labiau prisitaikyti, prisirašyti, ar kaip tik – maištauti, provokuoti ir kelti klausimus?

Liepa: Susikūrėme kaip vieno kūrinio ansamblis – norėjome atlikti Terry Riley „In C“. Neturėjome iliuzijų, kad tęsime veiklą. Tik vėliau išsikristalizavo mintis, kad būtų įdomu pabandyti pagroti ir savo kūrybą. Taip, visi buvę ir dabartiniai ansamblio nariai vienaip ar kitaip labai susiję su LMTA ir Kompozicijos katedra, bet labiau veikiame savarankiškai, kaip bendraminčiai, ieškome savo kelio ir balso. Jei ir naudojamės kažkuo, susijusiu su akademija, tai nebent jos teikiamais resursais ir erdvėmis repetuoti.

Lukas:. Aš prie ansamblio prisijungiau tik po metų nuo pirmojo koncerto. Iki tol buvau gerbėjas iš šalies.

Kristupas: O mane pakvietė groti bosine fleita ir patefonais, tai ansambliui tinkamas tembras. Pirmąkart ansamblį išgirdau, kai ruošiau laidą „Druskomanijos“ festivaliui – pamenu, pamaniau, o, kažkas įdomesnio Lietuvos ansamblių lauke, ir kažkas šviežio. Bet tik tiek. Paskui, kai pakvietė, pradėjome repetuoti, supratau, kad čia tikrai esama unikalių prieigų prie garso ir kūrybos.

Apie save sakote: darome garsą, esame garso organizmas. Kuo minta šis organizmas ir kam jis alergiškas? 

Liepa: Norisi sakyti, kad kaip ir viską valgome, tik labai skirtingai virškiname. Alergijos nestiprios ir nedaro didelės žalos. Alergenus paverčiame kažkuo kitu, kas mums tinka ir patinka, ir tai tampa impulsu. Iš tiesų dažnai kūryba prasideda nuo erzulio, kuris, perėjęs per mūsų virškinamąjį traktą, tampa pozityvu ar tuo, kas mums įdomu garsine ar vizualine prasme. 

Lukas: Iš esmės kiekviena reakcija yra gerai. Blogiausia, kai nebūna jokios reakcijos – tada žinai, kad apskritai beprasmiškas buvo tas ėdalas.

Kristupas: Hm, gal organizmas mėgsta valgyti nuoširdumą, tai lyg amžinas užkandis, skanukai. O nevirškina gal akivaizdumo, klišiškumo? Nors ir jie, įsiterpę tarp skanių dalykų visai atgaivina ir gali grąžinti skonį, visai kaip imbiero tos juostelės tarp sušių, kurių vienų gal nebūtinai valgytum.

Ar galite pasidalinti, kaip atrodo jūsų muzikos rašymo, komponavimo procesas? Kaip kompozicijos įgauna formą? Kiek kapeloje demokratijos ir kaip išvengiate chaoso?

Liepa: Chaoso nevengiame – verčiau stengiamės jį įdarbinti kaip kompozicinį ar tiesiog smagumo impulsą. Taip, chaosas atneša daug dinamikos, bet ji reikalinga tiek komponuojant, tiek atlikimo praktikoje. 

Kalbant apie demokratiją, tai mes visi turime savo roles, bet kai ateiname į repeticiją ir ant natų pulto guli užbaigta partitūra, ar vienas žodis, ar tiesiog apibūdinimai, nuo to momento tampame absoliučiai lygūs ir visų kūrybiniai pastebėjimai ar intencijos tampa kompozicijos dalimi. Tai labai geras būdas kūrėjams tobulėti, primenantis, kad baigtas kūrinys nėra galutinis nuosprendis.. Dėl to mūsų kūriniai laisvi, jie pasiduoda deformacijai ar remediacijai, konteksto keitimui. Ir patys tokius mėgstame kurti, ir kitų kompozitorių darbus tokius renkamės, kurie leistųsi abusinami. Atlikimo sprendimus taip pat priimame bendrai.

Kristupas: Tą lygybę lemia ego nebuvimas – nei kiekvienas individualus atlikėjas, kūrėjas, nei bendrai ansamblis neturi nesveikų ambicijų. Visi suvokiame tai, kad tik simbiozės būdu galime kažko pasiekti. Kartais atrodo, kad telepatiškai susikalbame, pati muzika nuveda arba atsako, kaip ji būtų geriausiai pristatyta ar inkorporuota.

Tai įrodo, kad esate organizmas, o ne ansamblis.

Liepa: Naujas mūsų albumas „Synthetic Piss“ yra šių praktikų dalis, tai darinys iš mūsų koncertinių programų. Fragmentai susiliejo į vieną ir mes pamatėme, kad tai veikia, net jei ir kūrinių koncepcijos skirtingos. Bet dažniausiai mes koncertinę programą mėgstame dėlioti turint pradinę idėją. Ji gali būti arba garsinė, arba… Nemėgstu aš termino „socialinė kritika“, bet mėgstame atsispirti nuo to, kas erzina – pavyzdžiui, apskritai žmonėse, muzikoje ar šiuolaikinės muzikos ekosistemoje. Taip gali gimti programa, kuri tyrinėja „Duokim garo“ ir folkloro fetišizavimą. Žinoma, tai nereiškia, kad mūsų tikslas yra, jog kiekviena koncertinė programa turėtų labai aiškią koncepciją, kurią klausytojas gebėtų nuskaityti. Visgi svarbiausia yra tai, kaip ji veikia kaip garsinis vienetas, patirtis. 

O kas konkrečiai jus erzina šiuolaikinėje muzikoje?

Liepa: Mane – šiuolaikinė muzika pati savaime.

Lukas: Mane asmeniškai – siauramatiškumas, tarytum yra kažkokie šiuolaikinės muzikos standartai, didieji vardai, didieji kompozitoriai, į kuriuos dažnusyk žmonės, kurie neturi drąsos ieškoti savo autentiškiausios išraiškos būdo, bando lygiuotis ir taip prarasti save. Taip jie bando maskuoti savo nepilnavertiškumą, pretenziją į šiuolaikinį meną. Tai mane tas asmeniškai labai nervina.

Kristupas: Mane irgi šitas labai nervina. Tas, sakyčiau, kombinatoriškumas. Labai daug kūrybos yra tiesiog kopijos kopija arba mokytojo kelio tęsimas, nevengiant išlipti iš tų patogių, įdirbio mačiusių slidžių. Gal kartais kūryba taip ir veikia, bet manau, kad šiuo atveju ji lieka įkalinta. Tai referuojantis į save patį subjektas, atsilikęs nuo realybės ir mažai besigaudantis už burbulo ribų. 

Atrodo, klaidos, netikėtumai ir pokštai – būtinas jūsų pasirodymų elementas. Įdomu, kiek jų surepetuoti, o kiek – nutinka organiškai. Apskritai, ar klaidą ar pokštą galima surepetuoti? Kur brėžiate ribą tarp apgalvotos „nevykėliškumo“ estetikos ir tiesiog techninio broko?

Kristupas: Manau, kad koncertų metu staigmena mums nebėra staigmena, bet klausytojui – visą laiką. Be to, staigmena ir mums patiems vis kitoje erdvėje atsiskleidžia naujai.

Lukas: Tiesiog gaunasi kaip gaunasi. Norime nenorime, ta klaida vis tiek įsimaišo. Kad ir kiek repetuotume, kad ir ką bedarytume, jos neįmanoma suplanuoti.

Liepa: Klaida, žiūrint iš kompozicinės perspektyvos, gali būti ir tam tikri kūriniai. Mūsų dabartinėje programoje tikrai yra kūrinių errorų, kurie nefunkcionuoja tradicine komponavimo įrankių sankloda. Jie tiesiog neveikia arba skamba mėgėjiškai (amateur). Mes jais norime pasidžiaugti, nes jie yra nuoširdūs ir naivūs, ir to trūksta pasaulyje ir šiuolaikinėje muzikoje. 

Aišku, yra ir kompozitorių-klaidų, kurie nesuvokia, kaip veikia instrumentas, ir rašo natas, kurios neegzistuoja pianino klaviatūroje. Mane asmeniškai tai labai intriguoja. 

„Artisans“ instrumentų arsenalas platus – nuo tradicinių akademinių iki liaudies, elektroninių. Kaip renkatės instrumentus konkrečiam kūriniui ar garsinei idėjai?

Kristupas: Grodamas jaučiu, kad tembrinis spektras yra tarsi neužbaigtas. Ir man tai smagu. Nors nesu orkestruotės ekspertas, jaučiu, kad kai kurie kūriniai instrumentuotės atžvilgiu yra tarsi kiauri, tiesiog nėra iki galo sukurti. Mane žavi, kad medžiaga nėra šimtu procentų tobula.

Bet nesakyčiau, kad tai yra netobulumas. Tai labiau žongliravimas, ieškojimas, sėkmės gaudymas. Man atrodo, yra kelios klaidų kategorijos: vienos yra sukomponuotos, kitos atsiranda atlikimo metu. Pavyzdžiui, man dažnai reikia per vieną sekundę pakeisti instrumentą: padėti vieną, pasiimti kitą. Turiu tai padaryti per vienos sekundės pauzę. Dažniausiai nespėju, bet tai jau tapo mano partijos dalimi.

Kiekvieną kartą ši klaida – akivaizdu, kad nespėsiu pasikeisti – suskamba kitaip. Kartais grįžtu groti po dviejų sekundžių, kartais – po trijų, priklausomai nuo to, ar stalas toliau, ar nepatogu keisti. Galima sakyti, kad tai tokie „nubyrėjimai“.

Liepa: Arba net ne nespėji, o pamiršti pasikeisti.

Kristupas: Kiekvieną kartą nutinka, kad pamiršti, kad čia reikėjo ne šituo instrumentu groti, o tuo. Vadinasi, įspūdis klausytojui – ir mums – vis kitoks. 

Esu mačiusi memą, kad daugiau grožinės literatūros parašoma „Excel“ programa, o ne „Word“. Jame mūsų pokalbio kontekste slypi teisinga mintis – geras garsas gali gimti ten, kur mažiausiai tikiesi. Kaip jūs atėjote nuo akademinio instrumentų panaudojimo iki žaidimo MIDI katalogais, „Power Point“ ir kitais neakademiniais objektais? 

Kristupas: Manau, akademinis instrumentų panaudojimas dažnai per vėlai prisitaiko prie technologijų. Galbūt kitaip būtų specializuotose studijose kaip IRCAM Paryžiuje, bet Lietuvoje labai jaučiasi, kad naujos garso išgavimo ar sklaidos technologijos pradedamos taikyti pavėluotai. Kartais, kai pradedame jas integruoti, jos galbūt jau nebėra naujos ar net būtinos.

Bet tuo pačiu mane šiek tiek glumina nuolatinis aukštųjų technologijų vaikymasis, lyg jos savaime suteiktų kūriniui kokybę. Galbūt jos gali pagerinti tembrą, bet pačios muzikinės idėjos iš esmės nepraturtina – to nepadarys net pats naujausias, geriausios versijos garsas.

Pavyzdžiui, 2000-ųjų technologijos, kadaise buvusios pažangios, dabar dažnai pamirštos, nors vis dar egzistuoja. Apskritai, pastebiu labai greitą „kūrybinį metabolizmą“: naujos priemonės greitai paimamos, maksimaliai išnaudojamos ir neretai po trumpo laiko pametamos. Tai verčia klausti: kame yra tikrasis svoris? Ar galia slypi pačiame naujume? O gal tiesiog tame, kad žmonės dar nėra girdėję konkrečios priemonės? Juk po pirmo karto tai jau nebebus nauja.

Mes bandome kurti naujumą ne vaikydamiesi madų, o pasitelkdami senus dalykus, įskaitant ir tuos MIDI katalogus ar kitus neakademinius objektus. Mano manymu, tai tikra aukso gysla. Keista, kaip mažai naudojami kai kurie įrankiai, turintys didelį konceptualų ir garsinį potencialą. Pavyzdžiui, naudojame notacijos programą „Harmony Assistant“ su labai specifiniu, atpažįstamu garsynu. Nors ieškojome, radome vos kelis kūrinius, sukurtus ja naudojantis. Manau, tai labai neišnaudota, „nekapitalizuota“ niša.

Liepa: Ta programa, „Harmony Assistant“, nėra įprasta skaitmeninė garso darbo stotis (DAW), ji labiau skirta muzikai užrašyti. Tai buvo viena pirmųjų skaitmeninių priemonių, leidusių rašyti natas, išsaugoti kūrinį ir išgirsti, kaip jis skamba. Ji buvo viena pirmųjų programų, pasiūliusių tokią galimybę.

Tiesa, šiandien ji techniškai sudėtinga – stringa, „lūžinėja“. Išbandėme įvairius būdus, kad apskritai pavyktų ką nors iš jos išgauti. Labai norėtume ja naudotis daugiau, bet tarp dabartinių technologijų ir šios programos jau yra tokia praraja, kad norint tai padaryti, reikėtų kone konstruoti robotus ar naudoti senų operacinių sistemų simuliacijas. Reikėtų įdėti labai daug programinio, beveik mokslinio IT darbo, kad galėtume geriau išnaudoti jos potencialą, nors to tikrai norėtume.

Kalbant apie pačius MIDI instrumentus, mane žavi jų lėkštumas, plakatiškumas. Jie yra nesudėtingi, primityvūs, ir jų negali pakeisti – jie tiesiog yra tokie, kokie yra, labai tiesmukiški. Dažnai tai suvokiama kaip erzinanti savybė, bet aš tame lėkštume matau daug grožio. Pavyzdžiui, MIDI trombonas gali tęsti tą patį garsą be galo ilgai, ir jis visiškai nesikeis. Man šis santykis su garsu ir pati jo estetika yra labai įdomi ir graži.

O prie šių dalykų, man atrodo, atėjome per kompozitorės Ashley Hunter kūrybą. Ji Luko kompozicijos deivė.

Lukas: Taip, tai amerikiečių kompozitorė Ashley Hunter, ganėtinai mažai žinoma. Bandėme su ja susisiekti, nes ji yra parašiusi kūrinį styginių kvartetui ir MIDI styginių kvartetui. Kadangi ta MIDI estetika tiko prie mūsų tuo metu kurto projekto koncepcijos, susisiekėme ir paklausėme, ar būtų įmanoma jos kūrinį aranžuoti mūsų ansamblio sudėčiai. Tačiau prasidėjo kalbos apie projektų rašymą, finansavimo paieškas, kad tik ji galėtų tai padaryti, nors mes siūlėmės aranžuoti patys. Galiausiai ji tiesiog nustojo mums atrašinėti. Iš frustracijos aš pats parašiau kūrinį mūsų ansambliui, paremtą tuo pačiu principu. Mano nuomone, jis išėjo net geresnis nei tas jos styginių kvartetas.

Liepa: Ir jis vadinasi „Synthetic Piss“, kaip ir visas mūsų albumas. 

Klausantis jūsų susidaro įspūdis, kad ansamblyje ir jumyse pačiuose dera nuoširdus susižavėjimas tuo, ką darote, ir tuo pat metu lengva ironija – tiek kūrybos, tiek naudojamų priemonių atžvilgiu. Ar įspūdis teisingas?

Liepa: Taip, manau, tai tiesa. Viena vertus, esame gana naivūs, kita vertus, kaip Lukas yra gerai įvardijęs, esame buvę tarptautinių konkursų laureatai, šiek tiek traumuoti. Tad nešamės įvairų bagažą: klasikinės muzikos patirtį, tam tikrą nepasitenkinimą ta sistema, vėliau – bandymus kurti ir susidūrimą su kita sistema, kuri galbūt taip pat nėra tokia atvira, kaip atrodo iš pradžių. Prie viso to prisideda įvairios asmeninės patirtys būnant kompozitoriumi, kūrėju ar atlikėju šiuolaikinės muzikos terpėje Lietuvoje ir už jos ribų.

Visa tai susilieja į savotišką mišinį, organizmą su daugybe emocijų. Vis dėlto tikiuosi, kad jo varomoji jėga išlieka pozityvi, deganti. Net jei jos kuras kartais būna paremtas „neapykanta“ ar ironija, labai dažnai tai kyla ir iš nuoširdaus susižavėjimo. Tikrai daug kūrinių yra parašyta tiesiog susižavėjus kokiu nors estetiniu fenomenu. Nors esame ironiški, nemanau, kad tai nusveria mūsų naiviąją pusę, kuri tiesiog mato neapsakomą grožį ir nori prie jo prisiliesti, galbūt savais, kartais tyčia „negražiais“, chaotiškais žingsniais. Nenorėčiau klijuoti etiketės, kad esame tiesiog ironiški „žmogeliai“, manau, viskas yra sudėtingiau."

Lukas: Kad ir ironiški, kad ir chaotiški, bet geru skoniu tikrai nesiskundžiame. Ir blogu taip pat – jo irgi reikia. Kartais kurti labiau įkvepia ne šedevrai, o katastrofiškai blogi kūriniai. Kyla mintis: jei jau tas žmogus sugebėjo, tai gal ir mes sugebėsime ką nors panašaus ar geriau.

Pakalbėkime apie albumą „Synthetic Piss“, kuris įvairialypis, daugiasluoksnis ir dar įpakuotas į tualetinį popierių (albumo dizaino autorė – Benita Gikaitė, kolekcionuojanti tualetinį popierių, – red. past). Patys sakėte, kad jis savo visuma yra stiprus kaip vientisas objektas, dar vienas organizmas. Gal galit daugiau papasakoti apie tuos albumo kūrimo, kūrinių derinimo tarpusavyje principus?

Liepa: Albumo medžiaga susiformavo iš mūsų koncertinių programų per maždaug dvejų-trejų metų laikotarpį. Ji tiesiog išsikristalizavo. Manau, šiam albumui labai svarbi gyvo atlikimo patirtis. Mes daug kartų atlikome šią muziką gyvai, eksperimentavome su kūrinių tvarka. Manau, būtent todėl albumas įgavo vientisumo – mes jį daug kartų išbandėme gyvai, grodami įvairioms auditorijoms.

Būtent per šią praktiką, atlikdami muziką gyvai, pradėjome suprasti, kas veikia. Supratome, kad įdomu gali būti ne tik visiškai vientisa programa, bet ir kelių skirtingų koncepcijų derinys. Tada pradėjome tas programas jungti, dėlioti, atrinkti kūrinius. Šis procesas vyko ilgai ir labai organiškai.

Ilgą laiką net neturėjome tikslo išleisti albumo. Idėja gimė tik tada, kai supratome, jog ši muzika ir jos eiliškumas gerai veikia gyvo atlikimo metu. Tada pagalvojome, kad būtų visai gera mintis tai įrašyti. Tai nebuvo tas atvejis, kai nusprendi „reikia išleisti albumą“ ir tada galvoji, ką groti. Priešingai nei kartais būna, kai noras išleisti albumą atsiranda anksčiau, nei turi sukūręs medžiagą, kuria norėtum pasidalinti.

Kam apskritai reikalingas fizinis albumas, ypač jei jūsų ansamblis toks paveikus gyvai? Ar tai labiau kaip suvenyras, kurį žmonės įsigytų kaip prisiminimą apie koncertus, nebūtinai net klausytų namuose?

Liepa: Man, kaip daug muzikos klausančiam žmogui, visada smagiau turėti fizinį įrašą, kuris paliudija, kad tu esi tikrasis tos muzikos savininkas. Tokį albumą vertinu kitaip nei tą, kuris egzistuoja tik virtualiai. Tokią muziką geriau atsimenu, į ją labiau atkreipiu dėmesį. Ypač šiais srautinio transliavimo laikais, kai atrodo, jog algoritmai skatina kuo trumpesnius kūriniu. Turėdamas fizinį daiktą, jį kaupi, vertini – jis egzistuoja realybėje ir veikia tave asmeniškai stipriau, nei kažkur „Spotify“ esantis įrašas. Apskritai nesutinku su teiginiu, kad jei tavęs nėra internete, tu neegzistuoji. Juk internetas ir algoritmai gali tavęs tiesiog „nerodyti“, nors tu puikiai egzistuoji ir kuri. Todėl man fizinė medija ir fizinis leidinys turi didelę reikšmę patys savaime.

Lukas: Mane asmeniškai erzina, kai reguliariai klausai kokio nors albumo transliacijų platformoje, o vieną dieną jis tiesiog dingsta – būna ištrintas ar išimtas dėl neaiškių priežasčių. Tada supranti, kad tas albumas tau niekada iš tiesų nepriklausė. Fizinis formatas suteikia klausytojui galią klausytis muzikos tol, kol pats įrašas galbūt susidėvės.

Kristupas: Manau, vinilinė plokštelė savaime yra išskirtinis dalykas. Daug žmonių mėgsta turėti ką nors apčiuopiamo rankose, ne tik kompiuterio pele paspausti „Play“. Kiek žinau, yra žmonių, kurie netgi daugiau dėmesio skiria albumo apipavidalinimui ir perka vinilinę plokštelę ne tiek klausymui, kiek kaip interjero detalę – pasidėti ant lentynos, nes gerai atrodo. Na, o mūsų albumas ne tik gerai atrodo, bet ir jaučiasi – turi įspaustą tualetinio popieriaus raštą. Tad jis veikia ne tik kaip garso įrašas, bet ir kaip vizualus bei taktilinis objektas. 

Šiuolaikinės muzikos ansamblių nariai retai viešai aptarinėja savo įvaizdį, tačiau jūsų pasirinkimas pasirodyti vilkint sukneles yra ryškus ir intriguojantis, tad neaptarti nepavyks. Ar tai sąmoninga strategija, pareiškimas, eksperimentas, o gal kas nors kita?

Kristupas: Man patinka įsivaizduoti paralelinę visatą, kurioje koncertiniai apdarai yra ne juodi kostiumai, o, pavyzdžiui, gėlėtos, permatomos suknelės, atidengiančios daugiau kūno. Galbūt tokia alternatyva iš tiesų egzistuoja? O gal tai net ne alternatyva, o tikroji norma – gal kaip tik gėlytės ant suknelių yra „originalas“, o ne juodi kaklaraiščiai ir frakai?

Liepa: Aš tiesiog pagalvojau, kad visi taip žavisi kelnėmis... Norėjosi apsirengti kažkuo, kas mus visus suvienytų. Suknelės tam puikiai tiko – jos tarsi suvienodina, nė vienas neišsiskiria. Be to, suknelės gali būti labai skirtingos, kiekvienas renkamės pagal savo skonį. Dažniausiai tiesiog užbėgame į „Humaną“ ar kitą dėvėtų drabužių parduotuvę ir kiekvienas išsirenka pagal savo polėkį. Įdomu, kad dažnai mūsų pasirinkimai sutampa – kartą pastebėjau, kad visi grojome vilkėdami gėlėtas sukneles, nors to visiškai neplanavome. Galbūt egzistuoja telepatija ir suknelių lygmeniu?

Vis dėlto nenorėčiau, kad suknelės būtų matomos kaip pareiškimas. Man atrodo, turėtų būti visiškai normalu, kad scenoje rengiesi taip, kaip nori. Man pačiai keista, kai žmonės galvoja, jog tuo bandome kažką pasakyti. Mes tiesiog apsirengėme sukneles, nes jos gerai atrodo.

Kristupas: Būtent. Pirmiausia – jos gerai atrodo. Bet tai kartu yra ir tam tikras aprangos kodo kvestionavimas. Jei paklaustumėte muzikantų, nuolat grojančių su juodais švarkais, kodėl jie taip rengiasi, manau, jie nerastų labai tvirto atsakymo. Tai tiesiog nusistovėjusi norma, tradicija su baltais ar juodais marškiniais ir išlygintomis kostiuminėmis kelnėmis, kurios niekas nedrįsta keisti. Tad mūsų pasirinkimas galbūt net ne pareiškimas, o labiau klausimas publikai: ar jums patinka mūsų suknelės?

Kaune koncertuosite ypatingai gera akustika pasižyminčioje Ąžuolyno bibliotekos salėje, kurioje buvo pašarvota Salomėja Nėris. Klausimas elementarus – kokius jausmus jums sukelia šis faktas? Apskritai kiek erdvė veikia jūsų atliekamą muziką ar jūsų pačių būseną koncerto metu? 

Lukas: Tai pažadas, kad mes diemedžiu žydėsime tą dieną.

Kristupas: Reikėtų pastebėti, kad gana dažnai mūsų koncertų dienomis nutinka kažkas reikšmingo, kartais ir liūdno. Pavyzdžiui, miršta koks nors žinomas žmogus ar tiesiog kažkas nutinka mums patiems. Koncerto dieną dažnai lydi kokia nors nelaiminga žinia, o vakare vis tiek turime groti. Įdomu, kad tie įvykiai dažnai būna kažkaip susiję su mūsų programa ar pasirodymu. Taip nutiko, kai mirė Zita Kelmickaitė.

Lukas: Ir „Duokim garo“ vedėjas Stanislovas Kavaliauskas.

Liepa: Arba kai mirė Agnė Jagelavičiūtė – būtent tą dieną pirmą kartą koncertavome su suknelėmis, atlikdami 2000s pop įkvėptą programą. Būna ir su asmeniniais dalykais susijusių sutapimų... Nežinau, ar čia sutapimai, ar ne, bet žinant mūsų koncertų ir įvykių istoriją, kažkieno mirtis erdvėje manęs nebestebina. Galima sakyti, „circle of life“.

Kristupas: Galima prisiminti ir koncertą kalėjime – tai irgi specifinė erdvė su savo istorijom. Bet iš tiesų, dažniausiai grojame erdvėse be langų – rūsiuose ar tiesiog salėse. Jos dažnai būna šaltos tiesiogine ir perkeltine prasme, betoninės, gal ir su pelėsiu. Nors jos ir gerai skamba. Kita vertus, kiekvienoje patalpoje mes tarsi įsisiurbiame į sienas, pritraukiame erdvę prie savęs, o gal ji mus pritraukia.

Lukas: Kai mokaisi akademijoje dešimt metų, pripranti prie tokių erdvių.

Liepa: Manau, svarbu erdvės neužkariauti, o žaisti pagal jos taisykles – tiek akustines, tiek kitokias. Gal net ne tiek apie istorinį kontekstą kalbu, kiek apie intuityvų pačios erdvės pajautimą. Man atrodo, svarbu, kad atlikėjai būtų pakankamai laisvi prisitaikyti prie erdvės, o ne bandytų pritaikyti erdvę prie savęs.

Dažniausiai taip ir darome: prisitaikome prie nesančių laidų, neveikiančių projektorių, sienų, kurios viską uždengia, ar scenos, kur penkiems žmonėms tenka vienas kvadratinis metras. Priimame tai kaip aplinkybę, gal net stiprybę, o kartais – su didele frustracija. 

Paskutinis klausimas. Jeigu žmonėms patiks jūsų albumas ir koncertas Kaune, gal galite pasidalinti rekomendacijomis, ko dar iš lietuvių atlikėjų pasiūlytumėt paklausyti? 

Liepa: Pirmiausia į galvą šovė Armantas Gečiauskas, arba Arma Agharta. Man labai patinka jo energija.

Kristupas: Taip pat Rytis Koreniukas, elektroninės muzikos kūrėjas. Jo darbai kažkuo panašūs [į mūsų estetiką] ir mane asmeniškai tikrai įkvepia.

Lukas: Asmeniškai nežinau, ką rekomenduoti – neklausau muzikos. Nebent galiu parekomenduoti dar kartą paklausyti „Synthetic Piss“. Labai geras eksperimentas yra tiesiog paleisti visus albumo takelius vienu metu nuo pradžių – tada jis tampa labai įdomiu konceptualiu kūriniu. Rekomenduoju pabandyti – galite pasistatyti dešimt patefonų su dešimčia vinilinių plokštelių ir paleisti vienu metu. 

---

Šiuolaikinės elektroakustinės muzikos koncertų ciklo NICHE sezono pirmasis renginys su šiuolaikinės muzikos ansambliu „Artisans“ įvyks Ąžuolyno bibliotekos Meno ir muzikos skyriuje (K. Donelaičio g. 8, Kaunas) balandžio 23 d. Kiti sezono renginiai suplanuoti gegužės 7 d. ir gegužės 28 d. Bilietus galima įsigyti „Paysera“ platformoje. Daugiau informacijos: www.kmn.lt

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2025m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.