Kalbino Rūta Giniūnaitė

Pijų Vasiliauską galbūt prisimenate iš laikų, kai jis, dar būdamas vaikas, dalyvaudavo repo improvizacijos kovose. Arba kai buvo pusė jauniausios Lietuvos repo grupės „Operatyvūs“ branduolio. O galbūt jį atradote internete šią vasarą pamatę vaizdo įrašą, skirtą broliams latviams paaiškinti, kas iš tiesų sugalvojo šaltibarščių receptą? 

Bet tai visai nesvarbu, nes Pijus, geriau žinomas kaip projektas Pijus Opera, neuždaro savęs viename kūrybos lauke – jis improvizuoja, repuoja, rašo poeziją, veda renginius ir svajoja, kaip toliau panaudoti žodžius, kartais įkyriai be leidimo gyvenančius galvoje.

---

Kaip gyveni, Pijau?

Kiekviena vasara vis darbingesnė. Tai geras laikas įsivertinti, kiek nuveikiau per metus – šiemet turėjau tris kartus daugiau koncertų nei bet kada anksčiau. O iš asmeninio gyvenimo pusės atsakyti man sunkiausia – niekada neanalizuoju, ar gyvenu blogai, ar gerai. Visada stengiuosi gyventi taip, kad būtų įdomu. Vis dar esu su tais pačiais žmonėmis ir vis sutinku naujų, kažką gero atnešančių. Tai gal… gerai? Nežinau, ką reiškia „blogai“ gyventi. 

Vilniaus universitete studijuoji filologiją – gal kiek netikėtas žingsnis repo atlikėjui Lietuvoje. Ar filologijos studijos visada buvo pirmasis pasirinkimas? 

Taip, antru numeriu buvau įrašęs filosofiją, dar – aktorystę. Bet kaip tik tais metais, kai stojau į universitetą, Vilniuje nerinko aktorių kurso. Rinkausi studijas ne dėl profesijos, o dėl išsilavinimo, kurį gaunu. Mokslas neįpareigoja manęs uždirbti, tai  – penas pačiam sau. Žymiai paprasčiau gyventi negalvojant, kad tik diplomas padės tau sukurti ateitį.

Tau padėjo, kad augai Ukmergėje?

Manau, kad taip. Nors Vilnius – mėgstamiausias mano miestas Europoje, bet stebėdamas paauglius čia matau, kad lengva nukrypti į šoną dėl blogų įtakų. Ukmergėje, nors ir daug mažo miesto aistrų ir savų problemų, buvo lengviau. Buvau žingeidus, norėjau patirti dar nematytus dalykus ir miestus, ypač Vilnių. Kai į Vilnių dar manęs neįleisdavo, organizuodavau freestyle‘o kovas Ukmergėje.

Ukmergės gamta irgi įkvėpdavo. Upė Šventoji buvo mano mūza, esu jai kokį tūkstantį eilėraščių parašęs.

Tave apibūdina kaip jaunosios kartos repo atlikėją ir repo improvizatorių. Kaip tu pats norėtum save pristatyti?

Kai pačiam sunku suprasti, kas esi, lengviau būti įvardintam kitų. Gal nubraukčiau „jaunosios kartos“ – jaunimas nelabai supranta mano kūrybos, nes atlieku džiazinį, melodingą repą, labiau mėgstamą vyresnių klausytojų. Kartais save vadinu „jauniausiu seneliu“. Nelabai prijaučiu trepo muzikai, bet akivaizdu, kad žmonėms šis stilius patinka ir neturiu teisės bambėti. 

„Tekstų autorius“ irgi geras apibūdinimas. Kartais mane pristato kaip poetą – jei kažkas mane mato kaip tokį, labai džiaugiuosi, nors pats dar toks nesijaučiu. Šiaip esu tiesiog kūrėjas – kaip įvardinsite, man tiks.

Bet kas pasako, kada tampama poetu?

Gal jeigu žmogų pamažu vadina poetu, jis juo neišvengiamai tampa? Atlikėju save pavadinau, kai pradėjau gyventi iš muzikos. Bet iš muzikos gyvena ir labai daug neprofesionalių atlikėjų.

Neseniai man vienas reperis sakė: „Pijus – ne reperis, o poetas“ – bandė įžeisti, bet aš priėmiau tai kaip komplimentą. Juk „rap“ išvertus iš anglų kalbos reiškia  „rhythm and poetry“ (ritmą ir poeziją – R.G.)

Tau buvo šešeri, kai pradėjai repuoti. Man atrodo, labai svarbus tavo šeimos indėlis, kuri nepasakė „Pijau, nesąmonė“ ir neleido padėti svajonės į šoną. 

Labai sunku suvokti, kaip veikia vaiko smegenys, nes turbūt kiekvienas žodis svarbus. Augau su mama, o ji visada turėjo supergalią leisti man užsiimti meniniais dalykais, kurie mane džiugino, ji pati vežiojo mane į koncertus. Jos darbe ir įrašiau pirmąjį gabalą, kurį, būdamas šešerių, įkėliau į internetą. Labai pasisekė, kad turiu stebuklingą ryšį su mama, iš kurios perėmiau gerąsias savybes. 

Prieš Pijų Operą buvo ir duetas „Operatyvūs“, kuris sulaukė nemažos sėkmės – pasirodydavote ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ar ankstyva koncertinė patirtis neatbaidė nuo tokio gyvenimo būdo?

Nepasakyčiau. Dabartinis mano koncertų tempas Lietuvoje daug intensyvesnis nei tada, bet stengiuosi mėgautis šiuo laiku. Aišku, dabar galvoju ne tik apie repavimą, bet ir apie buto nuomą, kasdienes išlaidas, todėl imuosi ir komercinių projektų.

Bet nuolatinis judesys per ir po gyvų koncertų tikrai vargina. Svajoju kada nors gyventi Varėnos miške ir į miestą atvažiuoti tik dėl pasirodymo. Viena mano dalis nori gyventi asketiškai ir medituoti, kita – nori dėmesio ir bendrauti su kolegomis ir fanais prie alaus bokalo.

Kas yra tavo klausytojas?

Norėčiau tikėti, kad Pijus Opera yra geras projektas, kurio spalvos tinka daugeliui. Savo koncertuose matau publiką, kurios amžius nuo 9-erių iki 70-ties metų, nors „Spotify“ manęs daugiausia klauso 25-35 metų žmonės. O masinės paauglių meilės sulaukiau tada, kai pats buvau paauglys.  

Grįžtamojo ryšio gaunu gal daugiau, nei esu nusipelnęs, nes, atrodo, dar nieko didelio nepadariau. Yra tiek daug talentingų žmonių, kurie negauna pripažinimo. Aš daug kuriu, dalyvauju eteryje, dėl to esu matomas, bet tai nereiškia, kad aš būtinai to vertas labiau nei kiti kūrėjai. 

Bet kai žmonės sako, jog mano muzika, frazės, sakiniai padeda ar žavi, man leidžia galvoti, kad tikrai darau tai, kas man patinka. 

Šią vasarą su Roku Grajausku-Jama prisidėjote prie „Go Vilnius“ šaltibarščių festivalio ir per naktį sukūrėte atsaką broliams latviams. Vaizdo įrašas sulaukė labai daug dėmesio – ar tai atnešė tau daugiau užsakymų?

Manau, kad taip. Nemažai įmonių su manimi susisiekia ir paprašo sukurti ką nors apie jų komandą, prekės ženklą. Man tai smagu, o ir uždarbis geras. Bet kuo daugiau laiko praleidžiu su ofiso žmonėmis, suprantu, kad negalėčiau gyventi 9-17 rutinoje. Aš – impulsų žmogus. 

O ko norėtum?

Norėčiau ir toliau gyventi kūryboje, galbūt vesti radijo ar TV laidą, vaidinti, nes galiu improvizuoti. Man atrodo, kad vienos profesijos niekada neturėsiu. Dar norėčiau komentuoti riedlenčių sportą olimpinėse varžybose – daug metų pats skeitinau. Tikiuosi, neprarasiu kalbos dovanos.

Jauti, kad priklausai kūrėjų bendruomenei Lietuvoje? Ar tokia egzistuoja? 

Repo bendruomenė Lietuvoje maža, bet, kalbant apie visus muzikos stilius Lietuvoje, tikrai egzistuoja kažkoks ryšys, nematomas siūlas. Dabar daug laiko leidžiu su džiazo atlikėjais ir jaučiu, kad jie visi labai artimi. 

Net ir bendruomenėse kas nors natūraliai nukenčia, kažką slepia. Bet su manimi susipykti neįmanoma. Ant manęs tik galima pykti. Man ego neleidžia įsižeisti – kartais gal ir norėčiau supykti, pavyzdžiui, ant komentatorių internete, bet sakau sau „juk aš galiu geriau nei tai“. Ir kartais tai trukdo, nes pyktis – reikalinga emocija. Bet nemoku. Tai turbūt ateina iš tam tikrų traumų ir noro įtikti žmonėms, nesileisti į konfliktus. Dažnai ieškau pateisinimų žmonėms, kuriems nebūtinai reiktų jų ieškoti.

Kad žodis tau svarbus, mes jau žinome. O kaip vyksta tavo muzikos kūrimo procesas?

Kartais pirma ateina žodžiai, bet ne pilnas tekstas, kuriam kurčiau muziką. Reikia muzikos, kuriai kurtum flow, nes labai daug kas priklauso nuo būgnų tempo. Vis tik muzika yra prioritetas, be jos niekas neskambėtų.

Repe įprasta atskirti dvi sroves: reperius ir beatmakerius. Taip ilgą laiką ir kūriau, bet dabar ant scenos pasirodau su gyvo garso grupe, kartu kuriame partitūras. Aš styguoju muzikinę dalį ir siūlau aranžuotes, o jie – profesionalai, kurie žino, kaip viskas turi skambėti. Labai džiaugiuosi šiuo nauju etapu.

O kaip vyksta tavo improvizacija? Ar tu vizualiai matai eiles ir žodžius galvoje, o gal tik struktūrą?

Jei matau daiktą, aš jam turiu daug žodžių, o rimuoti yra lengva. Dažnai nežinau, kur rimas mane nuves, nes pasiduodu pasąmonės žaibams. Valdau tai kokiais 20 procentų, visa kita – labai impulsyvu. Bet ilgainiui galima išmokti valdyti ir patį impulsyvumą. Čia kaip sporte, turi ugdyti raumenį. 

Kartais nuolatinė improvizacija yra našta, o ne pliusas, nes atsigulęs į lovą negaliu užmigti, galvoju apie žodžius, rimą, metaforas. 

Kaip ir Openheimeris – atsigulęs į lovą girdėdavo muziką, tik išreikštą skaičiais ir formulėmis.

Taip. Tu pats sau įteiki, kad taip turi būti. Gal per tiek metų pasakiau sau, kad žodis yra geriausia, ką aš moku daryti ir tik per žodį suprantu pasaulį. Bet visai nepykčiau, jei ir matematiką suprasčiau.

Tavo kūryboje daug lietuviškų, klasikinės literatūros simbolių, pavyzdžiui, balta puta, eilutė apie Jurgio Savickio „Ad Astros“ šunelį. Ant savo rankos turi ir Kristijono Donelaičio tatuiruotę, todėl spėju, kad privalomieji klasikiniai kūriniai tau niekada nebuvo rakštis?

Nebuvo. Daugumą mūsų klasikos kūrinių perskaičiau dar prieš privalomą tos klasės kursą. Jaučiu misiją priminti apie mūsų klasiką, nepamiršti jos ir išlaikyti ryšį su lietuviška literatūra. Kiekvienas kūrėjas, net ir prieš tūkstantį metų, kūrė apie tą patį, ką kiekvienas žmogus išgyvena ir šiandien. Skaitydamas tuos kūrinius esu atradęs tiek daug pažįstamų emocijų, pasaulio asociacijų.

Turi mėgstamiausią lietuvių autorių?

Iš poetų –  Donaldas Kajokas, Antanas A. Jonynas, Vytautas Mačernis. Aš pats gan jautrus, minkštas, todėl man patinka šaltesni, griežtesni autoriai – Valdas Papievis, Juozas Aputis, Jurgis Savickis, Sigitas Parulskis. Dar Jonas Biliūnas, bet man prireikė laiko suprasti jo paprastumo genialumą. Tas pats Donelaitis – nors skaityti originalo kalba „Metus“ mums jau sunku, bet jo kasdienybės, to meto kultūros aprašymai žavi. Kaip ir jo, intelektualaus ir aukštos kultūros žmogaus, pasirinkimas stebėti kaimą ir jo žmones, būti tarp jų. 

Man atrodo, kažkuriuo momentu mes kaip tauta nusprendėme apsimesti, kad mums nerūpi žalia rūtelė ir kiti kaimiški atributai, pradėjome tapti šaltesni ir šiek tiek nekęsti pasaulio, imituoti Charlesą Bukowskį ir kitus. Bet man žymiai giliau už visą mūsų bjaurumo ir šaltumo estetiką yra perskaityti penkiais žodžiais aprašytą tikros meilės jausmą. 

Man regis, Jonas Mekas yra toks dvilypis autorius – yra eilėraščių, kurie yra šiurkštūs ir skaudūs, bet yra ir donelaitiškos manieros aprašant savo kaimą, vasaras ir lietų jame kaip kad „Semeniškių idilėse“.

Taip. Tai žmogus, vertas įrėminimo ir paminklo. Kūrėjas, matęs daug sunkumų, šalto gyvenimo, bet niekada nepametęs žmogiškumo. Net tuose interviu, kuriuose jis jau sunkiai kalba, jaučiama meilė gamtai, Lietuvai, žmogui. Labai vertinu visumą, kurią jis kūrė.

Tavo kūryboje nemažai biblijinių motyvų – Kainas, Abelis, Ieva, obuolys. Ar tai ateina nevalingai, ar domiesi religija?

Man visos religijos labai įdomios, nemažai jų elementų naudoju savo kūryboje. Paauglystėje eidavau į krišnaitų susitikimus, bažnyčią, vėliau atradau Rytų kultūrą, budizmą, šintoizmą ir galiausiai supratau, kad visos religijos yra apie tą patį. Nors pats šiuo metu nepriklausau jokiai religijai, bet krikščionybė paliko stiprų įspaudą –tėvai, seneliai taip augino. Krikščionybė – humaniškų vertybių laikymosi taisyklės ir tai padeda mums nenužmogėti. 

Manau, į gyvenimo galą daug kas tampame dievobaimingi; kartais pavargstame gyventi ir ieškome atramos. Bet kol kas bandau susikurti savo dievą. Labai nemėgstu religinio egoizmo, netikrumo, fanatizmo, todėl tikslingai nuo to atsiriboju, nes kraštutinumai – nesveika. Bet tikrai pažįstu tikinčių intelektualių žmonių, kuriems religija padeda atsitiesti po nelaimių ir eiti per gyvenimą.

Tavo naujame trumpo metro albume gausu ir mokslo, ir religijos – „Žuvo eteris“ simbolizuoja penkis elementus: žemę, ugnį, vandenį, orą ir eterį. Graikų mitologijoje eteris yra aukščiausias oro sluoksnis, kuriuo kvėpuoja dievai. Kodėl nusprendei apie jį kurti?

Graikų mitologija tikrai buvo mano įkvėpimas, bet žodis „eteris“ atspindi ir visą šou verslą. Kadangi „Eteris“ yra penktoji, paskutinė albumo daina, ji simbolizuoja išsilaisvinimą, aukštesnę materiją ir apriša visus žemiškus elementus, mano patirtis ir pakelia jas į kitą lygmenį. Jaučiau labai didelį džiaugsmą kurdamas šį albumą.

Moki nuraminti savo galvą ir negalvoti apie muziką?

Žiūriu „Daktarą Hausą“, skaitau, sportuoju, labai mėgstu keliauti, pažinti kultūras ir žygiuoti, nors žygiuodamas vis vien daug mąstau. Mane geriausiai veikia sunki, alinanti fizinė veikla: pirtis, ledinis vanduo, kalnų viršūnės. Tokie kraštutinumai, kurie išjungia galvą. Turbūt greitai išprotėčiau, jei galvočiau tik apie muziką. 

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.