Goda Juodaitytė

„Nika Ganga“ – dvejus metus gyvuojanti grupė, kurios muziką sunku sutalpinti vieno konkretaus stiliaus rėmuose. Vokalistė Monika Juškevičiūtė-Nika Ganga muzikuoja nuo pat vaikystės, o klausytojo dėmesį traukia savo gydančiu vokalu bei energija. Jau kurį laiką, grupė „Nika Ganga“  kuria savitą muzikos stilių, kuris apima RnB, neo soul, džiazo elementus. Kartu su Monika grupėje muzikuoja gitaristas Matas Ričkus, bosistas Evaldas Mockus, klavišininkas Liudas Vervečka bei būgnininkas Martynas Stoškus. 

Rugpjūčio 21 d. muzikinėse platformose pasirodė naujausias „Nikos Gangos“ pilno metro albumas „Cyclone“. Apie kelią iki albumo „Cyclone“, grupės kūrybinio proceso ypatumus, buvimą savimi ir ambicijas kalbame su Monika Juškevičiūte-Nika Ganga.

---

Kaip jaučiasi „Nika Ganga“ įsibėgėjus rudeniui? 

Vasara nebuvo aktyvi iš koncertų perspektyvos, bet įsimintina tuo, kad pagaliau išleidome albumą, ruošiamės pristatymo koncertui, tad veiklos netrūko ir, nors daugelis darbų esti šešėlyje, džiaugiuosi, kad vasaros karštinė eina į pabaigą ir ateina filosofinis metų laikas, kuris, tikėtina, atneš daugiau kūrybos ir mažiau organizacinių klausimų.

Tu dirbi kaip nepriklausoma atlikėja. Ar atrandi daugiau laisvės dirbdama pati, ar visgi norisi kokio nors užnugario?

Nesu dirbus kitaip, todėl svajodavau, kad kas tiesiog pasakytų, ką man daryti. Bet puikiai suprantu, kad su užnugariu ateitų ir tam tikri nepatogūs sprendimai, kurie nebūtinai koreliuotų su mano vertybėmis ar vizija, todėl verčiau prisiimu atsakomybę už savo sėkmes ir nesėkmes, neinkorporuoju aplinkos į procesus ir tiesiog eksperimentuoju, stebiu dėsningumus ir mėgaujuosi laisve. O laisvė – brangus reikalas. Laisvę reikia mokėt atstovėti ir apginti.

Ilgą laiką girdime tavo vardą muzikos pasaulyje. Kada prasidėjo tavo kelias muzikoje ir kaip? 

Manau, nei vienas kūrėjas negalėtų atsakyti į klausimą, kada tai prasidėjo. Tai tiesiog visada buvo. Kai klausydavausi muzikos ir konstruodavau Kernagio dainoms antrą balsą, kai įrašinėjome muzikos takelį spektakliui, kai su pusbroliu į juostinį magnetofoną rašėm radijo laidą, „Dainų dainelėje“, „X Faktoriuje“, „Klaipėdos džiazo klube“. Visur ir visada tai jau buvo prasidėję. Bet savo pirmą „gabalą“ kaip „Nika Ganga“ parašiau prieš 5 metus. Tie penkeri metai buvo įdomiausi, sunkiausi ir fantastiškiausi metai, kokie tik gali būti ir aš esu sau labai dėkinga už drąsą ir naivumą, kurie padėjo patikėti, kad kažką išsvajoto galima pradėti ir po trisdešimties.

Rugpjūčio pabaigoje su grupe išleidote pirmą pilno metro albumą „Cyclone“. Kuo šis albumas skiriasi nuo buvusių tavo kūrinių? 

Šis albumas – tai atspindys garso ir harmonijų, kuriose jaučiuosi labiausiai savimi. Tai laisvės skonis, nuostabiai graži gyva muzika, kurioje nuo pradžios buvau sprendimų dalimi. Beveik visos šio albumo dainos buvo sukurtos bendrai. Tai – penkių skirtingų žmonių bendras susitikimo taškas, priimant visiems priimtiniausius sprendimus. Tai – gražiausia, ką galima liudyti kalbant apie žmones. Šio albumo sukūrimas buvo gyvenimo etapas, išmokęs labai daug apie žmones ir pasaulį, apie sunkumus, nesėkmes, bendrą džiaugsmą ir brolystę, trapumą ir dėkingumą.

Jūsų albumas „Cyclone“ yra pilnas įvairių sluoksnių ir ypač praturtintas pritariančiaisiais vokalais. Kaip atrodo „Nikos Gangos“ kūrybinis procesas? 

Pirmas žingsnis – improvizacija. Daug laiko praleidome tiesiog grodami kartu. Improvizuojant ima kristalizuotis pasikartojanti tema, kartais net ir teksto nuotrupos, tada imamės formos: kur priedainis, kiek posmų turėtų būti. Tada imuosi teksto. Kartais tai užtrunka mėnesiais, kartais – kelias valandas. Kai viskas savo vietose – vyksta instrumentinės dalies įrašai, paskutinis etapas – pagrindinio vokalo įrašai ir pritariančiųjų vokalų kompozicija. Pastarasis procesas man buvo naujas ir labai įdomus. Norėjosi, kad pritariančiųjų vokalų partijos būtų tarsi papildomas instrumentas, suteikiantis tekstūros ir gylio.  

Prieš tai išleistame trumpo metro albume „Subtilūs kūnai” kūrei lietuviškai. Kas pastūmėjo ilgo metro albumą sukurti tik anglų kalba? 

Anglų kalba – mano sielos kalba. Anglų kalbos sustiprintai mokiausi nuo antros klasės, baigiau anglų filologiją, tad nenuostabu, kad ir kasdienybėje, ir kūryboje ji visada šalia. Tai – skambesiu minkšta, melodinga kalba, sukurta taip, kad visi sakinio žodžiai susijungtų tarpusavyje it vienas. Šis albumas buvo sukurtas nepertraukiamoje simbiozėje tarp vokalo ir „instrumentalo“, tad pasirinkau sau komfortiškiausią kelią ir skambesį.

Esi labai atvira ir nuoširdi, neieškai žodžio kišenėje. Ar savo kūryboje irgi stengiesi dalintis tuo su klausytojais ir autentiškai pasakoti savo istoriją, ar visgi ieškai, kas patrauktų klausytoją kitais būdais? 

Kurdama tekstą mėgstu paieškot perkeltinių prasmių ir kodų, poetizuoti vidines būsenas ir kiek sureikšminti situacijas. Darau tai nesąmoningai ir nevalingai. Kuriu taip, nes taip kuriasi. Manau, jau vien tai, kad šis albumas parašytas anglų kalba, yra savotiškas barjeras tarp manęs ir daugelio tų, kurie galėtų atrakinti teksto prasmę, tad galėčiau pasakyti, kad nesu patogi ir lengvai prieinama. Tai sukuria šiokį tokį disonansą tarp manęs kūryboje ir manęs kasdienybėje. Bet abu požiūrio taškai yra mano dalis ir melui čia nėra vietos. Nemanau, kad įmanoma patraukti klausytoją manipuliuojant ir bandant nuspėti, kas aktualu skirtingų žmonių pasauliuose. Vienintelis kelias – būti savimi, atvirai skaudėti, liūdėti ar džiaugtis, mylėti ir kažko labai norėti. 

Ar ateityje galime tikėtis „Nikos Gangos“ ir kito atlikėjo kolaboracijos? 

Sunku pasakyti, ko galima tikėtis toliau, bet jaučiuosi sukaupus pakankamai patirties ir drąsos, ir imu vis dažniau svajoti apie tai. Kolkas repeticijos su pritariančiaisiais vokalais yra pakankamas iššūkis, kuris, labai tikėtina, paskatins kolaboracijos geismą.

„Nika Ganga“ plaukioja tarp kelių stilių: R&B, neo-soul, džiazo. Ar tai yra tiksliniai žanrai, į kuriuos taikotės? Ar esate pasiryžę eksperimentuoti ir būti įvairūs?

Šie stiliai – tai artimiausia tam, ko klausomės ir nuo ko šiurpsta oda. Balsas taip pat nemažai nulemia, link kur traukia kuriama muzika. Bet, kaip ir su dainų tekstais, tik sukūrus dainą, imam analizuoti, kokio stiliaus kūrinys čia gavosi. Asmeniškai aš tiesiog mėgaujuosi procesu ir daug negalvoju apie žanrą, myliu eksperimentus ir atrasti takelį iš bet kokios muzikinės situacijos. Leidžiu sau viską. Jeigu su grupe pajausim, kad atėjo metas pagroti gero „popso“,  ar polkutę – taip ir padarysim.

O ar Lietuvos publika yra pasiruošusi klausyti tokių stilių? 

Manau, apie 50 Lietuvos gyventojų tikrai pilnai jau yra pasiruošę.