Lukrecija Stonkutė

2023 m. kovo 1 d., septinta valanda ryto. Sunkiai atsikėlusi sėdau prie kompiuterio, užsidėjau ausines ir ėmiau klausytis brolių norvegų Sturle ir Sjur Dagslandų grupės „Sturle Dagsland“ muzikos įrašų. Siurrealistiniai vaizdai, netikėti grojimo būdai įvairiais instrumentais, ribų, regis, neturinčios balso galimybės, muzikos stilių mišinys... O patys broliai – be kompleksų. Mano galva tapo apsunkusi, sklidina minčių ir klausimų. Daug ką norėjosi išsiaiškinti dar prieš grupei atvykstant į „Druskomaniją 2023“, tad pasikalbėjome atvirai.

---

Išklausiau ir peržiūrėjau visus jūsų muzikinius klipus „YouTube“ platformoje. Susidarė įspūdis, kad ir jūs patys, ir jūsų muzika – sunkiai apibūdinami.

Broliai Dagslandai (toliau – B.D.): Mūsų muzika ekspresyvi, dinamiška, progresyvi ir kupina nuotykių. O mes patys – seksualūs, raumeningi, paslaptingi.

Kas kuria jūsų įvaizdį? Jis ganėtinai ekscentriškas.

B. D.: Mes tiesiog rengiamės taip, kaip mums patinka.                    

Papasakokite apie savo kelionę į muziką, o vėliau ir į didžiąją sceną.

Sturle: Visada mėgau meną ir ieškojau kūrybinių saviraiškos būdų: rašiau išgalvotas istorijas, vaidinau, kūriau filmukus, dainavau, grojau. Po kurio laiko pajaučiau, kad muzika man yra pati įdomiausia ir svarbiausia kūrybos platforma. Kai buvau dešimties metų, laimėjau talentų konkursą atlikęs „Barbie Girl“ vaidmenį (pagal grupės „Aqua“ dainą), vilkėdamas mini sijonėlį ir mamos liemenėlę, pripildytą saldainių. Dainuodamas šokau ir imitavau seksą su paties pagaminta lėle. Tuo metu mano brolis ir būsimos grupės narys Sjuras Dagslandas konstravo robotus ir kitus nuostabius mechanizmus iš priemiesčio konteineriuose rastų atliekų. Manau, kad ta per kraštus besiliejanti kūrybinė energija paskatino Sjurą mesti sau iššūkį ir kartu su manimi pradėti kurti muziką.

Teko studijuoti universitete ar esate visiškai laisvi menininkai?

Sturle: Aš esu baigęs tik vidurinę mokyklą, o mano brolis studijavo Muzikos technologijų universitete.

Ar jūsų muzikiniuose kūriniuose yra kokios nors taisyklės, struktūros? Galbūt viskas paremta intuicija?

B. D.: Muzikos kūrimas yra lankstus ir daugialypis procesas. Tai lyg maisto gaminimas – kaip ir kiek laiko gamini, kokius ingredientus naudoji, toks ir rezultatas. To paties patiekalo galutinė versija niekada nebus vienoda. Stengiamės nuolat gyventi muzikos kūrybos ritmu ir nelaukti įkvėpimo, net jei šiuo metu jo nėra. Tačiau inspiracija – mus dažnai įvairiausiais pavidalais aplankantis draugas: gamta, sapnai, menas, gyvenimiškos situacijos, pasąmonė.

Pasidalinkite savo kūrybinio proceso detalėmis.

B. D.: Mes niekada neturėjome ir nesiekėme turėti kažkokį kūrybinio proceso šabloną. Žinoma, kartais numatome, kokie instrumentai turėtų būti naudojami būsimame kūrinyje, kokios prisiminimų, sapnų detalės. Dar kitu atveju komponuojame vedini nuotaikos.

Kokius instrumentus galima rasti jūsų studijoje?

B. D.: Savo studijoje turime nemažą arsenalą mikrofonų – nuo vintažinių iki modernių. Taip pat įvairius muzikos instrumentus, kuriuos įsigijome gastrolių metu: guzhengą, korą, cimbolus, kalimbą, autoharfą, dilrubą, mėnulio būgną, marksofoną, ožio ragą. Turime ir elektronikos, sintezatorių. Turime profesionalią garso įrašų įrangą, todėl muziką galime kurti bet kur. 

Koks yra pats keisčiausias kūrybinis įvykis, nutikęs jums?

B. D.: Kartą Grenlandijoje itin pavojingos sniego audros metu subūrėme 150 Sibiro haskių chorą. Dainavome jiems gerkliniu būdu, šaukėme ir staugėme, net pavyko pasiekti alfa sąmonės būseną – jie pradėjo mums paklusti. Haskiams tapome savotiškais dirigentais – nustojus skleisti garsus, nustojo ir šunys.

Jūsų muzikiniai klipai „Kusanagi“ bei „Yokai“ suintrigavo spalvinga ir siurrealistine animacija. Kas juos sukūrė?

B. D.: Kurdami šiuos vaizdo klipus, dirbome su daugelį apdovanojimų pelniusiu norvegų animatoriumi Eiriku Heggenu. Jis savo filmų temoms ir vizualiniam stiliui įkvėpimo semiasi iš liaudies pasakų, siurrealizmo ir senovės meno. Eirikas turi itin turtingą vizualinę vaizduotę, todėl mes be jokių abejonių pasirinkome jį savo kūrybiniu partneriu.

Labai daug keliaujate. Kas geriau priima ir supranta jūsų muziką – gimtinė Norvegija ar užsienio šalys?

B. D.: Nesu tikras. Mes nuolat koncertuojame įvairiose šalyse. Bet štai visai neseniai turėjome koncertinius turus Brazilijoje, Kinijoje ir Japonijoje – itin skirtingose kultūrose. Visur publika mūsų muziką priėmė su didžiuliu susižavėjimu.

O kaip į jūsų muziką reaguoja lietuviai?

B. D.: Lietuvoje turėjome nuostabių patirčių, ne tik koncertų metu, bet ir su atsitiktiniais, gatvėje sutiktais žmonėmis. Pirmą kartą lankantis Vilniuje, sutikome paslaptingą žmogų, kuris mums padovanojo magiškus, norus pildančius akmenėlius. Nepažįstamasis užtikrino, kad jie nukrito jam į rankas tiesiai iš kosmoso. Dar pamenu, kad įsigijau kažkokias senas petnešas už 14 litų ir nešiojau jas du metus kasdien.

Jau esate numatę, kokią programą atliksite „Druskomanijos“ festivalyje? Ar tai bus paskutinės minutės sprendimas?

B. D.: Gegužės mėnesį turėsime turą po Europą, tad greičiausiai atliksime panašią programą ir Lietuvoje. Žinoma, neapsieisime be siurprizų!

Jei ne muzikantai, kas tuomet būtumėte?

B. D.: Profesionalūs riedutininkai.

Kokį patarimą norėtumėte duoti neseniai susikūrusioms muzikos grupėms ir jaunimui apskritai?

Sjuras: Kartu važinėkite dviračiais ir naudokite neutralaus kvapo dezodorantą.