Kalbino Milita Lozoraitytė

Galima pastebėti, kad „Tamstos“ organizuojamas grupių konkursas „Garažas“ diktuoja Lietuvos alternatyvios muzikos madas. Iš mokyklinės grupės Alytuje išaugę, šio konkurso laimėtojais 2019 m. tapo grupė „Šuo Leila“. Grupę sudaro Kasparas Bujanauskas (būgnai), Domas Kazlas (trimitas), Arnas Tamulionis (bosas), Matas Ričkus (gitara), Liudas Vervečka (klavišiniai) ir vokalistai Lukas Dirsė bei Žiedūnė Dubnikovaitė. Lukas, paklaustas apie neįprastą grupės pavadinimą, papasakojo, kam jis buvo dedikuotas: „Mūsų draugas turėjo nuosavą namą, labai didelį kiemą ir šunį vardu Leila. Vieną vasarą draugas leido mums muzikuoti jo kieme, o grojant visada netoliese būdavo Leila. Deja, tą vasara Leila mirė. Visai natūraliai prieš sezono uždarymo koncertą pasivadinome „Šuo Leila“.

Po pergalės „Garaže“ grupės koncertiniame gyvenime metams stojo tyla, tačiau „Šuo Leila“ 2022 m. vasarą grįžo ir išleido savo pirmąjį EP albumą „119“ (albumo klausykitės teksto apačioje) . Pokalbio metu grupės solistai pasakojo, ką jų karjerai reiškė laimėti „Garažą“, kodėl jiems reikėjo pertraukos ir ką simbolizuoja jų pirmojo LP pavadinimas „119“.

---

Papasakokite, kaip ruošėtės konkursui „Garažas“.

Žiedūnė: Norint ten dalyvauti, reikėjo originalių dainų. Liudas su Kasparu sukūrė gabalą „Prašau“. Iš pradžių daina man pasirodė labai romantiška, miela, tačiau vaikinai sakė norėję ją tokią sukurti specialiai, šiek tiek linkusią į banalumą.

Lukas: Man reikėjo sukurti antrą dainą. Prisimenu, taip nesisekė, kad prieš išeidamas iš namų sau pasakydavau: kol nesukursiu dainai teksto, tol namo negrįšiu. Bet grįždavau nieko neparašęs. Daina „Marius“ gimė visiškai per prievartą, nes, atrodo, kai nereikia – eilės liejasi laisvai, bet kai yra poreikis, kažkas užsikerta. Iš tos inspiracijos neturėjimo ir gimė dainos idėja: jos pagrindinis veikėjas Marius ir yra ta inspiracija, o dainos tekste užduodamas klausimas: „kur tu, Mariau?“ reiškia „kur tu, inspiracija?“

Ar tikėjotės laimėti „Garažą“?

Žiedūnė: Tikrai ne. Tai buvo taip netikėta! O dar labiau mus nustebino kaip greitai buvome įmesti į muzikos industriją. Po laimėjimo mus iš karto pradėjo rezervuotis įvairūs festivaliai. Grojome visą vasarą, visur. Supratome, kad neištempiame pilnos koncerto programos, tad teko pradėti visai grupei per prievartą rašyti dainas. Man asmeniškai tai buvo pati sunkiausia vasara, tiek psichologiškai, tiek fiziškai, nes koncertų turėjome daug. Kadangi mes dvidešimtmečiai, po kiekvieno koncerto privalėjo būti ir vakarėlis. Mums labai greitai teko susipažinti ne tik su žmonėmis, kurie stovi ant scenos, bet ir su stovinčiais už jos. Turėjome ir nemažai techninių problemų, nes dar taip gerai nežinojome, kaip ir kas veikia. Tai buvo tiesiog beprotiški laikai.

Kodėl iš karto neišleidote albumo?

Lukas: Jautėmės perdegę po koncertų maratono ir nuo vienas kito. Mes gyvenome kartu, mokėmės kartu, kūrėme kartu. Ir ta kūryba tuo pačiu buvo mūsų darbas. Atsirado tarpusavio trintis, mums tiesiog reikėjo pertraukos.

Žiedūnė: Mūsų būgnininkas Kasparas gavo darbo pasiūlymą, tad turėjo kuriam laikui išvykti. Jis mums primygtinai siūlė ieškoti kito grupės nario, bet mes tokie keistuoliai – jeigu kurio nors vieno nėra, vadinasi grupės išvis nėra. Tad su Kasparo išvykimu ir noru pailsėti nuo vienas kito natūraliai padarėme pauzę. Dabar, kai aš dirbu su grupės vadyba, man atrodo, kad tai buvo labai kvailas sprendimas. Jeigu aš būčiau grupės vadybininkė ir jie man pasakytų, kad štai – pabuvome ant scenos pusę metų ir dabar norime išeiti į pertrauką, galvočiau, kad grupė tiesiog nori pabaigti savo karjerą.

Lukas: Manau, kad čia galima įžvelgti dvi medalio puses. Mums tiesiog desperatiškai reikėjo pertraukos, bet tuo pačiu grupės karjerai tai nebuvo pats geriausias žingsnis.

Kaip sekėsi grįžti po pertraukos?

Lukas: Labai natūraliai. Atsirado ir ilgesys, ir noras būti kartu. Gavę atskiros erdvės, mes pradėjome ilgėtis vieni kitų.

Žiedūnė: Pertraukoje buvome beveik metus. Per tą laiką išsikalbėjome, kokie mūsų norai, koks žvilgsnis į visą grupės gyvavimą, kokie mūsų ir klausytojų lūkesčiai. Supratome, kad jeigu dabar grįšime, pateksime į profesionaliosios muzikos sceną, ir tai bus labai intensyvu. Mes visi kartu nusistatėme sau tam tikras ribas, aplink kurias labai atsargiai ir vaikštome.

Po pertraukos grįžote su EP albumu „119“. Papasakokite apie jį plačiau.

Lukas: EP albumą dedikavome vietai, kurioje gyvenome visi kartu – 119 butui. Albumas įkvėptas ir skirtas gyvenimui kartu ir tarpusavio santykiams su artimu žmogumi, draugu, priešu, šeimos nariu.

Žiedūnė: Iki šiol tas butas yra tarsi kripta, kurioje paslėpta labai daug malonių, bet tuo pačiu ir nesmagių akimirkų. Prisiminus kai kurias jų net dabar šiurpas nueina. Man atrodo, 119 bute mes labai stipriai subrendome kaip asmenybės, bet tuo pačiu galėjome dar pabūti ir vaikais – galėjome groti per naktis, kaimynai nesiskųsdavo, turėjome savo uždarą kiemą, eidavome žaisti krepšinį, žongliruoti. Įsivaizduokite, susirenka penki vaikinai ir žongliruoja. Kaip tai turėjo atrodyti beprotiška iš šono. 119 butas buvo tarsi mūsų nedidelis meno centras. Kurdami albumą, norėjome su ta vieta atsisveikinti, tad sudėjome į jį visas emocijas, kurios mums siejosi su ta vieta.

Kaip įvardintumėte savo muzikos stilių?

Žiedūnė: Daugelis galvoja, kad mes kuriame neo soulą. Kartais su grupe pajuokaujame ir priskiriame save baltic neo soului. Pas mus kūryba užsiima Liudas. Jis klauso labai daug džiazo, mokosi jį groti fortepijonu, tad taip jau išeina, kad visos dainos paremtos džiazo harmonija. Dainų ritminė sekcija labiau primena house‘ą ir alternative stilius. O melodinės linijos gali prasidėti nuo popso ir baigtis roku. Iš tiesų esame lankstūs ir atviri labai įvairiai muzikai.

Kas grupėje kuria tekstus?

Lukas: Tekstus rašome patys, dažniausiai aš arba Žiedūnė, kartais Liudas su Kasparu. Kuriame iš pajautimo: iš savo traumų, nemalonių atsitikimų arba kaip tik iš smagių akimirkų. Mūsų tekstai gimsta įvairiai, kartais ieškome labai daug simbolikos, o kartais simbolika nusibosta ir parašome kiek tik įmanoma banalesnius tekstus. Keletas mūsų dainų yra pagal Rimo Buroko eiles. Šis poetas yra iš Alytaus, ir man taip gaila, kad jis toks nuvertinamas ir užmirštas.

Kas jums svarbu būnant scenoje?

Žiedūnė: Kadangi aš, Lukas ir Kasparas esame iš teatro, scenoje vien muzikuoti mums atrodo labai keista, tad iš savo pasirodymų bandome padaryti performansus. Stengiamės dirbti su scenografija, šviesomis ir kitais dalykais, kiekvienas mūsų koncertas yra vis kitoks. Man atrodo, kad stovint scenoje turi būti pilnas paketas. Jeigu jo nėra – kam ten eiti? Suprantu, kad yra nuoširdumas, paprastumas ir t.t. Bet muzika žiūrovą veikia stipriau, kai jis scenoje mato pasiruošusį žmogų – tokį, kuris stengiasi, galvoja ir turi pilnai apgalvotą planą.

EP Albumo „119“ viršelis vaizduoja kriauklę, virdulį, kruasaną ir cigarečių nuorūkas. Kas ir kodėl sukūrė būtent tokį viršelį?

Lukas: Albumo viršelį sukūrė Matas Štrėma, kuris taip pat gyveno 119 bute. Viršelyje yra  atvaizduota mūsų virtuvės kriauklė. Tai artefaktas, perteikiantis tam tikru metu esamą mūsų santykių būklę. Jeigu kriauklė purvina, vadinasi kažkas ant kažko labai pyksta arba pykstasi visi. Jeigu kriauklė švari – visi labai gerai sugyvename.

Žiedūnė: Viršelyje yra nupieštas kruasanas. Kiekvieną rytą, o ypač vasarą, kai nereikėdavo į paskaitas, kas nors eidavo į parduotuvę ir visiems nupirkdavo kruasanų pusryčiams. Viršelyje taip pat yra nupieštas ir virdulys su peiliu. Mūsų virdulys buvo labai dažnai naudojamas, tad laikui bėgant tiesiog nebeįsijungdavo. Kompanija sugalvojo įkišti peilį, kad nereikėtų laikyti paspaudus mygtuko, nes tik taip vanduo užvirdavo. Milžiniškas chaosas, kuriame mes gyvenome, ir buvo to laikotarpio grožis, saldumas. Save laikome šiokiais tokiais nevalomis, bet mums tai artima, tad albumo iliustracija atspindi mus tokius, kokie esame. Nors iš pirmo žvilgsnio viršelis atrodo švarus, estetiškai gražus, įsižiūrėjęs pastebi netvarką ir chaosą.

Kokią estetiką savo muzikoje ir koncertuose jūs kuriate?

Lukas: Mes visada sakydavome, kad visus kviečiame į savo svetainę. Toje svetainėje gali būti visiškai atviras, gali būti liūdnas, gali verkti, gali būti linksmas, gali išsitaškyti, gali būti piktas ar būti kuo tik nori tą akimirką.

Žiedūnė: Koncertuose mums svarbiausia, kad klausytojas jaustųsi gerai. Dažnai kuriame jaukumo emociją, tačiau pastebime, kad po truputį pradedame norėti transformuotis į ką nors kita, bet tik laikas parodys, kas bus toliau, nes patys dabar dar nežinome.

Ar susiduriate su konkurencija alternatyvios lietuviškos muzikos pasaulyje?

Žiedūnė: Kol kas konkurencijos dar nepastebėjome, tik suprantame, kad jeigu eisime į sceną su meile, būsime ir priimti su meile. Jeigu būsi užrietęs nosį, pasikėlęs, tai savaime aišku, kad kiti su tavimi elgsis lygiai taip pat. Mūsų akimis, alternatyvios muzikos pasaulis Lietuvoje yra labai draugiškas. „Tamstos“ organizuojamas konkursas „Garažas“ yra tikriausiai vienas gražiausių renginių Lietuvoje, nes jo metu visi lyg ir pademonstruoja, kad jeigu būsi draugiškas, bus tik geriau.

Kokie jūsų ateities planai?

Žiedūnė: Norėčiau tikėti, kad išleisime pilną solinį albumą, taip pat labai džiaugčiausi, jeigu pavyktų surengti solinį „Šuo Leila“ koncertą Lukiškių kalėjime. Būtų smagu išvažiuoti su grupe koncertuoti į užsienį. O šiaip norėčiau pasinerti į dar daugiau vizualaus meno ir galbūt sukurti muzikinį takelį kokiam nors spektakliui.

Lukas: Aš norėčiau, kad „Šuo Leila“ taptų platesniu meniniu reiškiniu: kad tai nebūtų tiesiog koncertinė grupė. Aš noriu jungti muziką, šokį ir vaidybą į vieną bendrą kūną.

Žiedūnė: Mus labai traukia vizualūs, tačiau kartu ir muzikiniai dalykai, labai patinka bendradarbiauti su kitais žmonėmis, patinka semtis patirties iš jų, kurti naujus ryšius. To ateityje norėčiau dar daugiau.