Kalbino Faustina Dedūraitė

Pokalbio metu su dirigentu Karoliu Variakoju manęs neapleido mintis: kokia gyvybinga, intertiška asmenybė! Apie tai byloja ne tik kalbėjimo maniera, charakteris, bet ir K. Variakojo veiklos bei jų įvertinimai – ansamblis „Synaesthesis“ 2020 m. pelnė prestižinę Ernsto von Siemenso muzikos fondo premiją, tais pačiais metais K. Variakojis prisijungė prie Lietuvos simfoninio pučiamųjų orkestro kolektyvo, jis taip pat yra Kauno miesto simfoninio orkestro, Lietuvos valstybinio ir nacionalinio simfoninių orkestrų ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro kviestinis dirigentas.

K. Variakojo domėjimosi sferų ekskursai platūs – nuo įvarių sporto rūšių, muselinės žvejybos iki šiuolaikinių lyderystės formų. Vis tik svarbiausiais gyvenime jis laiko žmones: „Galiausiai dirbu su žmonėmis. Niekada nesu vienas – bendravimas yra gyvas procesas“.

Šiame pokalbyje K. Variakojis dalinasi mintimis apie dirigento atsakomybę, šiuolaikinių kūrinių atlikimo tradiciją ir apie sapnuotus košmarus, kurie tampa realybe.

---

Tavo dirigento kelias prasidėjo nuo spektaklių žiūrėjimo LNOBT – su bendraklasiais iš Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos nepraleisdavote nei vienos premjeros. Tarp šių bendraminčių buvo ir kompozitorius Andrius Arutiunianas. Kaip taip atsitinka, kad tokie moksleiviai „sukrenta" į tą pačią klasę ir tampa gabių, idėjų kupinų jaunuolių grupe?

Man atrodo, kad tai yra visiškas atsitiktinumas. Mūsų klasėje buvo apie 16-18 mokinių, palyginti mažai. Tarp klasiokų tvyrojo sveika konkurencija – jeigu kažkas gerai padarydavo, ir pačiam taip norėdavosi, savotiška mimetika. Pamenu, su Andriumi susigalvodavome užduotis: kuris perklausys kuo daugiau Gustavo Mahlerio simfonijų su partitūromis. Andrius darydavo muzikinius diktantus iš Arnoldo Schoenbergo, Antono Weberno ir Albano Bergo kūrybos, šie kompozitoriai tuo metu buvo jo mylimiausi. Mano klasėje mokėsi ir Dmitrijus Berezinas – talentingas violončelininkas, taip pat Vitalija Glovackytė, kurianti juostoms, magnetofonams, o aš – kaip ir buvau, taip ir likau atlikėjiškoje sferoje.

Remiantis konservatyvia, tradicine schema, kompozitoriaus darbas yra kurti kūrinius, atlikėjų – juos atlikti, o publikos – klausytis. Tokia grandis labai primityvi, dabar šios ribos jau persipina. Vis tik kokia joje būtų dirigento funkcija?

Dirigento profesija – labai šviežia, susiformavusi tik XIX amžiuje. Man dirigentas yra kompozitorių, atlikėjų ir klausytojų įprasmintojas, kompromisų ieškotojas, kuris turi gebėti suderinti įvairius interesus, užsiimti ir vadybinėmis, ir meno vadovo veiklomis. Iš tiesų, net sunku įvardinti, kokia tiksliai yra dirigento funkcija. Ruošdamasis koncertui, išrenku kūrinius programai, ieškau solistų, tenka ir pačiam štrichus surašinėti. Labai sunku apčiuopti dirigento darbo ribą ar mastą.

Ar dirigento profesija nėra pavojinga – skatinanti aprėpti tiek, kiek žmogus nebūtinai pajėgia?

Apie tai net negalvoju, nes visą laiką esu inertiškume. Privalau domėtis labai daug kuo, profesinės žinios yra tik pagrindas. Dirigento darbas – tai darbas su žmonėmis, kurio metu niekada nežinai, kaip viskas susiklostys. Stovėdamas prieš orkestrą, praneši darbo eigą: pirmadienį ir antradienį repetuosime, trečiadienis bus laisvas, o savaitės gale laukia koncertas. Kaip šią informaciją pateikti? Ar sakyti, kad trečiadienį nedirbsime, ar ne? Ar tai motyvuos kolektyvą? Juk nežinai, kaip seksis repetuoti. Toks tas dirigento darbas.

Kokios savybės būtinos dirigentui?

Manau, jog dirigentui būtinos modernios lyderystės savybės. Dabar daug kas kalba apie lyderystę, vadovavimą. Mano žmona domisi Jacku Willingu – Irako karo veteranu. Jis dalinasi įžvalgomis apie sprendimus, kurie lemia žmonių gyvybes. Kai pagalvoji apie tokią atsakomybę, – apie klaidas, kurias galima ir kurių jau nebegalima daryti, – supranti, kad reikia domėtis lyderyste, reikia jos mokytis. Tai yra specifiniai įgūdžiai, kuriuos reikia lavinti. Kai kalbame apie menininko talentą, matome tik viso meno kūrybos proceso ledkalnio viršūnėlę, visa kita yra tiesiog darbas.

Klysti – žmogiška, bet jeigu koncertas nepasisekė, tradiciškai kaltinamas dirigentas. Ar tai teisinga?

Taip, juk esminiai sprendimai ruošiant koncerto programą priklauso dirigentui. Kita vertus, kuo daugiau atsakomybės turi, tuo geriau jautiesi, nes atsakomybė susijusi su pasitikėjimu, saviverte. Visa tai mano gyvenimui suteikia daugiau prasmės.

Esi tituluojamas šiuolaikinės muzikos ambasadoriumi, parengi daug modernios muzikos programų. Kokia yra esminė muzikos savybė, kuri nekinta?

Grįšiu prie socialinio muzikos atlikimo aspekto. Ankstesniais laikais atlikėjai gaudavo natas, kurias repeticijų metu koreguodavo, taisydavo. Su „Synaesthesis“ dirbame tuo pačiu principu.

Toks atsakymas sufleruoja, kad šiuolaikinai kompozitoriai kūrinio natose pateikia „žalią“ medžiagą, iš kurios repeticijų metu kartu su atlikėjais ir dirigentu kuria galutinį kūrinio variantą.

Kompozitoriaus pateikta pirminė muzikos kūrinio medžiaga yra kaip molis, kurį reikia formuoti atsižvelgiant į tai, kokia temperatūra jam tinkama, kokios yra jo struktūrinės savybės. Pavyzdžiui, dirbdami su Žibuoklės Martinaitytės albumo „Ex Tenebris Lux“ muzikine medžiaga, repeticijų metu daug ką keitėme. Turiu originalias partitūras, kuriose yra gausybė mano ranka rašytų pastabų, korekcijų. Net klausimas, kieno tai autorystė (juokiasi). Net ir tokiame crème de la crème kūrinyje kaip Hanso Abrahamseno „Let me tell you“ repetuodami kartu su kompozitoriumi radome klaidų.

Paminėjai „Synaesthesis“, kurį 2013 m. įkūrėte kartu su kompozitoriumi Dominyku Digimu. Kaip švęsite ansamblio gimtadienį?

Kovo mėnesį „Synaesthesis“ sukaks dešimt metų. Šia proga planuojame renginį biliardo klube „Fuksas“. Ši vieta man yra tarsi antri namai – ten susipažinau su savo žmona, ten treniruodavausi paauglystėje, dalyvaudavau biliardo turnyruose. Per pastaruosius penkerius metus „Fuksas“ tapo muzikantų susitikimo vieta, kurioje įprastai susirenkama po koncertų. Neretai į šią vietą užsukame ir su ansambliu „Synaesthesis“, todėl būtent čia ir norime rengti koncertą, kurį papildys ekspozicija, pasakojanti mūsų dešimties metų gyvavimo istoriją.

Kaip pasikeitė šiuolaikinės muzikos ansamblių ir pačios šiuolaikinės muzikos padėtis Lietuvoje per šį dešimtmetį?

Klaidinga būtų teigti, kad šiuolaikinės muzikos situacija pasikeitė. Neseniai diskusijoje su „Synaesthesis“ ansamblio nariais išryškėjo mintis, kad nors Lietuvoje ir padaugėjo šiuolaikinės muzikos kolektyvų, jie nėra plačiau girdimi, matomi. Galbūt atsirado daugiau žmonių, kurie domisi šiuolaikine muzika, bet nieko daugiau. Mes savo veiklos pradžioje manėme, kad pavyks suformuoti konkurencingą šiuolaikinės muzikos terpę. Turėjome keletą sąlyčio taškų su ansambliu „NIKO”, tačiau ilgainiui veiklos kryptys išsiskyrė, tad likome vienintelis kolektyvas, besiorientuojantis į šiuolaikinę muziką. Savo aplinkoje nematau jokio kito profesionalaus šiuolaikinės muzikos ansamblio, kuris gebėtų atliktį tokį platų modernios muzikos repertuarą. Labai norėčiau nueiti į šiuolaikinės muzikos koncertą ir išgirsti tuos pačius kūrinius, kuriuos atliekame mes, bet tokių koncertų tiesiog nėra. Tad einu į „Synaesthesis“ ansamblio koncertus, kai jų nediriguoju. Sakyčiau, kad šiuolaikinės muzikos situacija Lietuvoje yra suprastėjusi. Galbūt reikia dar dešimties metų…

Galbūt trūksta sąlygų rastis naujiems ansambliams. Kokias spragas matai Lietuvos kultūriniame gyvenime?

Su ansamblio „Synaesthesis“ nariais matome daug problemų ir kultūrinėje, ir politinėje terpėje. Pavyzdžiui, turime tam tikrų pasiūlymų, bet negalime jų įgyvendinti, nes neturime galimybės nuomotis tam tikrų instrumentų ar repetuoti tinkamoje salėje. Net ir mūsų ansamblio įvertinimas prestižiniu Ernsto von Siemenso prizu nelabai ką pakeitė. Visi pasaulinio lygio ansambliai, tokie kaip „Modern“, „Musikfabrik“ ar „Garage“, gauna paramą iš didelių koncertinių institucijų. Lietuvoje trūksta ne tik salių, bet ir finansavimo, didžiujų institucijų intereso, šiuolaikinės muzikos komunikacijos kaitos.

Nepaisant to, Lietuvoje savo darbo krūvį tik didini – 2020 m. prisijungei prie Lietuvos simfoninio pučiamųjų orkestro kolektyvo (buvusio „Trimito“). Kaip ketini prisidėti prie lietuviško šiuolaikinės muzikos repertuaro pučiamųjų orkestrui plėtros?

Šiuo metu mūsų tikslas yra tapti matomais lietuviškose šiuolaikinės muzikos platformose, tokiose kaip „Jauna muzika“, „Muzikos ruduo“, „Baltic Music Days“, „Druskomanija“ ir t.t. Su Lietuvos simfoniniu pučiamųjų orkestru jau atlikome Žibuoklės Martinaitytės, Dominyko Digimo, Ritos Mačiliūnaitės kūrinius, planuojame koncertinę programą ir su vokaliniu ansambliu „Melos“. Toks kelias man yra jau pramintas ir pažįstamas, nes tokia buvo mūsų su „Synaesthesis“ pradžia.

Ar prieš žengiant į sceną kartais nesinori pabėgti ir nusikratyti dirigentui užkrautos atsakomybės?

Niekada. Tačiau kai kurie mano košmarai dabar tampa realybe. Sapnuodavau, kad išeinu į sceną ir nežinau, ką diriguoti. O dabar toks scenarijus – repeticijų realybė: paduoda natas ir turi eiti, nes kitas dirigentas staiga susirgo. Kartą iš vakaro gavau Antono Brucknerio Simfonijos nr. 8 partitūrą, o kitą dieną jau važiavau ją repetuoti į Kauną. Mes įpratę būti visuomet pasiruošę, išmokę, atidirbę. Bet realybė šiandien kitokia – tai tiesiog sūkurys. Tačiau su patirtimi įgaunu vis daugiau įvairių įgūdžių, pradedu greičiau suprasti, į ką atkreipti dėmesį. Suvokiau, kad nėra skirtumo, ar ruoštis savaitę, ar nesiruošti visai. Koncerto metu sukyla adrenalinas, tad koncentracija yra visai kitokia nei repeticijoje.