Linas Paulauskis

Beveik prieš metus šiuolaikinė lietuvių muzika patyrė ligšiol didžiausią netektį 21-ajame amžiuje. Ką tik sulaukęs 89-erių, 2021 m. rugsėjo 29 d. mirė kompozitorius Bronius Kutavičius. Šiandien, minint mūsų muzikos legendos gimimo 90-ąją sukaktį, norisi prisiminti ir tokius jo – menininko, asmenybės, tautiečio – kūrybinės ir asmeninės laikysenos bruožus kaip laisvė, drąsa, sąžinė, nesitaikstymas su totalių melagysčių reikalavimais.

Gimęs 1932 m., Kutavičius aktyviau reikštis kūryboje pradėjo palyginti vėlai, sulaukęs maždaug 35-erių. 1968 m. jis gerokai apstulbino kolegas ir valdžios nomenklatūros atstovus, sukūręs vokalinį ciklą „Avinuko pėdos“ pagal trijų lietuvių poetų tekstus. Ten jis gretino tokias eilutes kaip:

Lietuva, Lietuva, devynžodė rauda.
Atsiklaupsiu šile tarp pušų keturių.
Lietuva, Lietuva, tave vieną turiu.
(Onė Baliukonytė)

Kur mes nukeliausim, nakvynėlę rasim?
Kur tokie pavargę galvelę priglausim?
(Onė Baliukonytė)

Pasmerktųjų rankos kaip gotika į dangų iškeltos:
Dievo bijokite! Motinos rankos užlaužtos kaip gotika:
Sieroj žemelėj, sūnūs, miegokite...
(Vytautas Rudokas)

Tai rugeliai, tai aguonos, baltos pilys ant kalnų.
Antras slibinas raudonas išlenda iš vandenų.
Motinėlės, motinėlės, užsisklęskite vartus.
Arkim, broliai, pūdymėlį, saugokim vieni kitus.
(Sigitas Geda)

Ir pabaigoje, kaip kažkokios vilties pažadas:

Ant kalnų visur šešėliai klūpo,
Pabučiuosiu žemę savo lūpom.
Tai būtis, tai saulė, tai šviesa
Veržiasi, giedodama visa.
(Sigitas Geda)

Išties tai sprogstamas mišinys tiems laikams. Ką tu, Broniau, dabar čia sumąstei, grasiai kamantinėjo jo. O jis tik, nutaisęs nekaltą veidą: taigi šitie eilėraščiai buvo spausdinti žurnale „Jaunimo gretos“. (Net ir Gedos, su „raudonu slibinu“.) Suprask, oficialiai išspausdinti, tai ko jūs norite, atsikabinkite. Tąkart atsikabino.

Užtai vėliau... Galime prisiminti ir kitus kompozitorius, kuriems tekdavo pakelti pašaipas ir grasinimus (ir ilgus premjerų atidėliojimus) – pvz., dėl savo operų: Juliui Juzeliūnui dėl „Sukilėlių“, Feliksui Bajorui dėl „Dievo Avinėlio“. Vis dėlto Bronių Kutavičių užgriuvo jų daugiausia.

1970 m. – „Panteistinė oratorija“, ne vieno laikoma tikrosios avangardo revoliucijos lietuvių muzikoje pradžia. Tačiau po uždaros perklausos ji buvo uždrausta atlikti viešai, ir tik po dvylikos metų scenos šviesą jai įžiebė specialiai tam tikslui Šarūno Nako suburtas Vilniaus naujosios muzikos ansamblis. O po anos perklausos štai perkūnais svaidėsi aukštas sovietinės valdžios veikėjas, „nusipelnęs liaudies kompozitorius“ Jonas Švedas: „Ar aš, Kutavičiau, ar jūs abu [adresuota kompozitoriui ir Sigitui Gedai] durniai?! Taikaisi į „Varšuvos rudenį“, bet niekuomet ten nepateksi, nes tokių durnių yra pilnas pasaulis.“

1977 m. – „Prutena (Užpustytas kaimas)“ smuikui, vargonams ir varpams. Kūrinys apšauktas „antitarybiniu“ dėl epigrafu (natose ir anotacijoje) pasirinktų Liudviko Rėzos eilučių:

Mielas keleivi, sustok prie šitų liūdnųjų griuvėsių.
Vos prieš keletą metų ties pirkiom čia sodai žydėjo,
Ir kaimelis nuo miško tęsės lig marių pakrantės.
Šiandien tačiau ką matai? Vien vėjo nešiojamą smėlį.
(Vytauto Bložės vertimas)

1980 m. – opera „Strazdas žalias paukštis“. Libretas apie kunigą, panaudota giesmė „Pulkim ant kelių“ – ir kompozitorius, ir statytojai tikėjosi daug kritikos, tačiau kūrinys kažkaip „praslydo“. O kitais metais vėlgi kažkaip prasprūdo dar vienas dalykas, kas dabar išvis atrodo neįsivaizduojama – tai vyko gūdžiausiam brežnevinės stagnacijos laikmečiui artėjant prie pabaigos (kurios tačiau tada niekaip nebuvo matyti).

Kompozitorius parašė muziką scenaristo Romualdo Granausko ir režisieriaus Gyčio Lukšo filmui „Vasara baigiasi rudenį“ (Lietuvos kino studija, 1981). Vienoje scenoje aktoriai Algimantas Masiulis ir Valentinas Masalskis, gulinėdami pievoje, uždainuoja... tremtinių ir partizanų dainą „Kad ne auksinės vasaros“. Tiesa, kompozitorius parašė kitą melodiją, ir teksto pradžioje, kaip kokia maskuotė, būdvardis „auksinės“ pakeistas į „žalios“. Betgi labai menka tokia maskuotė, ar ne? O jei dar prisiminsime kinotyrininko Sauliaus Macaičio pastabą – „jau pirmieji juostos kadrai, kuriuose stebima ši dar tvirto vyro, vien su kuprine ant peties ieškančio praeities, vėl besipratinančio prie dalgio, figūra tuoj asocijuojasi su lietuviams tokiu atmintinu išgyvenusių tautiečių grįžimu iš Sibiro...“ Tikslių detalių dabar nebeatkursime, bet labai tikėtina, kad įtraukti šią dainą (šį tekstą) pasiūlė pats Bronius Kutavičius.

Dar reikėtų prisiminti, kad Bronius Kutavičius, atrodo, vienintelis iš mūsų kompozitorių, kurie aktyviai reiškėsi 7-9 dešimtmečiais, buvo gimę iki 1950 metų (vėliau gimusiems įsitvirtinti buvo lengviau ir be to) – ir savo kūriniais neatidavė nė menkiausios simbolinės duoklės režimo ideologijai. Spaudžiamas parašyti nors pora, nors vieną tokį kūrinį, vadinamąjį „perkūnsargį“ („ir tada, Broniau, galėsi rašyti ką tik nori“) – ar bent įstoti į komunistų partiją – jis tiesiog apsimesdavo nesuprantantis, ko iš jo norima. O iš esmės tai buvo jo mandagus būdas pareikšti „jūs nesakysite, ką man daryti, ir aš nesakysiu, kur jums eiti“.

Ne tik ryškiausias moderniosios Lietuvos muzikos simbolis, bet ir daugelio mylėtas mokytojas, ir nesulaužomo moralinio stuburo, instinktyvios išminties bei vidinės jėgos autoritetas. Jei tapatintume jį su kuriuo nors jo kūrinių personažu, tai pirmiausia būtų Laisvasis paukštis iš „Dviejų paukščių girių ūksmėj“. Šitokias Broniaus Kutavičiaus pamokas turės išmokti dar daugelis kartų.