Kalbino Laima Slepkovaitė

Gitaristas Mindaugas Stumbras labiausiai žinomas džiazo lauke – kaip savo kvinteto vadovas, grupės „Brave Noises“ narys, įvairių tarptautinių projektų dalyvis. Mokęsis atlikimo meno Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje, vėliau tęsęs studijas Škotijos karališkojoje konservatorijoje, muzikantas iš improvizacijos vandenynų sugrįžta prie natų ir prie mokomosios medžiagos – dabar jau kaip muzikos kūrėjas, dvylikos miniatiūrų gitarai rinkinio autorius. Kadangi M. Stumbro džiazo ansamblių atliekamos kompozicijos  visuomet yra išskirtinai melodingos ir raiškios, o gitaros technika – vešli ir nedaranti nuolaidų kokybei netgi didžiulio spontaniškumo aplinkybėmis, atrodo dėsninga, jog savo kūrybinėmis idėjomis M. Stumbras pasidalijo su kolegomis natų formatu. Ir smagu, jog daro tai dabar, vis dar gerai prisimindamas, ką reiškia būti mokiniu, tyrinėti instrumentą ir turėti gero, aktualaus repertuaro poreikį. Leidinys  jau pakeliui į platųjį pasaulį, apie jį kalbamės su jo sudarytoju ir kūrėju Mindaugu Stumbru.

---

Džiazo lauke mes būname linkę sureikšminti improvizaciją, spontaniškumą, polėkį. Mažiau dėmesio kreipiame į kompoziciją - į tai, kas užrašyta. Kas Jums yra kompozicija?

Improvizacija  iš tiesų yra ta pati kompozicija, tik momente. Kai gali kurti čia ir dabar, apima ypatingas jausmas. Tikriausiai tai yra nepakartojama, nes po laiko tiksliai neatsiminsi to, ką sugrojai konkrečiame koncerte. O užrašant kompoziciją, yra smagu įjungti tarsi sulėtintą pavarą ir tiesiog paanalizuoti, koks tas improvizacijos turinys. Kol improvizacijos metu esi vedamas mintyse kilusios idėjos, nemąstai, kokį akordą ar dermę atlieki tuo metu. Tad man kartais įdomu sustabdyti ir įsiklausyti, ką aš čia darau: kokį apvertimą groju, kokia tai harmoninė slinktis, koks laipsnis juda tame akorde. Tai ir yra kūryba: galimybė skirti laiko padirbėti ties smulkiomis detalėmis.

Kai grojate kitų muziką, kas joje atrodo vertinga? Kas jums yra gera kompozicija?

Manau, kad gera kompozicija ir geras kompozicijos užrašymas yra du skirtingi dalykai. Kompozicija savyje talpina daug savybių: harmonijos tėkmę, melodines ypatybes,  ritminius motyvus. Natų užrašymas yra kitas faktorius, kuris atlikėjui kartais padeda atlikti kompoziciją, o kartais atvirkščiai -  trukdo. Su kolegomis neretai diskutuojame, kaip reikėtų užrašyti muziką, kad palengvintume darbą atlikėjui. Visuomet svarbus balansas tarp to, ką užrašai ir ko neužrašai - kiek palieki atlikėjui laisvės, ką tu  nori pabrėžti, kad atlikėjas išpildytų kūrinį iki galo ir kiek jam palikti galimybių išreikšti save toje kompozicijoje. Tai ypač svarbu džiaze: būtina palikti laisvės, bet aiškiai nurodyti savo idėją, kad atlikėjas ją perteiktų.

Akademiniame pasaulyje tas tariamas konfliktas tarp kompozitoriaus valios ir atlikėjo laisvės aptariamas dažnai, esama net legendų apie tai, kaip kūrėjai priima arba nepriima atlikėjo viziją. Ar teko susidurti su interpretacijomis, kurios labai nutolsta nuo jūsų paties vizijos?

Visuomet, kai užrašau muziką natomis, lieka šioks toks siurprizas, kaip ji skambės gyvai. Kai groju su man žinomais  atlikėjais, galiu numanyti, kaip kūrinys skambės, nes žinau kiekvieno jų technines galimybes, registrus, ritmo pojūtį, frazavimo subtilybes. Kai rašau savo kvintetui,žinau, kas jame gros, ir galiu pakreipti dalykus tam tikra linkme, nes numanau, kieno kokios stiprybės. Rašant ne savo kolektyvui, reikia sugebėti pažvelgti į savo natų užrašymą iš šalies: kaip pats, pirmą kartą pamatęs šias natas, interpretuočiau tam tikrą frazę. Pavyzdžiui, galbūt kai kur dera užrašyti pirštuotę, nes jos nenurodžius, muzikantas gali suprasti mano idėją visai kitaip. Muzikoje gitarai  labai sudėtinga tiksliai perteikti sumanymą natomis, nes yra daug skirtingų pozicijų, kurios leidžia tą pačią frazę  atlikti daugybe skirtingų būdų.  Kartais svarbu nurodyti būsimam atlikėjui, kokia linkme jam eiti, bet jis nebūtinai turi tų nurodymų laikytis.

Kiek  laisvės atlikėjui numatyta jūsų leidinyje?

„Gitaros eskizai“ yra dvylikos pjesių rinkinys gitarai solo. Pjesės turėtų būti atliekamos klasikine arba akustine gitara. Kompozicijos leidinyje užrašytos taip, kaip užrašoma klasikinė muzika. Darbo procese konsultavausi su redaktoriumi Chrisu Ruebensu, kuris yra labai aktyvus  muzikos gitarai kompozitorius ir aranžuotojas. Mes diskutavome, ką reikėtų užrašyti detaliai ir tiksliai, o ką palikti laisvai interpretacijai (pavyzdžiui, pirštuotę, dinamiką.).. Tikiu, jog šios pjesės gali tapti mokomąja medžiaga jaunesniems atlikėjams, tad stengiausi užrašyti kuo tiksliau, o ten , kur galimi keli atlikimo variantai, stengiausi pateikti tą variantą, kokį groju aš pats.

Anotacijoje rašoma, jog šie kūriniai – tai jūsų žvilgsnis į platų  muzikos gitarai spektrą ir kartu keliavimas per skirtingus muzikos stilius ir epochas, kuris išsiskleidžia per jūsų dialogą su skirtinga muzika. Tai tarsi. Su kokiais žanrais konkrečiai vyksta šis dialogas ir, kokie  muzikinės patirties momentai  įkvėpė kompozicijas?

Kai kalbuosi su žmonėmis apie šį leidinį, visi jį įvardina kaip džiazo pjesėsių rinkinį. Bet tai nėra džiazo pjesės, nes esminis džiazo bruožas yra improvizacija. Šios pjesės yra  užrašytos detaliai, nors ir su galimybe interpretuoti savaip, vietos improvizacijai nėra. Tai yra tiesiog labai skirtingi kūriniai gitarai: kai kurie įkvėpti argentinietiško tango, brazilų, šiuolaikinės akademinės muzikos ar klasikos. Remdamasis kokiu nors konkrečiu stiliumi, bandžiau perteikti tam stiliui būdingus niuansus, bet tuo pačiu išlaikyti savitumą, kad kūrinys netaptų kliše ar stiliaus liksais.. Visos pjesės parašytos taip, kaip patsgročiau laisvai improvizuodamas, tik ta improvizacija yra sulėtinta ir užrašyta natomis. Jeigu kam nors smalsu, kaip aš soluoju – šioje knygoje tai atsispindi.

Lotynų Amerikos inspiracijoms čia tenka išskirtinė pozicija?

Nepasakyčiau. Yra ir lietuvių liaudies daina „Saulelė motulė“, aranžuota gitarai solo baroko stiliumi. Keletas kūrinių  artimi populiariosios muzikos stilistikai ar kantri muzikos stiliui. Didžiąją dalį kompozicijų sukūriau gerokai anksčiau nei sumaniau jas užrašyti ir sudėti į rinkinį. Tik įpusėjęs procesą nutariau, jog galima būtų išleisti natas, tad sąmoningai nesiekiau atskleisti kažkokį stilių spektrą. Įvairovė susikūrė natūraliai: jeigu tądien jausdavausi melancholiškai, kūrinys gimdavo europietiško skambesio, jeigu tuo metu klausiausi brazilų gitaristų Egberto Gismonti ar Yamandu Costa – kildavo noras  parašyti šio žanro stilistikoje.

Kas yra šio jūsų leidinio adresatas? Minėjote edukacinę paskirtį, bet galbūt kai kurie puslapiai gali pasiekti ir profesionaliąją sceną?

Kai bendravau su Muzikos informacijos centru, supratau, kad reikia apibrėžti tikslinę auditoriją. Man buvo sudėtinga ją nustatyti, nes didžioji dalis kompozicijų būtų lyg ir per sudėtingos muzikos mokyklų mokiniams, o akademijos lygio studentams – jau per lengvos. Galiausiai nutarėme nenurodyti, kokių klasių mokiniams jos rekomenduojamos. Manau, jos turėtų tikti jauniesiems profesionalams, nes kūriniai yra tarsi eskizai–  trumpi ir per daug neišvystyti. Žvelgiu  į šiuos kūrinius kaip turinčius mokomosios medžiagos perspektyvą, tad nemanau, jog jie galėtų būti įtraukiami į stambesnes programas.

Tai, ką jūs darote scenoje, neretai yra techniškai sudėtingi dalykai, o leidinys, sakote, labiau orientuotas į besimokančius. Ar nebuvo sunku išvengti pernelyg klastingų techninių uždavinių atlikėjams?

Dalis kūrinių yra paprasti, turi tam tikrų „malonių sunkumų“ - iššūkių, kuriuos reikia įveikti. Pavyzdžiui, viename kūrinyje  akordų išdėstymas yra labai platus, reikia lavinti ranką jiems aprėpti, kitur ryškėja kitokios užduotys. Prisipažinsiu, jog yra keletas kūrinių, kuriuos pats turėjau uoliai pasimokyti, kai panorau juos įrašyti.  Sugroti juos koncertinio atlikimo lygmeniu man pačiam yra iššūkis.

Džiazo muzikantai neretai prisipažįsta, jog savo repeticijų erdvėse mėgsta pagroti iš natų, tad skiria dėmesio ir klasikinei muzikai. Koks jūsų santykis su kitų užrašyta muzika?

Pastaruoju metu  elektrinę gitarą esu padėjęs į šalį -groju akustinėmis ,  iš natų. Mokausi privačiai pas puikų klasikos gitaristą Saulių S. Lipčių,  groju F. Chopino noktiurnus, J. S. Bacho kompozicijas, argentinietiškus tango. Tai yra labai įdomu, nes kai groji užrašytą muziką, atkreipi dėmesį į kitus dalykus nei improvizuodamas. Improvizuodamas siekiu patirti ir perteikti ypatingą spontanišką emociją, kažką išrasti, kartais nustebindamas ne tik klausytojus, bet ir save. O užrašytoje muzikoje, kur negaliu keisti teksto, visas dėmesys tenka skambesiui, frazavimui - kokiu kampu stygą užkabinti, kur vibrato padaryti, kur legato panaudoti. Galima sutelkti visą savo dėmesį į mažus niuansus, kurie turi labai daug žavesio.

Joshua Redmanas kartą, duodamas interviu, pasigyrė, kad grojo tenoro saksofonu J. S. Bacho siuitas violončelei, ir prisipažino, kad jam tai sunku. Žinoma, jam tai nebuvo sunku techniškai – mes žinome, kokio fantastiško spektro yra Joshua Redmanas – bet jam buvo sudėtinga perjungti savo mentalinį nusiteikimą ir laikytis ištikimybės tekstui, štrichams, stiliui, pažaboti be perstojo mintyse kylančias improvizacines idėjas. Panašių įspūdžių girdėjau ir iš Lietuvos muzikantų: Egidijus Buožis yra sakęs, kad tarp klasikos ir džiazo tenka perjungti pavarą, nes šios muzikinės sferos reikalauja skirtingo nusiteikimo. Ar jums tenka perjungti kažkokį jungiklį? Ar jį savyje apskritai jaučiate?

Mano manymu, muzika yra muzika. Pasigilinus į O. Messiaeno kūrybą ar Bacho preliudus, ten iškyla daugybė džiazovų priemonių. Jeigu, sakykime, Vijay Iyer trio atliktų kokį Messiaeno kūrinį, tai skambėtų kaip visiškas džiazas, labai moderniai ir prašmatniai. Arba Charles Mingus! Pasiklausęs jo bigbendinių albumų, negalėčiau pasakyti, ar tai džiazas, ar šiuolaikinė akademinė kūryba, ar muzika teatrui.  Chopino minčių dėstymas pasižymi tokia pat laisve kaip improvizacija, tiesiog jis ją užrašė. O tokiuose žanruose kaip tango, brazilų muzikos atmainos ar flamenkas yra apstu improvizacijos, ir ji net nėra įvardijama kaip improvizacija, nes grodami liaudies kūrinius, flamenko muzikantai savo išgražinimų ir variacijų neįreikšmina.

Gitara, būdama sąlyginai jaunas instrumentas akademinėje muzikoje ir turėdama savo biografijoje flamenko, roko, sambos tradicijas, lyg ir savaime įkvepia akiračio plėtimui ir didesniam lankstumui.

Taip, gitara – gana jaunas instrumentas, ir visa baroko ir ankstyvoji muzika buvo atliekama liutnia ir barokine gitara. O modernioji, ispaniškoji, gitara, atsirado visai neseniai, daug tautų ją adaptavo sau, ji tapo neatsiejama įvairių stilių dalimi. Tačiau dažnai žmogui, kuris tik pradeda groti gitara, neparodoma, kokia ta muzika gali būti spalvinga. Jeigu muzikantui pirmus penkerius metus duodami vien F. Carulli ir N. Paginini etiudai, manau, tai gali demotyvuoti. Aš pats jaučiausi kiek demotyvuotas mokytis klasikinės gitaros, kai vis reikėjo groti etiudus. Patikslinu - su etiudais viskas yra gerai: jie puikiai lavina techniką, yra logiškai sudėlioti, bet nemanau, kad vien jų pakanka įkvėpimui sužadinti. Tad tikiuosi, kad per mano leidinį jaunas grojantis žmogus  pažins spalvingą muziką ir  kažkam galbūt suteiksiu ir inspiraciją pamėginti kurti pačiam.

Kokių inspiracijų pasisems gitaristai iš Mindaugo Stumbro pjesių rinkinio „Gitaros eskizai“ –  parodys laikas ir patys atlikėjai, kurie sieks tas miniatiūras išmokti, atskleisti ir galbūt atnešti šią muziką į sceną. Mindaugas Stumbras šiuo metu susitelkęs ties savo kvintetu, laukia naujo albumo leidyba ir pristatymas, o kompozicijos gimsta ir toliau, tad tikimybė, jog „Gitaros eskizai“ neliks be tąsos, yra labai didelė. Sėkmės besimėgaujant maloniais sunkumais!
 

---

Natų leidybą finansavo Lietuvos kultūros taryba, o visą leidinį arba atskiras pjeses įsigyti galima e. parduotuvėje musiclithuania.com