Gaja Klišytė

Lietuvos muzikos informacijos centras, bendradarbiaudamas su šiuolaikinės muzikos festivaliu „Druskomanija“, skaitmeninėje erdvėje pateikia spausdinto žurnalo „Druskomanija“ turinį ir kviečia skaityti bei lankytis festivalio renginiuose, kurie vyksta gegužės 12–22 d.

---

Pastaraisiais metais vis dažniau išgirstame apie lietuvišką operą – apie jos premjeras ir naujus kūrybinius sprendimus, kurie susidomėjimo sulaukia ne tik Lietuvoje, bet ir garsiausiuose pasaulio festivaliuose. Jei ne išsamiai, tai bent kiek apie dainuojančias kasininkes ar kalnus smėlio „Taksi parke“ tikriausiai teko girdėti (turiu mintyje Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės, Linos Lapelytės operas „Geros dienos“ ir „Saulė ir jūra“). Nemenkas dėmesys šiuolaikinių kūrinių pastatymams, kad ir ne visada tolygiai sklandžiai, per pastaruosius dešimtmečius Lietuvoje sukūrė terpę vis aktyviau repertuaruose rastis naujosios operos pastatymams, garsinėms patirtims ir dažniau girdėti apie tokius kompozitorius kaip  Lina Lapelytė, Artūras Bumšteinas, Albertas Navickas ar jaunesnės kartos atstovė Jūra Elena Šedytė.  Žinoma, prie to labai ryškiai prisidėjo NOA (Naujosios operos akcija) – šiuolaikinės alternatyvios operos ir multidisciplininio meno festivalis, 2008 m. inspiravęs nepriklausomos kūrybinės grupės „Operomanija“ judėjimo atsiradimą.

Naujosios operos apibrėžimas ir toliau verčia mąstyti ir klausti, kas iš esmės yra operos žanras? Ar naujoji opera yra klasikinės operos atšaka, tąsa, o gal savotiška rekonstrukcija?  Deja, dar tenka išgirsti klasikinės operos mylėtojų nuomonių apie tai, kaip šventvagiška C. Monteverdžio operą pastatyti šiuolaikiniame kontekste, o ką jau kalbėti apie XXI a. žmogaus sąmonėje gimstančią operą, pavadinamą, pavyzdžiui, Komiksų opera „Alfa“. Apie nueitą naujojo muzikinio teatro kūrėjų ir juos globojančių organizacijų kelią šį kartą nebus kalbama. Šis straipsnis tebūna apie pražystančią jaunųjų kompozitorių (Ievos Parnarauskaitės, Jurgio Kubiliaus ir Beatos Juchnevič) gėlę – projektą  „Mikro-operos“ – labai specifiškai purenamoje dirvoje, apie kurią buvo užsiminta pradžioje.

Nenuostabu, kad naujas požiūris, nors ir daug žadantis jis būtų, prigyja nebūtinai greitai. Vis dėlto galime džiaugtis, kad vienas seniausių šiuolaikinės muzikos festivalių Lietuvoje „Druskomanija“ naujiems požiūriams atveria kelius su didžiausiu malonumu, taip suteikdamas šansą savo klausytojams plėsti fantaziją, atrandant naujas muzikos formas.

Projektas „Mikro-operos“ toli gražu neprimins muzikos gerbėjams tradiciškai suvokiamų operų, trunkančių po 2-3 valandas: kompozitoriai vienas po kito pristatys savitą miniatiūrizuotą operos vaizdą,  pasakojantį skirtingas istorijas ar jutimines patirtis. Tarp operų vientisos naratyvinės ar muzikinės jungties tikėtis nevertėtų, kaip teigia kompozitorė Ieva: „Būtų kosminis iššūkis ir intriguojantis rezultatas, jei būtume vieno kūrinio bendraautoriai.“ Beata jai pritaria: „Kūriniai bus tikrai labai skirtingi, nes, kaip kūrėjai, visi turime savitą požiūrį į meną, savo estetines bei stilistines preferencijas, studijų metais atrastus skambesio laukus, tačiau būtent šie skirtumai papildys vienas kitą, suteiks klausytojams įvairialypę patirtį, neskambės vienodai.“

Idėjos užuomazgos

Projekto sumanytoja Beata pasakoja:

„Projekto „Mikro-operos“ idėja gimė labai paprastai: birželį vieną dieną Jurgis man paskambino ir paklausė, gal mes su ansambliu „Fluorescence“ norėtume sukurti kokį projektą, kuriame būtų integruojamas balsas. Po mėnesio vėl susiskambinome su Jurgiu, jis man papasakojo savo kūrinio idėją, paminėdamas žodį „mikro-opera“ ir tą pačią akimirką užsikabinau už šio pavadinimo. Kai nusprendžiau taip pavadinti visą projektą, Ieva su Jurgiu pradžioje kiek spyriojosi (juokiasi – G. K.), nenorėdami suteikti šiam projektui ir savo kūriniams operos etiketės, tačiau man ir Dainorai Aleksaitei („Druskomanijos“ meno vadovė – G. K.), atvirkščiai, tai atrodė labai įdomus požiūrio taškas, privertęs susimąstyti – o kas gi yra opera? Kokia yra jos prigimtis? Kokį vaidmenį ji atlieka šiuolaikinio meno pasaulyje?“

Ką pasakoja mikro-opera (-os)?

Visi trys kompozitoriai, ruošdami savųjų operų pristatymus, kartu tapo ir kūrinių pasakojimų kūrėjais (galbūt vis dar tinkamas žodis – libretistais). Pasirinkti skirtingų autorių kūriniai ar mintys tarsi atspindi ir kompozitorių vidinius pasaulius bei estetines pajautas. Kompozitorė Beata Juchnevič, remdamasi Sylvios Plath romanu „Stiklo gaubtas“, operoje pateiks savitą perskaityto kūrinio jausminę išraišką:

„Naratyvas tikrai nėra tai, kas mane patraukė šiame romane, todėl ir savo mikro-operoje nesiekiu kurti nuoseklaus pasakojimo. Čia man svarbiausia perteikti pagrindinės veikėjos emocinę būseną. Pasirinkau tam tikras romane gvildenamas temas ir savo kūrinyje išskirsčiau jas tarsi į atskirus epizodus, turinčius nuosavą muzikinį, emocinį charakterį. Tačiau, tiesą pasakius, nuo tikrojo „Stiklo gaubto“ stengiuosi nutolti, nenaudoju tiesioginių S. Plath citatų (išskyrus vieną) ar romano įvykių, o įpinu asmenines patirtis ir jausmus. „Stiklo gaubtas“ – tik atspirties taškas mano mintims išreikšti.“

Jurgis Kubilius operos siužetui iš pirmo žvilgsnio pasitelkė itin kanoninį, baroko epochoje mėgtą libretams naudoti veikalą – Ovidijaus „Metamorfozes“, iš kurių kūrybai jį inspiravo istorija apie Narcizą:

„Neplanavau pasirinkti šios istorijos – pati apsireiškė, kai to prireikė. Prieš pusantrų metų ruošiausi vykti į meistriškumo kursus Latvijoje, kur ketinau rašyti kūrinį sopranui ir ansambliui. Tuo laiku skaitinėjau Ovidijaus „Metamorfozes“. Kai priėjau Narcizo ir Ekonės sceną, išsyk išniro konkretūs melodiniai vingiai, ilgainiui sudarę herojaus melodinės charakteristikos ašį. O kalbant apie šiandien reikšmingą koncepto suformavimo priedermę, turiu prisipažinti, esu labai nepareigingas šiuolaikinis menininkas… Mano žvilgsnis į „Metamorfozių“ Narcizą yra grynai estetinis.“

Ievos Parnarauskaitės operos atspirties tašku taps britų-amerikiečių filosofo Alano Wattso mintis apie grojimą ir šokimą kaip vieninteles veiklas, kuriose įsikūnija dabarties momentas, iš ko galima tikėtis, kad šis mikro-operos variantas ne tik pasakos istoriją, bet ir panardins tam tikroje būsenoje:

„Manau, kad, klausydami muzikos – ir jei ji mus įtraukia, mums ji patinka  –  neišvengiamai įsiliejame į dabarties momentą. Kūrinyje pirmiausia siekiu atskleisti šias idėjas, pasitelkdama tekstą ir vaizdines priemones. Noriu papasakoti istoriją apie tai, kad yra tik esamasis laikas, kuriame gimsta santykis su realybe. O pačios muzikos poveikio prognozuoti negaliu, nebandau joje užkoduoti konkretaus tikslo.“

Ansamblis ir balsas

Operas vienijančia ašimi taps 2020 m. susibūręs šiuolaikinės muzikos ansamblis  „Fluorescence“: Augustė Janatjeva (fleita), Evald Masalski (saksofonai – sopraninis, altinis, tenorinis), Aidas Tamulevičius (elektrinė gitara), Augustina Vizbaraitė (smuikas), Povilas Lukaševičius (violončelė), Saulė Augustina Žostautaitė (fortepijonas), Valerijus Kračius (akordeonas). Kolektyvui vadovauja pati kompozitorė Beata Juchnevič. Kaip kompozitoriai pasinaudos jauno ir daug žadančio kolektyvo potencialu, sužinosime tik premjeros vakarą.

Svarbu paminėti, kad kompozitoriai Ieva ir Jurgis prisidėti prie jų operų įgyvendinimo pasikvies dainininkę Salomėją Petronytę ir perkusininką Džiugą Daugirdą. Kompozitorius Jurgis Kubilius neslepia, kad jam ir dainininkei tai bus iššūkis: „Tai laviravimas ant lyno tarp taiklumo ir banalybės, Salomėjai ruošiant premjerą – kūlversčių serija „pasakotojas-Narcizas-pasakotojas-Narcizas...“ Abu esame jauni muzikai: galbūt po kelerių metų smagiai juoksimės iš dabartinių „sportinių rezultatų“, tačiau šiandien kartu su „Fluoresence“ atlikėjais drąsiai leidžiamės į mikro-operos nuotykį!“

Operos žanro ribos

„Mąstydama apie mikro-operą iš karto ieškojau to atsakymo, ką galiu paimti iš operos ir laikytis to kaip kūrinį formuojančio, bet per daug neįpareigojančio elemento. Turbūt tarpdiscipliniškumas būtų tas atsakymas. Taip pat balsas, vienas nepajudinamų operos sudedamųjų dalių“, teigia Ieva, paklausta, kiek jos opera bus artima tradiciškai suvokiamam operos žanrui.

Gana intriguojanti yra Jurgio mintis apie savotišką operos rekonstrukciją: „Kūrinyje daugiausiai žaisiu su tam tikromis operos struktūromis: leit-elementais, intermezzo, rečitatyvo ir arijos forma.“. Taip pat jis pasitelks (kaip pats įvardina) „kontekstualiai universalaus“ leitmotyvo idėją:

„Prieš porą metų pirmą sykį išgirdęs Gérardo Pessono „Nebenstück“ susidomėjau atpažįstamumo reiškiniu, o ypač – kaip mus veikia anksčiau sukurta ir naujame kūrinyje atgimusi muzika. Šįkart svarstymus nusprendžiau įveiklinti kūryboje, ir sumaniau panaudoti gerai žinomus muzikinius elementus iš H. Purcello, R. Wagnerio, G. Verdi ir R. Strausso operų. Kiekviena šių citatų savaime neša kompozitoriaus numatytą arba per laiką susiklosčiusią prasmę. Pavyzdžiui, Tristano akordas transliuoja R. Wagnerio gerai išeksploatuotą neišsprendžiamybės įtampą, o štai chromatinė bosinė linija istoriškai turi glaudžią sąsaja su mirtimi.“

O Beata scenoje paliks tik atlikėjus:

„Greičiausiai ansamblis atliks tik muzikinę medžiagą. Kadangi balsas bus įrašytas iš anksto, bus nufilmuota visa video medžiaga, integruota fiksuota elektronika, gyvai groti reikės labai tiksliai, tad nenorėčiau apsunkinti savo ansamblistų dar papildomais veiksmais (vaidmens suteikimu – G. K.), tikiu, jog Jurgis su Ieva sugalvos jiems ką nors įdomesnio už nuobodų grojimą (juokiasi – G. K.)“.

Galiausiai, ką sugalvos kompozitoriai iki savo operų įgyvendinimo, sunku nuspėti, tačiau iniciatyva ir drąsa renkantis eiti nepramintais keliais neabejotinai sukelia intrigą. Nekantraudami lauksime rezultato.