Žinią apie morčių nešantys „Sheep Got Waxed“

  • 2022 m. kovo 9 d.

Kalbino Vitalijus Gailius

Keistas buvo tas 2022-ųjų vasaris. Pandemija jau lyg ir rodė pabaigos ženklus ir viskas ėjo geryn, bet prasidėjo sveiku protu nesuvokiamas Rusijos karas prieš Ukrainą. Daugelis dabar klausosi ne muzikos, bet žinių, skaito ne recenzijas ar interviu, bet naujienų portalus. Visi ėmėme gyventi Ukraina, nustumdami šalin įprastą rutiną. Vis dėlto vaduojantis iš slogaus nuolatinio mintijimo apie karą, reikia pamėginti bent trumpam sugrįžti prie įprastų veiklų.

Progą nukreipti žvilgsnį pasiūlė ne kas kitas, o kurį laiką ramiai tūnojusi kreivojo (ne)džiazo trijulė „Sheep Got Waxed“, vasario 18 d. pristačiusi naują albumą „More Chews“, kurio pavadinimą tariant suskamba žodis „morčius“. Tokių anglų ir lietuvių kalbų skambesio žaidimų albume esama ir daugiau, o turinys, kaip ir ankstesniuose „Sheep Got Waxed“ darbuose, kviečia atitrūkti nuo kanono ir pasinerti į visiškai nenuspėjamą muzikinį nuotykį. Kalbinti „Sheep Got Waxed“ narius Simoną Šipavičių, Adą Gecevičių ir Paulių Vašką nebuvo lengva užduotis, nes trijulė jau buvo prasinešusi per „LRT Opus“, „LRT Radijo“, „Start FM“, „Vilnius Radio“ eterius ir pripasakojusi daugybę įvairių istorijų, tad teko pasukti makaulę, kaip čia nesikartojus.


Muzikos prodiuseris Lauras Lučiūnas, prieš kelis mėnesius svečiuodamasis Ramūnio Zilnio laidoje „Be filtro“, teigė, kad „Sheep Got Waxed“ – geriausia Lietuvos grupė. Tiesa, tuo metu dar nebuvo girdėjęs naujojo „More Chews“. Ar su naujuoju albumu išlaikysite geriausios grupės statusą?

Paulius Vaškas: Man šis albumas yra pats geriausias, bent jau kol kas (juokiasi).

Simonas Šipavičius: Lauras mums labai daug padėjo su pirmuoju albumu ir svariai prisidėjo prie to, kad sheepai išplauktų į platesnius vandenis.

Adas Gecevičius: „More Chews“, kaip ir ankstesnieji mūsų albumai, atspindi tam tikrą gyvenimo tarpsnį. O ar „More Chews“ tarpsnis geriausias – negaliu pasakyti, bet manau, kad tai tikrai yra žingsnis į priekį.

Su „More Chews“ albumu išstojote gana netikėtai. Nebuvo jokios ilgos komunikacinės kampanijos su singlais ir kitais atributais.

S. Š.: Nesinorėjo nieko skubinti, viskas klostėsi organiškai, be didelio ažiotažo, o dabar lai muzika kalba už mus.

Lyginant su ankstesniaisiais, naujasis albumas skambesio prasme man atrodo sunkiausias. Išlenda tarsi industrinio metalo bruožų. Kiek žinau, jaunystėje tikrai klausydavotės sunkesnių garsų.

P. V.: Ir dabar klausom. Mes visi mėgstam, kai gerai padaužo, kai aktyviau viskas vyksta.

A. G.: Taip, esam pratę prie agresyvios estetikos.

Daugelis sunkią muziką sieja su metalu, o kas yra sunki muzika jums?

A. G.: Tai muzika, kurios negali pakelti.

S. Š.: Tai gana subjektyvu. Vienam gali būti sunku klausytis baladžių, nes nepakelia vidinių emocijų. O mes net ir ramiuose kūriniuose bandom įdėti energijos, kad kūrinys būtų paveikus ir patys galėtume visus savo velnius išleisti į laisvę pasiganyti, – tyliai tai padaryti sunkoka.

P. V.: Šiame albume tai velnių paleidžiam net ir baladėse. Jos tikrai ne iš lengvųjų.

Albumas vos kiek ilgesnis nei 30 minučių. Ar kuriant daug medžiagos liko archyve?

S. Š.: Iš esmės didžioji dauguma medžiagos sukrito į albumą. Nebuvo taip, kad iš krūvos medžiagos turėjome ilgai atsirinkinėti. Žinoma, keletas eskizų, prie kurių dirbome ir lipdėm, galiausiai nebuvo įtraukti į albumą. Į „More Chews“ sudėjome tai, kas mums patinka ir kas, tikimės, patiks klausytojams. Nesiekėm būtinai daryti 1 val. trukmės albumą ir dirbtinai spausti save ant kiekybės.

Išleidote albumą, tad galėtumėte atsipūsti, bet, kiek teko girdėti, sukate galvas dėl albumo medžiagos pritaikymo gyviems pasirodymams.

S. Š.: Prisikaupė kitų darbų, kurie kuriant albumą buvo nustumti į šalį. Mintys apie tai, kaip reikės „More Chews“ sugroti gyvai, niekur nedingsta, bet, kada būsim pasirengę, – neaišku. Tai padaryti nėra paprasta, nes albumą įrašinėjom naudodami daug įvairių efektų, kompiuterinių programų ir t. t. Be to, prie albumo dirbome pandeminiu laikotarpiu ir apie koncertus per daug galvos nesukome. Be abejo, nesinori visko užvilkinti ir „More Chews“ pristatyti po kokių metų, bet ir nesinori dirbtinai skubinti. Priešingai, norisi viską atlikti kokybiškai ir pasiekti būtent tai, ko norėjome.

Dirbdami prie įrašų visi vienodai kuriat ar kuris nors esat iniciatyvesnis?

S. Š.: Dažniausiai Paulius atsineša kokį rifuką, o tada jau sėdim trise ir lipdom, plėtojam temą. Taigi į kūrybinį procesą įsitraukiam visi trys.

A. G.: Bet prie „More Chews“ daugiausia Simas prisidėjo. Jis ilgiausiai sėdėjo prie kompo ir dirbo su pele.

S. Š.: Daugiausia tampiau pelę (juokiasi). Man vis kas nors netikdavo ir mėgindavau tobulinti.

Ilgai lauktas „More Chews“ turbūt yra tas albumas, kuriame girdime daugiausia visokių efektų, kompiuterinių garso modifikacijų ir pan. Nebijot tapti „Kraftwerkais“?

Visi: Oi ne! Negali būti nė kalbos apie tai.

S. Š.: Mes visus savo įrašus bent po kelerius metus knibinėjom. O dabar ilgiau užsižaidėm, nes įtraukė prodiusavimo procesas. Sėdi prie kompo, dėlioji viską po gabalėlį, šlifuoji garsą, ieškai tinkamo skambesio ir pan. Anksčiau kompiuterį naudojom tik kaip instrumentą, o dabar jis tapo tarsi kūrybine priemone.

A. G.: Galiu tik pasakyti, kad „More Chews“ yra labiausiai prodiusuotas mūsų albumas.

P. V.: Tiesa, anksčiau esam naudoję net tris kompiuterius, o prie „More Chews“ dirbom su vienu, tad realiai tų kompų dabar buvo netgi mažiau.

Su kompiuteriais jau įpratote dirbti, tai gal kitas albumas bus sukurtas pasitelkus dirbtinį intelektą? Sumestumėt savo medžiagą ir jums išspjautų gatavus gabalus.

S. Š.: Dar neišrastas toks kompas, kuris sugeneruotų sheepų muziką. Reikia daugiau kvantų jam.

Po kokių penkerių ar šešerių metų kvantiniai kompiuteriai turbūt bus kur kas plačiau naudojami.

S. Š.: Tada ir išeis kitas mūsų albumas (juokiasi).

Turėjote ne vieną turą užsienyje, dalyvaujate showcase’uose, jūsų albumai sulaukia daug teigiamų reakcijų. Atrodo, tikrai galėtumėte būti po kokio didesnio leiblo ar vadybinės kompanijos sparnu, generuoti didesnes pajamas, bet susidaro įspūdis, kad jums artimesnė indie kryptis.

P. V.: Man atrodo, taip išeina natūraliai. Nuo pirmojo albumo „Pushy“ dirbame su „Tilto namais“. Be to, viską darome lėtai, – tai rimtoms kompanijos gali nepatikti.

A. G.: Muzika mums yra saviraiška, per ją siekiam išreikšti, ką galvojam tam tikromis gyvenimo atkarpomis, nesiekiam kam nors įtikti ar patikti.

S. Š.: Negalvojam, kaip čia dabar padaryti, kad sheepai taptų žinomi visame pasaulyje. Nežiūrim į grupę kaip į kažkokį verslo planą. Tai daugiau mūsų pačių, tiek individualiai, tiek kaip grupės, saviraiškos būdas. Nenorim sugadinti natūralumo, tikrumo, kurie mus lydi nuo pat grupės pradžios. Žinoma, Gabrielė Tamutytė (nepriklausomos muzikos agentūros „Tilto namai“ vadovė, – V. G.) turbūt norėjo, kad prie „More Chews“ būtume dirbę greičiau, bet yra, kaip yra. Nelabai įsivaizduoju geresnio leiblo. Nesinori pradėti kam nors tarnauti, labiau norisi draugiško santykio. Nenorim būti amatininkai ir tik kepti albumus, nes polėkis greit išgaruotų. Mums reikia laiko, kūrybai reikia laiko, tad sutartis su kokiu dideliu leiblu sudegtų dėl tokio mūsų kūrybinio lėtumo.

Tai kol kas rimtų pasiūlymų pereiti į kokią rimtą kontorą nebuvo?

S. Š.: Mes nevaikštom į kairę. Esam ištikimi ir džiaugiamės galėdami dirbti su esama komanda. Žinoma, galima paforsuoti procesus, bandyti labiau išlįsti, bet nesinori įkristi į tą industrijos mėsmalę ir visą kūrybinį procesą paversti nebemielu. Vergautume neaišku kam. Geriau vergausim patys sau ir tam, ką mėgstame daryti.

A. G.: Priešingu atveju nutiks kaip Taylor Swift. Reikės perrašyti albumus išėjus iš leiblo, savo kūrinių groti negalėsim, nes leiblui priklausys visos teisės.

Viešojoje erdvėje nuolat girdžiu jus vadinant džiazo pankais. Tai kiek to pankiškumo pas jus? Ar esat pankroko megėjai?

P. V.: Man atrodo, kad taip mus vadinantys žmonės omeny turi ne muzikos stilių, bet apskritai mūsų požiūrį į muziką, kad tipo biški crazy varom, tarsi kažkokie anarchistai.

Naujajame albume anarchizmo nėra daug. Man jis skamba gana matematiškai.

P. V.: O ką, manai, tarp anarchistų nebuvo matematikų?

S. Š.: Žiūrint iš džiazo pusės, turėtume į sceną ateiti solidūs, išpilti improvizacijas ir pademonstruoti, kaip mokam šauniai groti. Tačiau mūsų koncertai turi pankroko kvapo. Parodom, kad esam laisvi, išsitaškom, išprakaituojam viską, ką turim.

O būna, kad nepavyksta išsitaškyti?

S. Š.: Visko būna. Turbūt geriausias gero koncerto rodiklis – kiek šlapias nulipi nuo scenos. Tai parodo, kiek savęs pavyko atiduoti.

Arba parodo, kad patalpa maža ir tvanki.

S. Š.: Yra buvę ir tokių atvejų.

P. V.: Norint tiksliai paskaičiuoti koncerto gerumą, reikia įvertinti ne tik tai, kiek esi šlapias, bet ir kokia patalpos temperatūra. Yra speciali formulė, kur suvedi tuos skaičius ir gauni koncerto gerumo koeficientą. Net specialus appsas tam yra.

Tai kuris koncas buvo labiausiai prakaituotas?

P. V.: Matyt, vienas iš koncų „Skylėj“ (turimas omeny klubas „XI20“, dar žinomas kaip „Supuvusi skylė“, − V. G.). Ten nesunku paprakaituoti ir leisti sau pataškyti tą prakaitą.

S. Š.: Dar norėčiau patikslinti, kad į tą koncertų gerumo formulę reikia įtraukti ir duomenis apie tai, kiek litrų prakaito išpylė klausytojai. Gali būti, kad mes žiauriai prakaituojam, bet žmonės dreba nuo šalčio. O „Skylė“, kad ir andergraundas, bet viena jaukiausiu vietų groti, kad ir kaip keistai tai skambėtų.

P. V.: Kad ir kokia ji supuvusi bebūtų.

A. G.: „Skylė“ visiškai neįpareigoja ir muzikantams tas patinka.

Taigi labiau mėgstat neįpareigojančias erdves. Ar vis dėlto norėtųsi sugroti prašmatnioj salėj?

S. Š.: Kai nori ant scenos pasiautėti, tai labai smagu klausytoją turėti arti savęs. Yra tekę groti „Cafe de Paris“, ŠMC kavinėje, kur žmonės vos ne ant galvos lipa, o tu bliauni jiems į veidą, ir viskas liuks. Kai žmonės arti, būna labai faina ir smagu. Esam groję ir didesnėse salėse, ten kiek sunkiau rasti tą ryšį su publiką.

P. V.: Tiesiog išsisklaido ir mūsų, ir publikos energija.

Neretai akompanuojate nebyliems filmams. Ar nėra noro išbandyti jėgas kuriant garso takelius?

P. V.: Esam dirbę prie Jurgio Matulevičiaus trumpametražio filmo „Tardytojas“ garso takelio. Man atrodo, trise sudėtingiau kurti muziką filmams. Kur kas paprasčiau tai daryti vienam.

A. G.: Galima ir trise. Tiesiog reikia, kad režisieriui patiktų mūsų skambesys ir jis norėtų girdėti mūsų muziką savo filme. Tada tikrai galėtume dirbti prie garso takelio.

S. Š.: Taigi, laukiam pasiūlymų ir žiūrėsim, ką galim padaryti.

P. V.: Galim net labai greit padaryti. Susijungiam aparatus, pagrojam, paimprovizuojam, pasluoksniuojam, efektų įdedam ir viskas (juokiasi).

Dirbdami su filmais daug laiko skiriate jų analizei?

P. V.: Jau esam atkalę savo sistemą. Stengiamės dirbti su vienu filmu vienu metu. Peržiūrim filmą, pasiskaitom apie siužetą, tada susidėliojam tam tikrą struktūrą, kuria remdamiesi grojame.

S. Š.: Esam turėję tokių degančių atvejų, kai be jokio pasiruošimo turėjom vietoje žiūrėti filmą ir iškart groti. Ne visi jie prastai pavyko, buvo tokių, kai džiaugėmės neparepetavę. Šiaip ar taip, visada daug improvizuojam, net ir laikydamiesi pasiruoštos struktūros. Žinoma, viskas dar priklauso nuo konkretaus filmo. Yra tokių, kuriems mūsų skambesys tinka ir galime groti ką tik norime – viskas tiks.

Jūsų gyvi pasirodymai žiauriai geri. Jų metu studijines kūrinių versijas gerokai perdirbat. Nesinori išleisti live albumą?

P. V.: Turime labai gerai įrašytą koncertą Pietų Korėjoje, kurį galbūt kada nors išleisim į pasaulį.

S. Š.: Pridėdamas šiokios tokios intrigos galiu pasakyti, kad turime minčių apie „More Chews“ live albumą – žinoma, po to, kai jau pagaliau jį atliksime gyvai.

O apskritai ar pagalvojate, kur norėtumėt su „Sheep Got Waxed“ būti po penkerių metų?

S. Š.: Su lūkesčiais yra bėda. Kai jų turi ir jie neišsipildo, būna baisiai liūdna. O kai nieko nesitiki ir atsiduri ten, kur net neįsivaizdavai, priešingai – jautiesi laimingas. Mokydamasis konservatorijoj turėjau visokių vizijų, kurios taip ir liko vizijomis. Bet galiausiai net nenumaniau, kad sutiksiu šiuos bendraminčius, su kuriais groju ir esu tuo labai patenkintas. Jokių detalių ateities projekcijų stengiuosi nebraižyti.

P. V.: Simas viską puikiai apibendrino, man jau nėra nė ką pridurti.

A. G.: Tiesiog judam savo keliu ir nieko nesitikim. Tai ir yra įdomioji sheepų dalis – nežinom, kur mūsiškis kelias nuves. Gyvenimas būtų neįdomus, jei žinotume, kas bus. Aišku, tam tikra prasme žinome, kur link jis veda, bet nežinome, kaip, kada ir kur.