Kalbino Aušra Strazdaitė-Ziberkienė

Su trombonininku, aranžuotoju, kompozitoriumi Jievaru Jasinskiu tardamasi susitikti Paupyje, pamaniau: gal jis, senas (sąlyginai) kaunietis, gyvena prie Nemuno ar Neries, tai kaip nori tą vietą, taip ir vadina. Pasirodo, nei jo jaunystėje, nei vėliau nekvepia jokiais Kauno paupiais. Nė neįtariau, kad 30-metį švenčiančiam Kauno bigbendui vadovauja ne kaunietis! Nors Jievaras nuolat būna Kaune, pašnekesiui apie gausius jo darbus susitikome populiarioje šių dienų vietoje – „Zoomo“ platformoje.

---

Jūsų vadovaujamas ir beveik bendraamžis Kauno bigbendas susibūrė jau nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Ne paslaptis, Lietuvoje yra meno kolektyvų, kurie dėl įsteigimo sovietmečiu dabar vengia minėti jubiliejus, o jų paminėjimai būna apsupti vienokių ar kitokių kalbų. Ar jums tai ką nors reiškia?

Viskas, kas susiję su sovietmečiu, man nebaisiai daug reiškia, nes esu tik dvejais metais vyresnis už bigbendą. Tačiau mane visą gyvenimą lydi nelinksmi pasakojimai apie sovietmetį. Kita vertus, mano rate nelabai kalbama apie tai, kad, pavyzdžiui, pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“ mini 60-metį ir, regis, visai džiugiai. Juk tai lygiai pusė vienoje santvarkoje ir pusė kitoje. O Kauno bigbendo 30 metų yra daug, solidu ir džiugu.

Bigbendą įkūrė ir iki mirties jam vadovavo džiazo pianistas, kompozitorius, aranžuotojas Romualdas Grabštas, kurio laikais bigbendas buvo vienu ryškiausių džiazo kolektyvų Lietuvoje, – taip teigia Visuotinė lietuvių enciklopedija. Kiek jau laiko esat Kauno bigbendo dalimi ir kiek jaučiatės esąs R. Grabšto darbų tęsėju?

Dirbu jau dešimt metų, tik dabar supratau, kad tai – mano mini sukaktis. Bigbende yra daug seniai dirbančių muzikantų, vienas netgi nuo pat pirmos dienos. Ir vos ne kiekvienoje repeticijoje minimas R. Grabšto vardas, vis dar tvyro jo aura. Aš esu jį matęs tik ant scenos.

Kaip nutiko, kad vilnietis pradėjo vadovauti Kauno bigbendui?

Taip, esu vilnietis, gimiau Užupyje, dabar gyvenu Paupyje, netoli tos vietos, kur gimiau. Tuometinis  bigbendo vadovas Tomas Botyrius pasikvietė groti – mano instrumentas retesnis, nėra daug juo grojančių. O paaiškėjus, kad groju džiazo muziką, tapau dar reikalingesnis. Varinių, ypač trombonų, džiazo žanre trūksta. Buvau labai dėkingas, kad tokiam jaunam suteikė galimybę dirbti orkestre. 2012 m. aranžavau vieną programą „Kaunas Jazz“ festivaliui, trimitininkui Jorma’i Kalevi Louhivuori. Ruošiant mano aranžuotą programą, Tomas užleido dirigento vietą, o jam pasitraukus iš bigbendo, jau buvau pusiau bevadovaujantis. Berods prieš trejus metus tapau vyriausiuoju vadovu, daug aranžavau ir tebearanžuoju bigbendui.

Kas numatyta Kauno bigbendo trisdešimtmečiui?

Gruodžio 2 d. jubiliejiniame koncerte Kauno valstybinėje filharmonijoje pristatėme kompaktinę plokštelę „Kauno bigbendas. Jazz Up“. Joje – naujas bigbendo muzikos puslapis, jaunosios džiazo kartos kūryba. Vienos kompozicijos sukurtos specialiai bigbendui, kitų įrašyta bigbendinė versija. Plokštelėje atiduota duoklė saksofonui – itin stipriam instrumentui lietuvių džiazo mokykloje. Ieškodami kompozitorių patyrėme, kad jie yra atlikėjai-saksofonininkai. Tad bendra albumo tema – penkių saksofonu grojančių kompozitorių penki kūriniai, kuriuos jie patys ir įgrojo. Tai Liutauras Janušaitis, kuris buvo vienas iš Kauno bigbendo vadovų ir atlikėjas, Leonardas Pilkauskas ir Liutartas Janušaitis – jaunosios, bet šiek tiek vyresnės kartos muzikai, iš jaunųjų – Olandijoje studijuojantis Karolis Šarkus, Danijoje studijuojantis Donatas Petreikis ir Simonas Šipavičius, dalyvaujantis net keliuose kolektyvuose: „Sheep Got Waxed“, „Sheep Effect“, „CinAmono“, „Lithuanian JJazz Ensemble“. Taip pat albume bus mano, kaip bigbendo vadovo, kūrinys penkių saksofonininkų ansambliui ir bigbendui.

Esat džiazo trombonininkas. Ar tai reiškia, kad įgijot gerą išsilavinimą, ar vis dėlto labai daug dirbote pats? Kalbant apie kompozitorius, paprastai išskiriam jų pedagogus, o kaip su grojimu trombonu?

Geras klausimas! Kai pradėjau dirbti Kauno bigbende, buvau, rodos, antrame LMTA kurse ir studijavau klasikinį tromboną. Nuo ankstyvų dienų labai mėgau džiazą, tačiau nežinojau, kaip groti, ir neturėjau jokių minčių, kad kada nors grosiu šį stilių. Tik savo malonumui bandžiau. O Kauno bigbendas tapo ta vieta, kur dirbdamas orkestre galėjau mokytis groti džiazą. Neįsivaizduočiau geresnės praktikos. Beje, bigbende, džiazo orkestre grojama iš natų, improvizuojama tik tam tikrose solinėse vietose. Kaip ir klasikoje – reikia išmanyti stilių, manierą. Labiausiai jiems trūko improvizuojančio trombonininko. Aš tuo domėjausi, bet studijavau ne džiazo tromboną. Man buvo įteigta, kad būsiu klasikinis muzikantas. Gal drovus buvau, dar neužtikrintas, neišdrįsau pasakyti, kad noriu studijuoti džiazą. Kauno bigbende įvyko lūžis – supratau, ko noriu.

O kaip iš viso atsitiko, kad pasirinkote groti trombonu? Juk ne visai eilinis (su visa pagarba smuikui ir fortepijonui!) instrumentas?

O čia visai įdomi istorija! Į muzikos mokyklą pradėjau vaikščioti gana anksti, penkerių metų. Dėl absurdiškos priežasties: pavydėjau, nes mano sesuo jau lankė dvi mokyklas, o aš – nei vienos. Tai mane pusiau juokais nuvedė į B. Dvariono muzikos mokyklą, kurioje buvo paruošiamoji grupė. Kai reikėjo pasirinkti instrumentą, buvau dar per mažas. Tėvai prisiminė, kad mamos brolis (kuris šiaip grojo fortepijonu) tarnaudamas sovietinėje armijoje gavo groti trombonu. Bet vėliau juo nebegrojo. Taip trombonas tarsi perleistas man. Graži istorija – užbaigti misiją. Iki tol parengiamosiose, pradinėse klasėse grojau dūdele ir buvau įsitikinęs, kad tai yra mano instrumentas. Net duetu su sese grodavau. Atsimenu, kad trombonui buvau per mažas – kai kurių pozicijų nepasiekdavau ištiesęs ranką. Mokytojas specialiai atrinkdavo kūrinius.

Dabar, kaip suprantu, ūgis tinkamas trombonui? Kauno bigbendo nuotraukose pats aukščiausias atrodote.

Taip, ūgiu nesiskundžiu (juokiasi). Ypač patogu diriguoti ir groti.

Jus dažnai įvardija vienu garsiausių Lietuvos aranžuotojų. Kaip ir kodėl pradėjot aranžuoti? Pats ar akademinio išsilavinimo pasekmė?

Gerus klausimus užduodat – kiekvienam turiu juokingą istoriją. Grojau grupėje „Inculto“, su ja Osle atstovavom Lietuvai „Eurovizijoje“. Grojimas toje grupėje buvo intensyvus darbas ir pragyvenimo šaltinis. 2010 m. grupė iširo, o mane ištiko lengvas šokas – trejus metus turėjau darbą ir nebeturiu. Tada tos pačios grupės garso inžinierius LRT vykusiuose projektuose pasiūlė mane kaip aranžuotoją. Tai yra, jis nusprendė, kad esu aranžuotojas, nes grupėje savo ir kolegos trimitininko natas rašydavau. Ant servetėlės. Pieštuku. Aranžuodavau. Tačiau mane priėmė – įmečiau save į balą ir reikėjo kaip nors iš jos išbristi. Mokiausi tiesioginės praktikos būdu. Ir dar intensyviu grafiku! Vėlgi sužaidė likimas.

Mokymasis praktikoje – tikrai gerai, o ką vis dėlto davė studijos LMTA?

Be studijų akademijoje nebūčiau tapęs džiazo trombonininku ir apskritai muziku. Studijuodamas trombono atlikimą domėjausi daug kuo: improvizacija, kompozicija. Pasiprašiau improvizacijos, instrumentuotės paskaitų, tačiau tik atsidūręs prie orkestro pamačiau instrumentuotę naujomis spalvomis. Bearanžuodamas nusprendžiau pastudijuoti kompoziciją. Abejoju, ar yra pasaulyje nors vienas aranžuotojas, kuris nėra sukūręs savo kūrinio – dirbant su kitų muzika, smalsu sukurti ką nors savo. Taigi po pertraukos įstojau į kompozicijos studijas. Išgirdęs Mindaugo Urbaičio baletą „Procesas“, supratau, kad kompoziciją būtent pas jį noriu studijuoti. Kompozicijos bakalauro neturėjau, bet pasikalbėjus jis palaikė mano norus.

M. Urbaitis yra Juliaus Juzeliūno mokinys, kuris buvo paskutinis Juozo Gruodžio mokinys. Jeigu paklausčiau apie santykį, idėjų perimamumą? Ar jaučiatės rašantis lietuvišką muziką? Ar iš viso galime kalbėti apie šiuolaikinę lietuvišką muziką?

Turėčiau sakyti, kad taip, žinoma, jaučiu (šypsosi), bet, atvirai pasakius, nelabai. Manau, jeigu esi lietuvis, tai tavo muzika yra lietuviška. Negalėčiau pasakyti, kad specialiai rašau lietuvišką muziką. Studijų metu stengiausi išreikšti savo idėjas, gilinausi į save, mokiausi sudėtingesnių kūrybos būdų, norėjau išplėsti žinių bagažą, išmokti kurti nekomercinę muziką. Nebuvo aiškinama, kad reikia daryti vienaip ar kitaip, diktuojama „rašyk kaip mano dėstytojas“ ar „kaip mano dėstytojo dėstytojas“. Buvo žiūrima į mane, studentą, bandoma praplėsti mano akiratį į visas puses, ne tik į lietuviškas. Be to, šiais laikais niekas nežiūri vien į savo šalies kūrybą.

Kompozitorius Giedrius Kuprevičius yra sakęs, kad anksčiau kompozitorių išsilavinimas buvo kiek kitoks, jie buvo mokomi rašyti įvairiomis formomis, įvairioms sudėtims. Dabar dėstoma kitaip. Ką svarbu mokėti šiuolaikiniam kompozitoriui?

Kūryba yra labai laisva – ir vienaip, ir kitaip yra ir labai gerai, ir labai blogai. Aš ieškojau kūrybinių platumų, siekiau sulaužyti ribas. Beje, aranžuojant daug ribų, taisyklių, be kurių muzika „neveiks“, neskambės. Aranžavimas, netgi popmuzikos, yra labai sveika mokykla kompozitoriams. Niekada to neatsisakau – mėgstu būti arti atlikėjo, juolab kad ir pats esu atlikėjas. Būna projektų, kai reikia labai greitai suaranžuoti ir labai greitai atlikti, negali sau leisti kažkokio kosmoso sufantazuoti – turi tiksliai žinoti, ko reikia, ir mokėti tiksliai užrašyti.

Mokiausi per labai artimą praktiką, kai ne tik natas parašai, bet ir pats groji tame orkestre. Dar – transkribuodamas, kai natų reikia per naktį ir reikia užrašyti iš ausies. Išgirsti, nuimti kūrinį, aranžuotę, užrašyti visą orkestrą kaip diktantą. O kas neišeina – prirašyti pagal taisykles. Tai labai įdomu. Pradedi pažinti instrumentus, jų klausytis – klausai kūrinyje vieno instrumento ir jį užrašai, paskui kito. Toks ir yra geriausias būdas mokytis – iš praktikos.

Jūsų pavardę galima rasti daugybėje projektų – sunku suprasti, kaip viską spėjat.

Viskas vyksta vienu metu, persidengia, tikrai vis labiau norisi ramybės, susiplanavimo. Rašant kokią nors kompoziciją norisi susitelkti tik į ją, ramiai užbaigti, pailsėti ir tik tada pradėti kitą. Stengiuosi, bet ne viskas priklauso nuo manęs – projektai planuojami toli į ateitį, o ir planavimas kartais nepadeda. O juk dar yra atlikėjo koncertinis gyvenimas.

Ar derlingas jums buvo karantinas? Mano klausinėti kompozitoriai komentavo labai įvairiai: vieniems izoliaciją pavyko labai produktyviai išnaudoti, kiti kūryboje išliejo nerimą, treti negalėjo kurti. O Motiejus ir Mykolas Bazarai sakė, kad muzikantai visada karantine, visada turi savo „vienatvės kambarėlį“, kuriame užsidaro ir groja.

Man buvo derlingas – pats pirmo karantino įkarštis sutapo su studijomis. Kurti nebuvo sudėtingiau, nerimą jaučiau tik dėl atlikėjo kelio. Ypač pirmo karantino metu – net neįsivaizdavom, kada vėl galėsim koncertuoti. Buvo keista atmosfera – ar tikrai tai įvyko, ar mes susapnavom... Buvo baisu kaip atlikėjui, ne kaip kompozitoriui.

Tarp daugybės jūsų projektų yra ir vinilinė plokštelė. Jūsų nuomone – kokia laikmena šiandien svarbiausia?

Skaitmena – visiškai neatsiejama muzikos dalis, mano manymu, net klausimų neturi kilti, pateks muzika į internetinę erdvę ar ne. Ji ten turi atsidurti automatiškai. Visi muzikos kūrėjai ir atlikėjai nori, kad jų muzika būtų pasiekiama. O vinilas – melomaniškas dalykas. Labai džiaugiuosi, kad esu išleidęs vinilą su grupe „Reinless“, klausau vinilų, vertinu jų kokybę, bet dar nesu toks melomanas. Labai džiaugiuosi, kad su Jonu Jurkūnu vinilinėje plokštelėje įrašysim fortepijoninį koncertą. Vinilą gali parduoti, padovanoti draugams, labai geras jausmas, kad kažkas nori tokiu formatu klausytis. Bet visą pasaulį savo muzika pasieksi tik internetu.

Ar Lietuvoje įmanoma išgyventi iš muzikos?

Tikrai įmanoma, nesu gyvenęs ne iš muzikos (juokiasi). Bet reikia daug daryti. Neturiu daug projektų, bet tie, kuriuos turiu, susiję su mano kūryba, aranžuotėmis. Darau tai, kas man labai įdomu. Dabar pakeliui į leidybą albumas su džiazo orkestru „Lithuanian JJazz Ensemble“. Kūrybinių užmojų daug, ne viską norisi atskleisti. Kitais metais dėmesys bus Kaunui, dar kitais, dėl 700-ojo gimtadienio, persikels į Vilnių.

Pastarasis jūsų projektas – „Simfonija iš Šiaurės Jeruzalės“. Jums įdomi ši tema ar tai buvo pasiūlymas?

Labai konkretus pasiūlymas. Tadas Daujotas yra idėjos, scenarijaus-libreto autorius. Būtent libreto, nors tai yra instrumentinė muzika. Jis tiksliai surašė, kurioje dalyje kokia istorija pasakojama. Tai buvo darbas su tekstu, jo neperteikiant. Maža dalis teksto buvo pateikta ekrane, žiūrovams, bet aš gavau daug daugiau: įvykių chronologiją, konkrečias situacijas, įvykius. Dėl to net įdomiau, nes man tai buvo ne rėmai, bet iššūkis.

Klausantis ir stebint kūrinio atlikimą Kaune man kilo labai daug klausimų, pirmiausia – kodėl simfonija, nes girdėjau siuitą? Jūs pats grojot trombonu, šofaru ir dirigavot.

Pritariu, simfonija – ne žanro, o projekto pavadinimas. Tai galbūt kiek suklaidino, nes žmonės mane sveikino: „O, parašei pirmą simfoniją.“ Tai keturiolikos kūrinių siuita, kuri susideda į vieną kūrinį. Dirigavau tik vieną koncertą, nes susirgo dirigentas, ankstesnius du grojau šofaru ir trombonu. Buvo labai smagu diriguoti savo kūrinį – tokia patirtis nedažnai pasitaiko.

Klausydamasi taip pat pagalvojau, kad tai buvo panašu nuostabią suneštinę kaimynų vakarienę, daugybės žmonių ir daugybės kultūrų.

Natūraliai taip gal ir nesugalvotum, bet kadangi buvo kuriama pagal labai konkretų skriptą, eklektikos liko. Šitas kūrinys labai programinis, todėl girdisi įvairių poslinkių. Kaip filme – nuo visai romantinės pereinama prie šiuolaikinės chaotiškos, nes taip diktuoja scena.

Tarp jūsų veiklų – kūriniai, išleisti kaip natų leidiniai. Ypač mane sudomino kūriniai gitarai, duetas „Kea“ ir „Slow Motion“ Chriso Rubenso sudarytame rinkinyje „Vakarais“ (2020).

Gitara šiek tiek grojau paauglystėje, grupėje „Bekešo vilkai“. Tą gitarą tebeturiu ir kartais pagroju namuose. Parašiau kelis kūrinius gitarai, kurie įtraukti į rinkinius.

O „No One’s Suit“ (2018) ir „Lost“ (2020) trombonui?

„No One’s Suit“ Juozo Pakalnio konkurse pripažintas konkursiniu. Labai įdomi patirtis, nes daug dalyvių grojo mano kūrinį, tą dieną išklausiau daug variantų. Žiaurus pamaloninimas kompozitoriui (juokiasi). Turėjau išsirinkti labiausiai patikusį, kuris buvo apdovanotas specialiu kompozitoriaus prizu.

Tai stalčiuje kūrinių yra?

Turiu parašęs ir vis tobulinu miuziklą, laukdamas progos pasiūlyti. O gali pasirodyti, kad štai – staiga parašiau miuziklą. Jaučiu, kad jau prakalbau, bus galima išleisti į viešumą.

Ar priskirtumėt save tiems kompozitoriams, kurie beveik nieko neturi stalčiuje, nes vis užsakymai, terminai? O norėtųsi kurti ramiai, subrandinti...

Taip, turiu tik šitą miuziklą. Bet jį rašiau seniai, kai tikrai buvo rašoma į stalčių. Dabar yra tik kažkokios idėjos, kurias užfiksuoju kartais tik žodžiais, o kartais labai minimaliai pasižymiu partitūroje: motyvus, frazes, taisykles, orkestruotę. Kita vertus, kompozicijos menas toks ir yra, kad reikalui esant turi imti ir sukurti. Gal neskamba labai romantiškai, bet taip ir yra. Menas ir mokslas.

Kas yra Jievaras Jasinskis dabar? Jeigu reikėtų prisistatyti trumpai.

Tarp aranžuotojo ir kompozitoriaus? Turbūt natūralu, kad rinkčiausi kompozitoriaus apibrėžimą. Ką čia slėpti – sava muzika arčiau širdies. O atlikėjiškumo irgi nevengiu ir mėgstu prisistatyti kaip džiazo trombonininkas. O geriausiai prisistatyti taip: žmogus, Jievaras. Kompozitorius ir trombonininkas.

---