Garsiniai „Merope“ salynai
- 2021 m. gegužės 28 d.
Kalbino Justina Paltanavičiūtė
Šį pavasarį išleistas kolektyvo „Merope“ albumas „Salos“ jungia skirtingas kultūrines ir muzikines patirtis. Lietuviškos Indrės Jurgelevičiūtės šaknys, Jeano-Christophe’o Bonnafous indiškos muzikavimo tradicijos įtaka, Berto Coolso elektroninės ir džiazo muzikos patirtis, kompozitoriaus Vaclovo Augustino kūryba ir choro „Jauna muzika“ partitūros susilieja į vientisą garsinį salyną.
„Merope“ kūrybinės platformos „Granvat“ ir leidybinės kompanijos „Stroom“ koprodukcinis darbas jau pelnė tarptautinį pripažinimą: „Salų“ muziką transliuoja tarptautinės radijo stotys, tarp kurių – BBC, NTS ir KEXP. Lietuvių liaudies dainomis paremtas kompozicijas, kuriose pinasi lietuviškas vokalas, choras, kanklės, bansuri, gitaros, sintezatoriaus garsai ir elektronika, įvertino ir įvairių šalių muzikos kritikai. Albumas „Salos“ apibūdintas kaip „nežemiškas“ („The Wire“, JK), „laukinis ir nesugadintas grožis“ („Dansende beren“, Belgija).
„Merope“ vokalistė ir kanklininkė Indrė Jurgelevičiūtė pasidalino mintimis apie „Salų“ kūrybinį procesą: bendradarbiavimą su V. Augustinu ir choru „Jauna muzika“, folkloro ir gamtos svarbą bei stiprų „Merope“ muzikantų tarpusavio ryšį.
„Merope“ ir chorą „Jauna muzika“ sieja ne vienas bendras kūrybinis projektas. Kaip prasidėjo jūsų muzikinė draugystė?
Su Vaclovu Augustinu esame pažįstami labai seniai – jis man dėstė LMTA džiazo katedroje. Kūrybiniai keliai susitiko, kai 2015 m. buvau pakviesta dalyvauti „Jaunos muzikos“ jubiliejiniame koncerte „Keliautojo užrašai“. Prie programos prisijungė ir Bertas Coolsas iš „Merope“. Po kelerių metų paruošėme bendrą koncertinę „Merope“ albumo „Naktės“ programą, iš kurios vėliau užgimė ir „Salos“. Mums, „Merope“ nariams, labai patinka „Jaunos muzikos“ garsas, muzikos pojūtis, estetika, V. Augustino kompozicijos ir visas choro kolektyvas, tad bendras kūrybinis procesas prasidėjo ir vystėsi labai natūraliai.
Naujausias jūsų albumas „Salos“ – taip pat bendras „Merope“ ir „Jaunos muzikos“ darbas.
Kai kartu ruošėme programą „Naktės“, atsirado nemažai naujų kūrinių. Iš karto po koncertinio turo skyrėme laiko įrašams Vilniuje, medžiagą parsivežėme į Belgiją ir per praėjusius metus kūrėme naująjį albumą: toliau įrašinėjome, semplavome, prodiusavome. Keliuose kūriniuose prisijungė ir bičiuliai Shahzadas Ismaily, Gyda Valtysdottir ir Kjartanas Sveinssonas, su kuriais įrašinėjome Islandijoje. Kūrybinio proceso metu albumu susidomėjo Belgijos įrašų kompanija „Stroom“, kuri orientuojasi į alternatyviąją ir eksperimentinę muziką, tad „Salos“ yra mūsų pačių įkurtos kūrybinės platformos „Granvat“ ir leidyklos „Stroom“ koprodukcija.
Kokia „Salų“ idėja, tematika? Kodėl albumas vadinasi „Salos“?
Didžioji dalis mūsų muzikos paremta lietuvių liaudies dainomis, kurias interpretuojame ir piname į savo kompozicijas. Prie albumo savo kūryba prisidėjo ir V. Augustinas. Salos mums asocijuojasi, visų pirma, su garsiniu salynu. Salų vaizdinys – tai ir namų užuovėja, ir inspiracija nepažintų tolių tyrinėjimams. Šie metai privertė pagalvoti ir apie kiekvieno asmeninę salą – vidinę, dvasinę, savų namų salą, bendravimo per atstumą, vienatvės ar ilgesio būseną. Įkvėpė ir XVI a. poeto Johno Donne’o eilėraščio eilutė „No Man is an Island“, pabrėžianti bendrystės svarbą žmogaus dvasiai. Kalbant apie bendrystę, šis albumas – tai ir pirmasis „Merope“ bendradarbiavimas su kitais muzikantais, ne tik choru, bet ir keliuose kūriniuose prisijungusiais bičiuliais. „Salų“ viršelyje – Indijos šiuolaikinio menininko Avinasho Veeraraghavano kūrinys, o vinilinės plokštelės viduje – fotografo Visvaldo Morkevičiaus darbai.
„Merope“ ir V. Augustiną sieja meilė folklorui, tačiau esate iš skirtingų muzikinių kontekstų. Kaip derinate savo kūrybines idėjas?
Man atrodo, kad mūsų ir V. Augustino požiūris į kūrybą ir liaudies muziką yra panašus. Be abejo, V. Augustinas turi daug komponavimo chorui patirties, tad daugiabalsė faktūra jam paklūsta daug greičiau ir lengviau nei mums. Tačiau kartu muzikuodami visuomet užčiuopiame tą pačią gyslelę – kompoziciją išgirstame labai panašiai, suprantame vieni kitus. Mums liaudies dainos tam tikra prasme yra sakralios. Manau, kad V. Augustinui – taip pat. Bendrame kūrybiniame procese svarbus susikaupimas, susiklausymas, atvirumas. Mes dažniau krypstame į eksperimentinę, improvizacinę pusę, tad esame dėkingi, kad V. Augustinas į mūsų idėjas žiūri atvira širdimi.
„Merope“ kūryboje pinasi daugybė muzikinių stilių, tačiau eklektikos išvengiate. Koks jūsų kūrybinis atspirties taškas?
Nuo pat pirmųjų koncertų ir įrašų folkloras buvo mūsų kūrybos inspiracija ir kompasas, nurodęs kelius įvairiomis kryptimis. Kartais liaudies dainos originaliose kompozicijose lieka tik mažas krislas, tačiau kūrybinė sėkla dažniausiai auga iš jos, tad šią liniją ir plėtojame. Per daug nestrateguojame ir negalvojame, kas bus toliau, tiesiog pasikliaujame intuicija. Man sunku įvardyti „Merope“ muzikos stilių, dažniausiai mus priskiria ir prie alternatyvios, ir prie folko, ir prie elektroninės ar ambientinės muzikos krypčių, bet skirstymą į žanrus aš labiau linkusi palikti klausytojui, o gal net visai apie tai negalvoti.
Kaip liaudies daina funkcionuoja inspiracijų lauke? Įkvepia intonacijos, dermės, tekstai ar visa folkloro esybė?
Inspiracijos ateina iš visur. Įkvepia ir bendras pojūtis, ir nuotaika, ir melodinė linija, frazavimas ar dermės, kartais net ir išgirstas balsas. Svarbi ir tematika – žmogaus ir gamtos suvokimas, ritualinė prasmė, kuri tarsi tampa sakraline. Ir čia vėl mano mintys susitinka su V. Augustino mąstymu, nes pagrindinės jo kūrybos sritys yra sakralinė muzika ir liaudies dainų plėtotės.
Kas jums yra rituališkumas?
Mums rituališkumas – tai tam tikras bendras būvis, kontempliacija, panirimas į garsą, dainos tėkmę. Kūrybiniame procese kartu praleidžiame daug laiko, grodami, ieškodami tarsi laukiame, kol daina pati atras būdą suskambėti. Nors „Merope“ muzika labai asmeniška, muzikuodami pernelyg nesiekiame iškomunikuoti kiekvienas save kaip asmenybę. Mums svarbu kartu sukurti kažką bendro ir naujo, tarsi nusikelti į kitą būvį, dalintis energija, susilieti į bendrą muzikos tėkmę. Lyg siūlų susiaudimas į vientisą audeklą. Taip pat mąstome ir į faktūrą inkorporuodami chorą – norime, kad atsirastų ir atlikimo, ir skambesio vienybė. Rituališkumo įneša ir lietuvių liaudies dainos. Ir ne tik jo – taip pat šviesos, gelmės, stiprybės. Kuriant visa tai svarbu išgyventi patiems ir perteikti kausytojui.
„Merope“ kūrybinė komanda – tarptautinė, o kompozicijų pagrindas – lietuvių folkloras, kuris tau yra natūralus, tačiau kitiems grupės nariams – svetimas. Kaip muzikoje randate vienybę?
Kartu grojame ir kuriame jau labai seniai, daugiau nei dešimt metų. Manau, šitą vienybę lengviausia rasti per draugystę, bendras patirtis, atvirumą, susiklausymą. Esame artimi draugai, papildome vienas kitą ne tik muzikoje, bet ir gyvenime. Folkloras ir Bertui, ir Jeanui-Christophe’ui yra pažįstamas, bet grodami kartu nesiekiame jo atkartoti, kiekvienas į muziką įnešame tai, ką galime ir mokame geriausiai. Mums svarbu suskambėti kartu, išlaikyti dainos dvasią. Jeanas-Christophe’as studijavo šiaurės Indijos klasikinę muziką, tad jo muzikinis mąstymas organiškai dera su lietuviško folkloro elementais, o Bertas pritaiko savo elektroninės ir džiazo muzikos patirtį. Mes ne tik seniai grojame kartu, bet ir daug keliavome, mokėmės. Kartu išgyvenome visokių patirčių, tad tarp mūsų jau seniai susiformavo stiprus ryšys, tarsi kokia nematoma gija.
Koks tavo santykis su lietuvišku folkloru?
Folkloras mane lydi nuo vaikystės: užaugau su liaudies dainomis, grojau kanklėmis, dainavau folkloro ansambliuose. Vėliau mokiausi džiazo, studijavau indišką muziką, bet lietuvių liaudies muzika visuomet buvo šalia – ir kanklės, ir liaudies dainos. Kitų kultūrų muzikos studijos padėjo giliau pažvelgti ir į savo šaknis, suprasti, kad liaudies dainos – tai ir dalis mano namų, savasties.
Šiuo metu nemažai laiko praleidžiu klausydamasi archyvinių folkloro įrašų – iš jų mokausi, semiuosi įkvėpimo. Nesvietiškai gražios Marės Kuodžiūtės-Navickienės, Petro Zalansko, Prano Žilinskio, Marijos Ševerenkienės-Noreikaitės ir daugelio kitų senųjų dainininkų įdainuotos dainos. Žaviuosi Veronikos Povilionienės ir Daivos Vyčinienės balsais ir žiniomis. Liaudies muzika man yra tarsi upė, kuri tekėdama įgauna vis kitokias formas. Kaskart skirtingose situacijose ieškau su ja individualaus ryšio. Atrasti, pajausti, kaip liaudies dainą norėčiau perteikti būtent šiuo metu ir būtent šiomis aplinkybėmis, – tai man ir yra įdomiausia.
Upės ir liaudies dainos paralelė sufleruoja stiprų ryšį su gamta.
Gamta mums yra vienas svarbiausių įkvėpimo šaltinių: jos garsai, nuolatinis judėjimas, tempas, ciklai, įvairovė, gaivališkumas – visa tai atsispindi ir muzikoje. Galbūt todėl ir mūsų folkloro traktuotė labai gamtiška, dainų tekstai kalba apie gamtos ir žmogaus ryšį, transformaciją, laiko cikliškumą, gyvūnijos įvaizdžius. Žmogus čia tėra nedidelė visumos dalis.
Permąstyti savo pačių santykį su gamta šių laikų kontekstuose ypač aktualu ir svarbu. Ši tema atsispindi ne vien kūrybinėje plotmėje. Pirmąjį „Merope“ albumą įrašinėjome gamtoje, naudodami vien saulės energiją, vieną albumą dedikavome vandenynams. Dalį už „Salas“ surinktų lėšų skyrėme „Sengirės fondui“ Lietuvoje.
Gyvenate Belgijoje, labai daug keliaujate. Kaip jūsų kūrybą, o kartu ir lietuvišką folklorą, priima užsienio klausytojai?
Taip, keliavome daug ir kelionės stipriai formavo mūsų muziką. Po koncertų klausytojai dažnai mini patirtas vidines būsenas, asociacijas su gamtos vaizdiniais. Koncertuojant užsienyje kartais išverčiu dainų žodžius, bet, manau, net ir be vertimo muzika vis tiek perteikia savo energiją ir prasmę, o klausytojai nusikelia į vidinius įsivaizduojamus pasaulius. Dainų tekstai labai gražūs ir svarbūs, bet daina negali apsiriboti vien jais – melodinė linija, kalbos skambesys, frazavimas, dermė ištransliuoja labai daug informacijos.
Kelionėse dažnai pajuntu, kad liaudies dainos atskleidžia universalias būties prasmes ir leidžia surasti ryšį su kitų kultūrų klausytojais ar muzikantais. Niekuomet nepamiršiu, kaip mano muzikos mokytoja Indijoje vieno pirmųjų susitikimų metu paprašė padainuoti lietuviškų liaudies dainų. Dainuodama stipriai jaučiau, kad būtent per dainą galiu jai apie save papasakoti daug daugiau nei žodžiais. Kad ir kur būčiau, man gražu, kai dainos lydi kasdienybę, net su draugais Antverpene kartais susirenkame į nedidelį dainų ratelį.
2019 m. „Naktės“ prestižiniuose „Klara“ apdovanojimuose buvo įvertintos kaip geriausias belgiškas world žanro muzikinis leidinys. Ką jums reiškė šis apdovanojimas?
Tai buvo didelė staigmena ir svarbus įvertinimas. „Klara“ – žinomas apdovanojimas Belgijoje, būtent jo dėka „Merope“ muziką išgirdo platus klausytojų ratas. „Klara“ radijo stotis mūsų įrašus groja gana dažnai, tad labai smagu, kad čia jau pristatytas ir albumas „Salos“.
Folkloras šiandien egzistuoja įvairiais koncertiniais pavidalais. Tačiau natūralus folkloro būvis neatsiejamas nuo kasdienės buities. Ar šiandienio folkloro būseną vis dar galime laikyti liaudies muzika?
Manau, vieno atsakymo nėra, nes folkloro tąsa gali rastis labai daug būdų ir kelių. Jau minėjau folkloro ir upės metaforą: jeigu vandenys teka per akmenuotą slėnį, toji upė turės vienokį pavidalą, jeigu lygumomis – kitokį. Taip ir liaudies daina: atitekėjusi pas mane įgaus vienokią formą nei kitos dainininkės sampratoje. Galbūt folkloro grožis ir kyla iš šio dvilypumo – gilios laikui nepavaldžios dvasios ir nuolat besikeičiančio pavidalo. Liaudies daina žmones vienija, tačiau joje labai daug erdvės ir asmeninei raiškai. Man patinka, kad dabar galima išgirsti daug įvairių folkloro interpretacijų – ir tradicinių, ir eksperimentinių. Tačiau, manau, visuomet svarbus asmeninis, gilus ir pagarbus ryšys. Tuomet folkloras atgyja ir įgauna naujas formas.
