Viltė Žakevičiūtė

Lietuvos muzikos informacijos centras, bendradarbiaudamas su šiuolaikinės muzikos festivaliu „Druskomanija“, skaitmeninėje erdvėje pateikia spausdinto žurnalo „Druskomanija“ turinį ir kviečia skaityti bei lankytis festivalio renginiuose, kurie vyks gegužės 27–30 d. ir birželio 2–6 d.

---

Kūrėjų laukiamas tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis „Druskomanija“ kiekvienais metais publikai pristato naujausius kompozitorių darbus, kuriuos atlieka puikūs muzikantai. Festivalis palaiko bei skatina kompozitorių ir atlikėjų bendradarbiavimo patirtis. Na, o šiais metais tokią ypatingą misiją įgyvendins gerai Lietuvoje ir ne tik pažįstami muzikai – kompozitorius Antanas Jasenka ir universalus būgnininkas, laisvosios improvizacinės muzikos atlikėjas Arkadijus Gotesmanas. Pokalbyje kalbamės apie vidines nuojautas muzikoje, ypatingą kūrybą bendradarbiaujant ir džiuginančias jaunųjų muzikų perspektyvas.

Šių metų „Druskomanijoje“ pasirodysite kartu kaip duetas. Galėtumėte papasakoti apie festivalyje pristatomą programą? Kokios inspiracijos lėmė Jūsų bendradarbiavimą?

Antanas Jasenka: Bendradarbiaujame jau ne pirmą kartą. Arkadijus per pastaruosius septynerius metus yra atlikęs mano kūrinius ne viename svarbiame renginyje, todėl pažįstu jo muzikavimą. Taip pat žavi gebėjimas iš tiesų suprasti autoriaus siekius įgyvendinant kūrinį. Mūsų kompozicijos tikslas ir idėja – mąstymas garsais, t. y., matematiniais ryšiais su kūrinio forma, struktūra ir turiniu. Arkadijus turi retą savybę mąstyti būtent taip. Savo programoje pasitelksime įvairias galimybes instrumentuotės atžvilgiu: grosime senoviniais analoginiais instrumentais, Arkadijaus surinkta perkusija bei retų derinių mušamųjų komplektais.

Arkadijus Gotesmanas: Išties su Antanu esame pažįstami jau seniai. Mus jungia ne vienas kūrybinis projektas. Jau kurį laiką norėjome pagroti kartu. Mūsų „Druskomanijos“ idėją įkvėpė Vilniaus Gaonas. Apie jį esu daug skaitęs, pernai organizavau projektą būtent apie šią asmenybę. Gaonas studijavo geometriją ir kitus mokslus. Su Antanu nutarėme, kad mūsų projekto „darbinis“ pavadinimas bus įkvėptas geometrijos, matematikos, todėl pavadinome jį „Matrica“. „Druskomanija“ pasirodė puiki terpė tokio projekto įgyvendinimui.

Ar anksčiau yra tekę dalyvauti panašiuose festivaliuose?

A. J.: Yra tekę dalyvauti daugybėje pasaulio šalių ir panašaus tipo festivaliuose Japonijoje, JAV, Meksikoje, Vokietijoje, Italijoje, Lenkijoje, Graikijoje. Esu vienas iš festivalio „Jauna muzika“ įkūrėjų (1992 m.). Tąsyk man nepažįstamas verslininkas davė neįtikėtinai didelę sumą pinigų. Už tokius pinigus tais laikais buvo galima nusipirkti nekilnojamąjį turtą Vilniuje, bet už juos rengiau festivalį. Čia kaip ir kūryboje – nieko nėra paprasto ir lengvo. Tenka atsakyti į „hamletiškąjį“ klausimą, kas aš esu, ką aš darau, ir kodėl tai darau? Su šiais klausimais, manau, susiduria ir dabartiniai festivalio organizatoriai.

A. G.: Man taip pat būtų sunku išvardyti visus festivalius, nes jų buvo ir yra nepaprastai daug. Kažkada esu dalyvavęs ir „Druskomanijoje“. Kadangi šis festivalis yra scena debiutuojantiems, kur pristatomi nauji kūriniai, mes jaučiamės labai gerai galėdami savo naują kūrybą pristatyti būtent čia. Žanrų atžvilgiu, man atrodo, „Druskomanijos“ festivalis panašus į kitus jau labai rimtus mūsų festivalius, kaip „Gaida“, „Jauna muzika“.

„Mano kūryboje elektroninė muzika veikia tiek pat, kiek ir akustinė, o kartais šie komponentai sąveikauja kartu“, – sako A. Jasenka, paklaustas, kuri muzikos kūrybos erdvė jam yra artimesnė. „Esu ištobulinęs (sukūręs) savo kūrybos metodą, kuriuo vadovaujuosi visose kūrybinėse sferose“, – ir priduria, kad tiek elektroninėje muzikoje, tiek akustinėje svarbus yra eksperimento momentas: „Eksperimentas yra mano kūrybos esmė. Tai tarytum fazė, kurioje aš ir iki šiol mielai dirbu, formuodamas savo muziką“.

Eksperimentas svarbus ir A. Gotesmano kūryboje:

Esate pripažinimą pelnęs profesionalas. Atliekate tiek džiazo, tiek šiuolaikinę akustinę muziką, o taip pat rašote scenarijus muzikiniams performansams, komponuojate teatrui. Ar atlikėjiška veikla savaime atveda prie muzikos komponavimo?

A. G.: Man atrodo, kad svarbu norėti komponuoti. Turbūt šiais laikais kiekvienas turi galimybę kurti pasitelkęs įvairias šiuolaikines technologijas. Man komponavimas yra labai įdomi veikla, tarsi vidinis poreikis.

A. Gotesmanas priduria, kad kūrybai paskatina ir ypatingas ryšys su teatru: „Man patinka improvizacinė muzika, aktorių improvizacijos, tačiau komponuoti teatrui – visai kita alchemija. Mano gyvenime teatras atsirado jau seniai, nuo vaikystės. Bet tik būdamas 50-ies išėjau į sceną kaip savo monospektaklio atlikėjas. Jaučiausi kaip patekęs į kokį nors solo, apie kurį svajojau. Teatras ir muzikos komponavimas yra skonio bei noro reikalas. Yra atlikėjų, kurie sako, kad muzika turi kalbėti tik muzikos kalba, bet man ir teatro metaforos, ir vaizdai įdomūs, ir muzikos kalba įdomi. Man įdomi jų sintezė.“

Teatras nesvetimas ir A. Jasenkai:

Nemaža dalis Jūsų kūrybos skirta teatrui. Ar tokia kūryba nevaržo? Na, juk kompozitorius nėra pats sau šeimininkas?

A. J.: Baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją negalvojau, kad rašysiu muziką teatrui. Bet taip nutiko. Manau, mane paskatino tokie režisieriai kaip Eimuntas Nekrošius ir Oskaras Koršunovas. Jų kuriamam teatrui ir teko rašyti muziką. Teatras yra ne tik dramos, lėlių, teatras yra ir opera, ir baletas. Šiuose žanruose galiu sujungti daug dalykų į visumą, o taip pat likti ištikimas antikinei stojiškai filosofinei mąstysenai.

Dabarties laike gausu įvairių kūrėjų: vieni kliaujasi intuicija, kiti labiau pasitiki struktūruotų minčių galia. Kokie kūrėjai esate Jūs?

A. J.: Netikiu, kad kūrėjai kliaujasi intuicija. Intuicija suveikia tik tuomet, kai viskas apgalvota, suderinta ir patikrinta daugybę kartų. Todėl nėra tokio kompozitoriaus, kuris, vadovaudamasis intuicija, sukurtų išties įdomių, radikalių muzikinių sprendimų. Viskas yra ganėtinai matematiška, geometriška ir struktūruota. Dar svarbu ir kuriančiojo patirtis.

A. G.: Dažniausiai būna 80/20 proporcija, kai 80 proc. yra improvizacija ir 20 proc. kažkas daugiau pamąstyta. Didžioji mano kūrybos dalis –  improvizacinio pobūdžio, vadinasi, vyksta čia ir dabar. Bet, žinoma, namų darbai turi būti atlikti. Grodamas koncerte, tam tikrus  atlikimo momentus tarsi pasiskolini iš savo galvoje koduotų idėjų. Renkiesi jas kaip iš kokios bibliotekos. Kad sukauptum idėjų ir minčių biblioteką, turi apie daug ką pagalvoti, pamąstyti prieš pasirodymus.

Savo karjeroje bendradarbiaujate su kitais garsiais menininkais, muzikais tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Dirbti komandoje Jūsų nevargina?

A. G.: Muzikuojant balete svarbu matyti judesį, o teatro scenoje – girdėti aktoriaus ar skaitovo balsą.

A. J.: Jei jau kompozitorius mini žodį „vargina“, jis neturėtų būti šioje srityje. Gyvenime viskas vargina. Kavą pasidaryti ryte ar atlikti kvėpavimo pratimus taip pat vargina. Kūrybiniame procese nėra jokio vargo, tik malonumas. Nesvarbu, ar kuri komandoje, ar būdamas vienas.

Koks, Jūsų nuomone, yra dabartinis lietuviškos muzikos kūrėjų laukas? Kaip manote, ar turime skiriamąjį bruožą?

A. J.: Nesu tyrėjas, negaliu pasakyti. Mes vadovaujamės Vakarų muzikos istoriniais pasiekimais. Sakyčiau, mes esame pakankamai kosmopolitiški. Vieni mėgsta minimalizmą, kiti pasitiki „naujojo sudėtingumo“ muzikos kūrimo principais. Aš, matyt, kaip kompozitorius įsitvirtinau tikėdamas antikine mąstymo ideologija. Viskas turi turėti pusiausvyrą.

A. G.: Pirmiausia galėčiau pasakyti apie savo sritį. Lietuva yra novatoriška valstybė. Viskas, kas vyko ir tebevyksta, yra nauja ir novatoriška. Iki Viačeslavo Ganelino trio buvo daug įdomių orkestrų Kaune ir Vilniuje, pavyzdžiui, Broniaus Jonušo orkestras Kaune. Lietuvos atlikėjai, džiazo muzikantai dar tais laikais buvo kviečiami į žymius Rusijos orkestrus. Pavyzdžiui, Juozo Tiškaus bigbendas, į kurį atlikėjai važiuodavo dirbti iš visos buvusios Tarybų Sąjungos. Petras Vyšniauskas, Vytautas Labutis... galiu daug vardų įgarsinti. Tai yra žmonės, kurie vertinami tiek Europoje, tiek visame pasaulyje. Šie žmonės yra aplink mane, su jais kuriame, bendraujame. Vladimiras Čekasinas išaugino aibę muzikantų, kurie generuoja unikalias idėjas. Sakyčiau, mes galime drąsiai vadintis „high class community“ (angl. „aukšto lygio bendruomenė“ – red. past.) pasaulio mastu. Kai gyveni tokiomis sąlygomis, vaikštai į koncertus, girdi, matai, tavo ugdymas yra visiškai kitoks. Mes turime puikių improvizacinės muzikos jaunos kartos atlikėjų, kaip Liudas Mockūnas, Arnas Mikalkėnas. Jaunųjų Lietuvos atlikėjų lygis yra labai aukštas, labai įdomios idėjos, nauja kalba, stiprus pasirengimas, profesionalumas. Turime įrašų kompaniją „No Business Records“, kuri leidžia mūsų geriausių atlikėjų ir pasaulio žvaigždžių koncertus. Kiekvieno mūsų šalies atlikėjo asmeninė kūryba taip pat plačiai paplitusi. Šiuo metu, sakyčiau, yra improvizacinės muzikos renesansas. Mūsų improvizacinės muzikos laukas turi unikalią galimybę pagauti Europos improvizacinės muzikos molekulę. Kai kas iš kitų europiečių atvyksta pagauti tos molekulės pas mus. Aš didžiuojuosi, kad esu čia ir dabar, Lietuvoje.

Ar tapsmas atlikėju, kompozitoriumi yra nuosprendis? Ar tai pašaukimas?

A. G.: Mano atveju turbūt taip. Pašaukimas. Nuo vaikystės viskas prasidėjo. Tai tarsi mano likimas, mano kelias.

A. J.: Nuosprendį padarai pats, jei supranti, kad turi tam pašaukimą. O pašaukimas visada muša vidinį varpą. Jo neįmanoma negirdėti. Todėl lieka žmogui nuspręsti pačiam.

Paklaustas apie perspektyvas Lietuvos akademinėje, elektroninėje ir elektroakustinėje muzikoje, A. Jasenka sako, kad neskirsto muzikos į akademinę ir neakademinę: „Muzika apskritai arba yra, arba nėra. Jei nėra – tada ir nėra. Kuriantysis turi labai plačias galimybes šiame laike. Problema yra kita – nepasimesti ir neprarasti savęs šioje begalybėje. Nieko neįmanoma sukurti visiškai naujo. Galima tik atrasti save. Tai ir bus šiuolaikiška ir labai nauja“. Panašaus klausimo paklausiau ir A. Gotesmano.

Kokias perspektyvas įžvelgiate lietuvių eksperimentinėje muzikoje?

A. G.: Džiugu, kad Lietuvoje tikrai daug eksperimentinės muzikos atlikėjų. Aš manau, kad atlikėjų savimonėje egzistuoja protesto jausmas. Lietuvos atlikėjams ir menininkams yra prieš ką protestuoti. Ir tai – didžiulė dovana. Lietuvoje turime vieną privatų džiazo klubą, bet Rygoje, Taline yra daugiau panašių vietų, kur vyksta koncertai. Esame perspektyvūs, bet daug medžiagos lieka stalčiuje, nes nėra kur to pademonstruoti, reikia laukti eilėje, kad galėtum kažkur pasirodyti. Lietuva tikrai turi kuo didžiuotis. Mūsų laukia labai tolimi horizontai atlikimo mene, klasikinėje, šiuolaikinėje muzikoje. Ateityje mes turėsime didžiulį šuolį, tas šuolis vyksta jau dabar. Man asmeniškai norėtųsi, kad būtų daugiau vietų, kur galėtume koncertuoti, kad turėtume kur nueiti, pasiklausyti, pasimokyti, įvertinti, bet manau, kad tai susitvarkys.

Dėkoju už pokalbį!

---

Arkadijaus Gotesmano ir Antano Jasenkos projektas „MATRIX“ „Druskomanijoje“ – gegužės 27 d., 19 val., Menų spaustuvėje.