Povilas Vaitkevičius

Žurnalas „Tango“, leistas nuo 1990 iki 2002 metų, rašė apie plačiai suprantamą „naująją muziką“ ir įvairius su tuo susijusius reiškinius. Nors po paskutinio numerio pasirodymo praėjo bemaž 20 metų, jo puslapiuose publikuoti tekstai nepraranda aktualumo muzikinės analitikos požiūriu ir dabar. Ne kartą paviršiun besiveržusi mintis apie visų „Tango“ numerių sukompiliavimą vienoje vietoje pagaliau tapo tikrove. Lietuvos muzikos informacijos centras pristato žurnalo anotaciją, interviu su buvusiu žurnalo redaktoriumi Robertu Kundrotu ir nuorodas į visus „Tango“ numerius.

Tango || Nr. 1–5
Tango || Nr. 6–9

---

Vis užmetant akį į nūdienos „muzikinės kritikos“ situaciją Lietuvoje, kildavo noras pastarajai kepštelti kokia nors rykštele. Išsakant tokią mintį yra rizikos nuskambėti lyg prievaizdui, kurio niekas nekvietė. Tačiau faktas, jog rašant minėtąją „kritiką“, gana sėkmingai pamirštama ir savikritika, vis traukiant pasižvalgyti minėtosios rykštelės iš subjektyvumo krūmo. Reikia patikslinti, jog čia kalbama apie „kritiką“, apimančią nekonvencionaliąją, eksperimentinę, plačiai suprantamą elektroninę bei dar plačiau – undergroundinę muziką. Kabutės uždėtos todėl, jog tai – gana amorfiška aibė, apimanti recenzijas, pastebėjimus internete, dalyvavimus komisijose ir t.t., –  kas nebūtinai telpa į standartinę „kritikos“ sąvoką. Patikslinus šias gaires, kabučių galima atsisakyti (idant nesuponuotume nuvertinimo). Savikritikos gi termine talpinčiau faktų žinojimą, pateikiamų išvadų pagrįstumą, konteksto suvokimą bei nuolatinį siekį tobulinti savo tekstą.

Šioji tema prašosi atskiro aprašymo, tačiau dabar tai tebūnie išeities tašku kitam reiškiniui. O būtent – vienam svariausių pavyzdžių, kaip tekstas apie muziką gali būti introspektyvus, tačiau išlaikantis ir analitinį toną; kaip atradimo džiugesį kooperuoti su jau esama patirtimi; ir pagaliau – kaip rašyti apie garsą intelektualiai, tuo nepiktnaudžiaujant.

Taigi, kaip ir minėta paantraštėje, Lietuvos muzikos informacijos centras pristato visų 9 žurnalo „Tango“ numerių skaitmenines versijas. Šių puslapių skenavimo, tvarkymo, maketavimo ir paskelbimo internete ėmėsi hauntologiško tono mini leidykla „Apport!“. Publikuotų straipsnių tekstiniai dokumentai bei maketai – išsimėtę laiko peripetijose, tačiau toks „fotografuotinis“ leidimas turi savo žavesio. Kartkartėmis vis pasigirsdavo minčių apie vienokį ar kitokį „Tango“ numerių sukompiliavimą, tad pagaliau atsiradęs rezultatas nuteikia išties smagiai. Juolab, kai tai – autentiškas ir iki šios dienos aktualus „naujosios muzikos“ almanachas, kuriam turinio kokybės požiūriu kol kas sunku rasti atitikmenį.

„Tango“ krikštatėviai – melomanai, naujosios muzikos entuziastai Robertas Kundrotas ir Linas Vyliaudas. Leidinio puslapiai pažindino skaitovus su avangardinės muzikos, naujosios klasikos, eksperimentinės muzikos apraiškomis. Pristatomieji ir analitiniai tekstai buvo papildomi interviu bei įrašų apžvalgomis, taip kuriant plačiai aprėpiantį žemėlapį. Pastarasis, nors ir turėdamas būdingą sau kraštovaizdį, driekėsi ir per kitokias platumas – tai liudija tiek tekstai apie pankroką, progresyvųjį roką, etniką (folklorą) ar to meto įdomesnes gitarinės muzikos apraiškas. Vis dėlto, pagrindine šerdimi išliko ribas plečianti ar jas tiesiog plėšanti muzika, perlipanti sutartinio konvencionalumo ribas. Šiuo požiūriu „Tango“ puslapiai tapdavo ištisu keistų, mažai ar išvis negirdėtų vardų lobynu. Informacinio deficito laikmetyje tolesnis tyrinėjimas, remiantis aprašytomis nuorodomis, virsdavo netikėtais atradimais, permąstomomis pasaulėvokomis bei unikaliais garsiniais nuotykiais. Nuo tuvių gerklinio dainavimo iki Tomo Waitso, nuo Broniaus Kutavičiaus oratorijų iki garso ekstremistų grupės „Whitehouse“ – hic sunt leones.

Atrodytų, kad 9 numeriai nėra didelis kiekis ilgesniam negu dešimtmetis laikotarpiui. Tačiau reikėtų atsižvelgti į tai, jog medžiaga, nusėsdavusi į kiekvieną numerį, turėdavo praeiti ilgesnį ryšių bei patyrimo kelią, palyginus su dabartimi. Priešinternetiniais laikais tie žingsniai buvo gerokai lėtesni, podraug rašyta apie tai, kas ir informaciniu požiūriu tvyrojo paribiuose. Ir, aišku, reikėtų nepamiršti, jog visas turinys kurtas vos dviejų žmonių pastangomis. Paskutinis numeris, bemaž išimtinai skirtas lietuviškiems kūrėjams, dienos šviesą išvydo 2002 metais. Kaune šis leidinys pristatytas Mykolo Žilinsko dailės galerijoje, o Vilniuje, Vasario 16-osios proga – legendiniame pogrindžio klube „Virpesys“, besibazavusiame buvusioje bombų slėptuvėje ir regėjusiame ne vieną „kreivesnės“ muzikos pasirodymą.

Galima būtų tęsti, minint „Tango“ redakcijos į Lietuvą atvežtus muzikos atlikėjus (AMM, Johną Tilbury, „The Hafler Trio“, Simoną Wickhamą-Smithą) arba rekomenduotus vardus festivalių rengėjams (pvz., Merzbow, ZGA), tačiau, vengiant tolimesnių ditirambų ir užleidžiant vietą autentikai, pereiname prie esminės rašinio dalies – interviu su buvusiu žurnalo „Tango“ redaktoriumi, rašytoju, muzikos mylėtoju bei tyrinėtoju Robertu Kundrotu.

---

Pradėkime nuo klausimo apie tai, kaip dabar pačiam atrodo visas šis „Tango“ reikalas, žvelgiant iš laiko perspektyvos? Jeigu tektų tuo užsiimti, turint jau esamą patirtį, ką su kolega Linu darytumėte kitaip? Suprantama, dabarties aplinkybės yra visiškai kitokios, tačiau galbūt yra nepriklausančių nuo laikmečio dalykų?

Mane džiugiai stebina, kad „Tango“ vis dar išlieka paklausus. Į mane retsykiais kreipiasi (gal vis dėlto būtasis dažninis – kreipdavosi) muzikos atlikėjai, kūrėjai, leidėjai, prašydami patarimo ar rekomendacijos. Sakydavau, kad „Tango“ nebeegzistuoja, žurnalo nėra, o aš tesu eksredaktorius, bet manimi netikėdavo. Taigi tavo susidomėjimas žurnalo istorija, veikla ir pasiekimais glosto širdį, nemeluosiu, ypač kad radai galimybę paviešinti visus „Tango“ numerius internete. Mūsų, manęs ir Lino, po 9-o numerio dar kurį laiką klausdavo, kas toliau? Ar bus tąsa? Gerai pamenu paskutinį dalykinį susitikimą su Linu 2002 metų vasarą, kai sėdėdami ant suoliuko vaiskią vasaros dieną Vokiečių gatvėje kalbėjomės, skirstėmės galimomis temomis (Linas – Sun Ra, Fredas Frithas, aš – „Sonic Youth“, „Coil“), sutarėme, kada tekstus reikėtų parašyti, bet nė vienas to ir nepadarėme. Taip ir numirė reikalas. Tyliai, tyliai...

Žinai, paskutinį numerį įveikiau vienas – jis šiaip dviejų žurnalų apimties, o ruoša atėmė man 3–4 mėnesius laimingo gyvenimo. Grynas pasiutimas su tais menininkais – išsiruoši į Kauną daryti intervo su Čiuta ar kitu „NAJ“ nariu, tai pamiršk apie grįžimą namo tą vakarą. Gerai, jei grįžti kitą! Ką dabar daryčiau kitaip? Kad nelabai ką ir keisčiau. Kai kada pasvarstau, gal mums nevertėjo radikalėti, gal reikėjo taikytis su motininės firmos LOS „Centro“ spaudimu [Laisvalaikio organizavimo susivienijimas „Centras“ – red. past.] ir rašyti apie mainstream roką, o šalia tik paminėti, pridurti eksperimentinę muziką, ar laikytis 50/50 principo... Galbūt būtume išlikę ilgiau oficialūs, taigi visuomeniškai kiek reikšmingesni, matomesni. Bet paskui grįžtu į savo tikrą vertinimą ir sakau, kad viskas gerai padaryta.

Kai rašėme apie „Whitehouse“, net andergraunde kilo sujudimas, nedidelis pasipiktinimas, esą perlenkėme lazdą. Taigi viskas gerai. Istorijos neperrašinėsime. Esu tikras, kad „Tango“ istorinę misiją atliko – supažindino smalsuolius skaitytojus, o ir klausytojus su dalimi naujosios muzikos. Turiu omeny, kad Linas porą metų dirbo „Titaniko“ radijuje Kaune, kur švietė publiką naujosios muzikos rentgeno spinduliais. Jam pavyko įsitvirtinti, o aš turėjau kitokią patirtį: esu buvęs „M-1“, „Radiocentre“, „Laisvojoje bangoje“, „Lietuvos radijuje“ lygiai po kartą. Nesvarbu, kokią muziką pristatydavau – „Faust“, Johną Cage’ą ar Merzbow, – visada iš studijos būdavau maloniai palydimas iki laukujų durų.

Kodėl būtent „Tango“ pavadinimas? Viena žodžio kilmės teorijų sieja šį su lotyniškuoju „tangere“ – lytėjimu. Iškyla asociacijos ir su „Touch Records“ (savo ruožtu šį įrašų leidyklos pavadinimą „Tango“ yra apibūdinęs kaip iššaukiantį asociaciją „don’t touch“). Ar pastarasis – tik mano išmąstytas ryšys?

„Tango“ – mano sugalvotas pavadinimas. Linas priešinosi, netgi smarkiai, siūlė visokius muzikinius terminus, artimesnius žurnalo konceptui, bet aš likau prie savo. Mano galva, pavadinimas yra šūvis į bull’s eye. Trumpas, aiškus, muzikinis, pasviręs, stoiškas, puikiai pasiduodantis dizaino svyravimams, įsimenamas, netgi reiklus. Vien tik geros savybės. Ką, kiek nekukliai? Hm... Gerai, eikime toliau. Lyg ir buvo juokelis apie „Touch“ bei „don’t touch“, bet dabar nebeatgaminsiu konteksto. Pirmasis žurnalo dizaineris Irtas Žmuida rado puikų vizualinį sprendimą, kuris prigijo nuo pat pirmo numerio. Darius Čiuta, mums talkinęs nuo antro numerio, įvedė Cage’o tylos, erdvės, baltų lankų dėmenį, už ką esame dėkingi. „Tango“ dizaino reikalų mokėsi iš „Wire“, nuostabaus britų žurnalo, beje, rašančio taip pat apie tą pačią muziką kaip ir „Tango“.

Ar nekyla minčių kažko panašaus imtis kad ir dabar? Aišku, kad ir koks bebūtų atsakymas, teiraučiausi, kodėl?

Paskutinis mano rimtas veikalas buvo Johno Cage’o knyga „Metai nuo pirmadienio“. Jei pirmąją knygą leidyklai „Pasviręs pasaulis“ vertė samdyta vertėja, tai „Metus“ verčiau pats, redagavau, maketavau etc. Tai buvo itin džiugus metas – kadangi dirbau normalioje leidykloje „Egmont Lietuva“, keldavausi 5:30, nuo 6:00 iki 8:00 kiekvieną dieną visą pusmetį verčiau, taisiau, verčiau, braukiau, bet Cage’o veikalą įveikiau. Tiesa, keliavau į JAV, ten kreipiausi pagalbos į muzikus Rudy Carrerą ir Steve’ą Rodeną, kad paaiškintų kelias tamsokas vietas. Man Cage’o knygos lygiai tokios pat svarbios, kaip ir „Tango“ veikla.

Žurnalo metais buvo šaunu, dirbau LOS „Centre“ archyvaru, rinkau viską, ką spauda rašė apie LOS „Centro“ veiklą, „Roko maršą“, „Roko festivalį“, „Vilniaus Jazz“ etc., o visą likusį laiką atidaviau žurnalui. Miegodavau šalia pasidėjęs švarų lapą popieriaus ir šratinuką. Praversdavo. Dabar net nežinau, ar imčiausi dar ko nors... Gal jau nebe, jėgos nebe tos, entuziazmo nebeužtektų. Tiesa, kai kada pagalvoju apie knygą „Tango“ tema. Į ją sudėčiau korespondenciją su šiuolaikinės muzikos korifėjais – La Monte Youngu, „The Hafler Trio“, AMM, Paulu Bley, Steve’u Rodenu, Artemijumi Artemjevu, PBK, Merzbow, „Whitehouse“ etc., dar su leidyklomis „Touch“, „Staalplaat“, „Artware“, „Soleilmoon“, pridėčiau šūsnį nuotraukų ir viskas. Bet nebesiimsiu.

Jeigu neklystu, vienas pirmųjų užsienio vardų, kurių pasirodymą kuravo „Tango“, buvo projektas „The Hafler Trio“. Koncertas vyko džiazo renginio kontekste (minėjai, jog žodelytis „trio“ padėjo įtikinti organizatorius įtraukti šią grupę į programą). Kaip apibūdintumei šį koncertą ir kaip į jį reagavo publika, apskritai, kokie buvo atsiliepimai? Plečiant klausimą – džiazas taip pat nebuvo svetimas tamstos klausykloje (che), ar galima jį, ypač laisvesnes jo formas, vadinti vienu tramplinų į tolimesnius vandenis?

Pirmuosius į Lietuvą atvežėme AMM, 1992 metais. „The Hafler Trio“ arba Andrew McKenzie Lietuvoje buvo tris kartus, grojo Vilniuje, ŠMC ir „Kablyje“, Kaune – Kauno džiazo festivalyje [pridėčiau dar jo pasirodymus Anykščiuose, festivalyje „The Machine Started to Flow into a Vein“ – aut. past.]. Taip, tikėtina, kad į Kauną „Haflerį“ prastūmėme dėl pavadinimo, nes „trio“ turi stebuklingą poveikį džiazo žmonėms. Vilniuje „Haflerį“ prastumėme į prancūzų mados dienas, nors Andrew nei prancūzas, nei madistas. Bet nei iš ten, nei iš ten negirdėjau nusiskundimų, festivalių rengėjai mandagiai atlaikė naujosios muzikos apraiškas.

Džiazas? Taip, man nesvetimas. Nuo mokyklos laikų klausiausi fusion, džiazroko, atliekamo Franko Zappos, „Mahavishnu Orchestra“, „Return to Forever“. O paskui atradau free džiazą ir eksperimentinį džiazą. Matymo ir suvokimo laukas gerokai prasiplėtė. Pirmieji buvo Elliottas Sharpas ir „Borbetomagus“, kuriuos išgirdau paskutinėje klasėje apie 1982 metus. Kai išgirsti tokią muziką, viskas tampa įmanoma.

Praplečiant ką tik buvusį klausimą – ar itin skyrėsi publikos reakcijos, kalbant apie kitus „Tango“ atvežtus kūrėjus? Ar buvo kažkokia specifiškesnė reakciją į kiekvieno šių garso raišką, būdingus jos bruožus?

„Tango“ nėra koncertinė organizacija, koncertinė veikla tėra šalutinis produktas. Neišmanau šios vadybos, sunku viską suvokti. „The Hafler Trio“ ir Simonas Wickhamas-Smithas tiesiog kreipėsi į mane, todėl padėjau jiems atvykti ir groti, netgi apsistoti. Atsiliepimai apie „Haflerį“, kiek pamenu, puikūs. Į koncertą ŠMC atvyko porelė netgi iš Minsko. Įdomu, kaip jie sužinojo?

Kokius atlikėjus ir grupes būtų noras atvežti Lietuvon dabar ir kodėl?

Dabar ir šiaip geri atlikėjai atvyksta. Iš to, ko dar negirdėjęs, labai norėčiau išgirsti gyvai Davidą Sylvianą, „Zoviet France“, „Massacre“ (Frithą, Laswellą, Haywardą), tikiuosi, kas nors iš jų ateityje aplankys Vilnių.

Kiek skaičiau, pirmoji kelionė į JAV 1989 metais buvo viena ryškesnių patirčių muzikos ir meno požiūriu. Suprantama, kad viename atsakyme visko aprėpti neįmanoma, tačiau gal galima bendrais bruožais paminėti „karštuosius taškus“, sujudinusius bei įkvėpusius šioje išvykoje? Nes, kaip suprantu, tai buvo vienas iš postūmių atsirasti „Tango“ (kitas, tikriausiai – Alfonso Andriuškevičiaus replika apie paties prinokimą ir laiką duoti)?

Dalykai, pagimdę „Tango“, buvo: 1) Baras (Artūras Barysas – aut past.); 2) Dovydo FIDI diskotekos; 3) visa kita, labai daug visko. Dabar britai ruošia didelį veikalą (vinilai, DVD, knyga) apie IVTKYGYG [grupė „Ir Visa Tai, Kas Yra Gražu, Yra Gražu“, kurioje vokalo pareigas užėmė Artūras Barysas – aut. past], parašiau savo prisiminimus apie Barą, kuris padėjo atrasti nematytus, negirdėtus, nelytėtus horizontus. Dovydo Bluvšteino FIDI – unikalus dalykas, kai gali geros muzikos klausytis dideliu garsu ir kokybiškai. Prisiminkime, tai buvo 1980–1984 metai, gūdūs laikai, o Dovydas viešai, kad ir rinktinei publikai suko „The Residents“, „King Crimson“, „Public Image Ltd.“, „Art Ensemble of Chicago“, „Gong“. Aš tai išgirdau. Alfonso komentaras apie subrendimą buvo išdava, ne priežastis, paskatinusi imtis veiklos. Mano išvyka į JAV buvo smagus reikalas, nes žinojau, ko noriu, taigi prisivežiau tiek, kad ausys nulinko. Būtent tada patekau į LOS „Centrą“ (prieš tai buvusį „Jaunimo muzikos klubą“, įkurtą komjaunimo), mane rekomendavo Dovydas ir Eimuntas Akromas, geras pažįstamas melomanas. Gimė mintis leisti laikraštį, Dovydas patarė leisti žurnalą, redaktoriai buvome išrinkti mudu su Linu, aš tapau vyr., nes buvau vilnietis, o dauguma reikalų vyko Vilniuje. Ir taip toliau...

Šio teksto pradžioje vartoju „muzikinės kritikos“ sąvoką. Tikriausiai pats sprendimas rašyti apie vieną ar kitą kūrėją jau savaime buvo vertinamasis žingsnis. „Tango“, kaip informacinis vienetas, pateikdavo ne šiaip dokumentines žinias, o autentišką tekstą, kurtą remiantis tiek įspūdžiais, tiek patirtimi, tiek ūpu atrasti. Nekalbant jau apie recenzijas, kurių „žanre“ kritika ir yra esmė. Į linksniuojamą terminą talpinu visus čia paminėtus dalykus, todėl „Tango“, matyt, galima būtų vadinti ir muzikinės kritikos leidiniu?

Mes rašėme savo galva, nesidairėme į kitus. Linas turėjo surinkęs kelis storus sąsiuvinius interviu su improvizuotojais, aš turėjau pririnkęs, prisivežęs žurnalų ir adresų po kelionės į JAV. Pasitardavome, ko imsimės, ir kibdavome į darbą. Kiek tai muzikinė kritika ar muzikologija, tegul skaitytojai ar profesionalai sprendžia.

Tęsiant ankstesnio klausimo temą – ar galima teigti, jog savo leidimo metais „Tango“ buvo vienintelis leidinys, rašantis apie tokią muziką? O kaip dabar – ar sutiktum su tokių tekstų trūkumu ir, kaip manytum, kame to priežastis? Paklausos nebuvimas, greitas informacinio kismo tempas? Ar visuotinis teigiamo vertinimo imperatyvas?

Manau, kad „Tango“ ir dabar lieka vieninteliu leidiniu, rašiusiu apie šiuolaikinę, naująją, avangardinę, eksperimentinę muziką, jungusiu aukštąjį ir žemąjį meną, Fluxus stiliumi ėjusiu per platų, ilgą ir painų kultūros pasaulį. Kodėl negimė panašus leidinys po mūsų? Negaliu atsakyti, nežinau. Pamenu, kai išėjo pirmas numeris, kurį spauda ir žiniasklaida pastebėjo, recenzentai gūžčiojo pečiais, nes buvome terra incognita, mūsų niekas nepažinojo, mes buvome kaip grybai po šilto vasaros lietaus, žmonės iš gatvės, be pažinčių ir protekcijų. Smagu, niekas nieko nesuprato, manė, kad mūsų pavardės ar inicialai tėra kažkieno slapyvardžiai. Visai kaip „The Residents“.

„Tango“ puslapiuose aprašoma muzika reiškiasi įvairiose sociokultūrinėse terpėse. Juose aptinkami ir akademinei sferai priklausantys kompozitoriai, ir autoriai, veikiantys ten, ką galima pavadinti underground’u. Neretai savo raiška, garsine semantika ar įtaigumu abiejų sričių kūriniai galėtų laisvai būti vienas šalia kito, tačiau dažniausiai juos skiria nematoma siena. Kodėl? Pastebėtina, jog neinstitucinėje terpėje veikiantys kūrėjai kiek mažiau suka galvą dėl sociokultūrinės kūrinio kilmės, kai akademinėje sferoje kūrinys, regisi, vertas dėmesio tada, kai legitimuojamas kaip kompozicija. Ar aš sutirštinu spalvas? Nes netgi muzikinio projekto pasivadinimas papildomą prasmę ar žinią nešančiu pavadinimu akademinėje terpėje regis vengtinas pagal nutylėjimą ir vertintinas prasčiau negu pasirašymas savo vardu. Kodėl tokie, mano galva, apsiribojimai?

Negaliu pasakyti, kodėl tokia takoskyra egzistuoja. Mano galvoje jos nėra. Man muzika tinka, rezonuoja, skamba arba ne. „Tango“ ėmėme gretinti, tyrinėti muziką apskritai. Jei garsai, muzika, kompozicija, improvizacija ar bet koks kitas pavadinimas to, kas sunkiai gali būti įvardijama, kelia mums pasigėrėjimą, nušviečia mūsų sielą ryškiu žybsniu, tai pavadinimai, klasifikacija nebėra svarbūs, svarbus asmeninis potyris. Įsivaizduoju, kad akademinės muzikos apologetai su tuo nesutiks, bet prieš 30 metų, juolab dabar pasaulyje muzikos artėja, giminiuojasi, persipina. Puikus pavyzdys yra „Kronos Quartet֧“ – jie groja Hendrixą, Xenakį, Colemaną ir bulgarų folką. Juk tai ir yra transcende – peržengti sąlygines ribas, sugalvotas pačių žmonių. Žiūrėkime į Davidą Sylvianą, popdainininką, kuris metė new wave ir nukeliavo į eksperimentinės muzikos šerdį, grojo su AMM, Robertu Frippu, Holgeru Czukay, Marcu Ribot, daugeliu kitų nuostabių muzikų. Štai Lietuvos muzikos informacijos centro internetinis puslapis ir kita veikla taip pat rodo, kad Lietuvoje akademinis pasaulis teigiamai žiūri į anarchistus, eksperimentininkus ir andergraundininkus. Užsidarius dramblio kaulo bokšte galima rimtai sunegaluoti.

Muzika vis dėlto nėra vien intelektinę sferą veikianti apraiška, toli gražu. Stimuliuodama pojūčius įvairiais lygmenimis, ši retkarčiais pasiekia giliausius klodus, kas gali pastūmėti kismus pačioje šerdyje. Kartais – ir pakeisti pasaulio suvokimą. Suprantu, kad gal žodis „katarsis“ ir pernelyg epinis (nors panirę į noise garsų masę koncerte ne vienas ir ne du yra vartoję tokį posakį), tačiau faktas, kad muzika gali lemti numinozinius potyrius. Juo labiau, kad pats garsų kūrimas yra, ko gero, kildintinas iš apeiginio charakterio, kontakto su supančio pasaulio intertekstu. Pirmame „Tango“ numeryje vienu naujosios muzikos bruožų (tiksliau, XX amžiaus muzikiniu kismo atributu) tapo „mitinės pasaulėjautos atgimimas“, o juk mitas aidi panašiose sferose. Žurnalo puslapiuose aprašomos muzikos atveju tokias patirtis regėčiau kaip gana dažnas. Ar tinkamai skamba šios mintys „Tango“ erdvėlaikyje?

Kaip jauni žmonės, gavę galimybę pasireikšti, trenkėme iš peties. Turiu omeny nyčišką pasaulio vertybių perkainojimą. Kita vertus, dabar žiūrint mes kovojome su sovietijos reliktais, įsišaknijusiais visose sferose. Taikymas į archetipinę sąmonę, į archaiką, mitinę pasaulėjautą buvo užprogramuotas mūsų kaip melomanų galvose ir mūsų kaip leidėjų užmačiose. Taip, katarsį išgyvename, antraip, kam klausytis muzikos? Ir ne tik muzikos. Mane nuo mažų dienų žavėjo garsas – siūbuojančių medžių kamienų traškesiai, skylančio ledo garsas, padų brūžinimas šaligatviais, metalo girgždesys ir trinties cypimas, tolimi aidai, ypač persiklojantys garsų sluoksniai, juxtaposition. Garsas arčiau fizinio kūno, jį fiziškai junti, kūniškai reaguoji, o muzika, jos klausymas ir suvokimas yra tarsi išvestinis dalykas, reikalaujantis intelekto įsikišimo, aptvarkymo, rūšiavimo, apdorojimo. Todėl ir noizas, žinoma, ne bet koks, ima iškart, pagauna ir nepaleidžia. Pamenu, Los Andžele buvau „Borbetomagus“ ir CCCC koncerte. Abu pasirodymai nuostabūs, o man vis trūko garso. Priėjau prie 2 x 2 metrų kolonėlės, prikišęs ausį prilipau ir alpėjau. Buvo žiauriai smagu, tiesa, paskui visą naktį ar kelias galvoje skraidė sraigtasparniai. Tokie bandymai pavojingi sveikatai, todėl Vilniuje per Merzbow koncertą buvau gudrus ir brangias ausis apsaugojau kaišteliais.

Ko pastaruoju metu klausosi Robertas Kundrotas? Ar užkabina dėmesį kas nors iš dabartės reiškinių bei garsų? O kalbant apie „paprastesnę“ muziką (rokas, pankrokas, new wave ar pan.) – ar būtų kokie minėtini vardai, rezonuojantys su vidumi?

Turiu ligą, kitaip sakant, esu ligonis – renku muzikines laikmenas, dažniausiai kompaktinius diskus. Suprantu, kad mano kambarys ir taip prikrautas/perkrautas (kaip ir krautas) diskų, bet negaliu, imu ir vėl kažką nusiperku. Paskutinis pirkinys buvo tuzinas AMM albumų tiesiai iš „Matchless Recordings“, Eddie Prévosto leidybinės firmos. Susigraudinau... AMM pas mus lankėsi beveik prieš 3 dešimtmečius, o štai ir vėl prisimenami...

Beje, muziką klausau būtinai prie arbatos, o jei leidžia aplinkybės – ir su viskio stiklu rankoje. Taip sėdint ir medituojant gimsta mintis ką nors nuveikti. Galvojimas tik apie praeitį nuostolingas asmenybei, žlugdantis, nors ir malonus. Pavyzdžiui, prisiminti AMM atvykimą (reminiscencijos spausdintos šių metų „Nemune“), parašyti pagiriamąjį žodį unikaliam leidiniui, skirtam vienam kūrėjui (Gintui K.), pakalbinti Robertą Bliškevičių, Antaną Jasenką ar Antoną Lukoszevieze gimsta klausantis muzikos. Jei ne stiklas rankoje, nedrįsčiau. Žinai, tokios mintys atplaukia ir nuplaukia, bet viskis tarsi masalas, lyg kabliukas, pritraukiantis ir pagaunantis neklusnią žuvį. Tai va...

Dabar kurį laiką klausau AMM. Man jie – gryniausia, švariausia improvizacinė muzika. Žinoma, pasaulyje daug kitų puikių atlikėjų – Derekas Bailey, Evanas Parkeris, Jamie Muiras. Beje, Bailey/Braxtono duetą kvietėme dar 1990 metais, deja, nesėkmingai. Kvietėme ir Pauline Oliveros, kalbinome La Monte Youngą, bet ne viskas pildosi mostelėjus stebuklinga lazda.

Šiaip dažnai klausau 7-o dešimtmečio muziką – psichodeliką, laisvąjį džiazą, progresyvųjį roką. 8 deš. pabaigos–9 deš. pradžios postpankas – nuostabus. „This Heat“, „Wire“, PIL, „Bauhaus“, „Joy Division“, „Gang of Four“ ir dabar puikiai klausosi. Kažkada maniau, kad muzika prasidėjo nuo 1964 metų. Dabar taip sąmoningai nemanau, bet ką žinai... Sun Ra ir Karlheinzas Stockhausenas – ryškiausi to laiko vaisiai. Visada mielai išsitraukiu vieną, antrą, trečią jų albumą ir pasidarau teminę perklausą, tarkim, per vakarą 6 valandos varinių Sun Ra triūbų arba 4–5 valandos Štoko operos. Ir iškart miegoti.

Vis maniausi suformuluoti klausimą, besisiejantį su Johnu Cage’u ir arbata, kadangi tariuosi regįs abu kaip tamstą tonizuojančius, vadinasi, svariai prie „Tango“ turinio prisidėjusius dalykus. Ar tiesa?

Matau trikampį – Johnas Cage’as, muzika ir arbata – kaip taisyklingą lygiašonę figūrą. Cage’as man paliko didelį įspūdį kaip eseistas, rašytojas, poetas, mistiškas verbalinio pasaulio kūrėjas. Žinoma, svarbus jis ir kaip kompozitorius, bet kaip teoretikas – neturintis lygių. Imkime, pavyzdžiui, Karlheinzą Stockhauseną, kurio veikalą taip pat svarstėme leisti leidykloje „Pasviręs pasaulis“. Deja, Štokas nedaro pagrįstų, apimančių išvadų apie šiuolaikinį pasaulį, nemato kuriančios visuomenės kaip lyderės politizuotame gyvenime, leidžiasi į banalias savo kūrybos tyrinėjimo detales. Taigi Cage’o kaip dzeno adepto reikšmė man, žmogui, turinčiam budistinį krikštą, labai svarbi. O apie arbatą ir muziką jau ir taip nemažai pasakyta. Ačiū už „Tango“ žurnalų internetinį paviešinimą. Daug kas ėmėsi, mažai kam pavyko... 

O Jums, savo ruožtu, dėkoju už pokalbį bei indėlį į tekstus apie muziką, plečiančią (pasvirusį) pasaulį.