Antanas Jasenka: „Laukiu lemtingos žuvies ant savo kranto“

  • 2021 m. balandžio 26 d.

Kalbino Robertas Kundrotas

Ką tik atidaryta tavo tapybos paroda galerijoje „Kunstkamera“. Tik įėjus į galeriją pasitinka šviežių dažų kvapas – mano tėvas dailininkas, tad šis kvapas giliai manyje įsigėręs. Apžiūrėjau darbus – visi 2019–2021 metų. Sveikinu, paroda atrodo įspūdingai. Kaip per atidarymą pajuokavo kompozitorius Darius Butkus, nereikėtų stebėtis, jei imtum dar ir šokti, užsiimtum žongliravimu, akrobatika. Kaip manai, kodėl palinkai į dažų ir spalvų pasaulį? Pasidalink dar šviežiais parodos įspūdžiais.

Visada norėjau tapyti. Mane taip pat viliojo ir aliejinių dažų kvapas, kuris yra jau ant kosminės drobės. Dvimatė erdvė X/Y pasidaro trimate. Vaikystės įspūdis iš Tretjakovo galerijoje eksponuojamų darbų liko ilgam. Iš vienos pusės skaitmeninė kultūra uzurpavo beveik viską: bankus, parduotuves, meną, universitetus… Sykiu visus mus praryja, kaip tas trigalvis slibinas, nieko neklausdamas apie mėlynąjį žvirgždą prie jūros. Aš ne prieš – žmonija tai sukūrė ir puikiai panaudoja visose srityse, bet, patikėk, paimti spalvą aliejaus pavidalu, sumaišyti su kita ir po to tapyti ant kosminės erdvės, kalbant apie tai, ką nori, spalvomis, šviesa ir forma – nepaprastas jausmas. Tai susitikimas su laiku, erdve ir skambėjimu. Tai darau nuolatos, kiekvieną dieną. Kartais tiesiog žiūriu į baltą drobę, norėdamas su ja susidraugauti, perprasti jos poreikius.

Ar pritartum fotografui Liutaurui Jasenkai, teigiančiam, kad be karantino tapybos darbų paroda nebūtų įvykusi?

Aš tapau visą laiką. Iš dalies galiu pritarti. Atsirado galimybė daugiau laiko skirti sau. Dažniausiai žmogus skundžiasi laiko trūkumu ir sveikata. Aš abiem atžvilgiais nesiskundžiu. Laiko, o ir sveikatos, yra tiek, kiek pats skiri. Todėl iš kitos pusės Liutaurui nepritarčiau, nes aš bet kokiu atveju skiriu laiko tiek, kiek skiriu. Dirbu kasdien, šventės ar karantinas neturi įtakos man, mano kasdienei rutinai gerąja prasme.

Mažai kas žino, kad esi ir poetas, išleidęs poezijos knygą. Ką manai apie poeziją, ar jai dar rasi laiko?

Viskam laiko neužteks. Pats pameni, buvo toks etapas tarp 1996 iki 2004, kai žodį buvo įdomu tyrinėti ir man. Tai taip pat tam tikra prasme yra tapyba, tik raidėmis, sakiniais. Aliejinė spalvos tūtelė tampa raidėmis, o sumaišytos ir grynosios išgautos spalvos – sakiniais. Garse tai matyčiau kaip garsinius tonus, pustonius ar dar smulkesnius intervalus linijoje. Dirbdamas su spalva ar su garsu neapsieinu be žodžių ir minties, kurie nubrėžia veiklos ritmą, kryptį. Kartais poezija inspiruoja iš esmės. Tai neišvengiamai keičia viską. Pvz., dirbdamas teatre turiu pjesę, dramą, fejeriją – nuo čia prasideda kitos dimensijos, kurias galiu išreikšti, konvertuoti į kitas kokybes. Išties mėgstu skaityti poeziją dėl kelių priežasčių: pirmiausia, poezija galbūt užima tik puslapį, bet tą puslapį tyrinėdamas gali užtrukti visą dieną, mėnesį. Romaną reikia skaityti kitaip, jis yra linijinio laiko struktūroje, puslapis po puslapio renki siužetą. Poezija, priešingai, tinkama skaityti iš bet kokio laiko tėkmės, erdvės taško. Poezija primintų tapybą. Tam, kad padėtum teptuku vieną teisingą brūkšnį, gali padėti savo gyvenimo metus ant menamos lėkštutės. Ir tik tuomet atrakini turinį, jį pateikdamas viešumon užsiimi konvertacijom.

Vis dėlto tavo poezijoje buvo ryškus romantizmo pradas, jausmų, emocijų, vidinių būsenų dominavimas. Regis, buvo labai svarbus kontakto su kitu asmeniu, mylimuoju / mylimąja susitapatinimas, noras susilieti. Ar pavyko iš poezijos darniai pereiti į tapybą?

Taip, teisingai įvardijai, tavo leidykla „Pasviręs pasaulis“ ir išleido mano poezijos nedidelį rinkinuką, kuris nusėdo Lietuvos bibliotekose. Na, tada buvau gerokai jaunesnis, mano ekspresionistinis romantizuotas tekstas, matyt, ir negalėjo kitoks būti. Ir pasakysiu kodėl. Pirmiausia, muzika, kurią tuo metu kūriau, gerokai elektronizuota ir susieta su triukšmo muzikos estetika, neišvengiau radikalaus mąstymo ir akustinėje muzikoje, rašydamas ganėtinai sudėtingai atliekamas partitūras. Taigi mane lydėjo racionalūs ir aštrūs sprendimai dirbant su garsu, – matematika. Antra, tapyba man taip pat yra tam tikras mokslas, chemija, be tam tikrų žinių aliejinėje tapyboje nieko nepadarysi. Jau nekalbant apie tai, kad kasdien turi treniruoti ir ranką, ir akį. Ir tapau tik tuomet, kai turiu idėjų. O poezija man atsirado kaip iškrova toms dviem mūzoms, kaip expresio, romantizuoti žodžių dariniai, kuriais bet kokiu atveju pasakoju tik apie save. Taigi trys objektai – muzika, tapyba ir poezija – mano gyvenime susitinka kaip dualistinio modelio teiginys. Racionalumas su emocionalumu. Aiškiai suprantu, kad menas apskritai priimamas visų pirma emocionaliai. Ir tik paskui racionaliai.

Taigi teigi, kad muzika, poezija ir tapyba – giminingos, papildančios, ne pavydo kupinos, konkuruojančios sritys.

Taip, giminingos. Viskas yra susieta. Juk jau 1977 metais paleistas NASA aparatas „Voyager“ fotografavo Jupiterį, Saturną, Uraną ir siuntė į Žemę fotovaizdus, sykiu ir fotogarsus. Dabar žinome, kaip tikėtinai skamba ta erdvė. O ir matome, kaip atrodo iš arčiau pačios planetos. Fantastika! Kaip tai romantiška! Begalybė – mano nuolatinė būsena suprantant, kad galima tapyba muzikuoti, ji tampa skambanti, muzikoje randasi tapybiškumas. Ir viena, ir kita yra poezija.

Kaip per atidarymą sakė filosofas Kasparas Pocius, tavo tapybos darbuose intriguoja veidų, portretų ir aplinkos dramatizmas, įtampa ir netgi priešprieša. Ką apie tai manai?

Mes egzistuojame elipsėje. Nėra tiesės, taigi reikėtų suprasti, kad esame protu nesuvokiamoje materijoje, kuri mums yra tuštuma. Kiekvienas tuštumą turi užpildyti. Kiekvienas toje tuštumoje turime pasirinkimus. Mano vadinamasis dramatizmas tikriausiai ir yra tai, kad suvokiu laikinumą, trapumą. Norisi tarsi sugauti pamatytą vaizdą, tiek vidinį, tiek išorinį. Kaip 50 hz garsas – beveik negirdi, bet puikiai jauti oro vibracijas. Žvejys gaudo žuvį. Kantriai laukdamas ant kranto tos galimybės. Man atrodo, aš esu kaip tas žvejys, kiekvieną dieną ir groju, ir paišau. Laukiu lemtingos žuvies ant savo kranto.

Nors prie tapybos esi seniai, puikiai pametu šuorą, įvykusį apie 1995 metus, kai gimė ne vienas tapybos darbas, paskui panirai į muziką, dabar vėl grįžti prie tapybos su nauja jėga. Kaip keitėsi tavo tapybos charakteristika, kokie nauji bruožai, technika, konceptai randasi?

Iš esmės, manau, tai tik tąsa. Tai, ką tapiau 1986–1999 metų tarpsnyje, šiandien redukuoju ir įžeminu suvokdamas, kad turiu mažai laiko. Turiu tai padaryti jau dabar. Sukaupta daug. Ir teatras mane išmokė, kad jame neegzistuoja mano „Ne“ arba „Taip negalima“. Viskas yra galima, jei naudoji visą savo kūrybinę energiją įgyvendinimo, atlikimo sukurtos idėjos, sugalvotos spalvos ir formos link. Tapau save. Tai gali būti portretas, peizažas, abstrakcija. Mano muzikoje, manau, vyksta tas pat, įgyvendinu dinamikas veiksnių, kurie ir suponuoja kiekvienam savitą išgyvenimą iš to, ką girdi ar mato.

Teigi, kad tapai save. Bet mes kintame, esi nebe tas, kuris ką tik pasakė šiuos žodžius, parašė šias eilutes. Ar įmanoma spėti paskui save septynmyliais žingsniais? Jei stengiesi aprėpti savo vidinį pasaulį, ar nepatenki į tam tikrą uždarą ratą – nematai aplinkos, naudojiesi tik intravertine mąstysena, atitolsti nuo „ne-aš“ pasaulio?

Taip, mes keičiamės... Bet abejoju. Keičiasi išoriniai dalykai. Gal mums tik atrodo, kad yra išoriniai ir vidiniai dalykai. Taip sakome ir vartojame tokį terminą todėl, kad orientyrai komunikacijoje būtų sisteminiai. Turi būti juk dešine, kairė, ten, čia, paskui, dabar… O iš kitos pusės, kai tapau paveikslą aliejiniais dažais, tai perteikiu to paties materialaus pasaulio dalis, struktūras, pavadindamas tai emocija, jausmais, jutimu; tapome materialaus pasaulio dalis struktūruodami jas, kitaip tariant, tapome save. Ar yra kitaip? Tapymas juk ir yra materijos įprasminimas, figūratyvinio meno pasekmė, kuri netrukus tapo abstrakti, nors aristoteliškas pasaulio vaizdavimas yra tarsi pažinti tai, kas esu ne aš, o materija, gamta ir vėlgi – perteikti taip tobulai, kaip stebima vidinė ar išorinė materija.

Aš sujungiu dvi skirtingas spalvas, įdedu jas į formą ir palieku tave stebėti. Ir matau, kaip stebima vidinė ir išorinė materija tave veikia. Taip pat yra ir su muzika, garsais, dažniais, kuriuos ne visus girdime. Taigi mes niekur negalime nei priartėti, nei atitolti, mes – visi žmonės – turime dabar išmokti būti kartu dabartyje. Man atrodo, visi, kurie susiduria su vizualaus meno forma, akustine meno forma, susiduria lygiai taip, kaip kalbantys apie save. Tai ne egocentrizmas, tai tiesiog stebimo pasaulio (t. y. savęs) redukcija. Aš esu konverteris. Mano priemonės – spalva, jei įstengiu, tai dar ir šviesa, su kuria nėra taip paprasta dirbti paveiksle; kita mano priemonė – muzika. Garsų menas. Jei teisingai sudedu skirtingus tonus, pustonius, nė pats nepajuntu, kad kalbu apie save. Aš galiu drąsiai save tapatinti su bet kokiu peizažu, kuris mane paveikia duotuoju momentu. Taip ir atsitiko: būdamas Saremos saloje tarsi tapiau ją, bet iš tiesų save, tai, ką atspindžiu matydamas. Suprantu, kad tai pradėjo daryti jau Cézanne’as ir iš jo sekė visos kitokios materialaus pasaulio (aš) teikiamos galimybės. Atsirado ir randasi, kuriasi toliau nauji žanrai, spalvų deriniai, garsų konstravimas, modeliavimas. Ir viskas yra apie tą patį – save. Save vaiką, save dabartyje, save dabartyje, kuris suvokia, atsimena tą vaiką, tikrą, nuoširdžiai besistebintį tuo rezonuojančiu pasauliu „iš saves“.

Įdomi mintis – apie teisingą brūkšnį. Kiek paveikslų atidedami į šoną kaip nevaisingi, netinkami, padėjus tą nelemtą, neteisingą brūkšnį? Ar viską galima ištaisyti kitu patepimu? Ar būna, kad paveikslas pabaigtas, bet neįtinka autoriui, todėl nepasiekia dienos šviesos?

Būna, bet retai, kad paveikslą nutapau alla prima. Bet dažniau vis dėlto užtrunku gal net ir metus kitus. Jei tapyba sluoksniuota, turiu tiesiog fiziškai išlaukti keletą savaičių, kad paveikslas išdžiūtų, ir tik tada galiu dirbti toliau. Su aliejiniais dažais tapydamas niekur negaliu skubėti, nieko negaliu pagreitinti. Todėl man taip patinka tapyti aliejiniais. Jie mane auklėja. Jei reikia greitesnio rezultato, tuomet, kol paveikslas džiūva, dirbu aliejinėmis ir kreidinėmis pastelėmis, galbūt dar ir pieštuku. Toks konvejeris vyksta! Galimas net toks tapymo scenarijus, kad vienu metu tapau kelis paveikslus. Pavyzdžiui, vakar vienu metu pabaigiau tris paveikslus, jų tapymas užtruko dvejus metus. Visuomet pasiekiu tokio rezultato, kai mano vidinis  kritikas pasako: viskas, daugiau nieko nejudink, nekeisk, palik, kaip yra. Tada prasideda kitas etapas – paveikslo stebėjimas, o jis stebi mane, mano elgseną, nuotaikas. Taip ir gyvename kartu diena dienon.

Tave kaip muziką pažįstame gerai, klausantis naujausių tavo opusų nebėra netikėto akibrokšto, kurdamas pripratinai atpažinti save kamerinėje, simfoninėje ar elektroninėje muzikoje. Tačiau stebint tapybos darbus tokios mintys negimsta, neapleidžia svaigaus netikėtumo įspūdis. Matome čia ir dabar gimstančią naują visatą su jos gaivališkais dėsningumais ir prieštaravimais. Kaip manai, iš kur tos spalvinės galios veržiasi?

Daug dėmesio skiriu spalvai ir šviesai. Kasdien dirbu su tuo. Praktikuojuosi juodraščiuose, po to keliu ant drobės ar lino. Tokius mano sprendimus drobėje pirmiausia suponuoja aplinka. Tai, kas vyksta dabar. Ir kol kas mane tai liūdina. Žmogus nesikeičia. O manęs Machiavelli mąstymas ir siūlymas taip egzistuoti netenkina. Mes iš principo turėtume koegzistuoti draugėje kartu, ne kariaudami ir gamindami bombas, bet skirdami laiką švietimui, medicinai ir susitaikymui su savimi. Mes nemokame priimti realybės. Tokiame kontekste mane stipriai veikia negatyvumas. Priešindamasis tam, taip tapau, taip rašau (natomis), kuriu muziką, retkarčiais pajungdamas ir žodį. Shakespeare’as beveik visose savo dramose, fejerijose kartoja: „Daugiau šviesios, daugiau šviesos“… Įdomu, ar ne? Shakespeare’o struktūrinis mąstymas deklaruojamas dramose ir tokiu klausimu: „Kas aš esu?“ Ibsenas XIX a. dramoje „Peras Giuntas“ aiškina, kad „aš esu savimi“. Mano deklaracija jau daugelį metų yra tokia: „O ką reiškia būti savimi?“ Todėl ir veržiasi visokie gaivalai galvon, pradedant archaika ir baigiant virtualaus amžiaus konjunkcijom. Aš esu konverteris.

Per parodos atidarymą pajuokavau, kad įbridęs į dailininkystę užsitrauksi amato bendrų ir kolegų pavydą, nepritarimą, atstūmimą. Galbūt taip ir nenutiks, bet puikiai žinome, kokia stipri ir pragaištinga meno pasaulyje konkurencija. Ar nepakanka konkurencijos muzikoje?

Asmeniškumai manęs nedomina.


0