Moterų (ne)matomumas nišinėje muzikoje
- 2021 m. kovo 8 d.
Vitalijus Gailius
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Lietuvos popscenoje ar klasikinės muzikos baruose merginų netrūksta, tačiau, vos tik nukreipus akis į nekonvencinę elektroniką, metalą, improvizacinę muziką ar laisvąjį džiazą, susidaro įspūdis, kad merginų „andergraunde“ nėra daug. Žinoma, situacija geresnė nei amžių sandūroje. Antai galime mėgautis iš akademinės muzikos prieglobsčio ištrūkusia Gailės Griciūtės kūryba, Augustės Vinckūnaitės juostų ekvilibristika, minimalistiniais Dovilės KiB Dobravolskaitės garsovaizdžiais ir visai neseniai užgimusiomis svajingomis elektroakustinėmis lo-fi dueto „Ambulance on Fire“ bangomis.
Tad kaipgi moterys nišiniuose kūrybos laukuose? Apie tai kalbamės su industrinės elektroninės muzikos scenoje puikiai žinoma kūrėja DAINA PUPKEVIČIŪTE (Daina Dieva), thrash metal grupės „Phrenetix“ lydere LINA VAŠTAKAITE, improvizacinės ir laisvojo džiazo muzikos atlikėja MĖTA GABRIELE PELEGRIMAITE bei Lietuvos muzikos informacijos centro projektų vadove RADVILE BUIVYDIENE, kurios dėka gimsta tokios rinktinės kaip „Note Lithuania: Experimental / Electronic“.
Moterų vis dar tenka paieškoti
Kad neaušintume liežuvio tuščiai, reikia įsitikinti, ar teiginys, jog nišoje trūksta moterų, nėra baltais siūlais siūtas. Tad nuo to ir pradėjome pokalbį su pašnekovėmis. Paaiškėjo, kad moterų įsitraukimas tam tikruose žanruose gali skirtis, tačiau apskritai „andergraunde“ kuriančių moterų yra mažiau nei vyrų. „Kai sudarinėju įvairius rinkinius ir noriu pristatyti Lietuvos muziką, pvz., kompozitorių rinktines, situacija būna priešinga: moterys ten pirmauja ir rasti vyrų kartais darosi sudėtinga. Ir užsienio mugėse paklausti, kokia pas mus moterų situacija, atsakom, kad tokia gera, jog net kartais trūksta taip gerai kuriančių vyrų. Folko srityje taip pat moterų turime daug. Džiaze matome dažniausiai tik vokalistes. Bet, tarkim, eksperimentinėje elektronikoje moterų jau beveik nėra, tik viena Daina. Šiame žanre pasiekti lyčių lygybę nėra šansų. Bet taip neturėtų būti“, – komentuoja R. Buivydienė.
„Kiek prisimenu industrinę / eksperimentinę sceną, joje moterys visuomet buvo labiau išimtis. Pažvelgus į Lashishos (Paulius Katkevičius, leidyklos „Autarkeia“ įkūrėjas, renginių organizatorius, vienas svarbiausių industrinės muzikos propaguotojų Lietuvoje, – V. G.) organizuotus renginius, Vroclavo industrinės muzikos festivalį ir kt., akivaizdu, kad turėti frontwomanę šiame žanre beveik neįmanoma. Kiek tenka groti Lietuvoje ir užsienyje, susidūrimai su moterys būna visai linksmi, nes retokai pasitaiko“, – vyrišką industrinės elektronikos scenos vaizdinį nupiešia D. Pupkevičiūtė.
Kiek optimistiškiau nuteikia improvizacinės muzikos laukas, tačiau ir jame kol kas dažniau regime vyriškus kolektyvus. „Šiuo metu lyg ir daugėja moterų, pvz., turime tokias kūrėjas kaip Jūra Elena Šedytė, Gintė Preisaitė ar Klaudija Indriliūnaitė. Bet savo aplinkoje pastebėjau, kad jei kuriasi kokie nors kolektyvai, tai juos dažniau sudaro vaikinai“, – svarsto M. G. Pelegrimaitė.
Lietuvos metalo muzikos scenoje, nepaisant pasaulinių tendencijų, taip pat dar negalime pasigirti moterų gausa. „Lietuvos metalo scena nedidelė ir moterų joje nedaug. Galėčiau prisiminti porą bosu grojančių merginų ir dar „Black Spikes“ šauna į galvą. O pasaulinėje metalo rinkoje moterų matoma vis daugiau“, – teigia L. Vaštakaitė.
(Ne)įsitraukimas – problema, kuriai vieno sprendimo nėra
Įprastai aiškinant vyrų dominavimą vienoje ar kitoje srityje remiamasi kultūrinės, socialinės sanklodos ypatumais. Šių dienų Vakarų, ir ne tik, visuomenėse moterų emancipacijos ir lygių teisių klausimai ypač plačiai diskutuojami ir reikšmingai keičia patriarchalinę sanklodą. Tačiau to, regis, dar nepakanka. Išvydę merginą, grojančią noise’ą, ir scenoje junginėjančią analoginio sintezatoriaus laidus, vis dar nustembame. Kodėl taip yra? Vienareikšmiškai atsakyti negalime.
„Man atrodo, kad moterų neįsitraukimo priežastys kompleksinės. Mergaitės iš principo yra socializuojamos priešingai nei berniukai. Ilgai buvo įprasta, kad mergaitei duoda lėlę, o berniukui kažką statyti ar konstruoti, ir tai lemia mūsų pasirinkimus ateityje. Žinoma, dabar vis daugiau šeimų, kurios vienodai socializuoja savo vaikus. Taip pat esama struktūrinių priežasčių, pvz., universitetuose moterų, pretenduojančių į stipendijas ar kokias nors pozicijas, skaičius panašus kaip vyrų, bet jos laimi rečiau, nes moterys mažiau proteguojamos nei jų kolegos vyrai, moterys neskiriamos į tam tikras pareigas, nes jos gali išeiti vaiko priežiūros atostogų ir t. t. Taigi, priežastys labai įvairios, tačiau situacija pamažu taisosi“, – aiškina D. Pupkevičiūtė.
Ji atkreipia dėmesį ir į kitą svarbų moterų neįsitraukimo aspektą – tam tikriems industrinės muzikos požanriams, pvz., power electronics, būdingą atgrasią estetiką, savitą raišką, kuri gali lemti nenorą įsitraukti. „Industrinei elektroninei muzikai svarbi vaizdinė dalis. Prisimenu „Pain Nail“ performansą – kolektyvas grojo viename iš Lashishos organizuotų renginių. Jų pasirodymo metu kaip vaizdinė priemonė buvo pasitelktas vaizdo įrašas, kuriame ant kėdės sėdinti moteris lėtai pjaustė savo kūną ir gesino į jį cigaretes. Toks vaizdas netraukia tapti šios scenos dalimi. Vizualinis identitetas lemia moterų (ne)įsitraukimą.“
Išsakytai pozicijai pritarė metalo žanrui atstovaujanti L. Vaštakaitė, bet taip pat pateikė ir dar keletą priežasčių: herojų nebuvimas bei daug fizinių jėgų reikalaujantis muzikos pobūdis – dėl to merginos nesiryžta sukti į sunkiąją muziką. „Mergina, norinti pradėti groti roko ar metalo muziką, neturi herojų, nėra į ką lygiuotis. Visos kultinės žanro figūros – „Metallica“, „Rolling Stones“ ir t. t. − yra vyrai. Rockstaras yra pabrėžtinai vyras. Vos porą moterų būtų galima laikyti žvaigždėmis, bet, lyginant su vyrais, jų šlovė gana nedidelė. O paauglystėje, neturėdama į ką lygiuotis, susiduri su savotišku barjeru, – mintimis dalijasi Lina ir priduria: – Kodėl metalo muzikoje turime mažai moterų? Nemanau, kad dėl to kalti vien tik kažkokie stereotipai. Metalas reikalauja daug fizinių jėgų, pvz., headbanginimai, aktyvus judėjimas scenoje ir panašiai. Ši muzika labai sportiška, reikalaujanti daug fizinės jėgos. Po koncerto jautiesi tarsi nubėgęs 10 km krosą, visas šlapias nuo praikaito. Manyčiau, tokios perspektyvos pernelyg nežavi moterų.“
Kalbant apie improvizacinę muziką Lietuvoje, pasak aktyviai šiame žanre kuriančios M. G. Pelegrimaitės, tikėtina, kad mažesnį merginų susidomėjimą lemia drąsos stoka. „Jaučiasi, kad improvizacinėje muzikoje daugiau vyrukų, bet negaliu pasakyti kodėl. Lyg ir niekas aplink nesako, kad vyrukai stipresni, kad vyrukai geriau groja ar panašiai. Galbūt merginoms dažniau trūksta pasitikėjimo savimi, jos labiau bijo susimauti. Mano manymu, charakterio savybės gali lemti (ne)įsitraukimą“, – spėlioja Mėta.
Lietuvoje ilgą laiką improvizacinėje bei laisvojo džiazo muzikoje moterų iš esmės nebuvo. Tai buvo išskirtinai vyriškas laukas. Tačiau pastaruoju metu jų daugėja. Antai įvairiuose kolektyvuose aktyviai groja iš džiazo atėjusi gitaristė K. Indriliūnaitė, į eksperimentus noriai įsitraukia jaunosios kompozitorė J. E. Šedytė ar atlikėja G. Preisaitė. Kas lemia tokius pokyčius?
„Manau, tai susiję su pokyčiais mokslo institucijose. Antai Liudo Mockūno inicijuota šiuolaikinės ir improvizacinės muzikos magistro programa gyvuoja ketverius ar penkerius metus. Prasidėjus šioms studijoms, visi pradėjo viešai koncertuoti, egzaminai tapo atviri visiems. Džiazo katedroje to nebuvo. Mokiausi joje ketverius metus ir tik vieną kartą koncertavau viešai. Per dvejus magistro metus pamilau koncertavimą gyvai, įgavau pasitikėjimo ir drąsos. Tad mano atveju neabejotinos įtakos turėjo L. Mockūno veikla“, – aiškina M. G. Pelegrimaitė.
Apie milžinišką drąsos svarbą kalba ir R. Buivydienė: „Sudarinėdama leidinius vis pastebiu, kad moteris, o ir vyrus, tenka įkalbinėti, nes žmonės nepasitiki savim, sakosi nepasiekę tam tikro lygio ar techniškai ko nors neišmanantys. Dažnai gaunu atsakymą: ačiū, bet ne, dar palauksiu. Tačiau, kaip rodo patirtis, jei tie žmonės išdrįsdavo, tai susilaukdavo didelio palaikymo ir motyvacijos toliau dirbti.“
Tačiau drąsą imtis kūrybos gali pritemdyti skaudžiai kūrybinį sektorių palietusi Covid-19 pandemija. Kuruodama industrinės kultūros programą „Matters“ D. Pupkevičiūtė pastebėjo, kad viruso sukelti neigiami padariniai galėjo neproporcingai sunkiai užgriūti moterų pečius. „Dirbdama su kvietimais „Matters“ programai pastebėjau, kad moterys kūrėjos neproporcingai nukentėjo nuo pandemijos. Tarp aplikuojančių žmonių buvo daug rašančių, kad nebeturi užsakymų ir t. t. Bet ypač klaikių istorijų gavau būtent iš moterų. Viena neteko studijos, kita namų, dar viena ir studijos, ir darbo. Daugelio vyrų žinutėse buvo rašoma: dirbu iš namų ir turiu daugiau laiko muzikai. Moterims buvo sunku užsiimti kūryba namuose, nes reikėjo rūpintis vaikais“, – pasakoja Daina.
Kvotų viltys ir baimės
Vienas daugiausiai dėmesio susilaukiančių moterų įsitraukimo didinimo būdų – kvotos. Šia priemone siekiama paspartinti lyčių lygybę užtikrinantį dalyvavimą ir atstovavimą, nustatant apibrėžtą vietų, kurias turi užimti moterys arba vyrai, skaičių ar procentą. Tokios kvotos gali būti įtvirtintos įstatymais arba savanoriškos. Chrestomatinis tokio moterų įgalinimo pavyzdys dar 1994 m. Belgijoje įsigaliojęs vadinamasis Tobback-Smet Act, numatęs, kad partijų rinkiminiuose sąrašuose būtų bent trečdalis moterų. Panašių teisės aktų ar iniciatyvų apstu. Štai 2020 m. Europos Komisija pristatė Lyčių lygybės strategiją, į kurią įtraukta direktyva dėl lyčių kvotų biržinių bendrovių valdybose. Kvotų vėjai neaplenkia ir muzikos industrijos. 2018 m. 45 pasaulio muzikos festivaliai paskelbė sieksiantys vienodo moterų ir vyrų skaičiaus festivalių atlikėjų sąrašuose, diskusijose ir kt. veiklose. Bet ar kvotos pajėgios sumažinti vyraujančią atskirtį tarp vyrų ir moterų muzikos industrijoje ir padaryti taip, kad Rokenrolo šlovės muziejuje būtų daugiau nei 8 proc. moterų?
„Vakarų Europoje šia kryptimi labiau dirbama. Bet mūsų, MIC’o, patirtis kiek kitokia. Išskyrus keletą nišų, iš esmės moterų yra dauguma, ir vadovaujančiose pozicijose matome daug moterų. Daug kas kalba apie kvotas, bet koks jų poveikis, manyčiau, dar per anksti atsakyti, nes tai gana nauja iniciatyva“, − aiškina savo požiūrį R. Buivydienė.
Teigiamą kvotų įtaką didinant moterų įsitraukimą mato D. Pupkevičiūtė, tačiau pabrėžia ir dar vieną ne mažiau svarbų aspektą – būtina keisti muzikos edukaciją, kurios epicentru vis dar išlieka klasikinės muzikos kompozitoriai. „Palaikau kvotų idėją. Renginių organizatoriai ir kiti industrijos veikėjai turėtų tai matyti kaip vieną iš būdų įtraukti nepakankamai reprezentuojamas grupes. Kvotos galėtų padėti kovoti su įdiegtais stereotipais, pvz., kad mergaitė turi būti kukli. Tačiau nereiktų užmiršti muzikos edukacijos. Būtų labai naudinga vaikams pristatyti nišinius žanrus. Prisimenu savo muzikos pamokas mokykloje – vien Beethovenas ir kiti klasikai. Bet mokydamasi Danijoje pamačiau kitą sistemą. Klausydavome roko muzikos, kurią lygiai taip pat analizuodavome natomis. Edukacija taip pat gali padėti atverti platesnius laukus, paskatinti įsitraukimą“, − mintimis dalijosi D. Pupkevičiūtė.
Teigiamų kvotų aspektų mato ir kitos dvi pašnekovės – M. G. Pelegrimaitė bei L. Vaštakaitė, tačiau taip pat pastebi, kad iš pirmo žvilgsnio graži užmačia gali turėti ir neigiamų pasekmių. „Festivaliuose, jei kvota suprantama kaip pusė moterų kolektyvų, pusė vyrų, tai atrodo gražiai. Bet jei būtų reikalaujama, kad grupę sudarytų 50 proc. moterų ir 50 proc. vyrų, manyčiau, būtų pernelyg radikalu. Grupės, kurios norės patekti į festivalį, bandys tarsi dirbtinai ieškoti moters. Man asmeniškai būtų nesmagu, jei mane imtų į kolektyvą vien todėl, kad esu mergina. Todėl bijau, kad su kvotomis dėmesys gali nukrypti ne į žmogaus kūrybinę raišką, bet tiesiog į lytį“, – atsargią poziciją dėsto Mėta.
Panašaus požiūrio laikosi ir Lina: „Kultūrinis išauklėjimas, kad mergaitės mažiau ryžtasi rizikuoti ir pan., labai tvirtai išsišaknijęs. Man pačiai buvo sunku per tai perlipti, gal netgi nesu perlipusi. Kvotos, iš vienos pusės, gražu ir tikrai gali paskatinti įsitraukimą, kita vertus, kai kurie gali kviesti moteris tik tam, kad patektų į festivalį. Gali nukentėti ir atliekamos muzikos kokybė, jei festivalis ims grupes tik dėl to, kad reikia panų, ignoruodami kokybės faktorių. Klausytojui juk nesvarbu socialiniai aspektai, jis tiesiog nori gauti kokybišką produktą. Klausytojas, susidūręs su prastos kokybės moterų kolektyvu, paskui ims sakyti, kad štai bernai tai pavarė, o merginos šiaip sau.“
Stereotipai ir įvaizdis
Lyčių studijose daug kalbama apie stereotipizavimą. Trivialūs pasakymai, kad vyrai neverkia, o moterys yra trapios tėra vieni iš stereotipų, kuriais bandoma generalizuoti ištisas visuomenės narių grupes. Žvelgiant į muzikos pasaulį, ypač plačiai akademinėje plotmėje yra aptartas „vyriškų“ ir „moteriškų“ instrumentų kategorizavimas. Muzikologė Rita Steblin puikiai tai atskleidė per XV a. italų skulptoriaus Lucos della Robbios darbus. Tačiau ne tik lytimi grįsta instrumentų taksonomija, bet ir įvairūs pasakymai, kad vyrai geriau groja ar kad scenoje trapi moteris kuria sunkią garso sieną, yra etikečių klijavimo pavyzdžiai. Ką apie tai sako mūsų pašnekovių patirtis?
Džiaze bene labiausiai paplitęs moters vokalistės įvaizdis, tačiau, kalbant apie stereotipus, kaip savikritiškai pastebi Mėta, tam tikri mąstymo modeliai gali pasireikšti ir pačių moterų galvose: „Džiaze daugelis merginų yra vokalistės ir tik retesniu atveju jos improvizuoja. Man pačiai būna, kad klausausi laisvosios muzikos, ir tik vėliau sužinojusi nustembu, kad groja mergina, Taigi stereotipų galima ir savyje atrasti.“
Taip pat M. G. Pelegrimaitė pastebi, kad kolektyvai dažniau buriasi vien iš vaikinų arba vien iš merginų, o ne būna mišrūs. „Būtų įdomu sužinoti, kodėl taip vyksta, nes, regis, nėra sunku rasti instrumentininkių. Galbūt tai lemia tarpusavio bendravimo ypatumai?“ − svarsto Mėta.
M. G. Pelegrimaitės pastebėjimui pritaria ir L. Vaštakaitė. Pasak pašnekovės, all female grupių metalo scenoje daugiau nei tų, kuriose greta vyrų matytume moterį. Tęsdama kalbą apie stereotipus Lina pabrėžia meistriškumo, vertės įrodymo faktorių, kuris padeda atsikratyti stereotipų. „Aš pati nesu susidūrusi su stereotipais. Gal tik pačioje grupės pradžioje. Kadangi Lietuvos metalo istorijoje moterų buvo labai mažai, klausytojai buvo nepratę ir galvodavo, kad štai boba prie mikrofono, tai jau nieko gero nebus. Žinoma, tuo metu ir mano pačios įgūdžiai dar buvo silpni. Bet ilgainiui, kai klausytojai vis labiau mane pažino, tų stereotipų neliko. Net atvirkščiai, dabar labiau palaiko nei vaikinus frontmenus. Peržengus vadinamąjį pain level, tave pradeda kitaip vertinti“, – įžvalgomis dalinasi Lina.
Ji išskiria įvaizdžio sunkiojoje muzikoje problemą – perdėtą seksualizavimą. „Nors metale daugėja moterų, jos tarsi save įstato į per daug suseksualintą vaidmenį, pvz., būtinai rengiasi aptemptais odiniais rūbais. Ši muzika nėra milžiniškus pinigus kraunanti sritis, kur ateitų prodiuseris ar vadybininkas ir primygtinai nurodytų, kaip rengtis, todėl būčiau linkusi manyti, kad pačios moterys tai pasirenka ir mano, kad taip atrodyti yra visai cool. Žinoma, metalo subkultūroj didžioji dalis klausytojų yra vyrai. Taip rengdamasi tampi paklausi prekė, todėl merginos su tuo žaidžia, nors tai neprideda nei garbės, nei padeda kurti moters kaip stiprios instrumentininkės ar vokalistės įvaizdžio. Priešingai, tai veda į savotišką moterų skirstymą – seksualias ir neseksualias.“
Nekonvencinės elektroninės muzikos lauke stipriai seksualizuotas moters įvaizdis nedominuoja, tačiau moterį sudaiktinančių vaizdinių netrūksta, o ir trivialių klišių apie moters trapumą ar švelnumą išvengti nepavyksta. „Eksperimentinės elektronikos scenoje išskirtinai seksualizuoto įvaizdžio nepastebėjau. Ši scena − labiau andergraundas, todėl joje galimai yra daugiau laisvės, mažiau poreikio kurti kažkokį įvaizdį. Kita vertus, pvz., power electronics scenoje matau daug moterį objektifikuojančių vaizdinių. Prisimenu vieną renginį Helsinkyje, kurio metu nebuvo malonu žiūrėti į bondažo ar sado-mazo scenas, kurių objektais buvo būtent moterys. Vienintelis atsakymas tokiems dalykams – savo buvimu kurti alternatyvą. Be to, mano atveju seksualiai rengtis neatrodytų labai geras sprendimas, nes į sceną lipu pagroti noise’o, padaryti triukšmo ar pagroti ką nors labai liūdno, o ir tokių rūbų nelabai turėčiau, – pasakoja Daina ir priduria: – Vis dar yra įsitikinusių, kad moteris – švelnioji lytis ir išskirtinio triukšmo nepadarys. Bet įvaizdžiai dažnai naudojami siekiant pritraukti tam tikrą publikos dalį ir nemaža dalimi atspindi vyraujantį visuomenės požiūrį – mūsų reikalas turėtų būti juos pakeisti.“
Kiek plačiau į įsišaknijusią problemą pažvelgia Radvilė, prabildama apie visuomenėje gajų tam tikrų darbų ar prievolių priskyrimą būtent moterims. Tai mažina jų įsitraukimą ne tik į muzikos industriją, bet ir į kitas sritis. „Aš nesu atlikėja, bet esu šalia šių procesų. Ir jei esi mama, turi vaikų ir dar, neduokdie, neišeini motinystės atostogų, o aktyviai dirbi toliau, tai tu esi visiškam užriby ir net neturi su kuo pasikalbėti. Iššūkių atsiranda, kai eini ne taip, kaip visuomenė norėtų. Kitiems atrodo neatsakinga palikti kūdikėlį artimiesiems ir išvykti į komandiruotę, bet taip pasielgus niekas nesugriūna, gali daryti dalykus, kurie tau atrodo svarbūs. Jei klausysi tik masių, tai kažin ar kas nors iš to gims, – pasakoja Radvilė. – Aš turiu nuolat kautis ir įrodinėti, kad kažką suprantu, kad man tikrai pavyks, kad suderinsiu visas savo gyvenimiškas pareigas. Kaip rodo patirtis, moterys, kurios ryžtasi ko nors imtis, pasiekia labai daug. Norisi padrąsinti kūrėjas. Labai laukiu geresnių laikų, kai moterų nereikės su žiburiu ieškoti ir įtikinėti, kad viešintų savo kūrybą.“