„Ambulance on Fire“: ironiškos jausmų improvizacijos
- 2021 m. vasario 25 d.
Kalbino Justina Paltanavičiūtė
„Ambulance on Fire“ – naujai užgimęs alternatyvios elektroakustinės muzikos duetas, jungiantis skirtingas muzikines bei jausmines patirtis. JŪRA ELENA ŠEDYTĖ (balsas, elektronika, klavišiniai) ir MĖTA GABRIELĖ PELEGRIMAITĖ (fleita, bosinė gitara, efektai, balsas) kūrybines jėgas surėmė ne pačiu tinkamiausiu metu debiutui – įsibėgėjant antrajai karantino bangai. Tačiau „MAMA studios“ filmuotas pirmasis jų bendro darbo rezultatas sulaukė daug dėmesio. Padedamos bičiulių įsteigtos leidybinės kompanijos „Future Sound Scientists“, balandį jos planuoja išleisti pirmąjį albumą, o jeigu koncertuoti gyvai galimybių artimiausiu metu nebus, sako turinčios idėjų ir originalioms virtualių pasirodymų formoms.
Kaip prasidėjo jūsų kūrybinis bendradarbiavimas?
Jūra: Dar studijuodama bakalaure, pradėjau domėtis laisvąja improvizacija – ten ir susijungė mūsų su Mėta keliai. Improvizuojančių studentų bendruomenė nebuvo didelė, tad susidraugavome dalyvaudamos bendroje ansamblinėje veikloje – subūrėme grupę, kuri vadinosi „One Two Free“. Turėjome ir trečią kolegę, bet grupė iširo, o mes su Mėta norėjome kūrybinę veiklą tęsti toliau, tik muzikos charakterines savybes natūraliai nukreipėme šiek tiek kita linkme.
Mėta: „One Two Free“ buvo improvizacinė grupė, be jokių paruoštukų – tokia buvo mūsų idėja. O vėliau, besidalydamos patirtimi ir klausoma muzika, sugalvojome, kad viską reikia apjungti, nes Jūra turi stiprų kompozicinį pagrindą, o aš – improvizacinį. Man atrodo, kad išėjo labai geras combo, nes nejungiame kompozicijos ir improvizacijos, bet kompozicinis procesas vyksta per improvizaciją, grojant išlieka ir šiek tiek eksperimento.
„Ambulance on Fire“ – taip vadinasi ne tik duetas, bet ir viena iš jūsų kompozicijų. Kaip atsirado pavadinimas?
Mėta: Prieš kurį laiką Jūrą pakvietė koncertuoti „Empty Brain Resort“, ji pasiūlė man prisijungti, ir nusprendėme, kad tai galėtų būti labiau apibrėžta mūsų ilgai planuoto kūrybinio bendradarbiavimo pradžia. Savaitę susitikinėjome intensyvioms kūrybos sesijoms – improvizavome, ieškojome. Tekstas „ambulance on fire, calling the police“ irgi buvo Jūros improvizacija. Taip atsirado skečas, o paskui ir pats kūrinys. Pamažu ėmėme galvoti, kad, jeigu jau kartu darom įrašus, reikėtų savo kolektyvą įprasminti pavadinimu, ir nusprendėme, kad „Ambulance on Fire“ visai tiks.
Jūra: Svarbu paminėti, kad mūsų dueto pavadinimas, kaip ir kūrinys, nurodo ir kitą kūrybos plotmę, kuri mums svarbi, – tai atmosferinis emocinis krūvis, kurį savo muzikoje bandome sutelkti. Ganėtinai šaržuota ir ironiška frazė „ambulance on fire“, kuri paskui išsitęsė į „calling the police“, atspindi mūsų norą sureikšminti muzikoje kuriamos nuotaikos svarbą. Tą ironiją galima girdėti ir kituose mūsų kūriniuose, kur ji skleidžiasi punk ar techno muzikai būdingais elementais, akcentuotais fleitos garsais. Galiausiai supratome, kad viena pagrindinių „Ambulance on Fire“ semantinių prasmių yra dažnai patiriamas emocinis-psichologinis būvis, kurį sunku išreikšti žodžiais, – muzika, manau, jį pavyksta atspindėti geriau.
Minite šaržą ir ironiją. Kuo jums tai svarbu?
Jūra: Ironija žmogui gyvenime neprošal. Socialiniuose tinkluose vis matau tokį paveiksliuką, kuriame žmogus ramus sėdi ant sofos, o aplinkui viskas dega. Jis labai gerai atspindi realybę: kartais sunku suvaldyti viską, kas vyksta aplink, bet į situacijas vis tiek bandome žvelgti šaltais nervais ir galiausiai viskas baigiasi taip, kaip turi baigtis. Manau, kad mūsų muzikoje ironija ir sarkazmas skleidžiasi žaismingai. Pavyzdžiui, ritminiam pagrindui naudojame senus „Yamaha“ sintezatorius, kurie kartais skamba juokingai, bet mus įkvepia kurti ir į muzikinius įrankius žiūrėti rimčiau bei kūrybiškiau.
Mėta: Aš tiesmukiau pasakysiu. Mano literatūros mokytoja mokykloje mokėjo gražiai papasakoti apie kūrinius. Pamenu jos frazę apie B. Sruogos „Dievų mišką“: „Tai pavyzdys, kai yra taip sunku, kad vienintelis būdas išgyventi yra pasitelkti juoką.“ Mūsų kūriniuose ironija, akivaizdesnė žodiniuose tekstuose, tarsi ir slepia emocinį krūvį, nes kai kuriuose gabaluose yra tikrai nelengvų psichologinių būsenų. Jūros minėti sintezatoriai yra kaip žaisliniai, jų skambesys „plastikinis“, bet mes tai žinome, o žinodamos galime tuo plastikiniu garsu manipuliuoti.
Jūra: Iš tiesų įdomu susimąstyti, kokie būtent elementai mūsų muzikoje perteikia ironiją. Tai ne vien mūsų pasirinkti instrumentai – pasitarnauja ir elektronika, jos efektai, svarbu ir kokį charakterį suteikiame muzikinėms frazėms. Pavyzdžiui, fleitos garsai kūrinio pradžioje gali skambėti labai linksmai, bet vėliau, įgaudami pagreitį, sukuria kitokią dramaturgiją ir kitokį emocinį krūvį.
Mėta: Viename gabale panaudojame didžėjų pamėgtą triuką – ritminė linija staiga nutyla ir po pauzės atgyja vėl. Čia galima išvesti paralelę su emocijomis: būna, nesiseka ir jautiesi blogai, o paskui staiga sugebi blogas emocijas paleisti – nu ir pašokam, išsilaisvinam! Nors gal tai skamba šiek tiek magiškai.
Jūra: Sarkastiškų elementų mūsų muzikoje tikrai nemažai, bet jie naudojami su saiku – mes galvojome, kur juos įkomponuoti, kiek ilgai jie turėtų skambėti, kad juoko nebūtų per daug, nes mums norisi kalbėti ir apie rimtus dalykus – bendražmogiškus, empatiškus.
Svarbiau reflektuoti savąsias psichologines būsenas ar atitinkamas sukelti klausytojui?
Mėta: Aš manau, kad komunikacija su publika yra kompleksiška: norisi atiduoti ir savo emocinį krūvį, kažkiek apsinuoginant tekstuose, nebijant klausytojui parodyti, kad ne jis vienas jaučia vieną ar kitą emociją. Toks atsivėrimas jį gali paveikti ir įgalinti suprasti, kad tam tikrais jausmais ir patirtimis mes galime dalintis, tai sukuria ryšį. Kai tekstą papildo muzika, kurianti tam tikrą atmosferą, žodis tampa paveikesnis, tuomet lengviau pagauti emociją. Manau, kad mūsų tikslas yra dalinti savo emociją klausytojui ir pakviesti jį pajusti tą patį.
Jūra: Papildysiu, kad per muziką svarbu deklaruoti ir idėją, jog emocinė žmogaus būsena yra labai svarbi, nes per ją galima pajusti laisvę ir išdrįsti parodyti, koks savitas gali būti. Šį momentą atspindi improvizacinės detalės, kurioms erdvės kūryboje taip pat paliekame, nes jausti tai, ką jauti, ir daryti tai, ką darai visa esybe, irgi yra tam tikras žinutės skleidimas.
Mėta: Šalia emocinio krūvio, turime labai platų muzikinių inspiracijų ratą. Yra toks paveiksliukas, kur J. S. Bachas su 2Pacu suduria respektus, tai viduje yra panašus jausmas: galiu klausytis J. S. Bacho, tuomet techno, tuomet trepo ir taip toliau. Kūryboje nebijome skirtingų stilių inspiracijų ir eksperimentavimo jas jungiant.
Jūra: Jos atspindi žmogaus įvairiapusiškumą. Šiandien nėra jokio reikalo užsidaryti į kažkokį žanrinį vienalytiškumą.
Mėta: Bandome rasti vietos viskam: laisvė į vieną darinį sudėti tai, kas mums patinka, nors iš pažiūros ir nesuderinama, yra vienas iš mūsų kūrybos motyvų.
Muzikantai kartais sako, kad įsikvepiant iš kitų muzikos iškyla pavojus kopijuoti. Ką apie tai manote?
Jūra: Tame pačiame kūrinyje galima įžvelgti daugybę skirtingų dalykų, kurie įkvepia – nuo mažiausio muzikinio elemento iki sukuriamos atmosferos. Vienas kūrinys gali įkvėpti kurti visai kitokio, nei yra pats, stiliaus muziką, o gali tiesiog sužadinti tam tikrą energiją ir skatinti eiti daryti tai, ką nori daryti. Muzika savyje talpina daugybę elementų, tad ir jos paveikumo kryptis kaskart vis kitokia.
Mėta: Norėdamas kažką sukurti, pirmiausia turi išmokti kalbą ir žodyną, o to mokaisi iš jau sukurtų dalykų, dažniausiai tų, kurie tau patrauklūs. Be to, yra tokia teorija, kad viskas jau sukurta, tad negalima tikėtis, kad staiga imsi ir iš nieko sukursi kažkokį naują ir negirdėtą dalyką, ypač dabar, kai muzikos sklaida yra neapsakomai greita. Man atrodo, kad kūryba yra tam tikras inspiracijų derinys, kylantis ne tik iš kūrėjo vidaus, bet ir iš jo aplinkos.
Jūra: Manau, dėsninga, kad kūryba kultivuoja kūrybą, energija kultivuoja energiją, gyvybė kuria gyvybę. Gal tai skamba filosofiškai ir abstrakčiai, bet man atrodo, kad egzistuoja nenutrūkstama varomosios jėgos grandinė – juk šiuolaikinius kompozitorius vis dar įkvepia ir Bachas, ir Renesanso muzika, ir folkloras.
Mėta: Laisvojoje improvizacijoje atlikėjas privalo būti lankstus – kaupti žodyną, išreikšti savo mintis muzikiniais garsais ir sugebėti prisitaikyti skirtinguose improvizaciniuose kontekstuose. Daug kas, klausydamas tokios muzikos, mano, kad grojama bet kas, ir vaikas taip galėtų, bet iš tiesų, atmetus pirminį emocinį įspūdį, laisvoji improvizacija yra labai kompleksiškas reiškinys. Jei nori būti laisvas, turi labai gerai žinoti, kaip veikia tavo instrumentas, kaip juda tavo pirštai, kas keičiasi tavo viduje. Net ir ta laisvoji improvizacija yra pilna inspiracijų iš kitur.
Jums svarbi komunikacija su klausytoju. Kaip grįžtamąjį ryšį gaunate dabar?
Mėta: Maloniausia yra justi energijos apykaitą, kuri dabar dabar vyksta skaitmeniniu būdu. Po koncerto vaizdo įrašo transliacijos sulaukėme daug komentarų iš daugiau ar mažiau pažįstamų žmonių, tad komunikacija vis tiek vyksta ir ji mus motyvuoja judėti pirmyn.
Jūra: Tas pasidalintas vaizdo įrašas kol kas buvo didžiausias mūsų viešas pasirodymas, bet socialiniame tinkle jis pasiekiamas bet kuriuo metu. Dabar jau bandome po truputį planuoti ateitį – rašome laiškus festivaliams, koncertų organizatoriams, labai laukiame momento, kai galėsime koncertuoti gyvai. Bet turime ir idėjų, kaip savo kūryba pasidalinti virtualiai, jeigu ši padėtis užsitęs labai ilgai. Labai džiaugiamės savo koncerto vizualizacija, kurią atliko Simonas Nekrošius – jo interpretacija gražiai susienergizavo su mūsų muzika.
Abi aukštąjį išsilavinimą įgijote akademiniuose kontekstuose – Jūra baigė kompozicijos studijas, Mėta – laisvosios improvizacijos. Ar šalia „Ambulance on Fire“ vystote ir akademinės muzikos liniją?
Jūra: Aš ją vystau gana aktyviai. Kurį laiką jaučiausi apsinuodijusi akademiškumu, todėl išvykau studijuoti į Kopenhagą – tiesiog pamačiau, kad supratimas apie akademinę muziką toje įstaigoje, kurioje mokiausi, formuojamas ne visai taip, kaip norėčiau. Bet pabėgusi suvokiau, kad mano akademiniai įgūdžiai labai praverčia ir kuriant performatyviąją muziką ar improvizuojant, nes svarbu žinoti, kaip užrašyti savo mintis, kaip komponuoti muziką, kai ją atlieku pati ir noriu, kad interpretuotų kiti. Mano akademinė kūryba, praturtinta kitokiomis muzikinėmis patirtimis, įgauna naujas formas.
Mėta: Mano santykis su akademine muzika irgi vis dar gyvas. Šie metai pirmieji be jokio mokslo, tad gana sunku atsirinkti, kam skirti daugiausia dėmesio praktikuojantis. Dažnai groju Bacho kūrinius ar džiazo transkripcijas dėl techninių aspektų arba todėl, kad tai man malonu. Studijuodami su saksofonininkais Arminu Bižiu ir Matu Samulioniu susibūrėme į trio, bet neturime pavadinimo ir nepradėjome koncertuoti kaip ansamblis, tiesiog kartu maloniai dirbosi, tad nusprendėme varyti toliau. Rudens pradžioje dar spėjome išvažiuoti į kūrybinę rezidenciją Druskininkuose – ieškojome kūrinių, ruošėme programą. Dabar koncertinės veiklos yra sustojusios, tad daugiausia laiko būnu pati su savimi – groju ir ieškau.
Esat minėjusios, kad susipažinote dainuojamosios poezijos aplinkoje. „Ambulance on Fire“ muzika nuo šio žanro ganėtinai nutolusi, tačiau jūsų tekstai – ryškūs ir poetiški, nors ir labai trumpi.
Jūra: Dainuojamoji poezija man buvo daugiau popamokinė veikla nei svarbus kūrybinio gyvenimo etapas. Tuo metu dar mokiausi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, su bendraklasiais subūrėme grupę ir mums visai gerai sekėsi. Bet paskui pamatėme, kad šioje terpėje nesijaučiame laisvai ir pasukome kitais kūrybiniais keliais. Šio trumpo kūrybinio epizodo nesureikšminčiau, bet smagu jį prisiminti, nes tuomet sutikau įdomių žmonių – tarp jų ir Mėtą.
Mėta: Man irgi buvo smagu, nes tai buvo galimybė koncertuoti neakademiniame kontekste, save išreikšti kitaip. Bet dainuojamosios poezijos atsikandau pakankamai ir pamačiau jos bukąją pusę. Man atrodo, kad tie tekstai retai būna gilūs ir išjausti, muzika dažnai tik kažkoks kamšalas – joje mažai grynumo. Tekstas yra svarbus kūrinio elementas, tad man visą gyvenimą kirba klausimas, kaip išvis kažkas parašo žodžius dainai. Kaip padaryti, kad neskambėtų lėkštai? Kiek teksto turi būti, kokiomis proporcijomis su muzika? Bet tekstas, kurį parašiau „Ambulance on Fire“, tiesiog atėjo be jokio galvojimo ir nugulė užrašų knygutėje, visai ne kaip dainos žodžiai, veikiau kaip pojūčių ar emocijų užrašas. Galiausiai, vienos repeticijos su Jūra metu, išsitraukiau užrašafkę – gal čia kas yra? Paskui Jūra dainuodama jį labai gražiai apžaidė ir, panaudodama savo technikas, įprasmino kitaip.
Jūra: Tekstą bet kokiu atveju reikia kažkaip suinterpretuoti, pajausti, kaip jis suskambėtų muzikaliai. Tad teksto atžvilgiu esame gana išrankios.
Koncerto vaizdo įraše figūruoja ir dar vienas grupės „veikėjas“ – medinis greitosios automobilis, kurį pagamino Mėtos brolis. Kaip jis atsirado?
Jūra: Ekspromtu. Mes esame improvizatorės, tad mėgstame spontaniškai gimstančius dalykus.
Mėta: Norėjosi kažkaip įjaukinti tuščią studiją – toje erdvėje turėti kažką savo.
Jūra: Ir suteikti savo grupei vizualinį pavidalą. Jis įlieja ironijos ir žaismingumo ir į mūsų pasirodymą, ir į visą atmosferą. Į kiekvieną koncertą jo tikriausiai nesivežiosime, bet jis svarbus kaip talismanas, ženklinantis mūsų pradžią, tad vizualikoje įvairiomis formomis tikriausiai figūruos ir toliau.
Mėta: Vienoje vaizdo įrašo vietoje pasigirsta greitosios sirenos, Simonas toje vietoje su analogine kamera padarė montažą – įfilmavo mūsų talismaną lyg važiuojantį. Norisi Simoną paminėti kaip kolegą, draugą ir palaikytoją, kaip ir garso režisierių Vytautą Bedalį, kurio subtili muzikos pajauta mums labai imponuoja.
Jūra: Jų abiejų indėlis mums svarbus ne tik technine, bet ir psichologine prasme – palaikymas ir pagalba padeda ruoštis albumo išleidimui.
„Ambulance on Fire“ pasirodymą galite pasižiūrėti paspaudę čia.
