Daina Dieva – betylėse erdvėse
- 2021 m. sausio 18 d.
Kalbino Julija Selezniova
Garso menininkė Daina Dieva jau kelerius metus tyrinėja triukšmo poveikį žmogui, gamtai. Lapkričio pabaigoje pasirodžiusios „betylės erdvės“ atgijo ir parodos pavidalu Kauno galerijoje „Meno parkas“ bei tapo pretekstu mąstyti apie triukšmo ir ekologijos temų sankirtą. Apie tai, kas telpa betylėse erdvėse, kalbuosi su garso ir performanso menininke, tarptautinio performanso meno festivalio „CREATurE Live Art“ bendraįkūrėja, industrinės kultūros programos „Matters“ kuratore ir antropologijos asociacijos „Anthropos“ nare Daina Dieva.
2020-ųjų pradžioje Kauno menininkų namuose vyko diskusija apie ekologines meno praktikas šiuolaikiniame mene. Ten sakei pastaruoju metu daugiausia kurianti garsą, nes garsas – fizine prasme tvariausia meno praktika. Lapkričio pabaigoje „Meno parke“ vykusios parodos „betylės erdvės“ anotacijoje užsiminei apie patirtį, tapusią pretekstu fiksuoti aplinkos garsus, bandyti suvokti triukšmo poveikį aplinkai. Ar galėtum apie tai papasakoti kiek plačiau?
2018 m. viename miške Vokietijoje vykdžiau lauko tyrimą magistriniam darbui, ir, kai dabar atsigręžiu į tą akimirką laiko juostoje, suprantu, kaip ji sukrėtė ir nulėmė visas mano ligšiolines praktikas ir pasirinkimus. Ta patirtis esmiškai pakeitė tai, kaip įsivaizduoju savo vaidmenį ir vieno asmens sprendimų poveikį globaliems procesams. Supratau, kad ramiai rūšiuoti šiukšles, skaityti apie klimato kaitą ir mylėti gamtą iš tolo nepakanka. Man nepakanka.
Su triukšmu – triukšmo percepcijomis ir poveikiais – dirbu nuo 2012 metų – tada su duetu „Lapot“ išleidome labai triukšmingą albumą „Igneous Corrosion“. Triukšmas mane domina iki šiol – įdomu kurti drone’o bangas ir noizą, klausyti, kaip milžiniškos triukšmo sienos įveda į meditatyvų būvį, kaip noizas atspindi žmogaus būklę šiuolaikybėje – kažkokią perteklinę niekumą, suvokti gaudžiančius miestus, nesibaigiančio gaudesio reikšmę, poveikį žmogaus, įstrigusio mieste, psichiniam ir fiziniam kūnui. Manau, kad nuo minėtojo tyrimo pakito mano žvilgsnio kryptis – nuo žmogaus žvilgsnis persikėlė į visus kitus kūnus, lygiavertiškai veikiančius šio pasaulio ekosistemoje, ir savo veikimu įgalinančius žmogaus egzistavimą Žemėje.
Visa tai, ką ir kaip dabar darau garse ir savo organizavimo, kuravimo ir edukacijos praktikose, siejasi ar veikiau persipina su tuo, kuo toliau užsiimu antropologijoje, susitelkdama į afektą ir katastrofas, paramos tinklus ir decentralizuotą organizavimąsi, regeneracines praktikas ir klimato teisingumą. Kita vertus, kelias, kurį pasirinkau antropologijos srityje, ir tai, ką renkuosi problematizuoti, didele dalimi inspiruotas idėjų ir susidūrimų, kurie anksčiau buvo mano kūrybinės praktikos dalis, o mano kūrybinė praktika visų pirma atsiremia į mano asmeninį naratyvą. Taigi patirtys, susidūrimai ir jausmai tampa medžiaga tam, kas įgauna garso, performanso ar video formas. Viskas persipina. Klimato krizės temą dažnai lydi „ekologinio nerimo“ ar „ekologinio gedulo“ sąvokos. Pastaroji man primena plačiai aptariamą penkių gedulo stadijų (neigimo, pykčio, derybų, depresijos ir susitaikymo) teoriją, pasiūlytą psichologės Elisabeth Kübler-Ross. Kaip manai, koks yra meno vaidmuo stengiantis susitaikyti su klimato krize?
Nežinau, tiesą sakant. Susitaikymo su klimato krize neieškau, gal todėl, kad susitaikymo pozicija man atrodo gana pasyvi, o dabar, mano galva, reikia aktyvaus veiksmo. Mano galvoje sukasi gana praktiški klausimai, pavyzdžiui, antropologiniame tyrime šiuo metu susitelkiu į maisto saugumo klimato katastrofoje klausimą. Meniniu tyrimu, kuris yra „betylių erdvių“ pagrindas, taip pat nesiekiau susitaikymo. Girdint, kokiu mastu antropogeninės kilmės triukšmas dominuoja nuo urbanistinių centrų nutolusiose vietovėse, kaip įvairiose vietovėse mąžta paukščių ar įvairių vabzdžių keliamas triukšmas, klimato krizės poveikis patiriamas kūniškai. Galbūt toks patyrimas yra paveikesnis nei aibė straipsnių klimato krizės tema ar tekstai apie tai, kaip triukšmas naikina banginių populiacijas. Juk daugeliui tai tolima. Vienas iš klausimų mano praktikoje: kaip suteikti apčiuopiamą apimtį klimato katastrofai? Būdama milžiniška, ji suvokiama kaip abstrakcija. Gal girdint paukščio ir žemsiurbės duetą, taigi kažką „arčiau namų“, lengviau ją suprasti?
2020-ųjų rudenį taip pat pristatei „Budynes“ – sonatą gęstančiai šviesai. Joje galima justi, kaip į tavo kūrybinę veiklą įsipina antropologija ir etnografiniai tyrimai – sonatoje tykiai skamba Kulių etnografinio ansamblio „Vaisgamta“ atliekami „Žemaičių kalnai“. Gal galėtum daugiau papasakoti tai, kaip ši giesmė tau susisiejo su patiriamu gedulu?
Man visuomet buvo įdomūs įvairūs ritualai, susiję su perėjimais, ypač mirties ir atsisveikinimo ritualai. Įdomu, kaip skausmas įsimbolinamas, ritualizuojamas, kokiomis formomis ir priemonėmis tai vyksta skirtingose kultūrose. „Budynių“ projektas dėliojosi jau 2018 m. Valentino Charitonovo, tuo metu dirbusio Kuliuose, iniciatyva. „Žemaičių kalnai“ buvo pradžios taškas – atsiminiau, kaip per mano senelių laidotuves buvo giedama. Pamenu ne tiek giesmes, kiek jausmą, kurį sudarė tamsa, susirinkusiųjų šiušenimas, senelių namų kvapas, pokalbiai, sunerti mirę pirštai ir kiti dalykai.
Susitikti su „Vaisgamta“ ir pasikalbėti apie jų praktiką bei įsirašyti trumpą, vienos valandos, jų sugiedotą „Žemaičių kalnų“ versiją buvo svarbu – mano atminty tos giesmės skambėjo kitaip. Tačiau krikščioniškoji tradicija, kuri yra šių giesmių pagrindas, man svetima. Tad mano budynių sonata susitelkė veikiau iš atminties šešėlių, „Žemaičių kalnus“ reflektuojant veikiau kaip formą: tam tikrą repetityvią struktūrą, kuria apdainuojamos gyvenimo ir mirties stotys. Daugiausia įtakos tam, kas ir kaip „Budynėse“ skamba, turbūt turėjo dviejų mano draugų savižudybės vasario pabaigoje, nes abstrahuotas mintijimas apie yrančią, gęstančią gamtinę gyvybę persipynė su konkrečiais išgyvenimais.
Norėčiau trumpam stabtelėti prie tavo kūryboje taikomų tradicinių dainavimo formų. Nors dažniausiai esi spraudžiama į ambient, drone, industrinės muzikos rėmus, postindustrinius peizažus ir garsynus dažnai papildai vokalu, skambesiu, artimu raudai ar lopšinei. Ką tau reiškia ši su tautosaka besisiejanti prieiga?
Kurdama garsus nesvarstau žanro apibrėžties – žanras gal ir naudingas ieškant dominančių tekstūrų ar garsynų, tačiau neturėtų veikti kaip pagrindinis faktorius nei renkantis muziką, nei juolab kuriant. Įdomiausi dalykai, kuriuos išgirstu, dažnai yra visokie paribių hibridai.
Nelabai žinau, kodėl tas balsas ima ir atsiranda ir vis – tam tikra, veikiausiai jau atpažįstama, forma mano garsijoje. Vokalinė linija paprastai susiklosto intuityviai, visų pirma galvoje, klausantis faktūrų, kurias sudėlioju, kaip dar viena linija, faktūra, forma, rezonuojanti su aplinkos įrašais ar kitais instrumentais, drauge – tarsi nebūtinai verbalizuotas intymus išsisakymas. O tie sąskambiai, kurie primena raudas, giesmes, lopšines, randasi iš kažko, ko įvardyti nemoku.
Ši pandemija, dalis globalių klimato katastrofos padarinių, kaip ir visos katastrofos, apnuogina socialinį kūną iki karkaso. Kaip dėsto kultūros antropologas Marshallas Sahlinsas, katastrofa – crise revelatrice, arba atskleidžianti krizė, – atveria priešpriešas, įtampas esamoje sistemoje. Tos priešpriešos, įtampos, neatitikimai, milžiniška atskirtis tarp turinčiųjų ir neturinčiųjų atsiskleidė net ir šių kvietimų rinktinėms atrankoje. Tarp aplikavusiųjų buvo žmonių, rašiusių, kad niekas jų gyvenime nepasikeitė, kai kas džiaugėsi, kad turi daugiau laiko kūrybai, tačiau buvo ir prisipažinusių, kad dėl pandemijos neteko pajamų, namų, studijos patalpų, prieigos prie sveikatos paslaugų, turėjo išsikelti iš miesto ir apsigyventi pas artimuosius.
„Matters“ programa dėl pandemijos kito. Tarp pirminių planų buvo ir įvykusios „Pure Data“ dirbtuvės, ir koncertai, tačiau rinktinės atsirado galvojant, kas svarbu šiuo metu toms/tiems, kurios/kurie jaučiasi šio lauko dalimi. Atrodė, kad finansinė parama ir nefinansinė paskata veikti yra svarbios. Kai kurioms/kuriems „/scape“ buvo pirmoji publikacija, svarbus slenkstis, galimybė rasti naują auditoriją savo darbams. Bet kuriuo atveju sutelktinė buvo puikus pretekstas užmegzti dialogus ar polilogus ir trumpam perkelti žvilgsnį toliau nuo gąsdinančių realijų.
Socialiniuose tinkluose pastebėjau tavo išsakytą kritiką kai kuriems (užsienio) kultūros organizacijų operatoriams, kviečiantiems menininkus į rezidencijas už atitinkamą mėnesinį mokestį. Ar, tavo nuomone, pandemija subūrė meno ir muzikos lauke veikiančius kūrėjus bei kultūros operatorius bendrystei, tarpusavio palaikymui, ar priešingai – paaštrino konkurenciją dėl sumažėjusio renginių kiekio ir apimčių?
Žvelgdama į geresniuosius pavyzdžius, sakyčiau, kad pandemijos metu atsirado daugiau solidarumo tinklų, grass-roots paramos iniciatyvų, institucinės paramos, siekiant palaikyti meno kūrėjų veiklą. Kita vertus, kaip visuomet apstu ir grobuonių, tarp jų – įstaigos, kurios rezidencijos vardu pridengia viešbučių veiklą. Meno rezidencija yra daugiau nei kambario nuoma. Veikiausiai mano kritiką matei išsakytą vienu iš tokių atvejų.
Mano atveju rūpesčio, globos, dalijimosi praktika nėra kažkas, ką darau tik dėl to, kad siaučia pandemija. Tai ilgesnį laiką trunkančios mano praktikos dalis – globa ir griežtas taisyklės „you get what you fucking give“ laikymasis lydėjo mane ir „CREATurE“ kokuratorę Vaidą Tamoševičiūtę nuo pirmųjų „CREATurE Live Art“ metų. Praktikuoti dalijimąsi (kad ir resursais) ir rūpestį yra politinis pasirinkimas į rezultatus ir kiekybę orientuotame pasaulyje.
Nors didesnę šio pokalbio dalį skyrėme garsui, Lietuvos meno lauke, kaip menininkė ir organizatorė, dažniau esi siejama su performanso menu. Pokalbio pradžioje minėtoje diskusijoje užsiminei, kad pakitęs požiūris į meno praktikas pakeitė ir tavo organizuojamų renginių pobūdį, nulėmė „CREATurE Live Art“ pauzę. Ar per šį laiką pavyko atrasti atsakymų, kaip tvariau vykdyti organizacinę veiklą?
Kai kalbu apie tvarumą, galvoju apie įvairius jo aspektus. Vienas jų – kokiomis sąlygomis, kaip, kiek mes darome. Paskutinį „CREATurE“ kuruodama ir organizuodama viena perdegiau – tai nėra tvaru, ir būtent šios asmeninės energijos tvermės stygius buvo pati didžiausia problema tuomet. Festivalį dariau iš vidinio poreikio – juk niekas nevertė, neprašė, neturėjau jokio formalaus įsipareigojimo. „CREATurE“ atsirado dėl to, kad mudvi su Vaida jautėme performanso stygių vietinėje scenoje. Tačiau, kai abi perdegėme ir pradėjome abejoti tuo, kaip ir ar toliau jį vystyti, reikėjo sustot.
Kiti aspektai yra, žinoma, judumo, produkcijos. Man tebekyla klausimas, kiek ir kokio judumo (skrydžių ir kitomis prasmėmis) galime pateisinti, žinant, kiek tai kainuoja ekosistemai. Gal negalime pateisinti absoliučiai jokio? Galbūt mūsų veiklos turi būti lokalios? Efemeriškos? Abstrakčios? Negaliu sakyti, kad radau atsakymą. Užkrauti serverius aibe bereikšmės informacijos yra turbūt ne ką mažiau taršu ir destruktyvu, nei skraidžioti savaitgaliui į Paryžių pasivaikščioti. Kol kas viskas, ką planuoju, vyksta lyg „mažesnio blogio“ principu, bet nežinau, ar ilgai dar pati tuo tikėsiu. Turbūt tvariausia, ką galėčiau padaryti, tai išsikelti į kaimą ir auginti daržą. Tikiuosi, kad laukti liko neilgai.
