Viruso paunksmėje: ką byloja praėjęs džiazo festivalių sezonas?
- 2021 m. sausio 4 d.
Vitalijus Gailius
2020-ieji istorijos metraščiuose tikrai bus pažymėti papildoma varnele ar pabraukti ryškesne spalva. Tas niekingai mažas virusas, vardu COVID-19, nemenkai krestelėjo mūsų visų gyvenimus. Taip pat ir muzikantų. Muzikos industrija susiduria su nemenkais iššūkiais, o ypač didžiulius nuostolius patiria koncertinė veikla. Į ekonominę analizę leistis neketinu. Įdomiau akies krašteliu žvilgtelėti į tai, kas įvyko arba neįvyko, ir pagalvoti, kokias išvadas tai leidžia daryti.
Po pasaulį išsibarstę džiazo fanai liejo apmaudą, kai vienas po kito po mažytėmis, nanometrais matuojamomis viruso kojomis krito tokie grandai kaip „Newport Jazz Festival“, „New Orleans Jazz Fest“, „Montreux Jazz Festival“ ir daugelis kitų. Lietuvoje pirmoji auka buvo 40-metį turėjęs švęsti Birštono džiazo festivalis, kurio programa kaip visad žadėjo puikų laisvojo ir tradicinio džiazo kokteilį. Dėl karantino ribojimų ši kas dvejus metus vykstanti džiazo puota buvo atšaukta. Tai buvo pirmas ir labai rimtas signalas, nes, kai kovoje krinta vienas iš vadų, pergalės tikėtis vargu ar galima.
Iš esmės pavasarinė pandemijos banga džiazo festivalius ir pavienius koncertus privertė pamiršti. Tiesa, skaitmeninės technologijos atvėrė naujų saviraiškos galimybių, tokių kaip internetinės transliacijos. Tačiau visiškai virtualaus festivalio, kaip 63-iasis „Monterey Jazz Festival“, Lietuvoje neturėjome.
Vasara bei pirmieji rudens mėnesiai pasižymėjo laisvesniu kultūriniu gyvenimu, tad ištroškę gyvų džiazuojančių garsų turėjo galimybių apsilankyti festivaliuose. Vasarą įvyko jubiliejinis „Nida Jazz maratonas“. Nepaisant gražios 20-mečio sukakties, festivalis šįmet pasižymėjo gerokai kuklesniu užsienio svečių sąrašu. Ryškiausiu jubiliejinio „Nida Jazz maratono“ akcentu tapo, kaip užsimenama, galbūt paskutinį kartą gyvai atlikta vieno iš festivalio simbolių maestro Vladimiro Čekasino programa „Nostalgija“. Ją atliekant legendiniam muzikantui talkino ištisa plejada bičiulių.
Lietuvos jaunosios kartos muzikantų suburtų projektų jubiliejiniame festivalyje nebuvo. Tiesą sakant, stebint „Nida Jazz maratono“ dalyvių istoriją, galima pastebėti, kad ilgainiui dėmesio vietos jaunimui skiriama vis mažiau. Antai pernai pasirodęs Kasparo Petkaus trio buvo labiau maloni išimtis nei taisyklė.
Vasara buvo palankus metas ir mažiesiems festivaliams. Kėdainiai, Tauragė, Šiauliai, Elektrėnai, Raseiniai ir kiti miestai turėjo progos pasimėgauti džiazo garsais. Mažieji festivaliai anksčiau nevengdavo repertuaro papildyti vienu kitu vardu iš užsienio, bet dėl puikiai suprantamų priežasčių visada labiau orientavosi į lietuvišką sceną ir būdavo labiau linkę į programas įtraukti jaunimo kolektyvų. Tokiems festivaliams užsienio svečių pasirinkimo galimybės susiaurėjo – apie tai interviu pasakojo Tauragės džiazo dienų vadovas Valdas Latoža, bet apskritai, regis, jų siūlomas turinys kardinaliai nepasikeitė. Pažvelgus į festivalių dalyvių sąrašus 2020 m. tendencijos išliko tokios pat: dominavo mūsų scenos atstovai, tik svečių rolę dažniau perėmė ne tolimesnių kraštų, bet kaimyninių valstybių – Latvijos, Estijos ar Lenkijos – muzikantai. Be abejo, ir mažieji rinkos žaidėjai sugebėjo pateikti staigmenų, kaip antai grandiozinio Jievaro Jasinskio projekto „Greener Grass“ pasirodymas „BromaJazz“.
Didiesiems lietuviškos rinkos žaidėjams situacija klostėsi kiek kitaip. „Kaunas Jazz“ užsienio žvaigždžių pasirodymus nukėlė į 2021-uosius, o patį festivalį surengė ne pavasarį, kaip įprasta, bet rugsėjį. Tiesa, reikia pastebėti, kad „Kaunas Jazz“ organizatoriai suspėjo išnaudoti vasaros suteiktas galimybes ir surengti vokiečių gitaristo Torsteno Goodso ir JAV vokalistės Chinos Moses koncertus Trakuose ir Palangoje. Be to, prieš pat prasidedant festivaliniam rugsėjo savaitgaliui, kurio metu džiazas pripildė Kauno gatves, Vilniaus kongresų rūmuose surengtas vokiečių trimitininko Tillo Bronnerio su grupe koncertas.
Pagrindinėje „Kaunas Jazz“ scenoje skambėjo „The Ditties“, Petro Vyšniausko ir Kauno bigbendo pasirodymas, viešnios iš Estijos Sofijos Rubinos grupė bei atskiras projektas su Lietuvos muzikantais „Blue Wind Project“ ir, žinoma, populiarusis ir visur tinkantis „Saulės kliošas“. Taigi, „Kaunas Jazz“, apmažinęs užsienio žvaigždžių pasirodymų, visgi savo publikai kaip pagrindinius patiekalus siūlė labiau žinomus Lietuvos vardus bei ne pirmą kartą festivalyje koncertavusią viešnią iš Estijos, itin mėgstančią suktis įvairiuose pop jazz projektuose. Panašu, kad organizatoriai pasirinko įprastą ir finansiškai saugiausią variantą – duoti publikai gerai pažįstamus bei tradiciškesnio skambesio kolektyvus. Rizikuoti ir į pagrindinę sceną leisti jaunus kolektyvus nebuvo ryžtasi. Bet būtent jaunosios kartos kolektyvai, lipę į atskirą „Kaunas Jazz“ sceną, suteikė kiek daugiau peno pamąstymams.
Visų pirma, išryškėjo dvi stovyklos – tradiciškesnio džiazo („The Shoekillers Band“, „Go Band“ ir „Neris Jazz Sextet“) ir modernaus džiazo, kuriam nesvetima samplaika su elektronine muzika ar R&B („Kotryna Juodzevičiūtė Collective“, „Synthetika“). Taip pat pamatėme, kad esama perspektyvių džiazo kryptimi dreifuojančių vokalisčių (Rasa Gorytė, Augustina Vaiginytė, Kotryna Juodzevičiūtė).
Beveik tuo pačiu metu džiazas aidėjo ir uostamiestyje. Klaipėdos pilies džiazo festivalis taip pat buvo perkeltas į rudenį. Šis festivalis 2020-aisiais sugebėjo aprėpti bene plačiausią geografiją. Klaipėdoje pasirodė ne tik svečiai iš Latvijos bei Lenkijos, bet ir iš Prancūzijos bei Jungtinės Karalystės. Ryškiausias jų – britų pianistas bei vokalistas Anthony Strongas.
Lietuvos džiazo scena šiame festivalyje nebūna pernelyg akcentuota. Galima nebent paminėti jaunimo kolektyvus „Neris Jazz Sextet“, „Soul Train project“ ar „Junior City Jazz“, kurie pelnytai gali būti statomi po džiazo žanro vėliava, nes vadinamieji festivalio headlineriai buvo Rūta Ščiogolevaitė ir Evita Cololo. Tad lietuviškas džiazas Klaipėdos džiazo festivalyje nebuvo toks jau džiazovas. Galima sakyti, pasirinktas saugusis „Kaunas Jazz“ variantas, tik publikai pasiūlant dar labiau poplygmens atstoves.
Turbūt nesuklysiu teigdamas, kad ruduo – mėgstamiausias Lietuvos džiazuomenės metas. Būtent dangų apėmus darganai mieste pamatome „Vilnius Jazz“ ir „Vilnius Mama Jazz“ festivalių plakatus. „Vilnius Mama Jazz“, pristatęs išskirtinai lietuvišką programą bei pabrėžtinai stiprią showcase sceną, deja, dėl užslinkusios antrosios viruso bangos buvo priverstas atidėti planus 2021-iesiems. O „Vilnius Jazz“, tarsi tikrų tikriausias laimės kūdikis, spėjo įšokti į švelnesnių ribojimų traukinį ir surengė 33-iąjį muzikos gurmanų simpoziumą, kurį pavadino „Homemade“, t. y. namų gamybos.
Nuo pat ištakų 1988-aisiais „Vilnius Jazz“ programos mirgėdavo pačiais įdomiausiais užsienio muzikantų vardais. Dažnas melomanas plodavo katučių išvydęs, jog į Vilnių atvyksta Hanas Benninkas, Matsas Gustafssonas, Rascoe Mitchelas, Kaja Draksler, Cuong Vu, Charlesas Gayle’as... Tačiau pakerėti užsienio vardų tiek klausytojai, tiek festivalių organizatoriai neretai tarsi į antrą planą nustumdavo atlikėjus iš Lietuvos, ypač vos pradėjusius muzikinį kelią, nes didžiojoje scenoje visi nori matyti senuosius vilkus.
Ir štai, kad ir kaip groteskiškai skambėtų, pandemijos dėka turėjome puikią progą atsigręžti į savus. O „Vilnius Jazz“ operatyviai suspėjo prisitaikyti prie pokyčių ir paruošė išties solidžią bei nebanalią programą, atskleidusią ir išryškinusią pagrindinius Lietuvos džiazo bruožus. Apie tai rašiau dar prieš prasidedant festivaliui, o jam įvykus tos mintys įgavo kur kas solidesnį pamatą.
„Vilnius Jazz“ reikia pagirti už drąsą. Antanas Gustys, festivalio spiritus movens, mano manymu, pasirinko rizikingą variantą – festivalio atidarymui į sceną metė DJ Extended (Kristupo Giko) ir Kazimiero Jušinsko duetą. Nišinis jaunosios kartos duetas, iki tol grodavęs tik nedidelėse erdvėse, stovėjo Rusų dramos teatro pagrindinėje scenoje. Rizika pasiteisino su kaupu. Patefonų ir saksofono duetas šaižų, kampuotą garsinį audinį išvystė į ritmišką, garsų kilpomis paremtą kūrinį. Po to į sceną lipęs „Improdimensija Orchestra“, kurio sudėtyje buvo ir K. Gikas bei K. Jušinskas, sudėjo taškus ant i. Mūsų jaunimas, kuris nevengia eksperimentuoti, išties stiprus ir gali solidžiai atrodyti pagrindinėje scenoje.
„Vilnius Jazz“ atskleidė daugialypį Lietuvos džiazo veidą, kuriame susilieja krašto istorija, multikultūriškumas ir, be abejo, aukšta meistrystė. Jaunimas grojo su senbuviais, o senbuviai su jaunimu. Kartu scenoje galėjai išvysti ne tik vieną perspektyviausių Lietuvos pianistų Domą Žeromską, mokslus krimtusį Berklyje, bet ir Simoną Nekrošių, grojantį savadarbiais rakandais ir spjaunantį į muzikos taisykles. Tokie kontrastai ir netikėti sąskambiai išryškino lietuviškos scenos stiprybę – nesiliaujančias naujų raiškos formų paieškas. O festivalį uždaręs Arno Mikalkėno trio buvo aukščiausias pilotažas. Prisiminus „Vilnius Jazz“ scenoje grojusius „The Thing“ ar Rodrigo Amado Trio, reikia pasakyti, kad lietuvaičiai yra visiškai tos pačios lygos žaidėjai!
Taigi, kritus vadui, vis dėlto metai nenuėjo perniek. Nors ir nebuvo lengva, reikėjo taikytis prie pakitusių renginių organizavimo taisyklių, susigyventi su negalėjimu prisikviesti užsienio atlikėjų, tačiau džiazo festivaliai nedingo iš 2020-ųjų renginių kalendoriaus ir, tikiuosi, įgavo vertingos patirties ateičiai. Subjektyviu mano požiūriu, bene vertingiausia pamoka, kurią išgirdome džiazo festivalių sezoną uždarusiame „Vilnius Jazz“, – nebijokime rizikuoti ir pasitikėkime jaunąja karta. Nidoje galbūt paskutinį kartą girdėjome V. Čekasino „Nostalgiją“, bet, jei šią pamoką įsisąmoninsime, čekasinų ir „Nostalgijų“ ateityje turėsime dar tikrai ne vieną.
