Kalbino Ugnė Matulevičiūtė

Su dainininke, kūrėja, muzikos pedagoge Giedre Kilčiauskiene susiskambiname pačioje karantino pradžioje. Ji – antrą dieną ištrūkusi į laisvę po dvi savaites trukusios saviizoliacijos, grįžus iš kelionių užsienyje. Ore tvyro keistos, neįprastos, jaudinančios nuotaikos, galbūt šiek tiek nerimo – norisi maitintis ramių dienų prisiminimais. Gal todėl su Giedre kalbėtis jauku – istorijos apie jos kūrybos etapus su „Dogbones“, „Empti“, „Pieno lazeriais“ nukelia į kitus laikus ir nuteikia kiek sentimentaliai. Be to, visai neseniai išėjo naujas Giedrės albumas „Nuolat pildoma“. Pavadinimo žodžių junginys dabar nuolat šmėžuoja visai kituose kontekstuose. Negana to, juokiasi pašnekovė, albumas pasirodė pranašingas – naujame pasaulyje jo tekstai skamba net dramatiškai. Apie tuos laikus, kai buvo „gera laižyti svajones / gera svajonėse paskęst“, ir šiuos, kai „mūsų žiema – sudeginta su tiltais“. Giedrė ir toliau kuria ateities scenarijus, pokalbio metu gaudydama ir užsirašydama gerai suskambėjusias eilutes.

---

Su kokiu rajonu susijungė teletiltas?

Su Naujamiesčiu.

Kaip tas karantinas? Sakoma, kad apribojimai žadina kūrybiškumą.

Kol kas dar ne (juokiasi). Vis sakiau sau: galėčiau sukurti... Nieko nepadariau, bet tikiuosi, kad galvoje, tyloje vyksta kažkokie procesai.

Tokia situacija mūsų visuomenėje – kol kas beprecedentė. Gal ir procesai, kurie įvyks galvoje, bus neįprasti – juk dar nežinome, kaip mus veikia tokios situacijos...

Visiškai... Kol kas jausmas kaip filme. Nežiūrint į blogąsias reikalo puses, faina, kad visi dabar toje pačioje linijoje esame. Nėra A ir B lygio muzikantų, visi esame starto pozicijoje. Pasižiūrėsime, kas prasimuš, o kas pradiniame taške ir pasiliks.

Galime sakyti, kad tai, kas vyksta, yra netikėta. Iš kitos pusės – kiek pasaulio žmonių per pastaruosius dešimt metų yra bent kartą pagalvoję, kad šitas lėkimas kažkada turi sustoti. Kaip ta pupa – pramuša stogą, debesis, nebėra kur toliau!

Žinai, perklausiau savo albumus šiame kontekste, kitomis ausimis ir pamaniau, kad gal čia aš viską sugalvojau?! Sakoma, kad, jeigu savo mintis įžodini arba užrašai, daug kartų kartoji, tai išsipildo. Pagalvojau: tiek kartų tas dainas dainavau, įrašiau ir kiti jų klausosi... Jos visos atrodo apokaliptinės. Gal esu nebe reivo motina, o tikroji „Mano juodoji sesuo“, juodasis angelas, gotikos karalienė? Gal dabar reikės ištraukti ką nors pozityvesnio?

Pusės tuščio pasaulio pavadinimas dabar yra „Empti“?

Na, žinai, to pavadinimo gale yra „i“ trumpoji, jis nieko nereiškia.

„Empti“ dalimi tapote 1998 metais. O kas buvo prieš tai? Spėjote sudalyvauti ir paskutiniame „Roko marše“.

Taip. Paskutiniame „Roko marše“ dainavau su grupe „Dogbones“. Aš dainavau visose grupėse, kurių pavadinimai rašomi su klaida (juokiasi).

Tikrai, nes prieš tai dar buvo „Muse-sick“.

O po „Dogbones“ dar ir „Sumerland“. Tokie buvo mano etapai. Visos tos grupės buvo rokas, nieko panašaus nei į pop, nei į elektroniką, ką vėliau ėmė groti „Empti“. Na, tuomet nebuvo ir kompiuterių su programomis, kuriomis gali sempluoti, ir tie stiliai dar nebuvo atėję į Lietuvą, todėl roką ir dainavau. Vėliau Pauliaus Kilbausko tuometinė mergina Dalytė Balčiūnaitė, „sumerlandžių“ gitaristė, pasiūlė man dainuoti su „Empti“. Man atrodo, tai ji ir įtikino Paulių pabandyti. Pirmiausia buvau tokiam bandomajam laikotarpiui – porai koncertų... Dainavau kažkokius kūrinius anglų kalba. Po dainos „Saloje“ buvo nuspręsta, kad oficialiai tampu grupės dalimi.

Kodėl viena daina lėmė tokį sprendimą?

Tai buvo pirma daina lietuvišku tekstu, iškart pakliuvo į radijus ir sulaukė daugybės gerų atsiliepimų. Buvo nuspręsta įrašinėti albumus lietuvių kalba. Taip ir atsitiko. Po to labai greitai įsimylėjau, amžiną atilsį, Darių Janušonį – tada buvo sukurti visi hitai: „Gera mylėtis“, „Pabandyk“... Per tą pusmetį trukusią meilės istoriją.

Skaičiau jūsų mintį, kad patinka, kai kažkas drasko iš vidaus. Ta meilė kartais teikia ramybę, o kartais – toli gražu...

Cha, toli gražu. Naujausiame mano albume yra daina „Toli gražu“.

Giedre, užpatentuojate visus geriausius posakius.

Taip! O grįžtant prie būsenų, kuriose kuriami tekstai – jos gali būti visokios. Faktas, kad, kai man buvo devyniolika ar dvidešimt, tekstuose buvo daug pozityvo, naivumo... „Pabandyk pakeisti pasaulį ir jis pasikeis.“ Dabar tokio teksto nebesukurčiau. Man patinka pozityvūs tekstai, bet su ironija. Bandau pajuokauti apie rimtus dalykus. Aišku, kaip pažiūrėsi – dar prieš pusmetį tekstus rašiau su ironija, bet šiandieniame kontekste jie skamba labai dramatiškai.

Gražu ir baugu, kaip tekstai gali tampti pranašingais. Jų galiojimo laikas nesibaigia, vis kitaip skamba.

Sukryžiavusi pirštus džiaugiuosi tuo ilgu galiojimu ir savimi. Faktas, kad kurdama nesvarstau, kiek galios, bet labai džiaugiuosi, kai pavyksta.

Sakote, kad lengvų, šviesių tekstų nerašytumėte. O klausytojui tos lengvos dainos labai smagios iki dabar. Klausytojai tęsia tą muzikos galiojimą.

Be to, ta muzika gali patikti įvairaus amžiaus žmonėms. „Spotifajuje“ pažiūriu statistiką – ten toks platus spektras. Džiaugiuosi, kad ne tik keturiasdešimtmečiai, bet ir dvidešimtmečiai klauso.

Dar apie galiojimą: kartais atrodo, kad geriau laikosi melancholiška, dramatiška muzika. Jūs, rodos, to susirūpinimo kūryboje išvengiate.

Žinai, labai įdomu, kaip atrodau iš šalies. Klausytojas mane mato scenoje, muzikoje. O juk tai pasaka, iliuzija... Nesvarbu, kad tie tekstai buitiški – tai nėra buitis. Tai magija, netikras dalykas. O savęs nelaikau nei fatališka, nei dramatiška ar kupina pasitikėjimo. Mane šeima mato visiškai kitokią. Prieš kelis mėnesius kalbėjomės su Mykolu Katkumi, jis buvo labai nustebęs, kad neskaitau knygų. Buvo įsitikinęs, susidaręs iliuziją, kad žmonės, rašantys tokius tekstus, yra eruditai, viskuo domisi, o aš – nesididžiuoju tuo – neskaitau knygų... Tiesiog ne. Sakyčiau, neapsigaukite – bet vis tiek apsigausite! Tai yra scenos menas, mes visi – melagiai.

Ir kaip tik kalbamės Tarptautinę teatro dieną. Jaunosios kartos teatro režisierė K. Gudmonaitė šiandien parašė gražią metaforą, kad pagaliau galime nesigėdyti nešiodami kaukes (pagal šių dienų aktualijas) ir pridūrė, kad gal tos kaukės ne visada reiškia dviveidiškumą.

Be abejo. Jeigu meluočiau kaip muzikantė, mane iš karto parištų. Žiūrovai nėra kvaili. Tai scenos melas. Scenos melas – scenos menas. O! Šitą pasakymą galima panaudoti – perku! (juokiasi) Tikras melas nuo scenos melo labai skiriasi.

Jeigu ne iš knygų, iš kur tie tekstai ateina?

Kaip ir dabar ką tik įvyko: davei impulsą, o mano liežuvis susipynė ir vietoj „scenos menas“ pasakė „scenos melas“. Arba kūrinio „Toli gražu“ istorija: išgirdau frazę buityje. Parašiau tekstą, skaitau jį, dainuoju, galvoju – genialu. Negali būti, kad niekas nepanaudojęs. Galvoju, kas čia dar gerai tekstus rašo... Ieva Narkutė. Rašau Ievai, klausiu: ar nesi parašiusi dainos „Toli gražu“? Ji man atrašo: brač, gera frazė. Gaila, bet ne. Tokia rami sąžinė – tai čia aš sugalvojau..! Praėjo kažkiek laiko, Narkutė atsiunčia „Knygų mugės“ stendą, kur parašyta, kad koncertuos „Despotin Fam“ ir pristatys albumą
„Toli–Gražu“. Eik tu sau... Rašau Vaiperiui: „Klausyk, ar čia jūsų gabalas „Toli gražu“. Pasirodo, tik albumo pavadinimas. Dar yra toks posakis: „kritai man į akis“. Ir yra „kritai mano akyse“. Jeigu sujungi: „kritai man į akis ir akyse kritai, / kodėl – nesupratau, ko trūko tau...“ ir taip toliau. Nebūtinai turi būti mintis, kad dabar parašysiu dainą apie... Paimi žodį ir vynioji. Jeigu būčiau 16–20 metų, turbūt varyčiau į freestyle’o battle’us. Tiesa, dabar jau tingėčiau ir bijočiau sugadinti iki šiol užsitarnautą visai gerą reputaciją.

Kaip tik neseniai kalbėjome su reperiu Ade – apie freestyle’o ypatingumą. Jis reikalauja daug drąsos.

Įžodintas brainstormas. Žinai, gal kai nusensiu – įgysiu daug drąsos ir...

Kalbai dažnai priskiriama charakteristika. Daugelis sako, kad lietuvių kalba negali skambėti taip švelniai kaip anglų.

Gali. Man labai patinka, kaip Marijonas Mikutavičius rašo žodžius, ta pati Ieva Narkutė. Na, gerai, ir Mamontovas... Bet žinai, kaip buvo? 16-os koncertavau su „Dogbones“, dažnai lankydavomės „Kablyje“ ir užsukdavome pas Dovydą Bluvšteiną į „Zona Records“, įsikūrusius antrame aukšte. Taigi, sėdime ant laiptų prie kabineto ir jis sako: „Viskas faina, bet tu pabandyk rašyti lietuviškai.“ Tada rašiau tik angliškai. Tiesa, klaikiai. Siaubingai daug klaidų, todėl niekada nebesidalinu savo angliškais įrašais! Ne dėl tarties – dėl gramatikos. Žodžiu, Bluvšteinas aiškina, kad reikia lietuviškai dainuoti. Aš, paauglė, draskausi: „Kaip galima roką dainuoti lietuviškai? Čia šūdas bus.“ O jis neatlyžta. Įsivaizduok, apsiverkiau. Negalėjau net įsivaizduoti, kas jam galvoje negerai, kad siūlo lietuviškai dainuoti... Ir vėliau kažkaip sukūriau „Dogbones“ dainą pavadinimu „Erkės“. Ir ji labai gera. Čia įvyko lūžis. Paskui dar radau savo seną dienoraštį, kai jau dainavau „Pieno lazeriuose“, – ten buvo keli eilėraščiai. Pavyzdžiui, „Šimtas žudikų“. Tai va, jį parašiau penkiolikos. Bet šešiolikos buvau labai tipiška, kaip ir visi dabar kuriantys angliškai. Džiugu, kad po truputį atsiranda vis daugiau lietuviškai dainuojančių.

Ką pasakytumėte sau, verkiančiai ant tų laiptelių?

Nepaisant to, kad esu dėstytoja, neturiu gebėjimo motyvuoti kito žmogaus. Sakyčiau: jeigu tau taip norisi angliškai, taip ir daryk. Apskritai, rodos, nepatarinėju kitiems žmonėms. Juk visi taip gerai žino patys (juokiasi).

Kartais tų patarimų tikrai nereikia.

Būna tokių įkyrių, kurie vis klausia: „Na, pasakyk, kaip tu darytum?“ Aš atsakau: „Aš tai šitaip, bet tu esi TU.“

Dar šokime į laiko mašiną. Netrukus po to, kai papildėte „Empti“ gretas, buvo išleistas albumas „Estrada“. Irgi – simbolinės durys į...

Na, taip... Tada jau koncertuodavau ne tik „Kably“. Nepaisant to, kad tuo metu buvome populiarūs, save vis tiek laikiau alternatyvos muzikante, mūsų popmuzika vis tiek atrodė alternatyvesnė. Atsirado intensyvus koncertų grafikas, klausytojų ratas, pripažinimas. Pasijutau suaugusi – galų gale tokia ir tapau. Baigiau vidurinę mokyklą. Supratau, kad viskas rimta, tai nebėra tik popamokinis būrelis. Tapo aišku, kad esu muzikantė.

Ar tėvai neliepė susirasti „normalaus darbo“?

Ne... Iš tos serijos, kur mintys materializuojasi: aš save gal vaikystėje užprogramavau. Kai kas nors klausdavo, kuo būsiu, sakydavau: estrados dainininke ir dainavimo mokytoja. Tuo ir esu.

Albumą „Estrada“ prisiminiau kaip subtilų, romantišką, moderniai poetišką. Bet šiandien dar perklausiau – iš tiesų, oho, jis labai maksimalistinis.

Taip, tirštas, intensyvus. Tada buvo kita garso kultūra, technologijos, aranžuočių muzikinis skonis... Ten buvo tiršta, labai tiršta. Reikėtų supoetinti? Kaip rugpjūčio dangus.

Paralelės – į galvą ateina ir tų laikų „Omnitel“ reklama, kur vyruką per miestą seka juoda pantera. Kiek daug tada buvo ambicijos – telekomunikacijas atspindi ne kas kitas, o pantera! Muzika tada irgi buvo tokia – pasakyti daugiau, garsiau.

Taip, nes būtent tada atsirado daugiau galimybių pasakyti daugiau. Kompiuteriai, programos, elektronika. Tai buvo nauja, labai norėjosi tas galimybes išnaudoti. Dabar yra tiktai update’ai. Tas pats senas modelis, tik vis atnaujinamas. Naujovių vis dar nėra. Na, gal po dabar pasaulyje vykstančio virsmo jų atsiras? Pažiūrėsime po metų.

Bandau įsivaizduoti kūrybos pokytį, kai kompiuteris tapo instrumentu.

Na, kompiuteriu užsiėmė Paulius ir Janušonis, tačiau, žinoma, mane tai inspiravo keisti dainavimo ritmiką, vokalines melodijas, balso tembras labai labai pasikeitė, atsirado visai kitas balso formatas – neberiaumodavau, klausydavausi Erykah Badu, „Moloko“... Klausyk, bet dar užsirašyk tą frazę apie update’us, nes šalia neturiu tušinuko. Man patiko šita mintis.

Jūsų tembras – atpažįstamas, priklausantis tik jums.

Labai normalu, jeigu ką nors tas tembras ir erzina. Nes tai ne akademinis ir ne pop balso pastatymas. Yra merginų, kurios beprotiškai techniškai gerai dainuoja koverius, bet neatskirsi, kur kuri. Tad džiaugiuosi, jeigu yra, kam mano balsas patinka. Tos pačios Alina Orlova ar Billie Eilish. Vieni pasakys – bebalsės, o man be proto gražu. Šiuolaikinė muzika yra tokia liberali, kad klaidų joje nėra. Vėlgi, pati dainuoti mokau kitus. Grubiai tariant, tikrai yra dainininkių, kur, kaip mokytoja, pastebėčiau daug techninių klaidų. Bet pas tuos žmones ateina pilnos salės, iš tų techninių klaidų gimsta muzika – tad kodėl ne? Negalima žiūrėti siaurai, kaip dažnai daro mokyklos. Deja, dažnai būna, kad mokykla labiau trukdo, nei padeda.

Tad ar verta mokytis dainavimo?

Mokymasis yra failų galvoje pildymas, patirtis, sukiojimasis tarp muzikantų... Nėra taip, kad gali pradėti dainuoti tik „išmokęs“. Pirmakursiams sakau: imkite diplomą dabar pat. Bet ar jį jūs rodysite ant scenos? Jeigu žmogus nori, kad išmokyčiau dainuoti – išmokysiu, jeigu norės išmokti –išmoks. Vienintelė sąlyga: dainuos tik tuo atveju, jeigu NORĖS dainuoti. Balsas yra priemonė, instrumentas. Visa kita eina iš metafizikos. Iš dūšios, iš (pa)sąmonės. Iš perskaitytų ir neperskaitytų knygų. Gerklė – tai tik membrana, tik filtras. Jeigu neturėsi parako, dainuosi koverius.

Psichoterapeutas O. Lapinas sako, kad balsas, išėjęs iš savo pirminių namų pilve, susiduria su dviem piktais šunimis – gėda ir kalte.

Taip, yra balso įtampos, užspaustas garsas. Visi tie dalykai, baimė, kaltė, gėda ir kiti blogieji demonai sutinkami kažkur viduje. Aišku, juk muzikantai visada turi mažiau reikalų su Dievu, daugiau su velniu (juokiasi). Jeigu susikaustome, duodame signalą raumenynui – prasideda fiziologiniai procesai. Įveržtas garsas atsiranda dėl suveržtų jausmų ir raumenų.

Baimę pradangina geras humoras. „Pieno lazeriai“ – geras pavyzdys.

Tai buvo ta grupė, kurioje įvyko dar vienas mano, kaip muzikantės, lūžis. Iki tol nepernešiau humoro muzikoje. Man atrodė, kad muzika yra šventa, tad dainuoti „Robotas irgi žmogus“ – vos ne nusikaltimas. Kiekvienas sutiktas muzikantas iki šiol plečia mano akiratį. Gavau per kuprą, spjoviau į šulinį, iš kurio vėliau labai mielai lakiau ilgą laiką. Į „Pieno lazerius“ patekau tik pradėjusi pedagoginį darbą. Mano pirmoji mokinė buvo Jazzu, šešiolikmetė „Lazerių“ vokalistė. Grupė „DePhazz“ buvo jiems suorganizavusi turą po Vokietiją, tema – „merginos menininkės“ ar kažkaip panašiai. Reikėjo dar vienos vokalistės. Justė paklausė: klausyk, gal tu prisijungtum? Aš sutikau. Tai, žinok, „Pieno lazeriai“ manė, kad aš pasikėlusi ir bijojo man skambinti. Po to turo likau grupėje, pamėgau juokauti, pati parašiau humoristinių tekstų, pavyzdžiui, „Dėmesio“ – man šitas labai patinka.

Grupėje vokalistės buvo mokytoja ir mokinė!

Justės didžiausios pamokos vyko scenoje, ne klasėje. Bet ji neeilinė. Absoliučiai... Tai, ką ji darė šešiolikos – kalbu ne tik apie techniką, bet ir apie asmenybę... Be galo kūrybinga. Labai gaivališka. Ji mano pirmagimis vaikas! Galiausiai Justė išvažiavo mokytis į Londoną, o aš likau grupėje. Prasidėjo gal toks labiau televizinis „Pieno lazerių“ periodas, kuriame Justė nebedalyvavo, – tad žmonės kartais net nežino, kad tai ji buvo pirmoji grupės vokalistė.

Giedre, paskutinis klausimas toks. O kas, jūsų supratimu, yra grožis?

Kai mane grimuoja, prašau, kad priklijuotų dirbtines blakstienas. Man tai beprotiškai gražu. Labai dažnai apie save girdžiu: o, tokia savotiška, Tilda Swinton, ryškūs bruožai, visa ką... Bet ne. Man ilgos priklijuotos blakstienos yra gražiau. Tai čia apie įvaizdį. Čia aš draskausi. Dar neužaugau. Sakoma, kad svarbiausia žmogaus vidinis grožis. O aš noriu būti tiesiog dar gražesnė, dar ilgesnėmis blakstienomis.

---