Ne vien būgnų lazdelės: Roko Beliukevičiaus „HEAVS“
- 2020 m. balandžio 15 d.
Kalbino Rūta Giniūnaitė
Vasario pabaigoje internetines platformas pasiekė singlas „Be There“, už kurio slepiasi grupės „Freaks On Floor“ būgnininkas Rokas Beliukevičius. Švelnesnis skambesys, melancholija, pianinas ir paties įrašytas vokalas – naujas Roko, pasivadinusio „HEAVS“, kūrybos puslapis ir pirmasis solo projektas. Trumpam palikęs freaksų roko muziką nuošalyje, greitu metu jis pristatys penkių dainų psichodelinės popmuzikos rinkinį. Kai baigsis šis visus pristabdęs etapas, žinoma.
O kaip bus su freaksais, klausiu? „Manau, kad mano ir Justino (Jaručio, – R. G.) solinės karjeros netgi sustiprins grupę – nereikia bendrai kurti kažko, kas „Freaks On Floor“ netinka“, – sako Rokas. Atskyręs solinę kūrybą nuo grupės dabar jis jaučiasi laisvas eksperimentuoti ir pristatyti kitokį skambesį.
Su „HEAVS“ kūrėju saugiai kalbamės tuo metu, kai pasaulis užsidarė. Tik muzika ne.
Kaip sekasi gyventi ir kurti karantino metu? Ką tau duoda šis priverstinis sustojimas?
Truputį rauna stogą. Gerai, kad studija įsikūrusi šalia namų – galiu saugiai čia būti. Keistas sutapimas, nes prieš karantiną Londone pavyko įsirašyti viską, ką planavau. Jau tada jautėsi artėjanti panika.
Įrašiau trumpo metro albumą, kuriame bus 5 dainos. Pirminė idėja buvo ilgo metro albumas, tačiau pradėjęs procesą supratau, kad man nereikia albumo su 15 dainų ir sudėtingomis kompozicijomis, ypač tai darant pirmą kartą. Visus terminus pakoregavo karantinas, bet kai viską turėsiu rankose ir būsiu užtikrintas muzikos kokybe, albumą išleisiu.
Pernai kasdien eidavau į studiją ir bandydavau ką nors sukurti – prisėsdavau prie pianino, sintezatoriaus, ką nors niūniuodavau. Kompiuteryje turėjau aplanką, pilną kūrinių, ir penkios mintys buvo vertos išpildymo. Man atrodo, kai muzikos industrijoje atsiranda naujas vardas, penkiose dainose galima rasti pakankamai informacijos apie jį. Net kai mano mėgstamos grupės išleidžia albumą, būna sunku išklausyti jį nuo pradžios iki galo – išsirenku kelias dainas ir vėliau prie jų grįžtu.
Tavo singlas „Be There“ internete plaukioja daugiau nei mėnesį. Prisimeni esminį lūžį, kai nusprendei imtis solinės karjeros?
Tai įvyko maždaug prieš metus – norėjau pats leisti muziką, bet nežinojau, kaip ji turi atrodyti. Kuriant „Be There“ atsirado melodija, tekstas, vokalas, pavadinimas, kurį sugalvojau paskutinę dieną siųsdamas dainą į asociaciją AGATA. Kūriniu buvau užtikrintas ir norėjau juo pasidalinti su pasauliu. Kam jį laikyti kompiuteryje, kai gali suktis kitų ausinėse? Tada oficialiai atsirado ir „HEAVS“.
Darau tai, kas man patinka ir vykdau užsibrėžtą tikslą pačiam sukurti albumą. Su „Freaks On Floor“ sukūrėme daug muzikos, bet dabar norėjau kurti vienas, nes mano muzika – lengvesnė nei grupės. Nebūčiau galėjęs jos priskirti fryksams.
Labai nemėgstu, kai siūloma dirbtinai įsiūlyti sukurtą produktą. Nenorėjau rėkauti, reklamuoti būsimo darbo, nesu toks. Mano tikslas niekada nebuvo sulaukti daug dainos peržiūrų „YouTube“, bet labai džiaugiuosi palaikymu iš man svarbių žmonių, kurie sako: daryk, eik, nesustok. Net paprasta žinutė ir komentaras padeda – ypač iš tų, kurie yra savo srities profesionalai.
Kaip atsirado pavadinimas „HEAVS“?
Klausiau „The Beatles“ dainos „I Want You (She‘s So Heavy)“ ir skaičiau apie Mileso Daviso albumą „Seven Steps To Heaven“. Žodžiais „heavy“ ir „heaven“ ilgai sukosi man galvoje ir tada gimė pavadinimas „HEAVS“. Pamačiau, jog niekas nėra taip pasivadinęs ir nusprendžiau pasiimti žodį sau.
Išplatintame pranešime spaudai minėjai, jog tavo kuriamą muziką galima priskirti psichodelinei popmuzikai. Kodėl būtent šis žanras?
Melancholija ir lengvumas jaučiami visose mano dainose, todėl tas žanras puikiai tinka. Viskas vyko neplanuotai: turėjau demo įrašus ir ieškojau, kas padėtų įrašyti dainas, nes norėjau patikėti tai profesionalams. Tuomet nuvažiavau į Londoną ir įrašų studijoje sutikau prodiuserį Alexą O‘Donovaną, jam patiko mano demo įrašai. Vieną dieną išėjome įkvėpti gryno oro ir sutikome kitus muzikantus, jie manęs paklausė, kokio stiliaus mano muzika. Susižvalgėme ir pasakėme: psichodelinė popmuzika.
Kartą užsiminei, kad freaksai tau yra tarsi namų stotelė, kur visada gera grįžti. Pajutai per ilgai užsibuvęs namuose?
Dviese nebekūrėme jau kurį laiką, o kūrybos paleisti aš nenorėjau. Prieš porą metų Justinas (Jarutis, – R. G.) irgi pasuko švelnesnės, subtilesnės muzikos link. Bet tai nereiškia, kad grupės veikla nutrūko – freaksai egzistuos ir toliau.
Manau, kad mūsų abiejų solinės karjeros netgi sustiprins grupę – tikiu, kad nereikia kurti kažko, kas „Freaks On Floor“ netinka. Freaksai visuomet buvo daug džiaugsmo teikiantis projektas, bet ne kartą esame girdėję: kodėl nesukuriate ko nors, kas padėtų prisijaukinti didesnes žmonių mases? Gal būtume tapę komerciškai sėkmingesni, uždirbę daugiau pinigų, bet nenorėjome laužyti savo taisyklių. Labai gerai, kad dabar atskyrėme savo solinę kūrybą nuo grupės ir esame laisvi eksperimentuoti.
Koks jausmas užplūdo pirmą kartą išgirdus savo vokalą įrašytoje dainoje?
Vis dar sunku patikėti, kad dainose naudosiu savo balsą. Nesu dainininkas. Esu pakankamai intravertiška asmenybė ir jau vien dainuoti studijoje, kai už sienos kažkas įrašinėja, buvo nejauku. Galvojau: o jeigu mane išgirs? Negerai! Bet pradėjęs dainuoti pajutau, kad išsilaisvinu nuo baimės ir dvejonių. Žinoma, užtrukau, kol tinkamai įrašiau vokalą, bet mano muzikoje tai nėra pagrindinis objektas. Man įdomesnė instrumentinė pusė ir nuotaika, kurią neša daina. Gilintis į svarbias temas – ne mano tikslas, tegul tai daro kiti.
Retai pats renkuosi muziką dėl dainos žodžių. Kai išgirstu dainą, ji turi turėti kažką, kas patraukia – stilių, nuotaiką, jausmą. Tik tada įsigilinu į tekstą. Apima keistas jausmas, kai daina skamba pozityviai, bet žodžiai – tamsūs ir slegiantys, arba atvirkščiai. Pasitaiko, kad atlikėjas pats pripažįsta: mano žodžiuose nereikia ieškoti prasmės. Aišku, jei klausai „Pink Floyd“, tekstai pereina tave kiaurai.
Kur įsivaizduoji „HEAVS“ muziką atliekamą gyvai?
Galvoju apie tai. Norėčiau pasirodyti gamtoje, netradicinėje vietoje arba kamerinėje aplinkoje ant scenos su žmonėmis, kuriais pasitikiu. Bet pirmiausia reikia pabaigti albumą ir tik tada galvoti apie pasirodymus, ypač tokiu laiku kaip šiandien. Paprastai muzikos verslas taip ir veikia – paleidi singlą, tada kelis mėnesius kalbi apie albumą, planuoji koncertus. Bet man norisi į viską žiūrėti paprasčiau, dėmesį skirti tik kūrybai.
Pats muzikos scenoje atsiradai prieš daugiau nei dešimtmetį. Kokių skirtumų matai tarp jaunų grupių tuomet ir dabar?
Kai pradėjome groti su freaksais, jautėsi roko muzikos atgimimas, tačiau ne visoms grupėms pavyko išgyventi. Mačiau daug atlikėjų, kurie per trejus ar penkerius metus pasuko kitais keliais – pradėjo dirbti kitus darbus, sukūrė šeimas ir muzika iš jų gyvenimų dingo.
Stebėdamas dabartinę muzikinę sceną matau daug įdomių projektų, užsidegusių žmonių, kokybiškų albumų. Buvau labai sužavėtas „Muzikos salės“ Vilniaus knygų mugėje. Ant scenos mačiau ne vieną jauną grupę, kurių dainų žodžius skandavo visa publika. Tarp muzikantų ir klausytojų kuriamas labai stiprus ryšys rodo, kaip greitai jaunus žmones pasiekia nauja muzika. Tokie jaunų grupių konkursai kaip „Novus“ ar „Garažas“ atveria daug durų naujiems atlikėjams – po pusmečio jau galima tuos vardus išgirsti vasaros festivaliuose. Man atrodo, jeigu Lietuvoje viską darai teisingai ir kokybiškai, įsitvirtinimo kelias yra daug trumpesnis negu užsienyje.
O kokie lietuviški vardai pačiam padarė įtaką paauglystės metais?
Pamenu, buvau devintokas ir jau mokiausi groti būgnais. Nuėjau į koncertą, atrodo, „Artistų“ klube, kuriame grojo būgnininkas Marijus Aleksa. Pagalvojau: vau, šitą instrumentą galima TAIP valdyti? Ir dar čia, Lietuvoje? Jis mane įkvėpė tobulėti ir mokytis.
Klausiau „BIX“, „Rondo“, „Hiperbolės“. Vaikystėje šios grupės patiko, nes klausėsi tėvai. Paauglystėje lietuviška muzika atrodė „nekieta“, bet vėliau prie jos grįžau. Pavyzdžiui, „Hiperbolės“ muzikoje yra viskas, ko reikia: žodžiai, melodija, jausmas. Jie visuomet bus tikros legendos ir, jei surengtų sugrįžimo koncertą, visi bilietai būtų iššluoti. Žaviuosi grupėmis, kurios išgyveno aukso amžių, atspindėjo savo laiką ir pasitraukė iš muzikos daug palikusios po savęs.
Ko labiausiai ilgiesi šiuo keistu, tyliu, sustingusiu metu?
Koncerto atviroje erdvėje, kur galėčiau pagroti būgnais. Pasiilgau vandenlenčių sporto, bokso treniruočių, nes nežinau, kaip išlieti susikaupusią energiją. Tokiu laikotarpiu suprantu, kiek daug turime ir kokie laisvi esame kasdieniame gyvenime.
