Kas yra Babadag?
- 2019 m. rugpjūčio 19 d.
Kalbino Ugnė Matulevičiūtė
„Babadag“, kaip patys sako, – tai grupė, esanti TARP. Tiesiogine prasme – tarp Lenkijos ir Lietuvos (mat grupė – tarptautinė), metaforiškai – tarp tradicijos ir modernumo. Seinuose gyvenanti grupės įkūrėja Ola Bilińska į vieną vietą surinko du polius: tris profesionalius Varšuvos muzikantus ir tris lietuves seseris Kriščiūnaites, pažįstamas iš „Banda Dzeta“, „shishi“ ir folkloro susibūrimų. Su tradicine lietuvių muzika augusios seserys į „Babadag“ įneša lietuvių mitologijos, folkloro melodinių, tekstinių motyvų, Ola muziką aranžuoja supindama su slaviško folkloro tradicija ir šiuolaikine muzika. „Babadag“ sumanyta kaip priartėjimas prie pasakos, mito kasdienybėje, buvimo tradicijos, gamtos, kolektyvinės pasąmonės dalimi. Manifeste teigiama, kad begalybė, visa kas, absoliutas visada egzistuoja šalia žmogaus kuriamo pasaulio – tai ypač taikliai skamba tarp modernaus pasaulio problemų, apie kurias vis garsiau ir drąsiau kalbama. Itin subtilus muzikinis pareiškimas. Nekeista, kad „Babadag“ muzika taip ir skamba – užburiančiai, suburiančiai.
Apie tai, kaip sekasi kurti jungtį tarp praeities ir dabarties, kurti ateities viziją, interpretuoti autentiškas tradicijas, auginti savo vaikus ir su jais dainuoti, kalbamės su Ola ir sesėmis Kriščiūnaitėmis – Raminta, Lauksmina ir Dominyka.
„Babadag“ – kas jūs? Kaip užgimė šis skambus projektas?
Raminta: Ola rado mus bedainuojančias Seinuose su „Banda Dzeta“ (R.I.P.) ir sakė: „Eiii, pšysko požonkų ir bardzo smočnego – let’s do something together!“ Po poros metų susitikom Seinuose su visais „Babadag“ lenkais ir susidainavom, susigrojom.
Lauksmina: Reiktų pridurti, kad Ola jau buvo subūrusi „Babadag“ ir tuo metu orientavosi į lenkų mitologiją. Tačiau išgirdusi mus (ar bent mes taip manom) sugalvojo įtraukti ir lietuviškų elementų.
Dominyka: Pasiilgau „Bandos Dzetos“...
Ola: Persikrausčiau į Seinus, šalia Lietuvos sienos, kur pradėjau naują gyvenimo etapą. Ten, Sejny Jazz Cooperative, ant scenos pamačiau „Banda Dzeta“ su trimis nuostabiomis folkloro dainininkėmis, kurios, be to, pasirodė esą įspūdingos, charizmatiškos ir LABAI aukštos merginos. Jos visiškai nunešė man galvą ir įkvėpė minčių, kaip „Babadag“ projektą galima „transplantuoti“ į naujus namus pasienyje. Pakviečiau jas prisijungti ir – dvejus metus palaukus geros progos – mus pakvietė pasirodyti Balstogės festivalyje „East of Culture“. Taigi, sujungę Lietuvos moterų trejybę su Varšuvos vyrų trejybe geografiniame viduryje – Seinuose – ėmėme kurti medžiagą albumui / projektui „Šulinys“.
Ką reiškia Babadag?
R.: Babadag – kalnas Turkijoje, netoli kurio gimė mūsų draugas, į kurio vestuves važiavome 2014-aisiais. Po trejų metų Ola pasikvietė mus į „Babadag“. Mistika.
Gera matyti sesių Kriščiūnaičių trio vėl kartu ant scenos – sesės, ar tam, kad dainuotumėte kartu, reikia priežasties (koncertų, grupės...), ar mėgstate tai daryti ir šiaip?
R.: Man labai patinka, bet mes tokios baisiai vilnietės – labai užsiėmusios (ne visada aišku kuo), tad tiesiog susitikt padainuot nepavyksta, o „Babadag“ įpareigoja tai daryti.
L.: Man irgi patinka, tačiau tų progų tikrai pasitaiko retai. Va, vis pašnekam, kad būtų smagu folklorą vėl su draugais kartu padainuoti – kaip pašnekėjom prieš beveik metus, taip iki šiol ir nesusitikom padainuot. Gerai, kad yra „Babadag“.
D.: Seniau, pamenu, į kaimą nuvažiuoji ir, nori nenori, koncertus močiutei ir tetai dainuoji, o dabar reik ieškoti priežasties.
Ola, papasakok apie save ir savo projektus. Itin įdomus Lenkijos muzikinės bendruomenės gyvenimas ir aktualijos.
O.: Galiu atsakyti labai plačiai. Pirmiausia dėl to, kad dalyvauju daugybėje skirtingų muzikinių projektų, be to, šiuo metu Lenkijoje vyrauja daug skirtingų muzikinių tendencijų. Per pastaruosius dešimt metų esu grojusi urban-folk grupėje „Płyny“ („Skysčiai“) – tai muzikinės istorijos apie Varšuvą, joje gyvenančius jaunus žmones, kasdienybę, vakarėlius, subkultūrų diversiją. Taip pat – romantiškoje sentimentalaus rokenrolo grupėje „Muzyka Końca Lata“ („Vasaros pabaigos muzika“) ir cold-wave-synth-retro-pop grupėje „Bye Bye Butterfly“. Taip pat muzikiniuose projektuose, kuriuose pinasi moderni alternatyva ir tradicinė muzika. „Berjozkele“ ir „Libelid“ projektuose būta žydiškos tradicijos – lopšinės ir meilės dainos iš tarpukario jidiš kalba.
O su „Babadag“ norėjau kurti „modernią tradicinę muziką“ – alternatyvią muziką, atliekamą šiuolaikiniais instrumentais, tačiau paremtą tradiciniais elementais. Toks buvo ir pirmasis „Babadag“ albumas. Antrajame, kai prie „Babadag“ prisijungė seserys Kriščiūnaitės, gilinomės į lietuviškas muzikos tradicijas – tai įvyko itin natūraliai.
Pastaruosius trejus metus auginu dukrą, jai ir „šeimos ūkiui“ tenka didžiausias dėmesys, todėl jaučiuosi atsilikusi nuo Lenkijos muzikos naujienų. Tačiau yra fenomenalių reiškinių, kurių neįmanoma nepastebėti: labai ryški repo scena su atlikėjais Syny ir Probl3m, kurie bando patenkinti ir kritikus, ir mases. Taip pat klesti alternatyvaus techno ir ambiento scena su Zamilska ir „We Will Fail“ priešaky (abu projektai – merginų solo!). Man labai artimi projektai, klestintys jau dešimtmetį: „Lado ABC“ leiblas, kuris kuravo pašėlusius atlikėjus „Mitch and Mitch“, Marcin Masecki, Baaba ir daugelį kitų, taip pat didelis būrys atlikėjų, kurie eksperimentuoja su folkloro muzika. Lenkijoje jų itin daug, visi randa skirtingas formas muzikinei išraiškai: „Kapela ze Wsi Warszawa“ („Varšuvos miesto grupė“) jau yra tapusi oficialia institucija, folk-punk grupė „Hańba!“ ir visiškai naujai besikurianti žydų muzikos scena... Šiame lauke nuolat vyksta įdomių ir netikėtų dalykų.
Iš kokio muzikinio fono esate kilusios?
R.: Tai lietuvių folkloras – ne visai savo noru, bet esu labai dėkinga, kad mus ten pastūmėjo. „Tele Bim-Bam“, Whitney Houston, o po to regio era, kuri peraugo į „mėgstu labai įvairią gražią muziką“.
L.: Visos augom su lietuvių folkloru: jei ne pačios dainavom, tai jis visada kažkur šalia skambėjo. Ir įaugo į kraują. Dar visos lankėm muzikos mokyklą. Aš grojau koncertinėmis kanklėmis, Raminta – smuiku, Dominyka – fortepijonu.
O šiaip man asmeniškai patinka labai įvairi muzika, tiesiog svarbu, kad atitiktų nuotaiką ir situaciją. Jei reikia išsišėlti – labai tinka balkaniško stiliaus muzika ar šiaip kokios crazy dainos (pvz., „Ylvis“ „What Does the Fox Say“), jei norisi paliūdėti ar pakontempliuoti – pasileidžiu „X-Ray Dog“ ar ką panašaus, tačiau dažniausiai namuose šiuo metu skamba senasis džiazas, electro svingas ar kas nors panašaus į filmo „Only Lovers Left Alive“ garso takelį.
D.: Klasika – muzikos mokyklos... Grupė vidurinėje, kur bandėme groti ska-jazz, tokie tie laikai buvo. Ir tada ėmė rastis įvairių grupių, bandymų muzikuot.
O.: Viskas prasidėjo nuo bitlų, Sade ir „Queen“, tuomet mokiausi operinio dainavimo, lankiau chorą ir kūriau dainas su akustine gitara. Gerai groti išmokau studijuodama anglų literatūrą, su draugais grojome house ir techno muziką, su savo vaikinu sukūriau grupę „Płyny“. O pirmąjį „Babadag“ albumą įrašinėjome su mano ir daugelio mano draugų guru Maciejumi Cieślaku iš legendinės grupės „Ścianka“ (užaugome jų klausydami). Visiškai analoginėje studijoje, 7 dešimtmečio „Studer“ kasetiniu įrašytuvu.
R.: Reikia labai gerai jausti muziką, melodiją, suprasti daina pasakojamą istoriją – tada viskas teka kaip upė. Jei tik pasijunta pasimetimas – atsiranda įtampa.
D.: Man regis, taikliai įpinti folklorą į modernią muziką yra gana sudėtinga. Bet įmanoma.
O.: Tai priklauso nuo žmogaus jautrumo ir vaizduotės galių. Man atrodo, kad svarbiausia melodija. Kai kurios tradicinės dermės man skamba labai moderniai, sužadina vaizduotę ir taip iškart gimsta modernios aranžuotės, naujos struktūros, kurias galiu pridėti, prijungti prie esamo kūrinio. Kai kurios melodijos yra tokios amžinos ir šiurpiai gražios, kad užtenka įdėti į modernų kontekstą, tiesiog šalia naujos kompozicijos, vos vos prisiliesti – kaip buvo su daina „Ej Toli Toli“. Sutartinės yra ypatingos dainos – tokios archajiškos, kad net itin modernios. Disonansas, neįprasti ritminiai motyvai... Jos mane itin intrigavo, atrodė itin tinkamos adaptuoti šiuolaikiškai.
Ar jums svarbu išlaikyti dainų autentiškumą, atlikti tiksliai taip, kaip dainos buvo užrašytos?
R.: Mes su sesėm nuo vaikystės dainuojame autentišką folklorą ir aš jaučiu, kad jau turiu teisę jį atlikti savaip. Esu mergužėlė iš XXI amžiaus Vilniaus – tai mano folkloras truputį kitoks. Su „Babadag“ stengiamės išlaikyti autentiškumą, bet galų gale – kas tiksliai gali pasakyti, kas yra visiškai autentiška?
L.: Man patinka dirbti su Ola, nes ji labai stengiasi suprasti, kiek tos autentikos turi likti, o kiek galima su ja žaisti. Ji visada pasitaria su mumis, ar tinka toks dainos variantas, ar ne per daug pridėta, o gal kažko trūksta. Kažkaip natūraliai jaučiasi, kiek to autentiškumo turi likti.
D.: Mėgstu autentiškumą, bet mėgstu ir savęs per daug neužspaust. Jei jaučiu, kad noriu pakeist dainoje kelias natas – nematau jokios bėdos. Folkloras – gyvas reikalas. O, pagalvojau, mes, visai kleckai, stovėdavom ant scenos ir dainuodavom: „Ne bet kooookia aš mergela buvau, su našlaliu šokau“ ir t. t. Dabar, užaugusi, jau beveik suprantu, apie ką tiek metų dainuota. Seniau atlikdavome tiksliai, o dabar leidžiame sau pajausti.
Nepaprasta kalbų dermė jūsų muzikoje. Įrodymas, kad svarstyti, kurie geresni – ar dainuojantys angliškai, ar gimtąja kalba – neverta. Viskas dera. Kaip?
D.: Man pačiai keista, kad dainoj gali susipint lenkų, lietuvių ir anglų kalbos, ir viskas skamba gerai, neplėšia ausų. Ola turėjo folkloro dainų vertimus ir remdamasi jais rašė lenkiškus ir angliškus tekstus.
O.: „Babadag“ atveju prisideda dar ir tai, kad folkloro dainos taikliai parinktos. Jos muzikoje suveikia kaip priedainiai arba tiesiog kaip instrumentas.
Folklore esti daug subtilumo. „Babadag“ pasirodo su grupe, kurioje yra ir būgnai, ir perkusija, ir bosas, ir... Kaip to subtilumo neužgožti? Ar esate radę būdą?
D.: Aš norėčiau vadovautis tokiu principu: sugebėjimas laiku ir vietoj užsičiaupti / nutilti / nustoti groti dažnai yra gražiausia nata, kokią gali sugrot / sudainuot / išleist.
O.: Kaip mums pavyksta, gali nuspręsti klausytojas. Mano užduotis albume „Šulinys“ buvo folklorą priartinti prie žmonių, kurie nebūtinai juo domisi, ir parodyti jį įdomioje šviesoje – atliekamą moderniai. Tačiau lietuvių folkloro tradicija buvo stabilus pagrindas, atsispindintis ir melodijose, ir žodžiuose, ir ištisose sutartinėse, kurias naudojome kaip atramą visai kompozicijai (dainoje „Żurawie“). Garantija, kad kūriniai bus subtilūs, o jų tradiciškumas nepažeistas, buvo seserys Kriščiūnaitės. Jos augo klausydamos šių dainų, supranta šios tradicijos dvasią, jų balsai, melodijos ir dainų žodžiai yra visa ko centre. Visa kita – tik drabužis.
Esate tarptautinė komanda. Kaip vyksta jūsų repeticijos? Kaip komunikuojate? Ar tarptautinės grupės konceptas – įmanomas ir įgyvendinamas?
R.: Visi kartu esame turėję kokias penkias repeticijas. Komunikuojam angliškai, internetu. Kartais bandom lenkiškai pajuokauti. Viskas įmanoma. Gal naiviai pasakysiu, bet „svarbu labai norėti, pasistengti ir tikėti“, ir labai daug pastangų įdėti, ir kantrybės turėti, ir prioritetus susidėlioti, ir skaityti mėgti mašinoje, kai važiuoji į Varšuvą…
L.: Dauguma grupės narių – profesionalūs muzikantai, iš muzikos gyvenantys, tad jiems tų repeticijų reikia visai nedaug. Mes su Raminta turbūt vienintelės, kurioms tų repeticijų atrodo per mažai, nes esame įpratusios daug repetuoti, kad kas nors išeitų.
D.: Mane šokiravo, kaip greit jie viską pagauna, kartais pamiršta kalbėt angliškai ir mes su sesėmis stovime, klapsime ausimis, bandom suprast, kas vyksta. Bet veikia. Tarptautinės grupės konceptas yra visiškai įgyvendinamas, galima daug ko išmokti – rekomenduoju. Džiaugiuos, kad vyksta „Babadag“: atstumas Vilnius–Varšuva sumažėja, nebelieka to „ai, toli...“.
Ar „Babadag“ projektas turi misiją?
R.: Lauksmina pasakys.
L.: Turbūt pagrindinė mūsų misija yra kurti kažką gražaus ir tai parodyti kitiems. Na, ir malonumas muzikuoti, bičiulystė su įdomiais žmonėmis, proga pakeliauti, pažinti.
D.: Hm. Man patinka mokytis ir stebėt, kaip veikia grupė, žmonės, ir kodėl gimsta vienokie ar kitokie garsai. Tokia mano misija „Babadage“.
O.: Manau, kad misiją turime. Visų pirma – lenkų, o gal ir pasaulio publiką supažindinti su tradicinės lietuviškos muzikos grožiu ir slėpiniais. Kita vertus, tradicinė muzika mums yra tapusi įrankiu priminti, iš kur esame kilę ir kur link einame. Galbūt tai netgi stimulas vėl eiti link vienio – su gamta, su šaknimis, su tuo, kas supa, su kolektyvine pasąmone, apie kurią, kasdien lėkdami ir skubėdami, dažnai pamirštame.
R.: Laumės, aitvarai, Žečpospolitos istorija… Ola gyvena prie ežero, kurio pusė Lenkijoje, pusė Lietuvoje – įtariu, kad ji ten ir susidraugavo su visokiom mitinėm būtybėm, kurios atgimė dainose.
L.: Man rodos, dar nei vienas mūsų susitikimas nepraėjo be kokios nors istorijos: tai mašina sugenda, tai koncertą nukelia į kitą mėnesį dėl gedulo, tai kažkas laukiasi, tai kažkas tą savaitgalį gyvena be šildymo ir karšto vandens...
D.: Augom su labai daug folkloro, pasakų, mama ir tetos važinėdavo į ekspedicijas po Lietuvos kaimus, iš ten atveždavo istorijų apie nuskendusias bažnyčias, blūdą miške, raganas, užkalbėtojas ir panašiai. Dabar urban pasakos: koks pas tave šildymas ir ar sutiksi Maskvos gatvėj pažįstamą, ar ne. Viskas įkvepia, tik kas nedirba, mielas vaike, tam ir įkvėpimas nepadės (mantra sau pačiai).
Dominyka, groji ir regio / dubo, ir surf roko grupėse. „Babadag“ atlieka dar kitą žanrą. Ką toks daugialypumas tau atneša? Gal semdamasi iš vieno žanro, atsineši naujų idėjų į kitą? O gal galiausiai paaiškėja, kad harmonijos visur panašios – nes svarbiausia, kaip garsai suskamba tavo pačios viduje?
D.: Čia, Lietuvoj, groju skirtingose grupėse, stebiu, kaip skirtingai gali veikti kūrybos procesas, o „Babadage“ prisideda dar ir kiek kitoks žmonių mentalitetas. Nors repeticijose visi elgias gana panašiai, pavyzdžiui, jeigu vienas bando ką nors pasakyti, kiti būtinai pradeda džeminti ir pamiršta, kad sunku kalbėt, kai fone garsiai skamba garsų maišalynė. Dėl idėjų atsinešimo – galbūt? Neišvengiamai? Visai ne? Tiksliai nežinau.
Papasakokite apie „Babadag“ grupės vyrus.
O.: Hubertas – fantastiškas būgnininkas, vienas geriausių visoje Lenkijoje, laviruojantis tarp šiuolaikinės klasikinės muzikos, improvizacijos, garsių alternatyvios ir net popscenos projektų. Visapusiškas, intelektualus, atsidavęs darbui, įkvepiantis. Be to, su juo labai smagu leisti laiką.
Igoris yra žmogus su daugybe talentų, siautėjantis chaosas! Visiškai nenuspėjamas. Groja būgnais, metalofonu, gitara, klavišiniais... viskuo, ko panorėsi. Igoris turi labai sodrų balsą, kurį atskleidė tik savo paties grupėje „Jerz Igor“, kurioje dainuoja visiškai nepakartojamas, žavingas dainas vaikams. „Babadag“ grupėje norime atskleisti jo Brendan Perry’išką potencialą. Igoris įsimylėjęs automobilius, o laiką leidžia savo viloje Varšuvos priemiestyje, kurioje yra įkūręs muzikos įrašų studiją.
Sebastianas – filmų žmogus. Daugiausiai laiko praleidžia kurdamas garsus studijoje, sename Varšuvos atominiame bunkeryje. Jo garsai ir garso takeliai yra mėgstami ir nišinės dokumentikos, ir didelio biudžeto filmų kūrėjų. Kadaise jis buvo pasiutęs vaikėzas, grojo electro-punk ir psichodelinę muziką. Dabar – taikus miestietis, vedęs arfininkę, dviejų nuostabių vaikų tėvas, grojantis postfolką „Babadage“. Verda puikią kavą, vairuoja seną „Volvo“, o po koncertų mėgsta eiti dar pašėlti.
L.: Igorio šuo keliauja į visus koncertus.
Vilniaus publika jus galėjo išvysti folkloro festivalyje „Skamba skamba kankliai“. Kokios buvo publikos reakcijos? Ar būsiu teisi sakydama, kad Lietuvos folkloro bendruomenė labai atsargiai žiūri į folkloro interpretacijas?
R.: Per „Skamba kanklius“ buvo baisu, mūsų paklausyti atėjo žmonės, kurie yra, sakykime, folkloro grandai Lietuvoje. Po koncerto žmonės sakė, kad buvo gražu, aš tikiu – man pačiai patinka. Tik repetuoti daugiau norėčiau.
L.: Iš daugelio girdėjau teigiamų atsiliepimų, nors tame tradicinio ir beveik tradicinio lietuvių folkloro kontekste galėjome skambėti kiek keistai su savo lenkiškais ir angliškais tekstais. O kad lietuvių folkloro bendruomenė gan atsargiai žiūri į folkloro interpretacijas – nepasakyčiau. Gal anksčiau taip buvo, tačiau dabar daug grupių bando eksperimentuoti su folkloru ir tai labai džiugina.
D.: TAIP, o brol, po tiek metų lipt priešais folkloristus ir matyti pažįstamus veidus buvo truputį baisu. Dėl bendruomenės – manau, yra ir atsargių, ir atvirų žmonių. Jei nori išlaikyt folką gyvą, turi nebijoti įvairaus jo naudojimo. Keista, iš tiesų aš pati gana atsargiai žiūriu į folkloro interpretacijas.
Neabejoju, kad „Babadag“ projektas nėra vien muzikinis – atrodo, kad jūsų pasirodymuose svarbi ir scenografija, ir meninė idėja, teatriškumas.
O.: Bandome atkreipti dėmesį į vizualų muzikos pateikimą. Jis gali padėti sužadinti vaizduotę, tačiau, jei muzika stipri pati iš savęs, jis nebūtinas. „Babadag“ muzika pati kuria vizijas klausytojų galvose, tačiau man vis tiek kilo sceninių kostiumų idėja. Bičiulės, labai talentingos kostiumų kūrėjos Pati Fitzet, paprašiau sukurti kostiumų dizainą. Rugsėjį įvyks „Babadag“ premjera Vilniuje, visą scenografiją kurs Ewa Łuczak. Tai bus eksperimentas, išryškinsiantis tam tikrus netikėtus mūsų atliekamos muzikos aspektus.
Raminta, Lauksmina, turite vaikelių. Ar jūsų šeimose klostosi kokia nors muzikinė tradicija? O tiksliau, ar svarbu muzikinę tradiciją perduoti savo vaikams? Manau, kad daug tėvų norėtų mokyti savo vaikus dainų ar su jais kartu dainuoti, bet nebūtinai žino kaip. Ką patartumėte?
R.: Aš labai mėgstu su Ona dainuoti. Kuriame savo dainas. Toks savotiškas folkloras, nes mano galvoje „sėdi“ lietuvių liaudies melodijos, o tekstai būna apie vienaragius, gėles, slibinus, kaip reikia už ausų nusiprausti, apie šunį ir viską, kas matosi aplink. Manau, kad reikia tiesiog dainuoti, nepiršti per prievartą, vaikai patys atsirenka – reikia jiems to ar ne. Kartais Ona neleidžia man dainuoti – pati sau dainuoja.
L.: Kol dar laukiausi Gajos – ir šokau, ir dainavau, tad galima sakyti, kad ji užgimė su muzika. Ir tai labai jaučiasi, nes vos tik išgirdusi muziką ji pradeda tūpčioti, lyg šoktų. O jei ją reikia nuraminti – pasiimu ant rankų ir mes šokame. Vyras ją ramina grodamas gitara ir dainuodamas. Bet kaip bus toliau – kas ten žino. Neketiname jos versti muzikuoti, bet jei pati norės – tikrai paskatinsime.
D.: Aš darysiu dukterėčių chorą.
Taigi, kokia „Babadag“ vasara?
O.: Turas Lenkijoje, liepą – kelionė į Rusiją ir koncertas Vilniuje rugsėjį. Vėliau bandysime laimę Europos showcase’uose, galbūt ir festivaliuose. Tikime, kad mūsų lenkiška-lietuviška energija tikrai įsimintina, sukurta iš tikros draugystės ir tikėjimo muzika. Pirštai sukryžiuoti!
O kas laukia kitais metais?
D.: Geras klausimas! Matyt, nauja kūryba, koncertai. Gal į Vilnių pavyks atsivežt draugus.