Anna Polukord: „Yra nedidelė grupelė žmonių, kurie mano muzikoje randa kažką įdomaus“
- 2019 m. gegužės 14 d.
Kalbino Linas Paulauskis
Dar paplėskime šiek tiek žanrinę įvairovę – mic.lt nedaug dar buvo pokalbių su dainų autorių ir atlikėjų (singers-songwriters) žanro atstovais. „Negalinti užmigti“ – o vis dėlto sapnuodama titulinę albumo dainą sukurianti dainininkė, gitaristė, autorė Anna Polukord. Susėdome pasikalbėti šiemet išleisto jos debiutinio albumo „Negaliu užmigti“ proga.
Kadangi patys kūriniai sukurti maždaug prieš penkerius metus, tai gal ir užbaigia kokį nors pradžios etapą. Supratimo, kas aš esu. Buvo klausimų visokių – kaip tas albumas turi skambėti? Ir supratau, kad turi skambėti taip, kokia esu aš, – gitara turi būti visko pagrindas. Toks ir išėjo startas, atsiremiant į savo patirtis.
Pati pirma daina anglų kalba buvo parašyta gal prieš aštuonerius, ji ir albume yra aštunta („Not Today“). Tuo metu man atrodė, kad tai labai primityvūs bandymai. Vėliau supratau, kad tie bandymai – gal visai neblogi, tik juos reikia įprasminti. Pateikti ir susitaikyti su tuo, kad jie skamba taip, kaip skamba.
Mano pagrindas ir pradžia buvo klasikinė muzika. Po to atėjo džiazas – bet man tai vis dar gan sudėtinga. Taigi pritaikiau kai kuriuos džiazo, kitų stilių elementus dainos formai. Daina – kažkas tokio, kas man yra pakankamai paprasta ir aišku. Tada yra gitaros akompanimentas, kuris, kaip man atrodo, nėra primityvus. Tada – kiti instrumentai, kurie prideda šiokių tokių ir klasikinės muzikos, ir džiazo spalvų (albume fortepijonu groja Viktorija Lakštutė, violončele Žana Miniotaitė, smuiku Tadas Dešukas, kontrabosu Vytis Nivinskas, būgnais Mykolas Baranauskas ir Darius Rudis).
Anksčiau buvote pristatoma kaip dainuojamosios poezijos kūrėja, kad ir ką tai reikštų.
Jeigu tai gali skambėti kaip dainuojamoji poezija – manau, tik dėl to, kad dainuojama lietuvių kalba. Arba: jeigu daugiau dėmesio skiriama tekstui – tai jau į dainuojamosios poezijos pusę... Šiaip tas terminas turbūt tinka tik tada, kai tekstas sąmoningai būna svarbesnis, gilesnis už muziką. O man svarbu ir tekstas, ir muzika.
Tai dar kartą: kaip tada nusakyti jūsų kūrybą?
Taigi pats geriau žinote.
Kuo toliau, tuo mažiau čia visur žinau.
Sakyčiau, esu singer-songwriter, kuriai įtaką daro Vakarų muzika, klasikinė muzika ir tikriausiai folkas. Man labai artima ir lietuvių liaudies, ir slavų liaudies muzika, bet turbūt labiausiai paveikė vakarietiška muzika.
Dar grįžtant į praeitį – nuo pradžios iki šio momento, kai, kaip sakote, siekiate susitaikyti su savimi. Nes buvo dar visokių kūrybos etapų. Tarp kurių jūsų duetai su Ieva Baranauskaite...
Mudvi ir draugės, ir kolegės, ir jau, sakytum, beveik seserys. Įkūrėme tą džiazo duetą „Jazz by Two“, dainavau ir grojau jos grupėje „Such a Trip“. Žaviuosi laisva jos asmenybe, ji man – puikus pavyzdys, kaip pernelyg nesiblaškant siekti tikslo.
Ir su Jekaterina Pranevič. Kokia jūsų kūrybos dalis buvo pastarajame?
Jekaterina rašė stiprius tekstus. Ji taip pat atsinešdavo melodijas, kurias reikėdavo iki galo užbaigti, kad skambėtų kaip kūriniai – aš buvau aranžuotoja, harmonijų kūrėja ir kažkiek padėdavau tą melodiją sutvarkyti, kad ji suskambėtų nuo pradžios iki galo.
Simboliška – nes jūsų pavardė gali skambėti ir panašiai kaip „pusė akordo“, ir kaip „daug akordų“... O ką reiškė dueto pavadinimas „Volumetears“?
Garso ašaros – kaip emocija. Abi buvome labai emocionalios. Garsios ašaros, garsios emocijos, aiškios, ryškios emocijos... Bent man taip atrodo – nes pavadinimas Jekaterinos sugalvotas.
Tačiau 2017 m. „Eurovizijos“ konkurso atrankoje prisistatėte kaip „Strėlės“.
Čia buvo mūsų bandymas daryti kaip nereikia. Mums pasiūlė pakeisti pavadinimą į publikai suprantamesnį. Laukėme gerų patarimų iš šalies, bet buvome tiek kvailos, kad klausėme visų. O pačios tarpusavyje net nesugebėdavome susitarti, galima sakyti, dėl nieko – man atrodė vienaip, jai kitaip. Nors groti kartu tai nė kiek netrukdė, bet kai tik pradėdavome diskutuoti, kaip ką daryti... Tada trečia nuomonė iš šalies atrodydavo svarbesnė nei mūsų pačių. Taigi negalėjome išvažiuoti teisinga kryptimi „Eurovizijos“ link ir, manau, tai buvo klaida. Nemažai žmonių šį mūsų duetą mėgo, bet dabar jaučiuosi, tarsi likome nepateisinusios lūkesčių.
Sakyčiau taip: buvo grupė „Volumetears“, o „Strėlės“ jau kažkieno kito projektas, kurio turbūt neturėjo būti.
Tačiau šį debiutinį albumą jau padarėte tokį, kokio pati norėjote, ar ne? Bet paklausiu kitko: albumas įkeltas į internetines klausymosi platformas, o fizinis jo pavidalas – šimto vienetų tiražas minimalistiniuose vokeliuose, ir jokių įrašų kompanijos, privačių ar institucinių rėmėjų ženklų. Kiek jums svarbu „pasidaryk pats“ etika?
Nežinau, kas tai turėtų būti. O nesigriebiant visų skambių žodžių – padariau tai minimaliomis priemonėmis todėl, kad galėčiau skirti kuo daugiau laiko pačiai muzikai, repeticijoms ir pan. Man tiesiog svarbu parodyti visiems tą savo kūrybinį produktą. Noriu dirbti savo darbą – groti, kurti.
Manau, tai ir yra minėtos sąvokos esmė. O pakalbėkime dabar apie muzikinio ugdymo dalykus. Esate minėjusi, kad muzikos mokytis jums nebuvo taip paprasta – mokytojai vis siūlydavo pagalvoti, ar tikrai esate apsisprendusi eiti šiuo keliu. Ar jaučiate, kad dabartinė muzikinio lavinimo sistema yra kažkiek represyvi?
Matote, aš mokiausi mokykloje, kur „išlieka geriausi“. Geriausi – tai tie „moksliukai kalikai“, o aš visą laiką buvau balta varna. Nes ir patingėdavau, kas be ko. Niekas manęs labai nemotyvavo, mokytojai kažką parodydavo, bet iš tikrųjų nesudomindavo. O man reikėjo ir muštro, ir motyvacijos. Gal duoti pasimokyti įdomesnių kūrinių. Pasižiūrėti į mane, kokia esu, kad sugebėčiau su ta savo pirmąja specialybe kažką padaryti. Buvau toks nesąmoningas vaikas, kuris nori visko, ką tik akys mato, bet negali suformuluoti, ko būtent, o suaugusieji negali pasiūlyti. Taigi mokykloje buvo sunku. Vis dar supranti, kad muzika yra tavo sritis, bet jauti, kad jau turi imtis radikalaus sprendimo. Nes devintoje klasėje mačiau, kad nebeturiu tos reikalingos technikos, kad galėčiau pereiti į dešimtą su savo smuiku – nors grojau devynerius metus.
Po to gitara man jau buvo kaip atgaiva. Visų pirma, kaip pats instrumentas skamba – čia nebečirpini aukštais dažniais prie ausies, sau ir kitiems nervų negadini – čia jau nuo pirmo užgaunamo akordo ateina malonumas. Tada supratau, kad turbūt nepabėgsiu nuo tos muzikos, jeigu ji mano idėjas taip rezonuoja.
Ką gi – mokomės ne tik iš mokytojų, mokomės ir iš kitos muzikos. Ar buvo jūsų kūrybiniame kelyje tokių kelrodžių, muzikos autorių ir atlikėjų?
Taip. Pradžioje buvo daug klasikinės muzikos, kuri man labai patiko. Tada akiratin pakliuvo tokios džiazo figūros kaip Avishai Cohenas, Esbjornas Svenssonas, Cassandra Wilson, Esperanza Spalding...
Nuostabu, kad ją paminėjote. Man ji gyvas įrodymas, kad muzika vis dar gali atsijauninti ir nustebinti.
Mano viena kolegė taip sakė, o ir aš pati taip jaučiausi: man dvidešimt dveji metai, o gal laikas dingti iš tos muzikos, kai ši mūsų vienmetė mergina jau pasiekė šimtus kartų daugiau. Bet tai vis dėlto buvo stipri motyvacija ir ryškus pavyzdys, kad moterys gali labai daug. O jeigu neskirstant lytimis – tarp mane labai įkvėpusių yra atlikėjas ir prodiuseris Pharrellas Williamsas. Tai, ką jis daro, yra tobula. Dar vaikas būdama klausydavausi to jo falceto ir žinojau, kad jis bus labai sėkmingas.
O ar turite kokių „nuodėmingų“ muzikos pomėgių, guilty pleasures?
Dažnai klausydavausi tokių muzikantų kaip Antony Hegarty, kuri dabar yra Anohni, ar ukrainietis/ė Ziandzha. Kažkodėl transseksualų muzika man labai artima. Jų kūryba itin jautri – kaip atvira styga. Man nė kiek ne gėda tai sakyti – nebent kažkam būtų nejauku išgirsti... O tokių atsiliepimų esu sulaukusi, iš menininkų taip pat – ko tu čia klausaisi, kokių freakų?
Kaskart pasižiūriu tą Ukrainos balso TV konkursą, ten dabar daug stiprių atlikėjų. Nes ir dalis mano šaknų iš Ukrainos – močiutė ukrainietė.
Kiek tai svarbu jūsų identitetui?
Tai figūruoja galbūt nesąmoningai, to identiteto specialiai nesirenku. Neturiu lietuviško kraujo, tačiau dainuoju ir lietuviškai.
Dainuojate gražia lietuviška tartimi.
Stengiuosi... Man įdomi ta samplaika – negaliu atsisakyti savo šaknų, o ir nieko lietuviško neturiu – tik kalbą. Taigi yra toks lydinys – pavyzdžiui, kaip Amerikoje, kas per žmogus yra amerikietis, visokių tautybių ir rasių lydinys? Man patinka visa ta įvairovė, ir savęs niekur ypatingai nepriskiriu. Nežinau, kas esu – per didelis mišinys, turiu dar lenkų ir rusų kraujo. Ir dėl to slaviško kraujo mano temperamentas toks karštesnis. O lietuvių kalba, priešingai, mane nuramina ir subalansuoja.
O ką ir kaip jūsų gyvenime subalansuoja dailės kūryba?
Man tai būdas išreikšti savo nuotaikų mozaiką – tarsi meditacija ar gal tiesiog psichologinė savipagalba. Save laikau menininke, turinčia intencijų išreikšti save įvairiais būdais, ir vienas tų būdų yra dailė.
Ar mokėtės dailės profesionaliai?
Nesimokiau, ir dabar manau, kad nesimokysiu – nes kur tik ko mokiausi, vis patirdavau kažkokias traumas. Niekad negaudavau pakankamų atsakymų į sau kylančius klausimus. Taigi pati sau turiu atsakyti, ar padarau ką nors gerai, ar ne, ir nenoriu, kad kas kitas man pasakytų. Galbūt norėčiau išmokti technikos, bet mokyti reikia subtiliai, reikia mokėti mokyti...
Grįžtant prie to, ką kalbėjome apie muzikinį lavinimą. Pati mokiau vaikus penkerius metus, iki šiol bendrauju su kai kuriais savo mokiniais, – žinau, kad buvau jiems nebent kaip koks orientyras, o ar iš tikrųjų galėjau juos kaip nors paruošti – nežinau, dėl to turbūt ir mečiau pedagoginį darbą. Nes nejaučiau, kad galėčiau prie kiekvieno vaiko prisitaikyti taip, kaip reikėtų. Sąžinė neleido nusiraminti matant, kad gal galėtum padėti kiekvienam vaikui atsiskleisti, bet nesupranti kaip. Nes visi labai skirtingi.
Tai ir grįšiu prie to, kaip buvote kankinama mokykloje su tuo smuiku. Ir gal ne visai veltui: albume irgi girdime jūsų smuiką; ir šalia įprastos jums akustinės ir gal mažiau įprastos elektrinės – gal dar mažiau įprastą jūsų bosinę gitarą. Niekur nesigiriate, kad esate multiinstrumentininkė.
Ai, tai ne taip svarbu.
Jūs ne masinė, ne mainstreaminė songwriterė. Kaip suprantate, kas jūsų publika?
Įsivaizduoju, kad tai – žmonės, kurie tiesiog jautrūs kitiems žmonėms. Galbūt patyrę panašių išgyvenimų kaip aš. Tokia muzika, kaip mano, turi tave kažkaip paliesti. O kad paliestų, turi panašiai jaustis.
Manau, kad mano publika yra vyresni žmonės. Ar, priešingai, labai jauni. Bet turbūt įgiję aukštąjį išsilavinimą. O iš tikrųjų, kas žino? Nes skirtingi žmonės skirtingai viską priima. Ko gera, yra taip: didžiąją dalį mano muzika tiesiog erzina. Kitą didžiąją dalį palieka abejingą. Ir yra nedidelė grupelė žmonių, kurie randa joje kažką įdomaus.