Kalbino Ugnė Matulevičiūtė

Jonas Narbutas, arba, kaip pasakytų inuitai, Kabloonak. Jo labai įdomu klausytis – ne tik dainų, bet ir kalbų. Pradedant nuo nuotykių vaikystėje Užupyje – šeima gyveno dabartiniame Pranciškonų vienuolyno pastate, Jonas augino antį, nekentė mokyklos ir, visų svarbiausia, buvo dalis nenutrūkstamo kūrybinio proceso kartu su „rajono chebra“, Užupyje augusia kompanija (tarp jų – Migloko, Vytautas Rasimavičius, Jievaras Jasinskis...). Kaip pats Jonas sako, dėl geležinės tėvų kantrybės ir palaikymo, mokykliokų sumanymai – pavyzdžiui, kurti muzikos grupę – ne tik ambicingai startavo (pirmojo Jono koncerto vaizdo įrašą rasite tekste), bet ir tapo iki šiol nepaleidžiančiu kabliuku.

Jono muzikinės kelionės (ir klajonės) tęsiasi jau gerus penkiolika metų. Prieš savaitę pasigirdo antrasis Kabloonak albumas, kurio viršelį puošia Jono lipdyta mozaika. Šis pokalbis irgi toks – iš skirtingų spalvotų gabalėlių sudėliotas ir tapęs vienu kūriniu. Aptarėme visą Jono Narbuto kūrybos chronologiją ir esamąjį momentą – kavą su „skarelėmis“. Vilniaus reikalus, žmonių įpročius, naują stoties kvartalą „Baltas lapas“, pavasarinį sužaliavimą. Liūdesį, džiaugsmą – ką iš vieno galima nulipdyti, ką iš kito galima gauti... Skanaus.

---

Ką tu čia geri?

Kavą be kofeino. Iš namų.

O kodėl be kofeino?

Kažkaip užpurto mane kava. Nusprendžiau gerti be kofeino, nes vis tiek labai norisi kavos. Smegenys apsigauna ir poveikis yra.

Smegenys apsigauna dėl skonio?

Taip. Labai daug metų gėriau kavą, nuo vaikystės. Be kavos negalėdavau atsikelti į mokyklą. Tiesiog gal persigėriau? O čia Emanuelis Ryklys skrudina labai skanią kavą be kofeino, tai kartais leidžiu sau. Kabakuose kava būna gana britki. Turiu ir „skarelių“, nenori?

Norėčiau „skarelės“. Vilniečių mėgstamiausios.

„Skarelės“ yra hitas. Kai pirkau, buvo dar šiltos, jas kaskart kitaip iškepa. Aš mėgstu padegusias.

Kai pasikaramelizuoja? Tada nesveika, bet labai skanu.

Aha, geras dalykas.

Gaila, kad skaitytojai negalės pasimėgauti 4D interviu galimybe ir atsigerti tos mūsų kavos be kofeino, užuosti „skarelių“. Mūsų pirmas užmojis buvo daryti interviu „Messengeryje“. Manau, kad keisti formatai dažniausiai labai pasiteisina.

Man atrodo, kad viskas šiais laikais „Messengeryje“, tad jau jame reikėtų ieškoti naujų formatų. Elektroninis paštas būtų net įdomiau.

Ar kam nors siunti laiškus el. paštu?

Siunčiu. Matai, aš turiu neišmanų telefoną. Jeigu noriu naudotis „Messengeriu“, vis tiek turiu atsisėsti prie kompiuterio. Elektroniniai laiškai – kažkaip oficialiau. Ir ne iš karto atrašo, yra laiko atsitolinti. O feisbuke baisu, kad pažiūrės, paskaitys, parašys bet kurią akimirką – visą laiką esi įsitempęs.

Gal dėl to ir neturi išmanaus telefono?

Taip, iš dalies. Tiesą sakant, mane nervina, net kai skambina (juokiasi). Kodėl prieš tai žinute nepranešė, kad skambins?

Baisu, kai skambina. Ypač kai nepažįstamas numeris – iškart imu galvoti, ką būsiu pamiršusi...

Aha, ką padarei blogai! Ką jie žino?! POLICIJA! Bet gal baisu ir dėl to, kad turiu baisų telefono skambutį. Vadinu šitą telefoną telefunkenu. Jis labai įkyriai skambina ir niekaip to skambučio negaliu pakeisti. Bet telefone yra radijas, skaičiuotuvas, „sneikas“ ir žadintuvas. Dar prožektorius. Ko daugiau reikia?

Ar vaikystėje mėgdavai klausytis ringtone'ų?

Vaikystėje neturėjau telefono – tik nuo šešiolikos. Kai buvau mažas, telefonų dar išvis nelabai buvo. O kai dauguma jau turėjo, gavau patį prasčiausią „Trium“ mobiliaką, kuris atrodė dar prasčiau už dabartinį telefunkiną. Jis turėjo visiškai fantasmagoriškų melodijų. O vėliau buvo telefonai, kuriuose skambučiu galima paversti garso įrašą – tai buvo mano pomėgis.

Telefono melodijos iškart primena motyvą iš tavo dainos „U Turn“, kurioje groja sintezatoriukas.

Taip, tas garsas – iš nedidžiuko „Casio“ sintezatoriaus. Presetas vadinasi „Orchestra“ ir yra pagreitintas iki maksimumo. Orkestro tun-tiuriuriu-tun virsta tokia vingiuojančia melodija. Atsimenu, buvo labai didelio atradimo jausmas.

Jonai, ar tu esi atsitiktinių, netikėtai išgirstų garsų kaupikas? Kuris įsirašinėtų arba bandytų įsiminti, kad vėliau panaudotų kūriniuose kaip motyvą arba toną.

Ne itin, jeigu lyginant su žmonėmis, kurie sėdi ir kuria sintezatorius. Kita vertus, daugybę dalykų atrandu tik dabar – ypač technologinių. Neseniai draugas parodė, kaip programoje „Ableton“ galima susidėlioti sintezatorių iš savo garsų. Ne visada turiu galimybę įsirašyti audio, bet kai namuose sėdžiu prie mikrofono, tenka sugalvoti visokiausių dalykų, pavyzdžiui, už lango kažkas susprogdino petardą ir skambėjo puikiai – kaip solnikas tolumoje. Tą garsą panaudojau! Man patinka, kaip garsai suskamba kartu – ir derantys, ir nederantys. Toje pačioje dainoje „U Turn“ yra audros garsas, panaudotas iš Tilto gatvės laikų. Kai žiauriai pliaupė, – dabar, tikiuosi, jau greitai bus toks lietus. Taigi man patinka, bet dar nemoku taip puikiai išnaudoti garsų, kaip žmonės, darantys elektroninę muziką. Pavyzdžiui, Adomas iš grupės „Parranda Polar“ labai smagiai žaidžia garsais. Į šitą temą galima lįsti giliau. Štai prieš savaitę Kauno Laisvės alėjoje draugės paprašiau, kad įrašytų, kaip nuostabiai lietvamzdis kalė, labai labai ritmiškai. Gal panaudosiu kur nors.

(fone groja banalus bumčikas) Muzika gali keisti atmosferą, o atmosfera – mintis. Įdomu, kaip ši foninė muzika pakeis šio interviu turinį. Ar galėtum apsakyti dabartinio savo gyvenimo garsinę aplinką? Ką dažniausiai girdi aplink?

Dabar už mano lango Aguonų g. yra statomas naujas rajonas pavadinimu „Baltas lapas“ ir pagaliau ten tikrai baltas lapas, tuščia. Viską griovė nuo praeitų metų. O aš pro langus filmavau, kaip nugriauna visą pastatą ir net kaip ima statyti naujus, bet šalia visą laiką maišo betoną, triukšmas – žiaurus. Deja, garsinė aplinka tokia, labai nepageidautina. Tai gaila. Dėl to net neišeina įrašinėti!

Ir šiaip, tau rūpi Vilniaus reikalai!

Rūpi. Smagu, kad jau taip sužaliavo. Pernai daug laiko praleidau čia, prie „Paviljono“, kur sėdime. Mano draugė čia gyveno. Čia sėdi vadinamieji vietiniai Hemingvėjai. Štai, ten pats kampinis – visiškai etaloninis. Jie čia, pavyzdžiui, kerpa vienas kitą, visi labai kinematografiški. Taigi, šiaip jie būna išvirtę, o dabar pavasaris įpūtė gyvybės. Dar daug laiko leisdavau buvusiame Reformatų... skaudulyje. Tilto gatvėje, prie upės ir stotyje, kur dabar gyvenu. Rūpi ir Vilniaus grindiniai, kurie prastėja. Bet pradedu vis daugiau galvoti – ypač dėl to, kad trūksta vietos ramiai įrašinėti muziką – kad centras nėra pati geriausia vieta. Norisi ten, kur būtų ir kiemas, ir gamtos. Miestas man labai svarbus, bet čia nieks neklauso, ką aš sakau (juokiasi). Augau name prie Bernardinų bažnyčios, kuris dabar vėl atitekęs vienuolynui, ten, kur tiltelis link Akademijos. Dažnai nepastebiu, kad daug šneku apie miestą arba viską su juo sieju – tai jau manyje. Manau, iš Vilniaus dar daug galima semtis tokiai savotiškai kūrybai. Be to, Vilnius labai keičiasi keičiantis metų laikams.

Kuris tau labiausiai patinka?

Priklauso nuo to, ką veikiu. Kūrybai pats gražiausias metų laikas nėra naudingiausias. Bet ankstyvas ruduo, aišku, labai fainas. Arba karštos vasaros naktys, kai miestas tuščias. Bet ir dabar, pavasarį. Negaliu išskirti vieno, bet vasarą tikrai labiau mėgstu negu žiemą.

Ar dažniau kuri iš džiaugsmo ar iš liūdesio?

Liūdesys labiau inspiruoja visus žmones. Kai laimingas, tai nieko ir nesinori – viskas gerai, nebūtinai turi kažką pasakyti, nes gali tiesiog džiaugtis. Kitus dalykus gali daryti iš džiaugsmo. Tai paprasta formulė – yra problematika, kyla klausimų, nuotaika ir reikia kažkur išsilieti (juokiasi) – viskas skamba perdėtai romantiškai... Geriausiai kuriasi iš melancholijos, nes kai apima depresiškas liūdesys – irgi nieko nebesinori. Plona riba. Bet taip, kai kažkas neramina, lengviau atsisėsti prie gitaros. Kai viskas gerai, norisi važiuoti į gamtą, daryti mozaikas, gaminti maistą... Aišku, sakau, kaip buvo anksčiau – gal nuo šiol kūrybinis procesas ims ir pasikeis? Ir, žinoma, nenorėčiau, kad mūsų pokalbio pavadinimas būtų „Liūdesys įkvepia!“

O sujungiant tas mozaikas, nulipdytas gamtoje, ir nerimą, kuris prašosi būti išleistas ir išsakytas – kas nutinka, kad supranta kūrėjas: laikas jau naujam dariniui gimti. Pavyzdžiui, albumui. Tai juk ne singlą išleisti, tai – išnešioti ir pagimdyti.

Galvoju, kad dabar norėsiu leisti singlus arba mažesnius rinkinius. Greičiau užfiksuoti, kad nepasimestų aktualumas. Parašau daug dainų, kurios atrodo „amžinos“ – atseit, galėčiau groti bet kada. Bet jos arba atsibosta, arba kažko nebenoriu prisiminti... Kadangi beveik nuolatos įrašinėju, po kiek laiko pamatau, kad sukurtų dainų užtektų albumui. Tai tokia sistema, prie kurios būdamas muzikantu esi pratęs ir apie tai per daug net negalvoji: kai susikaupia muzikos, leidi albumą. Kad jį išleistum, reikia tiek ir tiek visko turėti. Gal ir žmonėms lengviau taip – iškart daug muzikos.

O aš naują muziką dėliojuosi kaip koncertinę programą – kad irgi būtų nauja. Žmonės nori labai greitai įžanrinti ir apibrėžti tave, o tuomet pasidaro baisu, nes gal dabar tau pačiam norisi groti visai kitaip. Galvoji: o ne, nesilaikysiu „savo“ skambesio, gali žmonėms nepatikti. Gal tai ir toks šios kartos bruožas? O man labai lengva nukrypti į kitas puses, pavyzdžiui, kuo daugiau muzikos klausau kurdamas, tuo daugiau šansų, kad imsiu panašiai skambėti. O kartais imu gitarą ir pradedu groti kantri muziką – nežinau, ar tokią norėčiau dainuoti, bet labai smagu įsirašyti ir paklausyti. Kartais atrodo, kad norėčiau turėti daugiau pseudonimų ir daugiau muzikos išleisti, bet nebūtinai visą groti.

Labai įdomu kalbėti apie įžanrinimą. Tai tikrai egzistuoja. Kaip esame kalbėję anksčiau, žmonėms patinka rinktis lengvesnį kelią. Todėl ir muziką lengviau priiimti – juoda arba balta, be tos tarpinės būsenos, kurioje visko gali nutikti.

Aš šiaip savo asmenybėje jaučiu daug dvigubumų, o gal net trigubumų. Jeigu muzikantui atrodo, kad jis nori groti kitokį žanrą, tai su nauja kauke – t. y. pakeitus pavadinimą – kurti gali būti daug lengviau. Man tai atrodo normalu. Galbūt Lietuvoje dėl jos mažumo, vardų keitimas vyksta per dažnai ir projektai ne tiek skiriasi, kad vertėtų tai daryti. Daug lemia ir klausytojai: susibūrę žmonės gali jaustis išduoti. Atėjo vieno, o sulaukė visai kito. Pakeitus vardą nebereikia teisintis – praeitį nubrauki ir, prašau, viskas nauja.

O kas dabar vyksta su „Parranda Polar“?

Tai va! Pastarąjį sykį, kai grojome jau kaip „Planeta Polar“, girdėjau, kažkas šaukė: „Primavera! Primavera!“ Sakiau: ne ne, čia „Parrandos“ kūrinys. Vyksta virsmas iš „Parrandos“ į „Planetą“. Aišku, jeigu reikės – visada pagrosime cumbia... Gal tai net būtų galima pavadinti eiga – „Parrandoj“ buvo truputį per ilgai užsibūta ir vyksta natūralūs pokyčiai. Cumbia buvo atnešta iš Mažylio ir Adomo kelionių. Man tuo metu labai patiko, nes priminė bliuzą, tik kita kalba ir kitais instrumentais. Bet nugyvenome, atsirado, ką galima pagroti daugiau, ir supratome, kad cumbios niekada taip, kaip tikrieji vietiniai atlikėjai, nepagrosime, o ta interpretacija ne visada atrodė skani. Tad geriau pasiimti tai, ką išmokai, ir jungti su naujomis idėjomis. O, pro šalį kaip tik eina „Parrandos“ bosistas!

Įdomu, kad pastebėjai kultūrinį skirtumą tarp savęs, atliekančiojo, ir muzikos, skambančios.

Taip. Mes tai gražiai darėme, todėl tikrai negėda, kad būsime prichaltūrinę. Bet lendant gilyn į cumbios skambesį, pavyzdžiui, jeigu norėtume išleisti albumą taip, kaip Pietų Amerikoje 8 dešimtmetyje, supranti, kad nepavyks. Nėra tiek talento ir žmonių bei specifinių instrumentų. Pagauni save kažką imituojantį ir supranti, kad galbūt neverta. Verčiau turimomis priemonėmis kurti muziką, kurioje cumbia jausis kaip prieskonis.

Ateisiu į jūsų koncertą, noriu pamatyti, kas įvykę.

Kostiumai įvykę. Pasisiuvome. Supratome, kad smagu ne tik grojimas, bet ir šioks toks šou. Nebūtinai dūmai ir LED’ai, bet, tarkime, personažai.

Įdomu, kad daug nuostabios XX a. 7–9 dešimtmečių muzikos buvo kaip teatras. „Talking Heads“, tas pats Davidas Bowie... Dabar tai tarsi išnykę. Pavyzdžiui, prieš dešimt metų, kai pradėjo groti „Garbanotas Bosistas“, buvo madinga scenoje atrodyti paprastai, jaukiai, tarsi būtum atbėgęs nuo kažkurio klausytojų staliuko. Bet dabar jau vėl norisi, kad teatras grįžtų.

Žinai, smagu abiem pusėms – ir muzikantui, nes esi labiau jausme. Aišku, žmogus kartais pats savaime gali būti personažas, jam gali nieko netrūkti. Bet grupėms – visai bajeris. „Planetai Polar“ tinka. Tik, aišku, tampi savo paties sumanymo įkaitu – reikia atrodyti vis geriau ir geriau! (juokiasi)

Tai nuo ko prasidėjo tavo muzika – nuo „Bekešo vilkų“? Prisimenu legendinį video, kuriame, dar visai vaikai, grojate Užupio „Galeroje“.

Ooo, taip! „Bekešai“ buvo pirmoji grupė, labai svarbi. Kai joje pradėjau groti, atrodė, kad visi norai išsipildė. Visi norai, net tie, kur nežinojau, kad turiu. Rokenrolas ir jokios mokyklos...

Kiek tau buvo metų?

Jauniausias buvo Vytas Rasimavičius, kuriam grupės pradžioje buvo turbūt trylika. Bet tame filmuotame koncerte dar groja Viltarė Jasinskytė – jai ten gal kokie devyneri. Aš buvau vienas vyresnių, penkiolikos.

Jau toks pabrendęs!

Taip, pabrendęs. Jėzau, tėvams reikia dėkoti už kantrybę, kaip jie pakentė... Padėjo susirinkti instrumentus. Labai greitai tobulėjome, pirmas koncertas toks, kaip įraše, o po poros metų, jau „Užupio kavinės“ viduje – visiškai kitas reikalas. Jau kažką pagrojome, o kadangi paauglystė – išaugę ir visiškai pasikeitę, atrodo, groja kiti žmonės. Aišku, mano garbanų – tiek pat... Bet šiaip „Bekešai“ buvo labai svarbu – visų pirma, draugai, chebra, o dar ir grupė. Ir groji, ir tūsiniesi visur kartu, o pas Jievarą Jasinskį mes praktiškai gyvendavome. Tarsi būtų negana penkių šeimos vaikų ir tėvų, ir sesių draugų, ir atvykėlių iš kito miesto, kurie studijuoja ir neturi kur gyventi, tad gyvena tame pačiame mažame Užupio bute.

Jasinskiai visuomet buvo tikri hipiai. Beje, mano tėvų piršliai! O kaip jūs tapote grupe?

Buvo taip. Mes visi mokėmės Užupio mokykloje. Jievaras, Vytas ir Mantas buvo klasiokai, o Jievaras su Vytu pažįstami ir vaikystės, Vytą žinojau šiek tiek per tėvus, nes visi gyvenome Užupyje, tačiau jokio asmeninio ryšio. Jie mokėsi metais jaunesnėje klasėje ir kažką veikdavo – jau turėjo grupę. Vytas iš kažkur sužinojo, kad Dvarionkėje lankau mušamuosius, tad, kadangi šiek tiek geriau pažinojo, priėjo ir sako: „Atsinešk džembę rytoj į mokyklą, norim pažiūrėti, kaip tu groji.“ Per pietų pertrauką susitikome mokyklos tire, šaudyklos patalpose, kuriose buvo galima muzikuoti, ir kažką jiems pagrojau ba bum ba bum, jie stovi aplinkui ir vertina... Tada sako: „Okei, tu priimtas.“ Man tai buvo fantastika.

Nebuvo jausmo, kad dabar kažką veiksi su „mažiukais“?

Ne, aš mokykloje visiškai neturėjau draugų. Nekenčiau joje būti, visiška pragaištis, taigi grupė buvo tikras išsigelbėjimas. Parbėgau namo: „Mama! Aš groju grupėje!“

O kas sugalvojo pavadinimą?

Romas Lileikis. Mes buvome užbukinti tam pirmam legendiniam koncertui. Kadangi mūsų mokykla buvo prie Bekešo kalno, jam pasirodė juokinga taip pavadinti ir su tokiu pavadinimu įrašė į programą. Mes žiauriai piktinomės, bet nieko dėl to nedarėme, tai taip ir liko. Manau, kad labai dažnai su grupių pavadinimais taip ir būna – kažkas pavadina, o tada ir lieka, nes tingi pakeisti.

O pavadinimas Kabloonak?

Tėvas yra mane taip pravardžiavęs vaikystėje. Niekas nešovė į galvą ir buvo juokinga sėdėti ir galvoti, kaip čia pasivadinus. Patiko Kabloonak skambesys ir vizualiai gražiai atrodė. Pažiūrėjau reikšmę: „Inuitų bendruomenėje ne vietinis žmogus, baltasis.“ Pagalvojau – atitinka. Čia ne white supremacy, bet tiesiog jei kažkas versis, nebus durna. Nors pavadinimą žmonėms sudėtinga įsiminti.

Ar ne?

Nu! Nenoriu varyti ant klausytojų, bet žmonės iš tiesų kartais tingi šiek tiek labiau pasistengti ir įsiminti pavadinimą. Dažnai ateina su priekaištu – toks keistas lietuviškas pasyvus agresyvumas. „Man labai patinka tavo muzika, bet pavadinimas žiauriai blogas“, – kažkokių tokių būna... Jeigu labai patinka muzika, tai galima ir įsiminti! Pavyzdžiui, iki šiol nežinau, ar teisingai tariu Jacko White’o grupės pavadinimą „The Raconteurs“, bet man patinka, ką jie groja, tai pabandžiau įsiminti. Aišku, koks nors „ba.“ tiesiog laimi – paprasta, turi identitetą ir gerai skamba. Tiesa, man atrodo, kad Kabloonak skamba visai lietuviškai – nereikia bandyti angliškai tarti, galima sakyti kablūūūnak, bet nebūtina.

Taigi, grįžkime prie tavo muzikinės istorijos. Po „Bekešo vilkų“ – „Repo seniai“?

Panašiu metu atsirado ir Migloko. Miglė, kuri irgi buvo iš Užupio, tėvų pažįstamų dukra. Staiga paaiškėjo, kad ji dainuoja ir dar žiauriai gerai! Ir dar kažkokių dainų sukūrusi... Aš Vytui sakiau: viskas, darome grupę. Ir tuo pat metu atsitiko „Repo seniai“, nes tuo metu buvo populiaru repas. Net Matas Aerobica didžėjaudavo repą.

Ir Justas Fresh scratchindavo...

Taip... „Repo seniai“ buvo bajeris – tuomet dar iš 8 dešimtmečio, Kernagio laikų, grįžo mada visus vadinti „ei, seni“. Manfredas su Matu Aerobica darydavo repo tūsus klube „Woo“. Jie sugalvojo, kad būtų smagu sukurti fiktyvią grupę, kuri atvyksta pagroti. Madingas buvo oldskūlinis repukas. Mes su Vytu įrašėme gabalą „Si Senior“ ir nufilmavome legendinį klipuką. Su penkiomis dainomis pasirodėme klube ir po to nusprendėme, kad labai apsimoka! Pradžioje atvarydavome su savo CD, dar sumokėdavo pinigų... mums atrodė the deal. Į „Repo senius“ labai įsijautėme, per tai realizavosi daug dalykų: mano ir Vyto stand-upo pomėgis, kadaise neišpildyti aktorystės lūkesčiai... Tai buvo atvejis, kai gali daryti nesąmones, nes esi užsidėjęs kaukę. Ir mes tikrai labai daug nesąmonių pridarėme, dėl kurių galėtų būti gėda, bet... aš to nedariau, tai darė repo seniai – MC Klešnas ir MC Velniai Žino.

Klešnas Narbutas – šitas tau ilgam prikibo.

Klešnas yra žodis, kurį pats sugalvojau ir jo nesibaidau. Matau, kaip artimi žmonės pradeda vartoti jį savo kalboje, gal kada nors bus galima įteisinti. Taigi su „Repo seniais“ grojome dar kurį laiką po Migloko projekto pabaigos, o tuomet mane pakvietė groti į „Inculto“, kurie laimėjo „Eurovizijos“ atranką.

Per Jievarą Jasinskį?

Taip maniau, bet iš tiesų ne. Labai labai seniai, dar tik grįžęs gyventi į Lietuvą, Jurgis Didžiulis turėjo rinktinę grupę. Jie grodavo įvairius koverius ir pasirodydavo kazino, striptizo klubuose, privačiuose tūsuose. O Jurgis būdavo labai outgoing, maldavosi mieste ir dažnai sėdėdavo „Užupio kavinėje“. Mano tėvukas irgi mėgdavo ten pasėdėti, tad jie ten sugėrė ir įsikalbėjo, kad aš groju perkusija. Tad su Jurgiu pirmą kartą susipažinome taip: manęs, penkiolikmečio, paklausė, ar pas juos nenorėčiau groti. Nuėjau į repeticiją, buvo keista, tokia nauja patirtis, tačiau paaiškėjo, kad būdamas nepilnametis negaliu groti pusėje koncertų vietų. O po daug metų mane prisiminė ir pasiūlė prisijungti. Buvo smagu, kad tai visgi išdegė. Man buvo dvidešimt vieneri. Ir aš išskridau su jais į Norvegiją, į „Euroviziją“, renginį, kurį visą gyvenimą baisiausiai peikiau – kaip likimo rykštė. Buvau tas žmogus, kuris pasirodymo metu surenka mikrofonus ir išdalina pripučiamus instrumentus.

Tai ten tu? Nepatikėsi, bet tarp keistų dalykų, kuriuos visą gyvenimą norėjau sužinoti, buvo ir klausimas: kas tas žmogus, kur viską surenka „Inculto“ pasirodyme. Tai nemėgai „Eurovizijos“?

Ir dabar nemėgstu, bet dabar, kai buvau viduje ir viską mačiau, žinau, kaip pagrįsčiau savo nuomonę.

Kaip pagrįstum?

Tai labai liūdnas, daug pinigų ir energijos suvalgantis reikalas, kuris su muzika nėra susijęs. Bet su „Inculto“ grojau visą laiką iki tol, kol jų pasirodymas buvo reklamuojamas, ir suprantu, kad nėra geresnės grupės, su kuria būčiau galėjęs patekti į „Euroviziją“. Visi pinigai, kurie buvo skirti tam pasirodymui, atiteko kelionėms po Europą. Su „AirBaltic“ net turėjome sandorį – per tą vasarą pirmyn atgal skridau penkiasdešimt kartų. Tai buvo visiškai pankrokinis turiukas, dabar tokio nepakelčiau... Visiška priešingybė pačiai „Eurovizijai“. Nes tame konkurse gali tiesiog nusipirkti kostiumą, ilgai repetuoti salėje ir lipti ant scenos. O mes – uch! Apvažiavome visus Balkanus, vaikščiodavau su mušamaisiais, pakabintais ant sprando. Būdavo labai daug gėrimo, grojimo ir labai mažai miego. Galiausiai atsidūrėme Norvegijoje. Tai visiškai psichodelinis prisiminimas, smegenis sujaukiantis potyris, kuris išmokė sunkiai dirbti.

O po šio etapo maniau, kad dabar jau niekas nebeaišku, nes tas šiaudas, motininė grupė „Bekešo vilkai“, tuo metu geso. Ten visi per daug suaugo, ėmė keistis interesai, grojimo profesionalumo lygiai ir nusprendėme, po dešimt metų, raukti. Ir nei iš šio, nei iš to groti mane pasikvietė Alina Orlova. Tai buvo labai fainas etapas, praturtinęs ir muzikaliai, ir patirtimi, pirmą kartą patyriau, ką reiškia groti dideliems kiekiams žmonių užsienyje, iš to uždirbti... Alina buvo ypatinga ne tik Lietuvos, bet ir užsienio publikai. Buvo laimingas gyvenimo etapas, o kai tai baigėsi, buvau nusivylęs, nes atrodė, kad į visas tas grupes įdedi labai daug gyvybės ir kaskart patiki stebuklu, kad šį kartą tikrai įvyks, jau pasirašysime sutartis su svarbiais užsienio leiblais. Ir kaskart būna tarsi skaudus išsiskyrimas, tik ne su vienu, o su daug žmonių.

Tuomet įsidarbinau už baro „Cafe de Paris“, tai buvo labai smagi patirtis, norėčiau ir dabar kartais padirbti už baro bent dieną. Ir būtent tada ėmiau rašyti savo gabalus. Iš Peru buvo kaip tik grįžęs Adomas Koreniukas – sakiau, kas čia per cumbia, pabandom. Jis slapčia prijungė Vytautą – Mažylį, suvedęs mus vienoj sodyboj. Pagalvojau: negi vėl pradėsiu groti?  Buvo faina, jokių iliuzijų tapti ypatinga grupe, norų... Tiesiog malonumas sielai. Tada mane kartu groti pasikvietė „Garbanotas Bosistas“ – supratau, kad VĖL ėmiau groti, mečiau darbą „Cafe“. Grupės, grupės, o tarpuose atgrota daug chaltūrų... Iš visų kažko pasiėmiau ir įgijau pakankamai žinių daryti pats. Visada turėjau daug noro, bet nepavykdavo, o dabar atrodo – jau galiu. Štai ir visa chronologija.

Ar reikia daug ryžto imti kurti tik su savim, sau? Ar tai sudėtingas žingsnis, ar naturel?

Naturel, nes dainos atėjo naturel. Pasakojau visą muzikinį gyvenimą be asmeninio, o jis juk visada kartu. Daug atėjo iš santykių, bandant suprasti, kas vyksta. Gal kur nors pasąmonėje jaučiausi, kad grupės ateina, išeina arba esi iš jų išmetamas, ima norėtis kažko, ką pats galėtum kontroliuoti. Jeigu nerandi žmonių, su kuriais darytum kartu, gali daryti vienas. Be to, vaikystėje prisižiūrėjus Elvio Preslio, visada buvo ambicija to make a show, tačiau lipant ant scenos visgi truputį baisoka.

Ko klausai?

Klausau daug daug 8 dešimtmečiu kurtos ir įrašinėtos muzikos. Traukia to laikotarpio skambesys. Contemporary country, nors žanrais vardinti keistoka. Klausau daug songwritingo. Tačiau paauglystėje buvau ir „Beastie Boys“ didelis gerbėjas, štai paskutinis jų albumas visiškai kitoks – visas instrumentinis. Mano klausoma muzika labai skirtinga, dažnai man iš jos tiesiog reikia emocinio krūvio. Šiuo laikotarpiu joje ieškau ir inspiracijų, ir netradicinių sprendimų... Tokių perliukų. Ir iš „Soulseeko“ siunčiuosi... Siunčiuosi ne albumus, o patinkančias dainas su įvairiais momentais. Bliuzo daug klausau, seno autentiško bliuzo, vergų dainų. O iš world muzikos – klausau Afrikos. Dabartiniai besisukantys: „Wilco“, du Arthuro Russelo albumai ir mano paties naujas albumas, kurio vis tenka pasiklausyti.

Tai toks paskutinis pokalbio segmenčiukas. Kaip ant naujo albumo atsirado mozaika ir ar ją galima priimti kaip metaforą?

Taip, galima. Nors man tai visada atrodė atskiras pomėgis, bet jeigu nori susieti – lengvai prisitempia ir neskaudina. Pavyzdžiui, kaip vyksta įrašinėjimas, darbas, procesas, kūryba – tikra mozaika. Šis albumas ne monolitinis, jame yra šio to labai seno, kažko naujo, sudėliota, sulipdyta su ilgais atsitraukimais. Pavyzdžiui, naujausias „Garbanoto Bosisto“ albumas atrodė kaip labai vientisas kūrinys, o manasis – labiau sudėliotas. Viską jungia bendra ašis, bet garsiškai – sudėliotas. Ir mozaikos temą papildo mano dangų pomėgis ir malonus dėliojimo procesas – toje pačioje Tilto gatvėje buvau išlupęs senas lentas ir sudėliojęs gana didelę mozaiką.

Vieną dieną viršeliui suklijavau mozaiką, joje – geras miksas. Kai kurios detalės rastos mieste, kai kurios – padovanotos. Taip pavyko įterpti miesto temą, kurią albume labai norėjau paminėti. Nevadinsi albumo „Vilnius“, bet tos šukės kažkada buvo kažkieno grindys, puodas, lėkštė, nugyveno gyvenimą ir dabar yra ant viršelio, atlieka naują estetinę funkciją. Gamtos grandinėje galėčiau būti išrūšiuotojas, kaip tie mikrobai, kurie viską suvalgo paskutiniai. Antra viršelio pusė – cementinė kita mozaikos pusė. Tie, kas žiūri į žemę ir mėgsta kapstytis po griovius kaip aš, pamatys pasikartojančius Vilniaus šukių motyvus. Taip neakivaizdžiai pasisakau ir apie pokyčius mieste. Kai jauti, kad aplink naikinama tau brangi aplinka, tada pabėgi į savo pasaulį ir kuri kai ką nesunaikinamo, kur niekas neatbėgs ir nesugriaus. Taip man patinka.

---