Kalbino Rasa Murauskaitė

Druskininkų menininkų rezidencija į Lietuvą sukvietė daugybę skirtingų sričių menininkų. Tarp jų ir Olandijoje, Hagoje kuriantis kompozitorius ir garso menininkas Andrius Arutiunianas, kurio kūriniai vis dažniau atliekami ir Lietuvoje. Pažindinomės su juo kalbėdamiesi apie kūrybines pauzes, istorijų pasakojimus ir tą lietuvių kompozitoriams būdingą bruožą, kurio Andrius visgi neturi.  

---

Gimei ir augai Vilniuje, tad čia ir prasidėjo tavo kūrybinė veikla. Kokia buvo pradžia?

Studijavau Čiurlionio menų mokykloje – tai tam tikra prasme tikra kompozitorių ir atlikėjų klasika. Grojau valtorna, tačiau, būdamas maždaug 16-os, nusprendžiau pereiti į teorijos klasę su kompozicijos specializacija – studijavau pas Mindaugą Urbaitį. Jis buvo puikus dėstytojas ir tas žmogus, kuris rekomendavo važiuoti į Olandiją. Mindaugas labai griežtai pasakė: „Važiuok į Hagą, ten dėsto Louis Andriessenas ir ten tau reikia mokytis“. Aš ir išvažiavau iškart baigęs mokyklą.

Radai tai, ko ieškojai?

Po „čiurlionkės“ apėmė dvejopas jausmas. Kai atvažiavau į Hagos karališkąją konservatoriją studijuoti kompozicijos, pajutau, kad turiu labai stiprų techninį bagažą, kuris tapo tiek privalumu, tiek tam tikru stabdžiu, trukdančiu išeiti už jau pažįstamų muzikinių ribų. Hagoje turėjau du dėstytojus – Yannį Kyriakidesą ir Peterį Andriaanszą. Pas vieną eidavau vieną savaitę, pas kitą – kitą. Tai, žinoma, sukūrė savotišką „gero-blogo policininko“ situaciją, kai abu siūlydavo visiškai priešingus dalykus, tad visų atsakymų ieškoti teko pačiam. Nerašiau visus pirmuosius metus, nes supratau, kad daugybė žmonių daro tą patį, ką ir aš, o labai norėjosi kažko naujo. Kaip žinia, atrasti autentišką braižą dar studijuojant bakalaurą – sunku. Tad eidavau į paskaitas pas vieną dėstytojų Y. Kyriakidesą ir tiesiog kalbėdavomės apie įvairiausius dalykus – filmus, meną, futbolą. Jis tai priėmė labai ramiai, suteikė erdvės ieškoti sau įdomios muzikinės krypties. Na, o po metų jau supratau, kur link mane traukia.

Taigi tavo darbai nuo tradicinės akademinės kompozicijos neretai nutolsta, ribos išsiplečia. Visgi studijavai būtent tokią?

Nors Hagoje dėstoma vadinamoji šiuolaikinė akademinė muzika, vis tik realybėje studijos yra įvairialypės. Kasmet studijuoja apie 60 kompozitorių, dėl to plėtojami įvairūs stiliai. Kas porą mėnesių vykstančiuose studentų koncertuose pristatomi darbai nuo performansų ar garso instaliacijų iki pakankamai tradicinių žanrų muzikos. Visgi nuolatos justi vadinamosios „Hagos mokyklos“ – Andriesseno, „Hoketus“ ansamblio, aktyvių ritminių struktūrų ir specifinio priėjimo prie muzikinės formos įtaka, kurios išvengti neįmanoma. Tad jau studijų metu teko ieškoti įvairių garso sklaidos būdų, taip į mano praktiką atėjo ir elektroninės garso priemonės ar darbai, kuriuose svarbią vietą užima ir kitos medijos. Na, o prieš trejus metus baigiau magistro studijas su tiriamuoju darbu apie nemuzikinių sistemų veikimą multimedijinėse kompozicijose. Tad tam tikras tarpdisciplininis priėjimas prie kūrinių medžiagos man tebėra svarbus ir dabar.

Minėjai, kad vienu metu neberašei, tačiau po pauzės supratai, ką nori daryti. Biografijoje save pristatai kaip garso menininką ir kompozitorių. Kaip galėtumei įvardinti savo kūrybinius interesus, estetiką?

Muzikoje mane labiausiai domina istorijos. Jos nebūtinai yra tokios, kurias galima išsakyti žodžiais, vientisais naratyvais. Tai pasakojimai, kuriuos galima sukurti, perkeisti ir suteikti erdvės tik per garsą. Dažnai šie pasakojimai mano darbuose atsiduria skirtingose medijose. Kartais tos formos viena kitą maitina, persiduoda viena kitai. Mane taip pat domina ribos tarp garso ir triukšmo, įvairūs kontrastai, nebūtinai muzikiniai. Pavyzdžiui – kontrastai tarp medijų. Man įdomi zona, kai viena medija paverčiama kita, o atsiradusi riba tarp jų tampa ta erdve, iš kurios kyla nauji garsiniai, konceptualūs, poetiniai sprendimai. Visgi, muzikoje vienu metu gali funkcionuoti skirtingi laikai ir erdvės – ši jos savybė leidžia sujungti kartais visiškai nepanašius garsinius objektus ir leisti jiems patiems kurti netikėtus ir man pačiam įdomius muzikinius ar konceptualius darinius.

Baigęs mokslus, nusprendei Hagoje ir pasilikti. Olandija daugeliui lietuvių muzikantų atrodo ta vieta, kur verta vykti tobulintis. Daugybė profesionalių džiazo muzikantų ten yra bent kartą nuvykę stažuotis, tarp „akademinių“ menininkų tai taip pat gana populiaru. Gal galėtum papasakoti apie meno, muzikos situaciją šioje šalyje iš vidaus? Ar ten išties yra ta menininko „svajonių šalis“?

Sunku kalbėti apie visą Olandiją. Hagoje pasilikau, nes tai įdomus miestas šiuolaikinės muzikos atžvilgiu – ten vyksta daugybė koncertų, tarpdisciplininio meno renginių. Atvykau ten praėjus porai metų po krizės, kai Olandijoje prasidėjo dideli kultūros biudžeto karpymai. Finansavimą jie sumažino beveik 70 procentų, „apkarpė“ visus stambiuosius orkestrus, institucijas – kilo didelis pasipriešinimas. Tačiau būtent tada ėmė rastis daug mažų iniciatyvų, ansamblių, pradėjusių sparčiai augti – jie išliko iki šių dienų. Gyvendamas Hagoje per savaitę galiu nueiti į tris ar keturis šiuolaikinės muzikos koncertus – nuo eksperimentinės iki grynai šiuolaikinės klasikinės muzikos. Tai man svarbu, nes nuolatos galiu būti muzikinėje terpėje, kuri pastoviai ieško naujų formų, garsų ar technologinių sprendimų. Be to, Olandijoje egzistuoja tam tikra šiuolaikinės muzikos sistema, per kurią galima patekti į lauką, kur tavo muzika bus atliekama. Tai daugiau mažiau sutvarkyta finansinė struktūra, kuri padeda ieškant galimybės kūriniams būti atliktiems, megzti kontaktus. Traukia ir tenykštė estetika, mat Haga – multikultūrinis, tarptautinis miestas. Tad vien jausmas, kad viename mieste kuria žmonės iš viso pasaulio, yra labai įdomus.

Tavo biografijoje, bent jau pastaraisiais metais, bene daugiau darbų, kuriuos būtų galima priskirti būtent garso meno sričiai. Jauti savyje ribą tarp garso menininko ir kompozitoriaus. Kuo labiau pats save laikai?

Viskas išties yra labai paprasta. Mano atveju, skirtis yra erdvės. Yra tam tikrų koncertinių erdvių, kur šiuolaikinė muzika gyvuoja ir gyvuos ilgus šimtmečius, tačiau jai sunkiai sekasi išlįsti kitur. Yra kitos erdvės, kurios leidžia muziką atlikti kitokioje terpėje. Galerijos – gana standartinis variantas, tačiau yra ir naujosios medijos, virtualios koncertinės formos, kurios nebūtinai vyksta fizinėje erdvėje. Be to, grodamas savo elektroninę muziką dažnai improvizuoju, ją atlieku gyvai, tad šis nenuspėjamumo momentas taip pat yra man svarbus. Kita vertus, kartais net ir dirbant su atlikėjais tenka sukurti kažkokią muzikinę erdvę, kurioje muzikantai gali rasti savo pačių garsus, laiką ar formas – pačią situaciją sukuriu aš, bet konkrečių elementų nebevaldau. Taigi skirtis yra erdvė ir kontrolė. Garso menas man suteikia daugiau galimybių muziką išnešti ten, kur tradiciškai ji nepriklauso. Nors išties – muzika priklauso visur.

Tiek tavo kūrinių forma, tiek turinys alsuoja šiuolaikiškumu. Niekada nekyla noras prisiminti senąjį būdą, oriai paimti pieštuką ir popierių ir kažką taip parašyti? Vis dar yra ir jaunosios kartos menininkų taip rašančių.

Ne, nekyla – juk priemonės, kuriomis naudojamės daro tiesioginę įtaką galutiniam garso pobūdžiui. Tiesa, naudoju kartais ir pieštuką, ir fortepijoną, bet ne kaip pirmines priemones. Tai nesutampa su naudojimusi tokiomis nelinijinėmis medijomis kaip „Facebook“ ar kūrimu įvairiomis garso programomis, kurios visai kitaip matuoja muzikinį laiką. Man būtų keista, jei tai nepersismelktų į kūrybinį procesą. Todėl tradicinės priemonės man neatrodo patrauklios ar reikalingos.

Minėjai, kad savo kūryboje pasakoji istorijas. Yra šiandien kažkoks tematinis laukas, kuris tau aktualiausias ir įdomiausias?

Atsitiko taip, kad pradėjau nemažai dirbti su įvairia archyvine medžiaga, kurią savo darbuose transformuoju ar išskleidžiu dažnai jai svetimame garso ar vaizdo kontekste. Tokiu būdu atsiranda kritiškas santykis ne tik tarp skirtingų medžiagų ar medijų, bet ir tarp muzikos ir paties klausytojo. Pavyzdžiui, audiovizualinė instaliacija ir vinilas pavadinimu „Armen“, kurį išleidau Šiuolaikinio meno centro ir „JCDecaux“ parodai praėjusiais metais, buvo susijęs su armėnų pop ir disco muzika, sukurta diasporoje. Mane sudomino, kaip muzika kinta atsiradusi išeivijoje, jai nebūdinguose garsiniuose kontekstuose. Vienokia yra armėnų diasporos muzika 70-ųjų Amerikoje, kitokia – tuo pačiu metu išleista Libane ar Kipre, neretai net nebeatpažįstama. Įdomus tas muzikos kitimas ir galimybė ją panaudoti ir perkeisti dar kartą. Savo darbe sugretinau ištraukas, mikrogarsus ir atgarsius iš armėnų diasporos pop ir disco muzikos, kartu su savo elektronika, kuri paremta įvairiais signalais, triukšmais bei atsikartojančiais ritminiais motyvais. Toks muzikinis kontrastas verčia kvestionuoti savo paties santykį su garsu ir vaizdu, kuriuos stebi instaliacijos metu. Per šį archyvinį darbą radau galimybę kurti naujas istorijas ir manau, kad su tuo dirbsiu dar kurį laiką.

Turi armėniškų šaknų, be kita ko, esi ir platformos „The Deep Splash“, vienijančios iš Lietuvos išvykusius menininkus, dalis. Kiek jos kuratorė Monika Lipšic jau yra pasakojusi, nemaža dėmesio ten skiriama tapatybės suvokimo klausimams. Iš savo pozicijų, ką gali pasakyti apie šiandienos menininko ryšio su savo šaknimis, kuris buvo labai svarbus vyresniosios kartos lietuvių menininkams, būklę?

Už visus neatsakysiu, tačiau man save sunku laikyti „išvažiavusiu menininku“. Kai skrydžiai trunka dvi valandas, o iki Nidos nuo Vilniaus nuvažiuoti trunka dar ilgiau... Be to, mano kūriniai vienaip ar kitaip skamba Lietuvoje beveik tiek pat dažnai kiek ir užsienio šalyse. Tad ta „išvažiavimo“ pozicija man atrodo problemiška, atsirandanti ne iš kultūrinės terpės konteksto, bet iš tam tikrų politizuotų naratyvų. Taip yra formuojama skirtis, kuri meno pasaulyje nėra pernelyg aktuali. Be abejo, yra skirtumas, kokioje erdvėje gyveni, bet man jis daugiau susijęs su miestais, o ne šalimi. Svarbu, kokią susikuri lokalią erdvę, kurioje tam tikriems dalykams gali daryti įtaką, kur matai atgalinį ryšį. Aš pats naudojuosi vietinėmis istorijomis, man įdomu, kaip galiu jas reflektuoti ar generuoti naujas. Kita vertus, tapatybės visuomet kinta ir nėra pastovios, mane domina jų tamprumas ir kaip jos keičia autentiškus pasakojimus.

Kalbamės saulėtuose Druskininkuose, mažame Lietuvos mieste, kuris įkvepia štai tokiam klausimui. Ar šiuolaikinis menas turi galimybių išplėsti savo auditorijos ribas, tapti kažkaip aktualus ne tik kultūros lauko žmonėms? Ar apie tai net neapsimoka galvoti? 

Nežinau, ar tai išties yra svarbiausias klausimas menininkui. Galima klausti, ar verta meną aktualinti, tačiau nemanau, kad tai yra menininkų pareiga. Tam reikalingas tarpininkas tarp kūrėjo ir publikos – prodiuseris, vadybininkas, edukatorius. Manau, kad šio sluoksnio trūksta ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Opi problema, kaip pritraukti daugiau žmonių į kultūrinę terpę, kad jie dirbtų šalia menininkų ir kurtų dialogą.

Šiandien pats esi ir dėstytojas. Ar pakeitė tavo požiūrį į kūrybą, kitus procesus ši pozicija?

Dėstau Hagos karališkosios akademijos magistro programoje „Master Artistic Research“ jau trejus metus. Programa skirta tarpdisciplininiam menui, o aš dėstau kursą apie naująsias garso praktikas, taip pat susitinku su studentais individualių studijų vizitų metu. Studentai suvažiavę iš skirtingų šalių ir disciplinų – yra chemikų, garso menininkų, rašytojų. Manau, dėstymas skatina labiau viską kvestionuoti ir pastoviai ieškoti naujų atskaitos taškų, kas man yra labai svarbu, tad iš savo studentų mokausi kiekvieną kartą. Reikia nebūti užtikrintam, kad tai, ką padarei yra labai gerai ar labai įdomu – bent jau man taip niekada nebūna. Kita vertus, įdomus pats procesas, ieškant bendro dialogo ar tyrinėjant garsinius objektus kartu su studentais – tam būtinas pastovus ir abipusis pokalbis.

O ten, kur tu gyveni, kuri ir dėstai – Hagoje, apskritai, Olandijoje, tenka išgirsti lietuviškos muzikos? Gal susiformavusi ir kokia nors nuomonė apie ją?

Trumpai tariant – ne. Yra keletas garso menininkų ar kompozitorių kurie atvažiuoja atlikti savo pačių muziką, tačiau tai lieka daugiau vienetiniais atvejais. Žinoma, tai vėlgi susiję su struktūriniais dalykais, be to, lietuviška muzika ateina iš kitokios tradicijos, o Olandijoje retai išgirsi tiek prancūzų spektralistų, ar vokiečių naujosios muzikos. Olandai labai susikoncentravę į savo, taip pat amerikietiškosios tradicijos muziką. Kitoje spektro dalyje – eksperimentinė muzika, kurioje lietuvių menininkų Olandijoje atsiranda nemažai, tad matyt lietuviška muzika daugiau žinoma šiuose, specifiniuose muzikos sluoksniuose.

O yra lietuvių menininkų, kurių darbai tau įdomūs?

Tikrai taip. Man labai įdomi Arturo Bumšteino, Linos Lapelytės, Gailės Griciūtės kartos kūryba ir jų priėjimas prie garso ir pačio kompozitoriaus vaidmens. Apskritai, visa tos kartos kūryba yra įdomi, jie puikiai sugebėjo išlaviruoti tarp lietuviškos ir užsienio muzikos rinkos, būti erdvėje „tarp“, rasti savo autentišką balsą.

Visiems būna, kad darbas turi būti padarytas, bet galva tuščia ir nėra jokio įkvėpimo. Turi veiklų iš ne meninio lauko, kurios tau padeda tokiais atvejais?

Geras klausimas. Dėl įkvėpimo nežinau, bet kai tenka dirbti prie projekto, 70 procentų laiko praleidžiu tyrinėdamas, o tik 30 procentų tenka grynai kūrybai. Tad kūrybinis laikotarpis dažnai būna labai intensyvus, naktinis, be pertraukų. Norint nuo to pailsėti dažnai tenka žiūrėti trash televiziją, įvairius su šiuolaikiniu menu nieko bendra neturinčius filmus ar serialus. Tai leidžia atsiriboti. Šiaip aš nemėgstu gamtos ir neinu pasivaikščioti. O tai juk klasikinis lietuvių kompozitorių bruožas!  O nejuokaujant galima būtų pasakyti, jog kūrinius šiaip ar taip pradedu tik jau turėdamas tam tikrą konceptualų planą ar idėją, kurie įstato į apsibrėžtus kūrybinius rėmus ir leidžia kurti jau nepriklausomai nuo „įkvėpimo“ ar nuotaikos.

---