Gegužės 2–3 d., Kompozitorių namuose (A. Mickevičiaus g. 29) įvyks Verslumo mokymai muzikos profesionalams, kuriuos rengia Lietuvos muzikos informacijos centras, bendradarbiaudamas su Vilniaus universiteto Verslo mokykla ir jos Kūrybinio verslo magistrantūros studijų programos vadove Aiste Ptakauske. Mokymų programa ir registracija bus paskelbta jau netrukus, o iki tol siūlome paskaityti Astos Pakarklytės interviu su Aiste Ptakauske.

---

Aistė Ptakauskė – turinio kūrėja ir prodiuserė sėkmingai dirbanti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. Ji yra išleidusi tris prozos knygas, parašiusi scenarijus penkiems televizijos projektams ir sukūrusi du dokumentinius filmus. „Pasaulio virtuvė“ – Aistės Ptakauskės dokumentinis filmas apie imigrantes Lietuvoje, įtrauktas į studijų programas keliuose Europos universitetuose. Už savo kūrybą ir veiklą ji yra pelniusi ne vieną prestižinį apdovanojimą – Augustinio Griciaus premiją už geriausią metų prozos debiutą Lietuvoje, JAV senatoriaus J. Williamo Fulbrighto stipendiją, tarptautinio Moterų ekonomikos forumo apdovanojimą „Iškili moteris, kurianti visiems geresnį pasaulį“ ir kt.

Aistė Ptakauskė nuolatos kviečiama dėstyti ir konsultuoti įvairiose pasaulio šalyse. Ji skaitė paskaitas ir vedė mokymus „Oyun Yaz“ šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje (Turkija), Mohamedo V Nacionaliniame teatre (Marokas), Centrinių Los Andželo teatrų grupėje (JAV), Kalifornijos menų institute (JAV), Benfo tarptautiniame literatūros vertimo centre (Kanada), Linkolno centro teatro režisierių laboratorijoje (JAV), Moterų ekonomikos forume (Indija) ir t.t. Šiuo metu Aistė Ptakauskė vadovauja Kūrybinio verslo magistrantūros studijų programai Vilniaus universitete.

---

Pradėkime nuo sąvokų – kas yra kūrybinis verslumas ir kas yra antreprenerystė kultūros ir meno kontekste?

Verslumas, bet kokiame kontekste, yra gebėjimas įgyvendinti sumanymus, kuriant vertę sau ir kitiems. Kultūros ir meno atveju, tie „kiti“ yra publika ir visuomenė. O gebėjimas įgyvendinti sumanymus apima daug įgūdžių. Visų pirma, tai – įgūdis atpažinti, kurie sumanymai išvis verti įgyvendinimo, o kurie – ne. Kūrėjams ir meninkams kyla žymiai daugiau sumanymų negu kitų profesijų atstovams. Tad jiems tenka ir žymiai daugiau sumanymų atsisakyti, dar nė nepradėjus jų realizuoti. Tai gali būti nemenku iššūkiu, nes menininkų ir kūrėjų sumanymai yra labai glaudžiai susiję su jų asmenine saviraiška. Bet saviraiška – dar ne profesionalus menas. Profesionaliu menu saviraiška tampa tada, kai ji yra įdomi ir vertinga ne tik pačiam kūrėjui ir jo artimiausiai aplikai, bet ir platesnei auditorijai. Kad kūrybinis ar meninis sumanymas pasiektų savo auditoriją, reikia tą auditoriją pažinti, stebėti, išmokti su ja bendrauti. Kad sumanymas išvis būtų įgyvendintas, reikia išmokti tvarkyti savo išteklius (įskaitant ir savo talentą bei jėgas), numatyti ir valdyti rizikas, pritaikyti kūrybiškumą sprendžiant įvairiausio pobūdžio (ne tik kūrybines) problemas. Visi šie įgūdžiai – sugebėjimas atpažinti vertingą galimybę, suprasti auditoriją, bendrauti, bendradarbiauti, valdyti išteklius ir rizikas – ir yra verslumas, kuris menininkams ir kūrėjams gali padėti sukurti kuo didesnę vertę sau, savo publikai ir visuomenei.

Verslumas stereotipiškai suvokiamas kaip verslininkų prerogatyva. Kitas stereotipas – meno ir verslumo sieti nederėtų (neva verslumas gadina ir iškreipia meną). Ką manote apie šiuos stereotipus, ir kokia galėtų būti jų kilmė bei priežastys?

Verslumas yra kompetencija, kurią gali ugdyti absoliučiai bet kas – tiek verslininkai, tiek mokytojai, tiek mokslininkai, tiek menininkai. Tai gebėjimas atpažinti ir realizuoti vertingas galimybes. Verslininkams vertė, visų pirma, yra pelnas. Bet kiekvienas mūsų vertę galime apsibrėžti savaip. Pavyzdžiui, mokytojui vertė gali būti galimybė išugdyti kuo daugiau atsakingai ir laisvai mąstančių visuomenės narių. Mokslininkui vertė gali būti išgydyti kuo daugiau nepagydoma liga sergančių žmonių. Menininkai sau vertę irgi gali apsibrėžti įvairiai – kuo didesnis žinomumas ir populiarumas, balso suteikimas engiamoms visuomenės grupėms, teigiamų pokyčių iniciavimas savo aplinkoje ir t.t. Kaip sakė garsi Nigerijos rašytoja Chimamanda Ngozi Adichie, „Pagrindinė su stereotipais susijusi problema yra ne tai, kad jie neteisingi, bet tai, kad jie neišbaigti. Jie vieną istoriją paverčia vienintele istorija“. Taip atsitiko ir su visais stereotipais, kurie siejami su verslumu. Taip, pelnas ir pajamos, be jokios abejonės, gali būti viena iš verslumo pasekmių. Bet tų pasekmių gali būti ir žymiai daugiau. Svarbiausia jų, mano manymu, yra gebėjimas prisiimti visišką atsakomybę už savo gerbūvį ir, kaip liaudies išmintis byloja, būti „savo laimės kalviu“. Verslūs žmonės, kad ir kuo jie užsiimtų, puikiai suvokia, kad gyvenime jie turi tiek, kiek patys sugeba iš jo pasiimti.

Kad Lietuvos kultūros profesionalams trūksta verslumo kompetencijų yra akivaizdu, bet ar jų apskritai jiems reikia, kai egzistuoja valstybės įsipareigojimas finansuoti kultūrą? Ką galėtų suteikti tokių įgūdžių įgijimas kultūros sektoriui? Ko būtent čia stokojama labiausiai?

Visų pirma, reikėtų aiškiai suvokti, kad valstybė tikrai kiekvienam kūrėjui ir menininkui asmeniškai neįsipareigoja jo ar jos remti. Valstybė, kaip ir kiekviena organizacija ar struktūra, turi savo prioritetus ir jiems skiriamus išteklius. Kiekvienų metų pradžioje Vyriausybės atstovai nusprendžia, koks menas ir kultūra bus remiami iš valstybės biudžeto, ir kokia konkrečiai biudžeto dalis tiems rėmimams bus skiriama. Net ir be jokių aiškiaregystės galių visiškai akivaizdu, kad tų Vyriausybės paskirtų išteklių jokiu būdu neužteks visiems Lietuvos menininkams ir kūrėjams. Ar tai reiškia, kad tie menininkai ir kūrėjai, kuriems valstybinė parama nebus paskirta, yra neverti kurti ir egzistuoti? Žinoma, ne! Tiesiog jų prioritetai nesutampa su valstybės prioritetais. Tai normalu. Istorija rodo, kad taip dažnai nutinka kūrybingiems, drąsiems ir progresyviai mąstantiems žmonėms. Tad, vietoj to, kad savęs gailėtų ir graužtųsi alkūnes, tie talentingi ir kūrybingi žmonės galėtų imtis iniciatyvos ir susirasti savo kūrybai investicijų iš kitų šaltinių. Tai padaryti jiems padėtų verslumo kompetencijos.

Žinoma, šiuo atveju labai svarbu suprasti skirtumą tarp paramos ir investicijos: net ir tada, jei mecenatas, rėmėjas arba „minia“ (minios finansavimo atvejais) už savo indėlį nesitiki jokios piniginės grąžos, jie nori prisidėti prie kažko prasmingo ir vertingo. Būtent šis virsmas kol kas dar neįvykęs Lietuvos kultūros profesionalų mąstysenoje: Lietuvos kultūros profesionalai vis dar didžiąją laiko dalį užsiima ne vertės kūrimu, o tiesiog išgyvenimu. Verslumo kompetencijų ugdymas lietuvių kūrėjams ir menininkams padėtų suprasti, kad dėmesį reikia telkti ne į tai, kaip išmaldauti papildomą grašį iš valstybinių įstaigų, o į tai, kaip savo menu sukurti tokią vertę, prie kurios tiek valstybė, tiek jos žmonės norėtų prisidėti net ir neprašomi.

Idealiomis sąlygomis kūrėjai turėtų kurti, atlikėjai turėtų rengti pasirodymus, o vadybininkai turėtų rūpintis verslumo aspektais, tačiau idealios sąlygos supuola išskirtiniais atvejais, jau nekalbant apie tai, kad ne visuose Lietuvos muzikos sektoriaus žanruose egzistuoja stiprūs vadybos dariniai. Tokiu atveju kūrėjams ir atlikėjams nelieka nieko kito, kaip tik patiems ugdytis verslumo įgūdžius ir rūpintis savimi. Ar tai išeitis?

Mano giliu įsitikinimu, pačiam rūpintis savimi yra vienintelė išeitis bet kokios profesijos atstovui. Niekada niekam nepatarčiau atiduoti savo gyvenimo, gerbūvio ir laimės kontrolės į svetimas rankas. Bet tai toli gražu nereiškia, kad žmogus turi viską daryti pats. Visi mes turime skirtingus talentus, ir mūsų pareiga – išmintingai juos išnaudoti. Norėčiau grįžti prie išteklių valdymo, apie kurį užsiminiau mūsų pokalbio pradžioje: kūrėjui ir menininkui labai svarbu suprasti, kuris jo talentas ir gebėjimas kuria daugiausia vertės publikai ir visuomenei, bet taip pat jam labai svarbu suprasti, kokių gebėjimų ir talentų jam trūksta, kad ta vertė būtų maksimali. Atlikus šią diagnostiką, galima žengti ir kitą žingsnį: ieškoti partnerių ir bendražygių, kurie turi trūkstamų gebėjimų bei talentų, ir su jais bendradarbiauti. Kad bendradarbiavimas būtų sėkmingas, jis turi būti lygiavertis, t.y. visi partneriai turi jaustis vertės bendrakūrėjais. „Idealių sąlygų“, kaip jūs jas vadinate, ieškojimas labai dažnai nulemia vieną didžiausių kūrėjų ir menininkų klaidų – įsitikinimą, kad vertės kūrimo grandinėje jie vieninteliai yra vertingi, o visi kiti yra tik pagalbininkai, verti geriausiu atveju tarnų statuso. Toks klaidingas įsitikinimas susiformuoja, taikant didelės organizacijos (pavyzdžiui, valstybinio teatro) struktūrą absoliučiai visiems veiklos modeliams. Iš tikrųjų, veiklos modelių meno ir kultūros pasaulyje gali būti labai įvairių. Svarbiausia, kad visi jie tinkamai išnaudotų visų dalyvių talentus ir būtų paremti tarpusavio pagarba.

Pastaraisiais metais įvairios aukštosios mokyklos aktyviai siūlo studijuoti kūrybines industrijas, meno vadybą, kūrybinį verslą, kultūros antreprenerystę ir panašiai, tačiau nauja veržlių ir antrepreneriškų muzikos profesionalų kritinė masė vis tiek nesusiformuoja. Kita vertus, Lietuvos muzikos kultūroje dar niekada nebuvo tiek daug įvairių žanrų kūrėjų ir atlikėjų, kuriems labai praverstų verslumo kompetencijų turintis profesionalas ar agentūriniai jų dariniai. Kaip manote, kodėl jie „nesusitinka“?

Tikslingiau būtų kalbėti ne apie tai, kiek „susitikimų“ įvyksta, o apie tai, kiek vaisingų partnerysčių iš tų „susitikimų“ gimsta. Muzikų ir meno vadybininkų „susitikimų“, kaip jūs įvardijote, įvyksta išties nemažai. Turint noro ir jėgų, į įvairius mokymus, konferencijas ar tinklaveikos renginius galima eiti vos ne kas savaitę. Bet paskaitų ir mokymų gausa dar nereiškia, kad įvyks staigus pokytis. Pokytis kultūroje yra sudėtingas ir, deja, gana lėtas procesas. Tikrai sunku konkrečiai pasakyti, kada jūsų paminėtos studijų programos duos apčiuopiamų rezultatų, ir kodėl tie rezultatai nėra akivaizdūs jau dabar. Mano geras kolega, kūrybinio verslo ekspertas iš Anglijos, Davidas Parrishas, prieš imantis įgyvendinti kokį nors sumanymą, visada pataria savęs paklausti: „Ar rinkoje man yra niša, ir ar toje nišoje yra rinka?“ Galbūt vadybininkai toje nišoje, kurią jūs pastebite, nemato rinkos. O galbūt patys muzikos kūrėjai ir atlikėjai nesugeba įvertinti savo vietos vertės kūrimo grandinėje ir nenori bendradarbiauti su meno vadybininkais. Sunku ką nors konkrečiai teigti be išsamaus situacijos tyrimo, kurį atlikti būtų tikrai ne pro šalį. Rinkos tyrimų trūkumas, beje, yra gana didelė lietuvių kūrybinio verslo problema. Kaip jau kalbėjome, labai daug sprendimų priimama remiantis stereotipais ir išankstiniais nusistatymais, o ne tyrimų metu surinktais duomenimis.

Ar kūrybinis verslumas „suveikia“ tada, kai atsiranda tarpdalykinė sąsaja, pavyzdžiui, kai muzikos profesionalas įgyja verslumo kompetencijų ir žino ką, kaip, ir ar iš viso kažką galima nuveikti su kūrybiniu produktu, arba kai verslo profesionalas turi muzikos įgūdžių ir išmano savo produktą bei paslaugą? Ar galima atsieti šiuos dalykus ir vis tiek produktyviai veikti?

Kaip jau minėjau, veiklos modelių gali būti pačių įvairiausių. Vienam žmogui tikrai nebūtina išmanyti visko. Bet kiekvienam profesionalui labai pravartu suvokti savo vietą vertės kūrimo grandinėje ir atsakyti sau į klausimą: „Kokią aš atlieku funkciją šioje nepaprastoje kelionėje nuo idėjos, kuri gimsta kūrėjo galvoje, iki kūrinio, kuris pasiekia publiką?“. Atsakymas į šį klausimą labai padeda suvokti savo derybinę galią, numatyti kliūtis ir susirasti tinkamus bendražygius. Vienas lauke – ne karys. Tai žinoma nuo neatmenamų laikų. Bet beginklis būrys, kuris nežino, kodėl ir kokiame išvis lauke atsidūrė, irgi – ne kariuomenė. Kiekvienam profesionalui labai svarbu suvokti kontekstą, kuriame jis veikia, ir „apsiginkluoti“ įnagiais, kurie jam padėtų tą kontekstą maksimaliai išnaudoti. Konteksto suvokimas ir yra vienas pagrindinių verslumo požymių. O įnagius kiekvienas profesionalas pasirenka pagal savo poreikius ir gebėjimus individualiai. Gebėjimas susikurti sau labiausiai tinkamą veiklos modelį ir yra pagrindinis antreprenerystės tikslas.