Spalio 19–23 d. idiliškame ir senoviniame Santjago de Kompostelos mieste, esančiame Šiaurės Vakarų Ispanijos Galisijos regione, vyko world music („pasaulio muzikos“) ir įvairių folkloro bei etninės muzikos atmainų mugė WOMEX 2016. Lietuvos muzikos informacijos centro sklaidos projekto „Music Lithuania“ dėka šioje mugėje ketvirtą kartą surengtas ir Lietuvos nacionalinis stendas.

WOMEX dalyvavau pirmą kartą (kaip stebėtojas), pakviestas Lietuvos muzikos informacijos centro. Norint suprasti, kuo gyvena mugėje po vienu stogu susiburianti world music profesionalų bendruomenė, tokia situacija yra kartu ir palanki, ir komplikuota. Komplikuota todėl, kad pačios šių metų mugei pasirinktos vietos žavesys (Santjago de Kompostela šiuo atžvilgiu yra tiesiog pavyzdinis atvejis), įvykių gausa mugės programoje ir intensyvus mugės senbuvių bendruomeniškumas pašalinį stebėtoją gali užliūliuoti ir priblokšti – įspūdžiams susigulėti prireikia laiko ir apmąstymų. Palanki, nes toks stebėjimas iš šalies visgi leidžia pastebėti tam tikras simptomiškas mąstymo schemas, kurių bendruomenės nariai galbūt nebepastebi arba suvokia kaip savaime suprantamas, ir užduoti kritinius (nebūtinai kritikuojančius) klausimus.

„Bendruomenė“ čia yra raktinis žodis. Drįsčiau netgi pavartoti žodį „gentis“ (užtenka prisiminti, kad mugės rengėjai dalyvius pusiau juokais vadina „womexicans“ – „womeksikiečiai“, ką galima suprasti kaip nuorodą į mugės dėmesį „nevakarietiškam“, nedominuojančiam ir neretai net diskriminuojamam etniškumui). Gana greitai tampa akivaizdu, kad didžioji dalis bent jau reguliarių WOMEX dalyvių – world music prodiuserių, leidėjų, populiarintojų, atlikėjų, diskžokėjų, festivalių organizatorių – suvokia save kaip globalią interesų grupę, turinčią sudaryti solidarų alternatyvios kultūros frontą.

Kodėl alternatyvios? Tiesą sakant, artimiau su šia muzikos sritimi ir jos specifiniu etosu nesusipažinusiam žmogui world music vargu ar asocijuojasi pirmiausia su alternatyva, veikiau kaip tik priešingai – yra tendencija matyti ją kaip apolitišką ir gana dideliu mastu įrašytą į šiuolaikinės globalios kultūros faktūrą (galų gale, kitų kultūrų ir tradicijų elementus šiandien matome beveik visur, ypač muzikoje). Tačiau sunku nepastebėti, kad WOMEX bendruomenės branduolys savo retorikoje sistemingai naudoja kovos motyvą. Ilgainiui išryškėja keleriopos jo reikšmės.

Labiausiai akivaizdi ir nuspėjama šio motyvo reikšmė – kova prieš netoleranciją, neapykantą, prietarus, susvetimėjimą ir ksenofobiją. Yra tikima, kad būtent world music gali ir turi tapti skirtingas kultūras suartinančia ir sutaikančia jėga. Tame yra nemažai tiesos – domėjimasis kitų kultūrų, tautų ir tikėjimų tradicijomis bei gyvenimu gana stipriai sumažina polinkį stereotipizuoti kitą bei skirstyti pasaulį į savus ir svetimus. Tai galioja tiek Lietuvoje, tiek Vakarų Europoje, tiek Afrikoje arba Pietų Amerikoje. Tačiau aš turiu šiokių tokių abejonių dėl to, jog būtent esamas labiausiai paplitęs world music formatas yra geriausias būdas tai pasiekti – kodėl, paaiškinsiu šiek tiek vėliau.

Kita, šiandien ne mažiau aktuali reikšmė – tradicinės muzikos potencialas pasipriešinti politiniam ir religiniam ekstremizmui, smurtui, priespaudai, nelygybei, totalitarizmui, apskritai bet kokiam valdžios diktatui bendriausia prasme. Šis leitmotyvas persmelkė oficialias kalbas, diskusijas, filmus ir gyvų pasirodymų scenografiją. Tai, vėlgi, yra labai suprantama – turint galvoje visus sudėtingus destruktyvius procesus Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose (ypač radikalaus islamizmo suvešėjimą, autoritarinių režimų įsitvirtinimą ir su juo susijusią prievartinę etnoreliginę politiką), Pietų Amerikoje (ypač Kolumbijoje, kur „lėtasis“ karinis konfliktas tęsiasi jau pusę amžiaus) ir kitur (kai kurie šių procesų ir jų padariniai Europos gyventojams, kaip paaiškėjo, yra beveik visai nežinomi), logiška, kad engiamų etninių, religinių ir socialinių grupių tradicinė kultūra tampa viena pagrindinių pasipriešinimo priemonių.

Bet labiausiai stebina trečia retorinio kovos motyvo reikšmė – tai kova prieš niveliuojančias globalaus kapitalizmo jėgas, pasipriešinimas anglosaksiškos vakarietiškos (pop)muzikos standartui, kuris, anot kai kurių WOMEX diskusijų dalyvių, procentine išraiška apima vos 1% visos pasaulyje sukuriamos muzikos, tačiau pagal matomumą ir užimamą rinkos dalį toli lenkia tuos likusius 99%. Šis world music „kovingumo“ aspektas man pasirodė labiausiai problemiškas, nes apskritai esu linkęs įtariai žiūrėti į bet kokias pasaulio sąrangos schemas, kurios yra paremtos aiškia opozicija „vienalyčiai mes (world music kūrėjai) vs. tokie pat vienalyčiai jie (vakarietiško popkanono diktatoriai)“. Juo labiau, kad kiekvienas bent šiek tiek su world music sąvokos ir reiškinio istorija susipažinęs žino, jog pati ši samprata anaiptol nėra neutrali, nekalta ir neproblemiška.

Net ir paviršutiniškai pasidomėjus nesunku suprasti, jog Vakaruose ir Vakarų vartojimui sukurta world (t. y. nevakarietiškos) muzikos samprata beveik nuo pat pradžių sulaukė nemažai kritikos dėl savo stilistinio neapibrėžtumo, numanomo galios disbalanso (nes būtent daugiausia Vakaruose įsikūrę leidėjai, kritikai ir prodiuseriai turėjo galią įvardyti, kas yra arba nėra world music, bei apskritai galėjo keliauti ieškodami „autentiškų“ talentų lokaliose bendruomenėse ir „importuoti“ juos į Vakarų muzikos rinką), sąvokoje užkoduoto kultūrinio kolonializmo (nes ji atliepė vakarietiškam „egzotikos“ ir kitoniškumo alkiui, kartu akcentuodama, jog nevakarietiškos muzikinės tradicijos turi inkorporuoti vakarietiškos popmuzikos, roko arba džiazo kalbos elementus, kad ta muzika būtų „universaliai suprantama“ – kitaip tariant, patogesnė vakariečio klausytojo ausiai), bei neaiškaus požiūrio į autentiškumą (pirmiausia susijusio su jau minėta beveik priverstine kultūrine adaptacija arba eklektiškais tradicijų ir stilių mišiniais).

Galimas daiktas, jog WOMEX bendruomenės viduje šie klausimai yra jau seniai išdiskutuoti ir vienaip ar kitaip išspręsti, nes aktyvesnio ir kritiškesnio jų aptarimo beveik neteko pastebėti. Vis dėlto buvo galima viena ausimi išgirsti, jog daugeliui dalyvių šių metų mugės muzikinėje programoje stigo būtent „autentiškos tradicinės muzikos“, o diskusijose retkarčiais buvo primenama apie keistą reiškinį, jog pasaulio muzikai skirtame renginyje akivaizdžiai dominuoja dalyviai iš Vakarų (žinoma, tai primindavo dažniausiai nevakariečiai).

Mažiausiai norisi kaltinti kultūriniu kolonializmu ir egzotizavimu geranoriškus tokių renginių organizatorius, įvairių tarpkultūrinių iniciatyvų įgyvendintojus ir vakariečius leidėjus arba atlikėjus, nuoširdžiai besidominčius tolimesnių kraštų muzikinėmis tradicijomis ir jas tyrinėjančius bei populiarinančius savo įrašuose. Tačiau dabar net ir Vakarai tampa itin jautrūs tokiems giliau užkoduotiems dalykams, ir jau ne vieną dešimtmetį panašiose situacijose yra įprasta klausti iš filosofinės, kultūrologinės, sociologinės ir kitų perspektyvų: „Kas turi simbolinę galią? Kaip vartojami tam tikri kitų tradicijų kultūriniai turiniai? Kam atitenka simbolinis ir materialinis pelnas? Kaip interpretuojamas kultūrinis kitoniškumas? Kokie yra su juo susiję stereotipai ir nekvestionuojamos nuostatos?“

Pirmiausia į akis krenta painiava dėl terminų ir pavadinimų. Paieškojus galima rasti daug skirtingų skėtinės kategorijos world music (kadaise įvestos pirmiausia įrašų pardavėjų ir leidėjų rinkodaros bei klasifikavimo tikslais) porūšių – (neo)traditional music, world/global fusion, ethnic music, worldbeat ir kt. Vis dėlto WOMEX aplinkoje dažniausiai skamba trys stilistiniai apibrėžimai: pats bendriausias world music (galima pastebėti, jog jo abstraktumas čia pasitelkiamas sąmoningai, siekiant įtraukti kuo daugiau įvairiausių hibridinių bei išvestinių etninės ir tradicinės muzikos apraiškų), šiek tiek siauresnis folk music („liaudies muzika“), bei šiek tiek mįslingas roots music („šaknų muzika“). Ar šie terminai yra tapatūs? Iš vartosenos galima suprasti, kad nevisai. Ir analizuojant tą vartoseną ima atrodyti, jog jie turi pakankamai apibrėžtą ir nusistovėjusį geografinį, kultūrinį ir net politinį atspalvį.

World music dažniausiai nurodo į jau minėtas hibridines formas, kurios naudoja įvairias nevakarietiškas lokalias muzikines tradicijas, bet jas „sušiuolaikina“ įpindamos vakarietišką rokui ar popmuzikai būdingą ritminį ir harmoninį pagrindą, arba į vakarietiškos tradicinės muzikos ir nevakarietiškų etninės muzikos formų sampynas, kuriose vėlgi „rišamojo elemento“ vaidmenį dažnai atlieka atpažįstamos „universalios“ popmuzikos, roko, džiazo, bliuzo, elektroninės šokių muzikos priemonės.

Tuo tarpu folk terminas, panašu, gana tendencingai „rezervuojamas“ Europos, ypač Šiaurės ir Rytų, muzikinėms tradicijoms (nors čia verta prisiminti ir šio termino miglotumą – tai, kas vadinama folk Lietuvoje ar kitose Rytų Europos šalyse, gali labai skirtis nuo to, kas tuo pačiu žodžiu apibrėžiama Didžiojoje Britanijoje ar tuo labiau Šiaurės Amerikoje).

Galiausiai, roots music beveik visada nurodo į įvairialypę JAV kultūrą sudarančių etninių grupių kultūrines ir muzikines šaknis bei iš jų šios kultūros formavimosi eigoje išaugusias ankstyvas „liaudiškas“ muzikos formas – bluegrass, gospel, Appalachian folk, blues ir t. t. Tiesa, WOMEX programoje šių formų buvo turbūt mažiausiai.

Šiuose apibrėžimo skirtumuose slypi jau minėtos erdvinės ir politinės potekstės. Galima teigti, kad world music kategorija suvokiama kaip muzika „iš ten toli“, „iš margo pasaulio už Vakarų ribų“, kuriai reikia tam tikro kultūrinio „vertimo“, adaptavimo, aktyvavimo pasitelkiant papildomus elementus, palengvinančius jos suvokimą koncertuose ir festivaliuose Vakaruose. Todėl neatsitiktinai šios rūšies sceniniai pasirodymai būna labai „žiūroviški“; iš jų paprastai tikimąsi reginio, specifinės energijos, „egzotiškos ugnies“. Visa tai klausytojas dažniausiai gauna su kaupu, nes ir patys atlikėjai puikiai suvokia jo lūkesčius.

Tačiau kartu kyla klausimas dėl tokios muzikos bendruomeninio matmens – suprantama, kad didelei scenai pritaikyta grupė iš, tarkim, Kolumbijos gali sužavėti toje šalyje nebuvusį žiūrovą savo temperamentu, bet ar jos atliekama muzika yra gimusi iš kokios nors konkrečios vietinės bendruomenės (net nebūtinai etninės) gyvenimo? Arba, jei vienos grupės ar projekto muzikoje sugyvena skirtingų, gana nutolusių kultūrų tradicijų elementai, ar iš tokio sudūrimo gimsta kokia nors nauja kokybė, atskleidžianti kažką daugiau nei tai, jog šios tradicijos yra skirtingos, bet pamatiniu lygmeniu kažkuo ir panašios bei įmanomos sujungti muzikinėmis priemonėmis? Ir ar gebėjimas „apsvaiginti“ vakariečių/tarptautinę publiką scenine ekspresija ir pagaviomis vibracijomis išties paskatina ją giliau pasidomėti vietinėmis vienos ar kitos kultūros muzikinės tradicijos ypatybėmis?

Savo ruožtu folk, „liaudies muzika“, Vakaruose suvokiama pirmiausia kaip Europos tautų etninės tapatybės pagrindas, kuriam labai svarbus yra tam tikras grynumas ir nekintamumas (Lietuvoje ir kai kuriose kitose šalyse jis glaudžiai susijęs ir su pagonybės, archajiškos idilės elementu; kitur dabartinių folk music formų istorija skaičiuojama labiau nuo XIX a. ar net XX a. pradžios). Tai nereiškia, kad šios muzikinės tradicijos nėra maišomos su kitų kraštų muzikos formomis arba šiuolaikinės ir populiarios muzikos elementais, tačiau tada atsiranda takoskyros tarp folk ir world problema. Štai, pavyzdžiui, Lietuvoje „Žalvarinio“ muzika įvardijama kaip folkrokas, o „Marga muzika“, kurioje groja dalis „Žalvarinio“ narių, jau klasifikuojama kaip world music grupė.

Taigi galima daryti prielaidą, kad europietiškas folkloras didžiąja dalimi suvokiamas kaip „nemaišyta“, gryną ir per amžius nepakitusį kultūrinį ir etninį archetipą rekonstruojanti muzikinė forma, kuri yra vertinga savaime, dėl savo autentiškumo, net ir be „sušiuolaikinimo“ ir „netikėtų“ junginių su kitomis tradicijomis. Taip pat akivaizdu, jog iš šitos muzikinės kategorijos tikimąsi ir reikalaujama dažniausiai ne temperamentingumo ir ekspresijos, o atvirkščiai – meditatyvumo ir kameriškumo. Taip yra ne tik (Šiaurės, Vakarų ir Vidurio bei Rytų, gerokai mažiau Pietų) Europos šalių, bet ir, tarkime, Korėjos arba Mongolijos atveju. Tiesa, daugiau mažiau grynų folk formų bent jau šių metų WOMEX mugėje buvo negausu.

Roots music termino vartosena galbūt atskleidžia, kodėl WOMEX mugėje, arba bent jau jos muzikinėje programoje, šiai muzikos sričiai skiriamas gana nedidelis dėmesys. Jei „šaknų muziką“ suprasime kaip didele dalimi iš Europos (bet ir iš Afrikos) į Šiaurės Ameriką ir kitas kolonijas „atsivežtas“ muzikines tradicijas, kurios padėjo pamatus anksčiau minėtam „vakarietiškam formatui“ (turimas galvoje daugiausia JAV televizijos, radijo ir įrašų kompanijų įtvirtintas pop/rock/r’n’b/hiphop kanonas), galima teigti, kad pagal world music bendruomenės kriterijus ji yra nepakankamai „egzotiška“ ir alternatyvi dominuojančiai pasaulinei (pop)kultūrinei tvarkai. Nepaisant to, nesunku pastebėti, jog džiazo idiomos WOMEX’e visgi turi nemažą svorį, o popmuzikai būdingos aranžuotės irgi nėra retos.

Šioje vietoje, judant šių įspūdžių apibendrinimo link, verta trumpam sugrįžti prie world music sąjūdžio kovos prieš globalizmo sukeliamą vartotojišką kultūrinę niveliaciją ir įvertinti, kaip šiame kontekste atrodo Lietuvos muzikos scena bei ką išskirtinio ji gali pasiūlyti tarptautinei bendruomenei.

Paradoksalu man pasirodė tai, jog iš esmės oponuodama pop/rock muzikos įrašų korporacijoms bei jų įtvirtinamiems niveliuojantiems estetiniams šablonams, world music profesionalų ir entuziastų bendruomenė nejučia vykdo ir savąją niveliacijos versiją. Nepaisant viso globalaus kultūrinio margumo ir įvairovės, susidūręs su tokia šios terpės koncentracija, kai gali per kelias dienas pamatyti daug atlikėjų bei grupių ir išgirsti jų vertinimus, supranti, kad kanonai ir šablonai neišvengiamai susiformuoja ir šioje srityje. Po tam tikro skaičiaus pasirodymų pradedi pastebėti, kaip „turi“ atrodyti projektas iš vieno ar kito pasaulio krašto, kokios vyrauja stilistinės priemonės, kokiais būdais siekiama padidinti tradicinių formų šiuolaikiškumą, aktualumą ir patrauklumą. Atvirai sakant, grupių, kurių skambesys ir sceninis elgesys būtų visiškai netikėtas ir neatkartotų „privalomų“ atpažįstamų schemų, buvo ne tiek ir daug. Ypač trūko labiau eksperimentinių, nestandartinių prieigų – užtenka prisiminti, kaip įvairių kultūrų tradicinių muzikos formų elementus panaudoja, pavyzdžiui, trimitininkas ir kompozitorius Jonas Hassellas.

Todėl asmeniškai man kone didžiausi atradimai vyko į oficialią WOMEX programą neįtrauktose erdvėse – pavyzdžiui, vietinių muzikantų (o ir mugės dalyvių iš kitur) pamėgtame klube-bare, kur jauni atlikėjai reguliariai susirenka ir susėdę aplink stalą neformaliai groja ir dainuoja savo pačių ir kitų lankytojų malonumui. Tai yra būtent tas muzikos „įžeminimas“ konkrečioje gyvoje bendruomenėje, kurį minėjau ir kurio pasigedau daugelyje WOMEX koncertų programoje dalyvavusių „sceninių“ projektų pasirodymų.

Šioje situacijoje man atrodo, kad Lietuvos savotiškas kultūrinis konservatizmas gali tapti šiokiu tokiu konkurenciniu pranašumu. Galima sakyti, kad lietuviai yra pernelyg prisirišę prie archajiškų šaknų ir papročių, per daug įtarūs naujovių ir kitų kultūrų atžvilgiu, tačiau neįmanoma paneigti, kad bent jau kol kas tradicinė kultūra ir muzika mūsų šalyje sugeba pasipriešinti jos pavertimui šou, reginiu arba madingu atributu, nepaisant to, kad tokių bandymų yra (kalbu ne vien apie Dainų šventes arba „Duokim garo!“), ir išsaugo pamatinį intymumą, net slėpiningumą, kartais mutuodama į visai abstrakčius, bet ryšį su archajiška, gilumine vietos dvasia išsaugančius pavidalus. Kažkas natūraliai neleidžia jai tapti kad ir riboto, išskirtinio vartojimo, bet visgi preke. Net ir junginiai su šiuolaikinės muzikos formomis arba kitų kultūrų tradicijomis neretai išvengia kultūrinio egzotizmo ir „išsieksploatavimo“ (tiesa, ne visada). Todėl tikiuosi, kad net ir tokioje „egzotiškų“ ir daugumos akį bei ausį traukiančių reginių ir garsų gausoje kaip WOMEX mugė ši lietuviška ypatybė bus pastebėta ir su laiku taps vertinama vis labiau.

Jurij Dobriakov