Apie lietuvišką popmuziką pirmą kartą kažką parašiau prieš bemaž dešimt metų. Įvairiais būdais (daugiausia tekstais) esu prisidėjęs ir prie Lietuvos muzikos informacijos centro muzikos eksporto projekto „Music Lithuania“, kuris išleido rinkinį „Note Lithuania 2015“. Turėjau galimybę perklausyti didžiąją dalį ankstesnių „Note Lithuania“ leidinių, ir štai pagaliau susipažinau su naujausiu, kuris, panašu, yra ir paskutinis šios serijos įrašas popmuzikos kategorijoje.

Ir tai yra labai logiška – atidžiau paanalizavus įrašų serijos pokyčius nesunku suprasti, kad toliau ji nebeturės prasmės. Ne dėl to, kad jos turinys būtų neįdomus ar netinkamas, bet kaip tik atvirkščiai – dėl to, kad „Note Lithuania“ jau atliko savo misiją: turinys (nauja, kosmopolitiška lietuviška popmuzika) jos dėka ar savarankiškai buvo pastebėtas, ir dabar sėkmingai gyvena savo aktyvų gyvenimą gerokai plačiau nei vien Lietuvos ribose.

Visų pirma, jei anksčiau serijos įrašai turėjo bent sąlyginius stilistinius apibrėžimus (pvz. Pop / Rock / Electronic), galiausiai nebeliko ir jų. Ir tai yra dėsninga – šiuolaikinė populiarioji muzika kuo toliau, tuo labiau nepaiso net ir tokių abstrakčių skirstymų ir tampa vis labiau eklektiška. Ypač tai būdinga tai jos rūšiai, kuri gausiausiai pristatyta šiame rinkinyje – jai apibūdinti labiausiai tiktų raktažodžiai indie, baroque pop, synthpop, dream pop ir t. t.

Taip pat nelengva šioje srityje nubrėžti ribą tarp vadinamojo „meinstrymo“ ir „pogrindžio“ – pavyzdžiui, Aliną Orlovą, „Kamanių šilelį“, „Sheep Got Waxed“, „Without Letters“, „Golden Parazyth“ ar „Beissoul & Einius“ galima nesunkiai priskirti ir prie vieno, ir prie kito. Arba bent jau galima teigti, kad jų šaknys yra pogrindyje, bet jie iš ten jau išaugo, o greičiausiai ir platesnė klausytojų auditorija per pastaruosius penkerius metus gerokai prapletė savo muzikinį akiratį ir suprato, kad tai – irgi popmuzika, o ne „neformatas“, skirtas tik siauram ratui. Ir tai yra būtent tas vakarietiškas platus popmuzikos suvokimas, kuris Lietuvoje kažkiek vėlavo.

Orientacija į tarptautinę sceną rinkinyje taip pat akivaizdi. Pirmiausia į akis krenta angliški daugumos atlikėjų ir kūrinių pavadinimai bei dainų tekstai. Viena vertus, tai yra privalumas – žinoma, taip gerokai lengviau pritraukti užsienio klausytojų dėmesį, be to, tai liudija, kad čia surinktiems muzikantams žaidimas tarptautinėje arenoje tapo ar tampa natūraliu būviu (ir sklandus dainavimas angliškai taip pat nebėra problema).

Tačiau šis tarptautiškumas šiek tiek niveliuoja tam tikrą „lokalų“ išskirtinumą, kuris, pavyzdžiui, pogrindinės tamsios ir eksperimentinės muzikos scenoje kaip tik yra suvokiamas kaip svarbi vertybė. Dėl šitų dalykų galima diskutuoti, bet subjektyviai atrodo, kad „anglofonija“ yra stereotipiškai siejama su tarptautine sėkme. Išimtys čia – labai lietuviškas savo dvasia „Kamanių šilelis“ ir „Ministry of Echology“ su Eazystyle MC, kurie sugeba paversti lietuvių kalbą netikėtai gimta reggae vibracijoms, o ir ta pati Orlova užsienyje pirmiausia išgarsėjo tada, kai angliškai dainavo gana nedaug.

Globaliai standartizuotas yra ir didžiosios dalies kūrinių skambesys. Išgirdus juos be jokios papildomos kontekstinės informacijos būtų sunku užtikrintai pasakyti, iš kur kilę jų autoriai (o iš tiesų šie seniai nebėra pririšti prie Lietuvos, nors ir reguliariai sugrįžta). Viskas skamba taip, kaip ir turi skambėti šiuolaikinė kosmopolitiška jaunimo muzika, panašiais principais kuriama nuo JAV iki Australijos. Tai yra gerai, nors kartu su tuo lietuviška indie popmuzika lyg ir prarado savo ankstesnį žavų paauglišką kampuotumą.

Bet tai yra neišvengiama. Pagaliau, tas kūrybingas „nenušlifuotumas“ lieka visai kitose, labiau eksperimentinėse lietuviškos muzikos scenose, o tokios muzikos, kokia yra pateikta „Note Lithuania 2015“, uždaviniai visai kiti. Vis dėlto net ir šio rinkinio kontekste įdomiausiai skamba tie atlikėjai, kurie eksperimentuoja daugiau ir nesilaiko visų privalomų šiuolaikinio indie pop / rock taisyklių – „The Bus“, Domas Strupinskas, „Sheep Got Waxed“, „Kamanių šilelis“. Vėlgi, tai yra subjektyvus įspūdis.

O objektyviai galima konstatuoti štai ką: lietuviška popmuzika, kuriama daugiausia naujos kartos kūrėjų, perėjo į kokybiškai kitą savo raidos stadiją. Daugelis dalykų, kurie anksčiau buvo ateities siekiamybė, tarp jų ir „tarptautinis“, „vakarietiškas“ skambesys, žinomumas užsienyje, kruopščiai sukurtas įvaizdis, dabar yra jau apčiuopiama dabarties realybė. Todėl pačiai progresyviausiai ir kokybiškiausiai lietuviškai populiariajai muzikai nebereikia papildomos pagalbos bandant prasiveržti į platųjį pasaulį, o „Music Lithuania“ diską „Note Lithuania 2015“ galima vadinti ir smagiomis išleistuvėmis, ir brandos atestatu.

Jurij Dobriakov