Kalbino Rūta Giniūnaitė

Jūra Elena Šedytė ir Mėta Gabrielė Pelegrimaitė arba duetas „Ambulance On Fire“, gerai pažįstamas alternatyvios elektroakustinės muzikos klausytojams. Pirmąjį savo albumą „Morning Yoga Meditation“, pripildytą įtampos ir aštrių garsų, į šokių aikšteles jos atnešė dar prieš dvejus metus. Balandžio 24 dieną iš narvelio jos išleido naują leidinį, pavadintą „Totem“ ir jame gyvenantį kiškį, šokinėjantį per įvairias emocijas – didį liūdesį, viltį, neužtikrintumą ir ieškantį savo prasmės. O tas kiškis – juk kiekvienas mūsų.

---

Kaip gyvenate?

Mėta: intensyvūs metai, bet dabar jaučiu, kad įsibėgėju ir jaudinuosi išleisdama naują „vaikelį“ – albumą, į pasaulį. 

Jūra: pavasarį visuomet ateina viesulas, kuris įsuka į kitus projektus, koncertus ir bendradarbiavimus, bet nuo žiemos buvome pasišventusios „Totem“ ir jaučiamės drąsiau siekdamos savo tikslų, nes mūsų komanda pagausėjo. Su kiekvienu nauju singlu, publikacija ar kitu išėjimu į viešumą jautėme šventišką nuotaiką. Gera matyti savo rezultatus.

Albumą išleidžiate po dvejų metų. Kaip atrodė jo kūrimo procesas?

Mėta: Mūsų dainos gimsta iš atsineštų eskizų, iš kurių lipdome pilnus kūrinius. Pora dainų jau pristatėme pernai pavasarį, o pats kūrimas ir įrašymas truko apie dvejus metus einant per įvairias emocijas, darbus ir improvizacijas. Visada turime kūrybinį etapą, koncertinį, leidybinį ir pauzę, kuri reikalinga poilsiui.

Nebūna, kad anksčiau paleidus dainas į gyvenimą, jos tampa emociškai pasenę albumui?

Jūra: anksčiau išleisti kūriniai tematiškai nepaseno – gal pasikeitė tik išraiškos priemonės, kurias naudojome, bet pagarbiai žiūrime į tuos kūrinius.

Mėta: kartais „užmarinuoji“ dainą ir būna gaila ją palikti. Ji juk irgi yra proceso dalis. Tokie kūriniai rodo mūsų pokytį: klausant naujo albumo, matosi, kaip evoliucionavome. 

Lietuviškai totemas – tam tikras objektas, augalas ar gyvūnas, laikomas šventu, globėjišku. Pasirinktas jūsų totemas – kiškis. Kodėl?

Jūra: tai svarbus simbolis, jo dvasia mums padėjo eiti per procesus asmeniniame ir profesiniame gyvenime. Kiškis turi netikėtumo faktorių – daug kas pastaruoju metu mus stebina, bet norisi išlikti jautriam ir pastabiam aplinkai, įvykiams, kitų vidinėms būsenoms. Dar ilgos kiškio ausys simbolizuoja įsiklausymą. 

Mėta: kiškį sieju su nerimastingumu, nedrąsa, bet ir apsisprendimu eiti, kūrybingumu, idėjų gausa. Kadangi kiškiai labai reproduktyvūs, jie simbolizuoja ir naujos kūrybos gimimą.

Albumas vysto kiek išsiblaškiusios, jaunos, savo prasmės nerandančios būtybės būseną, kurią ji mėgsta užgesinti trumpalaikiais džiaugsmais – pavyzdžiui, šokiais ir vakarėliais. Ar pačios dar einate per tokį gyvenimo procesą?

Jūra: eskapizmas išlenda kiekvieno gyvenimo etapuose skirtingomis priemonėmis. Manau, čia tiktų „paleidimo“ terminas – mes dar mokomės išeiti iš savos kontrolės. 

Mėta: visuomet norėdavau viską suspėti, žinoti, kas, kodėl ir kaip vyksta ir tai sukeldavo daug įtampos, bet vasarą manyje įvyko psichologinis lūžis, kai pakeičiau savo gyvenimo būdą ir mąstymą, pradėjau sąmoningiau rinktis, kaip leisti laisvalaikį. O šokio nevadinčiau pabėgimu, verčiau atsipalaidavimu, priėmimu, kad kartais gyvenimas eina pats. Ir jeigu noriu pašokti, tai dabar pašoksiu. 

Kai šalia yra plėšrūnas, kiškis dažnai nepabėga iš karto. Vietoj to, jis gali tyliai gulėti, kad liktų nepastebėtas. Man atrodo, tai gera paralelė su liūdesiu – kartais jį reikia tiesiog išbūti.

Mėta: taip, bet tik tu pats vienas gali suprasti, kada reikia priimti liūdesį, o kada sakyti „ne“ ir laiku iš jo išeiti. 

Jūra: bet kartais vidinis emocinis krūvis paskatina ieškoti unikalaus skambesio ir išraiškos, savitumo.

Minėjote, kad kūrinys „What 2 Do“ žymi lūžį jūsų stilistikoje. Koks jis? 

Jūra: atsiveriame daugiausia šokių muzikos žanriškumui, nes prieš tai derinome dar daugiau skirtingų stilių. „What 2 Do“ vyrauja house muzikos elementai, „Bermudoje“ – techno ir transo elementai, „Big Sad“ – triphopas. Ir tai labai atpalaiduoja. 

Jūsų muzika – šokiams. O ar pačios randate gerų vakarėlių Lietuvoje?

Jūra: geriausius vakarėlius, mano nuomone, organizuoja mažos bendruomenės, o ne dideli vardai. Kaune, pavyzdžiui, yra „Kaunas 3022” bendruomenė. Jie organizuoja naktinius renginius išskirtinėse vietose. Prieš dvi savaites buvau jų reive „Vilko kartodrome“ ir pusę laiko negalėjau patikėti, kad tai realu. Viduryje buvo įrengta aikštelė atlikėjams, o naktį žmonės erdvėje važinėjo ne kartingais, o lenktyniavo dviračiais.

„Audros“ festivalis kelia elektroninės muzikos suvokimo kartelę Lietuvoje. Vilniuje labai patinka „Isla to Isla“, „Karakumai“, „Draugų vardai“, „Sodas 2123“ organizuojami vakarai. Jie labai kokybiškai žiūri į tai, ką daro ir nepataikauja publikai. Panevėžyje vyksta „Iškrovų“ festivalis. „Braille Satellite“ festivalis Grybų dvare – puikus. Gaila, Klaipėdoje liūdna, anksčiau gyvavo kultūros centras „Tema“, kuris rengdavo „Montag Tanzen“ vakarėlių seriją kaip alternatyvą „Minimal Mondays“ (šiuo metu vakarėlių serija yra „Montag Tanzen“ persikėlusi į „Hofą“, o „Tema“ artimiausiu atsidarys naujoje vietoje – red.past.).

Viename interviu Mėta yra sakiusi, kad dažnai kirba mintis, kaip parašyti gerus, nelėkštus dainų žodžius. Ar jaučiatės padariusios progresą?

Jūra: man patinka improvizuoti tekstą, o Mėta juos atsineša – man jie visada atrodo tikri ir vertingi. Dabar stengsimės, kad „Ambulance On Fire“ tekstai būtų pasiekiami, jei kažkas norėtų pasigilinti.

Mėta: man tekstas yra terapija ir išpažintis. Visada šalia turiu užrašų knygelę, suleidžiu į ją visas emocijas, vėliau į studiją atsinešu muzikos eskizus ir viską jungiame. Gaila, kad daug žmonių negirdi teksto, nors ir pati esu labiau muzikos klausytoja nei skaitytoja. 

Rašymui mane įkvepia proza. Mėgstu Ričardo Gavelio tekstus, nes taip, kaip jis valdo žodį ir metaforas, leidžia keisti mąstymą.

Artėja jūsų albumo pristatymo koncertas „Tamstoje“ gegužės 30 dieną. Kaip įsivaizduojate „Totem“ kūrinius gyvai?

Jūra: bendradarbiaujame su šviesų menininku Valdu Latonu, kuris kurs grožį ir scenografiją. Dar ieškome kostiumų, bet kol kas nenorime visko atskleisti. Pasakysime tik tiek, kad bus kitokia vizualinė ir muzikinė patirtis nei iki šiol mūsų koncertuose.

„Totem“ pasirodys ir vinilinės plokštelės formatu. Kaip gimė jo dizainas?

Jūra: ieškojome bendro vardiklio su menininke Kamile Dambrauskaite, kuri turi stiprų matymą ir viziją. Ji užsispyrusi, turi savo braižą ir nepasidavė mūsų idėjoms. Po netrumpų diskusijų ji pasiūlė trečiąjį variantą ir jis tiko tobulai. 

Mėta: atrodo, kad mūsų viršelis nėra labai madingas, jis išskirtinis, nepasiduodantis dabartinėms grafinio dizaino madoms. Luka Dominyka Misiūnaitė taip pat padėjo su viso albumo apipavidalinimu.

Jūra: apskritai neplanavome leisti vinilo, bet gavome labai gerą pasiūlymą iš leidyklos „Juoda Banga“, kurie leidžia alternatyvios muzikos albumus. Labai patiko jų nuoširdumas ir vardai, kuriuos jie renkasi – nuo didesnių vardų iki nišinių menininkų. 

Albumo spalvos, alyvinė ir geltona, tarsi atspindi dvi albumo nuotaikas – melancholiją ir šviesą. Vienas jūsų kūrinys „The Big Sad“ yra apie sunkias emocijas. Ar yra ir šviesioji liūdesio pusė?

Jūra: tai priėmimas ir suvokimas, kad taip bus. Ir kad reikia pabūti, net pašokti su tuo liūdesiu. Kūrinyje išrišimas įvyksta ne tiesiogiai, o žmogaus pojūčiuose, ritme, kuris išjudina kūną. Šviesa ateina ne per tiesioginį tekstą, o per tai, ką atneša tas kūrinys.

Mėta: iš tiesų kūrinys yra ne apie liūdesį, o depresiją. Taip, liūdesį reikia priimti, bet jei būsena sunkesnė, reikia turėti norą išeiti iš to ir siekti tos šviesos.

Yra menininkų, kurie mėgsta plaukioti tamsioje būsenoje, nes tai padeda kurti prasmingą muziką. Jums taip būna?

Mėta: labai retai noriu skęsti liūdesyje klausydama tokios muzikos. Yra vienas atlikėjo „Superpitcher“ kūrinys „Little Raver“, kuris visada padeda išeiti iš sunkių emocijų. 

Dabar, kai jaučiu, kad lūžtu nuo nuovargio ir įtampos, pasileidžiu 80-tųjų hitus arba visišką popsą, išsišoku ir atrodo, kad viskas bus gerai. Seniau terminas „guilty pleasure“ man atrodė kietas, bet dabar jis nereikalingas. Jei kas nors patinka – klausau ir tiek. Bet Lietuvos muzikos ir teatro akademija šiek tiek „gadina“ mus, akademikus, skiepydama, kad reikia klausytis tik tam tikro žanro muzikos. Lietuvoje nėra paskaitų apie alternatyvią muziką, todėl anksčiau galvodavau, kad, pavyzdžiui, roką groti yra lengva ir paprasta, bet labai klydau. 

Kartais atrodo, kad esame paskatinti formuoti tam tikrą įvaizdį, „etiketę“ per tuos pačius potyrius, daiktus, klausomą muziką, nes kitaip nebūsime įtraukti į bendruomenę.

Mėta: aš šiaip esu heiterė. Yra, sakykim, Fabijoniškių kultūra ir alternatyvi miesto kultūra. Ir tada primetama, kas tau turi patikti: dizainas, muzika, menas. Tada man kyla klausimas: ar tu esi alternatyvus, nes nenori būti mainstream? Ir tada ta „alternatyvi“ bendruomenė tampa dar dar vienu dideliu ir populiariu ratu. 

Šie metai verčia mane susimąstyti, ką aš darau savo noru, o kas man primesta. Jaučiu, kad kai kurios temos yra paduotos man iš aplinkos, nes kiekvienam juk būtinai reikia turėti savo nuomonę apie viską.

O yra geros muzikos nuomonės ar kritikos Lietuvoje?

Jūra: atrodo, kad neįmanoma būti kompetentingam tokiame plačiame spektre žanrų, todėl man patinka žmonės, kurie rašo recenzijas iš savo pajautimo, o ne profesijos. Pavyzdžiui, melomanai kolekcininkai, kurie domisi konkrečiu elektronikos laikmečiu. Toks yra Gediminas Jakubka. Arba didžėjai, pavyzdžiui, Justas Kontrimas, kuris rašo ne tik apie muziką, bet ir apie kiną bei kitus tuo metu vykstančius svarbius meno renginius. Mums abiems dar labai patinka kompozitorius Lukas Butkus, kurio kritika yra įdomi, išsilavinusi su jo asmeninėmis interpretacijomis.

Mėta: man labai keista, kai muzika dar yra vertina pagal dešimtbalę skalę. Kokia ta vertinimo sistema? Norėtųsi pamatyti ir suprasti, kaip ji dėliojama. Muzika juk labai subjektyvi, ir galima turėti žinių apie techniką, tendencijas, bet iš kur žinai, kokios nuotaikos ateisi į koncertą? Gal muziką išgyvensi visai ne taip, kaip reiktų. Bet, jeigu ji sukelia bet kokią emociją, ji jau verta klausymo.