Kalbino Ugnė Matulevičiūtė

„Kaip tave pristatyti? Jonas Gliaudelis ar Jonas Drema?“ – klausiu. Jonas Gliaudelis savo prosenelio, Vlado Drėmos, pavardę subtiliai pakeitė į Drema (skamba panašiai kaip „drummer“) – toks jo sceninis vardas. Jonas Būgnininkas – mušamuosius puikiai įvaldžiusi jauna, brandi asmenybė. Žmogus, kurį pamilsti iškart – Joną pažįstantys šiais žodžiais nesuabejotų, tai pastebima akimirksniu. Juoko dėlei – prisiekiu, dar nė karto nesu skaičiusi taip mandagiai pašnekovo paredaguoto teksto. Visa tai dėl ypatingo taktiškumo, subtilumo, empatiško pasaulio pajautimo.

„Instrumentas yra tik vienas iš būdų, kaip muzika galima pasakoti istoriją, perteikti emociją“, – sako atlikėjas ir tai matyti jo veikloje. 2017 m. išleistame debiutiniame albume „Cabin in the Woods“ girdimos ne tik autorinės kompozicijos, atliktos būgnų partijos, bet ir paties Jono suvesta įstabi garso inžinerija. Be viso to, albumas tyvuliuoja ramiai tarsi gilus miško ežeras – tokį įspūdį kuria kameriškai skambančios muzikinės istorijos.

Po metų pasirodo ir antrasis Jono Dremos mixtape’as „While I‘m Still 22“. Jame pinasi muzikos žanrai, kaip ir pirmajame, klausytoją džiugina bendradarbiavimas su širdžiai mielais atlikėjais – Giedriumi Naku, Daiva Starinskaite ir kitais. Didžiausias malonumas skaitytojams pristatyti šią asmenybę. Esate jį matę grojantį įvairiuose džiazo, hiphopo ir R‘n‘B projektuose, grupėse, bet apie tai tik užsimenu. Šįkart visos šviesos nukreiptos į Joną Dremą. Šviesos į jo šviesias mintis.

---

Tu esi džiazistas.

Na, kaip... iš džiazo backgroundo. Bet vaikystėje džiazo nesiklausiau. Klausiausi to, ką tėvai – mama klausėsi klasikos, R‘n‘B, soulo. Kai buvau mažas, ji gavo „The Roots“ ir Erykah Badu albumus. Po to perėjau roko fazę. Su draugais turėjome grupę.

Buvote garsūs?

Ne, buvome Vilniaus pabų grupė. Grodamas joje pradėjau klausytis daug Jacko White‘o, „The White Stripes“, „Rage Against the Machine“, „Audioslave“. Tokios alternatyvios roko muzikos. Lyg ir „Nirvana“ patiko, bet kažkaip ne iki galo. Pradėjau pastebėti, kad visoje toje muzikoje man labiausiai patinkantis elementas – grūvo, ritmo detalės. Pavyzdžiui, „The White Stripes“ turi labai stiprų ritminį pagrindą. Vėliau ėmiau suprasti, kad man patinka ne roko žanras, o tik tam tikri atlikėjai. O galiausiai pamačiau, kad tuo, kas man patinka tuose atlikėjuose, dalinasi ir kiti žanrai. Pamažu supratau, kas man patinka iš tikrųjų. Patinka fankiniai, souliniai reikalai. Pradėjau mokytis pas būgnininką Darių Rudį, jis man parodė daug džiazo. Ir tuomet deepinau į džiazą. Vėliau mokiausi džiazo mokykloje Olandijoje, kurioje man nepatiko, mečiau ir pradėjau daugiau domėtis muzikos prodiusavimu. Štai kodėl mano muzikoje galima išgirsti daug skirtingų įtakų.

Ar gali būti, kad mokykla sugadina kūrėją?

Bent jau Europoje, kiek teko pastebėti, muzikantas, dar neturintis daug patirties scenoje, daug ką ima už gryną pinigą. Daugelis mokyklų yra superkonservatyvios, o dėstytojai nėra plačiai išsilavinę įvairiuose stiliuose. Jie žino, kaip groti tradicinį džiazą, ir jiems atrodo, kad tai yra vienintelė muzika, kurią privalu mokėti. Visa kita – nesvarbu. Kol jaunas žmogus dar nėra susidūręs su tuo, kad dėstytojai irgi gali klysti, kad jiems irgi gali trūkti kritinio mąstymo, išaukština jų nuomonę. Manau, tai gali sugadinti kūrėją. Todėl prieš pradedant studijuoti aukštojoje muzikos mokykloje, reikia jau turėti savo viziją. Aklai nepasitikėti dėstytojais, nes jie nebūtinai viską žino – gali suteikti įrankius, kuriais realizuosi idėjas, bet negali diktuoti, kaip kurti. Tai gal tiek pakovosiu šiuo klausimu.
Manau, naudinga gerai pažinti instrumentą arba gerai suprasti, kaip aranžuoti muziką, arba gerai išmanyti programas „Ableton“, „Logic“ ir kitas. Nes jeigu turi bent vieną įrankį, kurį išmanai šimtu procentų, turi ir kanalą, kuriuo gali greitai išsakyti mintis. Nereikia ieškoti, kaip pasakyti tai, ką nori pasakyti. Ir tas pasirinktas kanalas visiškai priklauso nuo žmogaus – man productionas ir „Logic“ yra tiesesnis kelias parodyti ir išsakyti, ką girdžiu, nei būgnai. Tai mane žavi. Tiesa, net nebūdamas geru instrumentininku gali tiesiog gerai įvaldyti vieną iš įrankių, kad galėtum išsireikšti.

Ar prisimeni – kadaise trumpai kartu lankėme solfedį! Liko ryškus įspūdis – kai tik mokytoja išeina iš klasės, lieka laisvas pianinas. Tuomet ateina Jonas, pradeda groti kažkokias kosmines akordų progresijas – atrodė, kad harmonija tau ir jausmas, ir matematika.

Manau, kad mokslas muzikoje yra daugiausiai ausies lavinimas... Arba žingsniai, kaip prieiti iki esmės. Galų gale, pagrindinis tikslas yra ištransliuoti istoriją, nuotaiką ir atmosferą. Ypač garso inžinerijoje toji mokslinė dalis yra labai įdomi, bet visada stengiuosi nubrėžti ribą – kad gilinimasis į mokslą, matematinę dalį būtų skirtas išlaisvinti emocinius dalykus, kad neužsinerdinčiau bandydamas įgauti įgūdžių vien tam, kad padaryčiau ką nors gudriau. Labai panašiai ir grojant instrumentu: daugelis muzikantų lavina techniką iki to lygio, kol pagroja viską, bet pamiršta muzikos esmę. Technika nustebina tik tuos žmones, kurie irgi bando išlavinti techniką ir yra mažiau pažengę. Bet tai jau ne visai menas, o labiau akrobatika. Manau, kad technika yra tik tam, kad be trukdžių galėtum išsakyti mintį.
Tiek apie tą matematinę dalį. Man ji labai įdomi, labai domiuosi garso inžinerija, bet viskas yra tik dėl tam tikrų tikslų.

Vakar su malonumu perklausiau „Cabin in the Woods“ ir pamaniau, kad tai vienas iš nedaugelio albumų, kuriuos norisi nusipirkti ir turėti su savim. Nes, pirmiausia, tai muzika, kuri patinka ir kurios smagu klausyti, o antra – tai tarsi audioteatras, magiškas kūrybinis vienetas.

Hm... Kalbant apie albumo kaip daikto turėjimą – nenorėjau leisti diskų, nemaniau, kad tai gera investicija. Suprantu, kad jie yra vertingi žmonėms, kolekcionuojantiems muziką, bet disko formatas man atrodo miręs. Daug įdomiau būtų EP išleisti vinilo formatu, netgi jau rezgiau mintis tai padaryti. Gal reikėtų dar vieną gabalą pridėti – būtų deluxe edition?
O grįžtant prie paties garso – vienas iš įdomesnių dalykų man yra erdvės tyrinėjimas. Kaip sukurti erdvę, negalint apčiuopti jos materialumo? Arba dainoje vyksta build upas, nesinori šabloniškai kelti visų instrumentų dinamikos, tad pasigirsta, kaip fone nukrenta kažkoks daiktas, jis nukreipia klausytojo dėmesį, ir staiga pasikeičia kūrinio dalis.

Kurdamas dainą ją užrašai natų partitūra?

Ne, niekada. Mano silpnoji muzikos teorijos pusė – natos. Niekada negaliu patikėti muzika, užrašyta natomis. Negaliu susidaryti pilno vaizdo iš natų – gal čia kažkoks vaizduotės trūkumas? Natos yra mane ribojantis dalykas, jomis neužrašysiu kompresijos ar ekvalaizerių. Tarpas tarp muzikos, užrašytos natomis, ir galutinio projekto man yra per didelis. Bet! Natos yra būtinas dalykas, jeigu muzika yra labai sudėtinga melodiškai ir ją nori atlikti gyvai. Tai ypač svarbu, pavyzdžiui, pučiamiesiems, ypač jeigu jie yra trys ir turi groti unisonu. Kurdamas viską pradedu nuo garsinių dalykų – kartais nuo būgnų, kartais nuo semplų, dažniausiai nuo harmonijos. Dabar kai grojame gyvai – stengiamės viską atlikti be natų, kad būtų lengviau susikoncentruoti į nuotaiką.

Įdomu, kad bendradarbiauji su daug atlikėjų. Turėdamas muzikinį sumanymą pasikvieti žmogų, kuris gali padėti jį įgyvendinti. Ar tau svarbu, kad pirminė idėja būtų įgyvendinta tiksliai, ar esi linkęs į kompromisus ir leidi, kad svečias keistų sumanymą, būtų kūrinio bendraautoris?

Kadangi dažniausiai kviečiu žmones, kurių muzikinį braižą puikiai žinau ir maždaug įsivaizduoju, kaip jie kuria, galiu nesileisti į kompromisus, o tiesiog kurti su žmogumi, kurį visiškai girdžiu ant to kūrinio. Ir tada galiu jam duoti visišką kūrybinę laisvę. Geriausiai skamba, kai žmogus kuria nuoširdžiai, apie tai kas jam aktualu. Jeigu primetinėsiu kokias nors savo istorijas ar prašymus kurti tam tikra tema, nebebus taip asmeniška. Tiek Daiva Starinskaitė, tiek Cheri, tiek Ka Boukie – visi kūrė savo tekstus. Jeigu mano muzikinė dalis vietomis ne visai sutampa su tekstu, geriau ją pakeisiu, kad tuos žodžius iškelčiau, paryškinčiau. Man nepatinka aiškinti žmonėms kūrybiniame procese. Tai kūrėjai, kurie, žinau, visada norės sukurti geriausiai, kaip tik gali – davus jiems visišką laisvę, jie tikrai tai padarys.

Tai laikytis įsikibus pirminės vizijos neverta.

Nuo jos pernelyg nenutolstu, kartais ji pasisuka savaime, nesipriešinu ir einu kartu. Tai tarsi važiavimas iš taško A į tašką B, išsukus miško keliuku. Nevadinčiau kompromisu, nes „kompromisas“ dažniausiai reiškia geros idėjos paaukojimą dėl mažiau geros, tam, kad visiems atrodytų gerai.

Įdomu, kad nors ilgai groji su skirtingomis grupėmis, nesinori prie tavo vardo kabinti šio „stažo“, galiausiai pridedant sakinį „pagaliau šis būgnininkas pats tapo kompozitoriumi ir išleido solo projektą“. Tu – asmenybė. Ilgą laiką būdamas kitų projektų dalimi neprarandi savo individualumo ir tas „solo projektas“ atrodo absoliučiai natūralus veiksmas.

Na, visų pirma, aš labai atsargiai renkuosi, kur groti. Groju tik su tais atlikėjais, kurie mane įkvepia. Aišku, turiu tokio ofiso darbo gigų, kurių per daug nereklamuoju... Proporcija, kiek aš groju su kitais atlikėjais ir kiek šiaip klausausi muzikos yra labai netolygi, – klausau gerokai daugiau. Ir, žinoma, tik tos muzikos, kuri man yra įdomi. Ji ir yra didžiausias įkvėpimas. Grodamas su kitais atlikėjais, girdėdamas jų geriausias idėjas, jas priimu į savo idėjų katilą. Galiausiai, kažkaip pasąmoningai visi įkvėpimai jame atsiduria. Pavyzdžiui, savo mixtape‘e semplinau labai daug Giedriaus Nako muzikos. Viskas, ką jis groja – man gražu. Vėliau, kai ką nors rašau, net galvoju: „O, Giedrius tokį motyvą pagrotų.“ O kai kurie atlikėjai tiesiog neįkvepia, tada iš jų nieko ir nepasiimi.

Kitas dalykas – mane įkvepia ne tik muzikiniai dalykai, o ir serialai, vaizdo žaidimai, atsiminimai, įspūdžiai. Tai yra svarbu. Visi šie mano įspūdžiai turi garsinę išraišką, tad nieko keisto, kad daugelis dalykų, kuriuos girdžiu grodamas su tam tikrais muzikantais, neturi nieko bendro su mano patirtimis. Susidaro du atskiri pasauliai – mano ir jų, jie vienas kito neveikia ir nerezonuoja tarpusavyje.

Patiko tavo naujausio mixtape‘o pavadinimas „While I‘m Still 22“. Kaip sugalvojai?

Pirmąjį EP išleidau dvidešimt vienerių, artėjo gimtadienis, supratau, kad dvidešimt dvejų nieko nebūsiu išleidęs – greitai per vasarą viską suprodiusinau... Vasarą buvo puiki nuotaika, todėl albumas labai funky!

Ar pavadinimas turi didelę reikšmę kūriniui?

Jeigu pavadinimas geras, daugiasluoksnis, jis turi didžiulę reikšmę. Vien pavadinimas parodo, koks gudrus yra kūrėjas. Koks gilus. Pavadinimas, pastaruoju metu palikęs įspūdį? Į galvą šauna Free Finga albumas „Pick Up Line“.

 

Kitas tavo išskirtinumas, bent lietuviškoje scenoje, tas, kad esi grupės lyderis būgnininkas. Dažniausiai jais būna vokalistai, gitaristai arba pianistai. Stereotipiškai akys regi būgnus scenos gale.

Aš kaip tik pastebėjau tendenciją, kad būgnininkų grupių lyderių dabar yra labai daug. Pavyzdžiui, Marijus Aleksa – įdomu, kada jis atvažiuos čia pagroti su savo projektu. Dažniausiai atvyksta su kitais atlikėjais ar savo „Marijus Aleksa Afrobeat Band“. Lietuvoje, aišku, šiaip mažai būgnininkų, tai natūralu, kad iš jų grupės lyderiais bus dar mažiau. Tačiau pasaulyje tokių labai daug: Chris Daddy Dave, Anderson .Paak, Blaque Dynamite, Kendrick Scott, Louis Cole yra labai geri pavyzdžiai. Instrumentas ir buvimas atlikėju turi šiokią tokią koreliaciją, nes štai būgnai nėra nei melodinis, nei harmoninis instrumentas – gal dėl to girdime mažiau kuriančių būgnininkų? Vokalistai ir pianistai turi privalumą, nes labai tiesiogiai groja ir dainuoja temas, priedainius, melodijas, žodžius... Visa tai yra daug arčiau atlikėjo kaip lyderio pozicijos.

Būgnininkai lyderiai dažnai pasiūlo tokią perkusijos ir būgnų galimybių amplitudę, kad šiaušiasi plaukai.

O mano grupėje būgnai tikrai yra ne pagrindinis dalykas. Pagrindinis dalykas – gabalai. Grodamas nenaudoju daug skirtingų garsų, visas mano fokusas yra kuo geriau perteikti gabalą. Daugelio būgnininkų grupių lyderių braižas panašus tuo, kad jie pajaučia laisvę atsitraukti. Tai mane labai žavi. Kadangi tai yra tavo kūryba, ji jau kalba pati už save ir jeigu šimtu procentų žinai, kad daina gerai skamba, nebūtina stengtis apgrojinėti būgnais. Groti nesikeičiantį ritmą penkias minutes daug kam atrodo įkalinantis dalykas, o mane tai kaip tik išlaisvina – nebereikia sugalvoti, kaip čia išradus ką nors ypatinga. Groji ir žinai, kad JAU gerai!

Tavo albumų garsas labai gražiai suvestas. Dėmesį į suvedimą visada atkreipia ir įvertina muzikos žinovai, melomanai. Tačiau įprastas klausytojas suvedimą girdi tada, kai jis yra labai blogas arba – visada užplūsta maloni nuostaba – kai jis yra labai geras. Jau paminėjai, kad garso inžinerija tau svarbi. Tačiau noriu užduoti kitą klausimą – kaip manai, gal esame pripratę prie blogo garso ir neturime gero garso kultūros? Naiviai norėtųsi tikėtis, kad puikus garso suvedimas turėtų būti labai įprastas visos ambicingai kuriamos muzikos komponentas.

Geras klausimas! Gerą suvedimą, bent Lietuvoje, tikrai retai išgirsime, nors turime itin profesionalių garso inžinierių. Galbūt muzikantai bijo pas juos eiti – galbūt galvoja, kad tai labai brangu? Nežinau... O pasaulio mastu šiuo metu muzika yra leidžiama labai greitai ir labai greitai prodiusuojama. Garso kokybė dažnai būna pražiūrima vien todėl, kad greičiau būtų galima kažką ištransliuoti. Visa tai yra labai didelės komandos darbas, prodiuseriai kūrinius greitai siunčia garso inžinieriams. Pačios dainos ir žodžiai, songwritingas yra aukšto lygio, bet per tą skubą yra prarandamas intymumas su pačiu garsu.

Savo muzikos tikrai niekam nepatikėčiau suvedinėti, nes tiksliai žinau, kokio garso noriu. Galų gale, juk tai yra kompozicijos dalis! Man labai patinka klausytis muzikos, kurią suvedinėja patys kūrėjai, jiems suvedimas yra kūrybos pratęsimas, o ne techninis dalykas. Manau, kad kūrėjams reikėtų turėti omenyje, kad tai ne paslaptingi techniniai dalykai. Viskas, ką pakeiti muzikoje, keičia nuotaiką, net mintį. Audioestetika man yra vienas svarbiausių dalykų. Klausytoją, kuris nėra muzikantas, psichoakustika paliečia daug labiau negu, tarkime, harmoniniai sprendimai. Garso akustika svarbi, nes kuria aplinkas – jeigu į foną padedi kokį traškėjimą arba šnypštimą, garsas priartėja prie tavęs, tampa intymesnis.

Šita situacija yra paradoksali. Muzika sudaryta iš garso, jį vartojame ausimis, todėl visiškai logiška būtų rūpintis garsu. Juk fotografo pagauto subtiliausio kadro, atspausdinto prasčiausia raiška ant pigaus popieriaus, žiūrovas nepamatys. Dėl nekokybiško apdirbimo kaltės, žiūrovas nebepamatys, ką matė ir bandė užfiksuoti fotografas.

O dabar asmeniškas klausimas. Kai būni su draugais – tau labiau patinka kalbėti ar klausyti?

O, dažniausiai klausyti, tačiau kartais jaučiuosi esantis „on a good run“, matau, kad eina, ir būna smagu pavystyti kalbą. Būna situacijų, kai kažkas nusišneka arba, kaip tik, sako ką nors įdomaus, o aš noriu išsakyti savo požiūrį, kad man pasiūlytų dar geresnį. Labai jaučiasi, kai žmogus šalia ką nors geriau už tave supranta. Arba kai šūdą mala – irgi greitai supranti. Bet klausyt man vis tiek įdomiau. Juk klausai daugelio žmonių, o pats esi vienas, tad proporcingai ir reikėtų šnekėti, – toks pamąstymas (juokiasi).

Ar tu esi tas žmogus, kuriam labai svarbu atrasti tiesą?

Taip, taip! Labai svarbu. Man to norisi visur – žurnalistikoj, muzikoj... Visi labai daug meluoja, o iš to melo nėra jokios naudos. Nebent tik tiems, kurie meluoja ir gauna kažką iš tų, kuriuos apgauna. Na, o aš turiu omenyje tokį melą, kuris yra feikinimas, apsimetinėjimas... Nuoširdumo man labai trūksta mene ir daugelyje dalykų. Labai gerai paklausei – man tikrai labai svarbus nuoširdumo ieškojimas.

Nenoriu skambėti banaliai, tikrai smalsu – iš kur kyla drąsa būti savimi? Juk dažniausiai feikinama bandant pasirodyti geriau, nei yra iš tiesų.

Nepasakyčiau, kad aš pats visiškai nefeikinu, na, bent stengiuosi viską daryti kuo nuoširdžiau. Negaliu sakyti, kad dabar viską darau visiškai autentiškai. Mane įkvepia atlikėjai, kurie turi daug labai gerų idėjų, tad net pasąmoningai kartais imi ką nors kopijuoti ir muzika ima nenatūraliai skambėti. Iškart pasijaučia, kad čia iš kažkur kitur... Bet sunku to išvengti. Ir nepasakyčiau, kad buvimas savimi reikalauja drąsos. Labiau noro geriau jaustis. Arba drąsos pasiryžti jaustis geriau, būti laimingesniam. Būti savimi – tai gal čia net toks geras savanaudiškumas?!  

O ką mėgsti veikti be muzikos?

Labai mėgstu paprastus užsiėmimus. Su vienu draugu žiūrime labai daug siaubo filmų. Geiminu, mėgstu gaminti maistą, žiūriu daug serialų. Vartoju daug turinio! Labai mėgstu bet kokį kūrybišką turinį – viską, kas yra padaryta naujoviškai, kur pristatytos naujos idėjos. Iš kompiuterinių žaidimų mane labiausiai žavi indie žaidimai – pavyzdžiui, „Undertale“. Jo grafika primena 9 dešimtmetį, pikselinis vaibas, tačiau istorija visiškai nauja. Pavyzdžiui, neprivalai su niekuo kovoti, gali tiesiog kalbėtis ir taip spręsti situacijas. Susidraugauti su savo „priešais“, kurie padės tau vėliau. Visiškai naujas požiūris į smurtą žaidimuose. Labai patiko Donaldo Gloverio serialas „Atlanta“ – sitcomas, bet visiškai kitu kampu.

Šalia viso to, įdomus faktas: Čiurlionio mokykloje baigei dailę!

Taip, tapybą. Gal dėl to labai vizualiai girdžiu muziką.

Paskutinis klausimas, kurio visada norėjau paklausti būgnininko. Ar norint išlaikyti ritmą yra labai svarbi vidinė sąranga?

Taip. Skubėjimas ir lėtinimas yra psichologinis dalykas. Kai jautiesi patogiai ir esi susikaupęs, viskas vyksta daug stabiliau. Su Marijumi Aleksa kalbėjomės, kad labai svarbu išlaikyti emociją, bet groti neemociškai. Kai groji labai emocionaliai, dažnai pameti big picture. Kiekvienas taktas yra skirtas tam, kad klausytojas jaustųsi gerai, kad grūvintų. Viskas priklauso nuo to, kaip jautiesi tuo metu, ką galvoji. Kai įsiplieski, imi nebekreipti dėmesio į atstumus tarp natų – kartais tai gražu, bet tūsinti galima ir išlaikant šaltą protą. Kai pasipriešinu atsipalaidavimui, tampa dar maloniau groti. Sutvardęs emocijas, jas gali išlaikyti visą kūrinį. Tad būgnai, manau, yra visiškai tiesioginis vidaus atspindys.

Ar ši filosofija persikelia ir į tavo kasdienį gyvenimą?

Daugeliu muzikos gudrybių galima pasinaudoti buityje. Konfliktuose, pokalbiuose išlaikęs šaltą protą tikrai sugalvosi geresnį atsaką palaukęs sekundę, o ne iš karto pradėjęs pykti. Visą filosofiją reikėtų perkelti į gyvenimą... Bet labai dažnai visur vėluoju.

---