Esi tiek geras, kiek tavo naujausias darbas. Kino kompozitorius Titas Petrikis (V)

  • 2018 m. gruodžio 6 d.

Kalbina Diana Lukoševičienė

Lūžis kino kompozitoriaus Tito Petrikio gyvenime įvyko, kai jam buvo 25-eri. Pajutęs, kad laikas lekia vis greičiau ir laukti nėra ko, Titas paliko saugų užutėkį teikusį darbą versle ir ėmėsi nuo vaikystės viduje rusenusios svajonės kurti muziką kinui. Profesionaliai. Prasidėjo ilgi, įdomių pažinčių ir kūrybinių atradimų tiršti metai Anglijoje, Bormuto (Bournemouth) universitete-akademijoje, kur iš pradžių įgytas magistro, o vėliau ir daktaro laipsnis.

Nuo tada filmų, kuriuose skamba jo muzika, neužteks suskaičiuoti ne tik rankų, bet ir kojų pirštų. Čia rasi ir trumpą, ir ilgą metrą, ir pirmąjį šalyje fotofilmą „Nerutina“, ir drąsų Kristinos Buožytės debiutą „Kolekcionierė“, detektyvą „Vardas tamsoje“, istorinę dramą „Pelėdų kalnas“ (už šį takelį kompozitorius įvertintas „Global Music Awards“ sidabro medaliu), populiarių lietuviškų komedijų ir t. t. Tito Petrikio muzika skamba ir lapkričio premjerose – Justino Krisiūno dramoje „Širdys“ bei Mariaus Kunigėno komedijoje „Melagiai“.

Tačiau darbų gausa nepavertė T. Petrikio kompozitoriumi, lengvai priimančiu muzikinius sprendimus. Jis vis dar pirmiausia filmą žiūri tyloje, vis dar eksperimentuoja su atsitiktine muzika ir stebi, kokia iš to gimsta emocija, vis dar klausia savęs, ar perprato filmo dramaturgiją.

Tai penktasis interviu iš pokalbių ciklo su lietuviškų filmų kompozitoriais.


Kas jus atvedė į kiną, į filmavimo aikštelę?

Iš pradžių mokiausi tapti atlikėju. Bet tas kelias buvo ne man. Buvo sudominęs ir pats filmavimas. Apie 1990-uosius Lietuvą pasiekė pirmosios buitinės videokameros. Buvo fantastiška kurti savo filmukus. Labai patiko kurti jiems garsą, muziką. Prasidėjo mano audiovizualiniai projektai. Supratau, kad man labai rūpi garso ir vaizdo ryšys. Čia reikia paminėti, kad svarbią įtaką mano, kaip menininko ir kompozitoriaus, raidai padarė kompozitorius Giedrius Kuprevičius. Jo pamokos leido pamilti kūrybinį procesą.

Tada prasidėjo ir pirmieji bandymai kurti muziką kinui?

Tuo metu dirbau visai kitus su vadyba, verslu susijusius darbus, nors muziką kūriau, kai tik turėdavau laisvo laiko. Tai buvo labiau hobis. Postūmis daryti kažką rimčiau įvyko 2003 metais, kai Juodkrantėje dalyvavau vasaros kino stovykloje, organizuotoje Lietuvos muzikos ir teatro akademijos. Ta stovykla buvo skirta kino kompozitoriams. Dalyvavau kaip laisvas stebėtojas. Mano pažįstamas kompozitorius Juozas Širvinskas pasakė: „Su tokia aistra kino muzikai turėtum važiuoti studijuoti.“ Aš susimėčiau. Po kelių dienų klausia: „Ar tu jau tenai?“ „Na ne“, – sakau. „Tai važiuok!“ Esu dėkingas jam už tokį atkaklų raginimą.

Pasitikėjimo savo jėgomis suteikė ir stovyklos mokytojas, profesorius Stephenas Deutschas iš Bormuto akademijos: „Turi talentą. Tik tau reikia mokytis.“ Ėmiausi ieškoti, kur ir kaip tai daryti. Įstojau į kino muzikos kūrimo magistrą Bormuto universitete-akademijoje, Anglijoje, ir išvažiavau pradėti naujo gyvenimo etapo.

Metus trukusi magistro programa buvo labai intensyvi. Įgijau pradinius profesionalaus kino muzikos kūrimo įgūdžius. Stengiausi ne tik mokytis, bet ir kurti. Nors iš mūsų reikalavo dviejų garso takelių kolegų studentų kuriamiems filmams, sukūriau gal dvidešimt. Norėjosi su kuo daugiau žmonių padirbėti, suprasti, kaip viskas vyksta, kodėl vienur labiau pasiseka, o kitur nesuskamba, nors tu ką.

Kai programa baigėsi, norėjau tęsti akademines studijas. Profesorius Stephenas Deutschas pasiūlė stoti į doktorantūrą. Ir dar suteikė privilegiją studijuoti nuotoliniu būdu: „Aš tave pažįstu, gali atvažiuoti tik tada, kai tikrai reikės.“ Doktorantūros studijos – rimtas reikalas: turi parašyti mokslinį darbą! Buvo sunkūs, kantrybės, užsispyrimo, susitelkimo reikalaujantys metai. Procesas užtruko septynerius metus.

Ar yra filmas, po kurio suvokėte esąs kino kompozitorius?

Visada vadovaujuosi nuostata: esi tiek geras, kiek tavo naujausias darbas. Aišku, būna visko. Kartais rezultatai geresni, kartais prastesni, bet nuolat turi laikytis prielaidos, kad darai geriausia, ką gali.

O supratimas, kad man patinka tai daryti ir kad pavyksta suvaldyti procesą, atėjo su filmu „Kolekcionierė“. Tai buvo pirmas vaidybinis pilno metro filmas mano, kaip kompozitoriaus, karjeroje! Pavyko surinkti puikią komandą. Prasidėjo bendradarbiavimas, pavyzdžiui, su Tadu Šileika, su kuriuo prireikus turiu galimybę įrašyti net orkestrą. Dažniausiai dirbu prie kompiuterio, o čia – gyvai su muzikantais! Mano kurta muzika tarsi atgyja. Dieviškas jausmas.

Lietuvoje iki šiol sudėtinga su orkestrais – biudžetai…

Visaip būna, bet jei tai akustinė muzika, stengiuosi, kad ji būtų įrašyta, nepaisant biudžeto.

„Kolekcionierė“ – sėkmingas filmas lietuvių kine, apie jį daug kalbėta. Režisierei jis buvo svarbus. Pasirodo, ir jums taip pat.

Jis buvo revoliucinis suvokimo, kaip kurti kiną, prasme. 2008-ieji – technologijų pradžia, kai kiną gali kurti skaitmeniniu būdu, nebūtinos kino juostos. Tai stipriai sumažino kino kūrimo kaštus. Mes visi pajutome, kad atsirado naujos žaidimo taisyklės. Gal tai viena iš priežasčių, kodėl šiandien matome tiek daug lietuviško kino. Nors, aišku, kokybės klausimas lieka aktualus…

Kas formavo jūsų muzikinį skonį?

Muzikinis skonis ir stilistika yra gyvenimo kelionė. Pradedi giliau domėtis muzika, kurios klausaisi, vėliau – klausytis muzikos, kuria domiesi. Studijų metais teko susipažinti su įvairia akademine muzika, stilistika, kompozicinėmis technikomis – visa tai formavo mane kaip kūrėją. Kino muzikos aukso fondas ėjo lygia greta su klasikine muzika, vienas kitą papildydami. Kalbant apie iškilius vardus, paminėčiau Hectorą Berliozą, Richardą Wagnerį, Igorį Stravinskį. Iš kino kompozitorių – Maxą Steinerį, Bernardą Herrmanną, Jerry Goldsmithą. Man labai įdomūs ir įtaigūs kaimyninių šalių kompozitoriai – Wojchiechas Kilaras, Arvo Pärtas. Lietuvių kompozitoriai – Giedrius Kuprevičius, Algimantas Apanavičius, Eduardas Balsys, Faustas Latėnas.

Vienas naujausių filmų, kuriame skambės jūsų muzika – vaidybinė drama „Širdys“. Esate minėjęs, kad vienas jos tikslų – perkelti žiūrovą į 10 dešimtmetį. Kaip sekėsi tai daryti?

Daug svarstėme ir išbandėme įvairiausių dalykų. Visų pirma, drama „Širdys“ apie anuos laikus pasakoja šiuolaikiška kino kalba. Tad nukelti žmogų į tą laikotarpį – tai dar nereiškia, kad būtinai viskas bus „vienas prie vieno“. Greičiau tam tikras atspalvis, stilistika. Garso takelyje girdėsime ir elektroninės, ir roko muzikos.

Kita vertus, norėdami, kad žiūrovai pajustų 10 dešimtmečio dvasią, geriau suprastų to laiko veikėjus, pasitelkėme to meto lietuviškos muzikos klasiką. Drauge su Justinu Krisiūnu atrinkome „auksines“ dainas, kurios, tikiuosi, bus smagūs, nostalgiški atradimai filmo žiūrovams.

O šiemet išleista istorinė drama „Pelėdų kalnas“ – kaip ieškojote skambesio jai?

Buvo keleriopas uždavinys. Iš vienos pusės, tai epinis pasakojimas, kuris stilistiškai diktuoja tam tikrą muzikos pasirinkimą. Iš kitos pusės, šio filmo siužetas gana tirštas. Dėl to buvo daromi tam tikri kompromisai, siekiant jį paaiškinti per muziką. Tai apsunkina kompozitoriaus darbą, nes reikia daug tekstinės muzikos. Ji vis „vyniojasi“. Tačiau toks sprendimas buvo sąmoningas.

Muzikos filme išties nemažai: nuolat kuriama drama, ryškinamos emocijos, ir ta tragiška finalinė gaida per stop kadrus.

Pabaiga... Tai būsena, jausmas, kurį norėjome perteikti šiuolaikinei kartai apie pokario laikus. „Pelėdų kalno“ jaunimas, jų pasirinkimai ir iššūkiai pateikiami taip, kad juos galėtume suprasti per šiandienes aplinkybes.

Populiarios lietuviškos komedijos – paprasčiau, o gal kaip tik sudėtingiau kurti garso takelius joms?

Komedija yra pramoginio žanro filmas. Dažnai tai labiau iššūkis nei pramoga kompozitoriui. Retai kada juoką sukelia muzika. Kartais gerose komedijose skamba labai rimta muzika, o komiškumo suteikia dramaturgija. Bet būna, kad būtent kompozitorius ateiną į pagalbą silpnesnėms scenoms. Lietuvoje dažnai naudojamos populiarios dainos. Bet kiek jos svarbios žiūrovui – klausimas lieka atviras.

Ieškant filmo skambesio režisieriai patiki jums pačiam spręsti, koks jis bus, ar tenka derinti su kitais filmo komandos nariais?

Vienintelio būdo nėra. Tai priklauso nuo režisieriaus asmenybės, nuo filmo siužeto, scenarijaus. Man patinka, kai darbas su filmu prasideda scenarijaus skaitymu, kol realaus filmo dar nėra. Galbūt ir neliks filme tos muzikos, kuri nuo pradžių buvo kuriama, nes nufilmuotas ir sumontuotas filmas diktuoja visai kitą nuotaiką. Bet muzikos kūrimas dar skaitant scenarijų duoda ypatingą privalumą – kompozitorius ilgiau dalyvauja procese, išsigrynina muzikines ir dramaturgines idėjas. Tada prasideda diskusija su režisieriumi. „Širdžių“ atveju taip ir buvo – finalinė muzika buvo kuriama nuo pat filmo kūrimo pradžios ir ji išliko, nors atvirai svarstėme, į kokį finalą norime išeiti. Svarbu galiausiai surasti geriausią variantą filmui.

O kaip „Pelėdų kalno“ atveju?

Iš dalies panašiai. Ilgą laiką filmui ieškota muzikinio sprendimo. Režisierius ilgai nerado rakto. Iš režisieriaus Audriaus Juzėno gavau teaserį. Buvo nufilmuota dalis scenų po 4–5 minutes. Pradėjau kurti muziką. Vaizdo ir garso kontaktas įvyko. Pagaliau, pasak režisieriaus, buvo tai, ko reikia. Atsispyrėme nuo tos stilistikos. Ir kai bandydavau kažkur kitur kreipti, mane grąžindavo: „Pala pala, ne to reikia – sugrįžk.“ Laikas mus stipriai spaudė. Partizanai filme šventė Kūčias kelyje, o mano Kūčios buvo su partitūra prie ekrano drauge su jais.

Ar jums svarbu prieš sutinkant kurti muziką žinoti, kokia filmo istorija, kas jo herojai. Kiek jus tai veikia? Ar egzistuoja vidinis pasirinkimas?

Čia geras klausimas! Bandau į jį atsakyti per tai, ar priimu iššūkį, ar ne. Dažnai būna, kad istorija tiesiog įtraukia. Bet kartais kažkas scenarijuje nepatinka, neįtikina. Klausiu savęs, ar pakankamai įsigilinu į filmo istoriją, kas yra veikėjų drama. Šie klausimai yra esminiai, nes muzika filme kuria emociją. Antras iššūkis – kaip tai, kas sukurta, supras žiūrovas. Ar kūrinio idėja bus teisingai suprasta.

Koks esate kino kompozitorius? Kas jums svarbu kuriant muziką kinui?

Jausmas. Emocija. Kai pradedu groti, susikuria tam tikras emocinis laukas. Studijų metais mus mokė, kad muzikos turi būti tik tiek, KIEK REIKIA! Ir TEN, kur reikia! Aktyviai diskutuoju su režisieriais apie konkrečių filmo scenų sąveiką su muzika. Įsiklausau ir į kitų kolegų, dalyvaujančių filmo kūrimo procese, pastebėjimus. Visi esame komanda, siekianti bendro rezultato – puikaus filmo.

Kad būtų lengviau suprasti, įsivaizduokime, kad turime tūkstantį muzikos taškų. Galime naudoti visą tūkstantį filmo pabaigoje: uždėti dainą ant pabaigos titrų ir tai bus vienintelis muzikinis dalykas, kuris nuskambės filme. Svoris, emocija – tūkstantis balų. Visi įtempę ausis klausys, kas ten skamba. Galime padalinti po penkis šimtus pradžioje ir pabaigoje. Arba galime per visą filmą kaip sviestu pratepti. Kas išeis? Muzikos bus tiek daug, kad jinai nesuveiks, nes būsime prie jos pripratę. Tikras menas ir profesionalumas – žinoti, kur tuos taškus dėti, kur jų tikrai reikia. Tikriausiai to labiausiai ir siekiu savo darbuose.

O kas labiausiai padeda ieškoti tos emocijos? Vaizdas? Pokalbis su režisieriumi?

Be abejonės, režisierius. Jis turi viziją! Labai svarbu, ką jis pasakoja, koks yra pirminis sumanymas. Tai tas žmogus, kuris dar kūrybos procese mato užbaigtą filmą, siužeto ir veikėjų niuansus, spalvas, kreipia teisinga linkme.

Kompozitoriaus darbas yra teikti siūlymus, kaip tą viziją įgyvendinti. Visaip būna. Pirmiausia, ką darau, – peržiūriu visą filmą nuo pradžios iki pabaigos tyloje. Kartais imu atsitiktinę muziką iš bibliotekos, iš kompaktų ir žiūriu, kaip ji veikia su vaizdu. Analizuoju, ar filmas plastiškas, ar ne. Ar jis pasiduoda muzikiniam sprendimui. Koks jo montažas, tempas. Tai darau dėl to, kad neužsiciklinčiau kokiame nors viename savo sprendime, kad jis neįstrigtų kaip geriausias. Bet ar tikrai geriausias? Kartais režisieriai duoda temp muzikos, prie jos pripranta ir nenori keisti.

Paskui sudėtinga perkalbėti. Ar tenka?

Mano nuostata tokia: darau viską, kas geriausia filmui. Čia gal tiktų analogija iš medicinos: pavyzdžiui, daktaras pasako diagnozę, paskiria gydymą. Jeigu gydysies, bus taip, jeigu ne – bus kitaip. Pacientas sprendžia, kurį kelią rinktis. Taip ir dirbant prie filmo: dėstau argumentus, kas bus, jeigu tą kūrinį paliksime, kodėl bus geriau, jei pakeisime, ir panašiai. Režisierius sprendžia, nes jis atsakingas už kūrinio visumą.

Ar studijuojant Anglijoj teko susidurti su tenykšte industrija? Ar įmanoma palyginti?

Įmanoma. Ten jaučiama pagarba kuriančiajam. Aiškiai suvokiama, kad kokybiškam darbui reikalingas laikas ir resursai. Dėl to viskas planuojama iš anksto. Ir pats bendravimo būdas skiriasi. Mane sužavėjo profesionalumas visais klausimais. Gal tai apskritai būdinga anglams?

Grįžęs į Lietuvą jaučiau didelį kontrastą. Tačiau tai turbūt natūralu: ateiname iš ten, iš kur ateiname, kaip tauta turime daug trauminės patirties. Kita vertus, mano subjektyviu vertinimu, situacija Lietuvoje keičiasi į gerąją pusę. Režisieriai vis geriau žino, apie ką jie nori kalbėti savo darbuose, bendravimo profesionalumas kyla. Daug žmonių studijuoja užsienyje, grįžta, parsiveža gerąją patirtį ir kuria čia, Lietuvoje. Lietuviško kino vis daugėja. Prieš dešimtmetį ar galėjome apie tai svajoti?

Kalbant apie didžiausią įspūdį palikusį filmą ir garso takelį, ar yra tokių, kur muzika ir vaizdas sukabinti taip, kad geriau nebūna?

Man įdomūs, pavyzdžiui, Stanley Kubricko filmų garso takeliai. Šis režisierius mėgo naudoti klasikinę, dažnai labai gerai žinomą muziką. Ir tai darė labai labai subtiliai. Genialiai. Sunku pasakyti, ar to meto kompozitoriams būtų pavykę geriau. Arba filmo „Amerikos grožybės“ kompozitoriaus Thomo Newmano darbas: jo kurti minimalizmo ir šiuolaikinio ambientinio stiliaus sąskambiai jau tapo tam tikra kino muzikos skambesio klasika. Kaip šis filmas žiūrėtųsi, jei muziką būtų kūręs, pavyzdžiui, Aleksandras Desplatas? Abu kompozitoriai puikūs! Bet, žvelgiant filosofiškai, rezultatas būtų visiškai kitoks.

Lietuvos kine pasigendu režisieriaus ir kompozitoriaus duetų, kaip kad yra pasaulio kinematografijoje, kai koja kojon einama daug metų.

Ir Lietuvoje dažnai pasitaiko tokių duetų, kol kas gal daugiau teatre. Aš manau, kad kine dar pamatysim.

Jūs taip pat dėstote kino muziką universitete. Ką jums svarbu perteikti studentams?

Pagrindinis mano uždavinys – padėti studentams atrasti save, patikėti savo kūrybinėmis jėgomis. Ir, žinoma, suteikti techninių žinių joms įgyvendinti. Kadangi šie žmonės yra kūrėjai, susitikimai dažnai būna individualūs arba dirbama mažose grupėse. Nudžiungu, kai po kiek laiko gaunu iš studentų žinučių, kad tie susitikimai jiems buvo svarbūs, naudingi ir kur juos tai nuvedė. Jauni žmonės yra imlūs, aktyvūs, energingi. Jie turi visas galimybes skleisti savo darbus po pasaulį, dirbti su įvairiais kolegomis iš kitų šalių. Tai pasaulio žmonės. Jie gali labai moderniai skleisti lietuvybę. Matau prasmę susitikimuose su jais. Mūsų kino ateitis bus labai įdomi.

Su kokiais iššūkiais šiuo metu susiduriate kaip kino kompozitorius? Kokie projektai laukia artimiausiu metu?

Važiuoju į stažuotę Italijoje, dalyvausiu postprodukcijos supervizorių kursuose. Bus įdomu atnaujinti iš ankstesnės darbinės patirties susiformavusius administracinius įgūdžius. Tokie artimiausi planai. Lapkritį net dvi premjeros – „Melagiai“ ir „Širdys“. Gruodį daugiau laiko skirsiu darbui universitete. Dėl kūrybos jaučiuosi kiek apleidęs savo studentus, daug dirbome per atstumą.

Ko palinkėtumėt sau? Ar jaučiate, ko jums, kaip kino kompozitoriui, reikia labiausiai?

Jaučiu. Norisi tobulintis. Nors šiuo metu palinkėčiau sau tik sveikatos. Katrielas Schory (ilgametis kino industrijos atstovas iš Izraelio) yra pasakęs: „Planuok gyvenimą kaip maratoną. Trumpomis distancijomis jo nenubėgsi.“ Pradedu tai suprasti. To linkiu ir savo kolegoms: po intensyvaus darbo svarbu rasti laiko pailsėti, save pasaugoti, atstatyti. To reikia, kad ilgai ir sėkmingai dirbtume prie naujų lietuviško bei užsienio kino projektų.


0