Laurynas Jukonis („Girnų giesmės“): „Ribos turi būti, tik reikia žinoti, kur jas brėžti“
- 2018 m. gegužės 24 d.
Kalbina Povilas Vaitkevičius
Kaip ir ne vienas dabar toje pačioje valtyje besantis veikėjas, pradėjai nuo metalinės, gitarinės muzikos. Tačiau, kiek esu kalbėjęs šia tema ir su kitais, atrodo, jog potraukis netipiškesniems sąskambiams tvyrojo nuo pat pradžių – po kurio laiko, įsisąmoninus atitinkamas garsines patirtis, iškilo paviršiun ir pavirto varomąja kūrybine jėga. Ar nesuklysčiau sakydamas, jog taip buvo ir tavo atveju? Iš savo asmeninės patirties, kurios ištakos panašios, galiu pasakyti, jog, be metalo, dėmesį nuolat patraukdavo ir „keistesni“ garsynai. O ir prieš susidomint geležine muzika akiratin patekdavo visokios kosminės tematikos plokštelės (iki šiol ryškiai atsimenu estų kompozitoriaus Sveno Grünbergo vinilą „Hingus“ su Sombrero galaktika ant viršelio).
Kūrinį „Tylus tamsos alsavimas“ iš „Anubi“ albumo „Mirties metafora“ (1995) esi įvardijęs pirmąja savo ambient/industrial stilistikos kompozicija. Bet juk tikriausiai buvo bandymų ir anksčiau? Ar galima teigti, jog jis paskatino tais pačiais 1995 m. sukurti „Girnų giesmes“? (Jei gerai pamenu, prieš pirmąją GG kasetę „Kerai“ buvo pasirodžiusi ir kažkokia bevardė demo juosta?) Išvis man atrodo, jog šio projekto kilmė glaudžiai siejasi su garso kūrimo technologija, mechaninio proceso žavesiu bei „analoginio skambesio pagonybe“, tad gal tai galima vadinti pirmuoju GG etapu?
Mano tėvas buvo džiazo fanas. Namie lig šiol yra nemaža senų džiazo vinilų kolekcija. Sovietmečiu tai buvo retenybė. Bet man šitas stilius grynuoju pavidalu taip ir „neprilipo“. Įtariu, poreikį stiliui formuoja paties garso organika. Skambesys, įforminantis ieškomas patirtis ar paslaptis. Artimas stilius anksčiau ar vėliau tiesiog atrandamas, o drauge su juo – ir bendraminčiai. Taip išvingiuojama iki priimtinos skambesio estetikos. Atrodo, jog vis bandom atkartoti įspūdžius, kažkada nukreipusius viena ar kita kryptimi. Be metalo, domino visokie „Swans“, G.G.F.H., „Sonic Violence“, shoegaze’iniai dalykai. Kodėl būtent tai „kabino“ – nežinau. Galbūt įtakos turėjo pramoninis rajonas, kuriame augau. Kiek vėliau atsirado radijo laidų, kurios leisdavo sau daug daugiau nei bet kuri dabartinė. Tai buvo neblogas atradimų šaltinis. Apskritai nesuprantu, kaip galima likti užsidarius viename stiliuje. Jei yra bent koks patirties ir ieškojimo poreikis, akiratis plečiasi savaime.
Na, o eksperimentai su garsu prasidėjo būtent su „Anubi“ ir dar anksčiau negu minėtas albumas – su pirmuoju įrašu „God’s Pantheon“ (1992). Kiek pamenu, jis ir buvo sumąstytas kaip ekstremaliai „kreivas“ gitarinis reikalas. Tad kūrinys „Tylus tamsos alsavimas“ išties laikytinas atspirties tašku išrutulioti visą atskirą projektą.
Kitu etapu laikyčiau tą kiek futuristinės estetikos sužydėjimą garse, išlipimą iš subkultūrinio konteksto. Asmeniškai man tai ryškiausia kasetėje „Juodi vasaros trimitai“, kuri drąsiai praplėšė estetinius suvaržymus. Čia ir kaukianti mechanika, ir geležimi tekanti elektra, ir pagaliau ironija dvelktelintis džiazas. Būtent apie pastarąją sudedamąją dalį norėčiau pasidomėti. Suprantu, jog ieškant ir domintis garsais, konteksto tabu negalioja, tačiau galbūt šiuo atveju dalyvavo koks specifinis akcentas? Man šiame įraše džiazo semplai skamba tiek gaivališkai (nes netikėta), tiek tarsi nuoroda, jog „galima ir taip!“. Juk ir vėlesniuose įrašuose toks garsynas pasirodo ne kartą (pvz., GG albume „Procesai“).
Apie džiazą jau minėjau. Tai gal labiau susiję su turima fonoteka. Pamenu, atėjo suvokimas, jog ribų nėra, galima viskas, kiek tik leidžia techninės galimybės. Išties šiek tiek klydau: ribos visgi turi būti, tik reikia žinoti, kur jas brėžti. Šiaip labai nemėgstu vertinti savo produkcijos, čia klausytojo reikalas. Ir visada vertinant reikėtų turėti omenyje tų laikų aplinką, nes dabar daug kas gali atrodyti keistokai.
Jei pirmuosiuose ir vėlesniuose įrašuose GG garsynas sietinas su „kilpomis“ ar kiek defragmentuotomis (a)ritminėmis struktūromis, vėliau pastebiu slinktį link tirštesnių ambientinių sąskambių. Koncertų metu ritmiškesnės, repetityvios konstrukcijos bemaž visiškai išnyksta, vietą užleisdamos monolitiškai tėkmei bei neskubrioms dermėms. Kas lėmė tokį pasikeitimą? Ar galima sakyti, jog dabar tie garsynai, būdingi tokiems albumams kaip „S:S:S:S“ (ritmizuoti, kapoti, šiurkštesnio staccatto), yra atiduoti kito tavo projekto „Nulis:s:s:s“ žinion? Lyg ir pats pavadinimas tai nurodo.
Manau, jog verta selekcionuoti idėjas – tiek kūrimo technologijų, tiek bendras koncepcijas. Yra projektų, tuo pačiu pavadinimu leidžiančių skirtingo skambesio leidinius. Lyg ir nieko blogo, bet aš visgi manyčiau, jog įdomu gryninti mintį, rasti jai savą aplinką. Man įdomios ritminės struktūros. „S:S:S:S“ albumą įrašiau gavęs garso kortą, kurioje buvo „įsiūtas“ „Kurzweil“ firmos sempleris. Puikiai skambantis, nors ir labai paprastas. Atsivėrė naujos galimybės. Taip, „Nulis:s:s:s“ yra lyg tų idėjų bei garsyno tąsa. Beje, dalis semplų yra būtent iš tų laikų (kai kuriems jau ir apie 20 metų). Neseniai bandžiau atkasti, kuo jie buvo generuoti, tačiau tų programėlių neberandu net interneto šiukšlyne.
Na, o monotoniškos garso sienos išsigrynino būtent gyvuose pasirodymuose. Atsirado pojūtis, jog ritmas išvis nereikalingas, nes dažniausiai niekas nejuda, ir apskritai – nėra poreikio linksminti publiką. Nestruktūrizuotas gaivališkumas man šiuo metu yra priimtiniausias GG idėjoje. Toks repetityvus chaosas, kuris atitinka projekto pavadinimą ir kuris man atrodo artimas gamtos procesams.
Derėtų paminėti ir kitus tavo projektus – „oro!oro!“ bei „Svaixt“. Skambesio požiūriu „oro!oro!“ laikyčiau labiau orientuotu į... nostalgiją, o „Svaixt“atrodytų gan konkretų kultūrinį arealą (meditatyviąją Rytų Aziją) žymintis kūrybinis darinys? Nepaisant pirmojo „Svaixt“ įrašo itin lietuviško pavadinimo („Virsme versmė“), jo nuotaikos primena minėto kultūrinio konteksto meditatyvumą.
„oro!oro!“ sumąstytas kaip projektas, kuriame garso įvykių sumažinta iki minimumo. Tik tiek, kiek jų reikia perduoti esminei informacijai, be jokių detalių. Grubiai tariant, tai ambientas. Iš pirmo žvilgsnio paprastos minimalios struktūros, tačiau tai iš manęs reikalauja didelio įdirbio. Ties šiuo projektu paprastai dirbasi sunkiausiai. „Svaixt“ atveju yra šiek tiek naujos medžiagos, tai labiau field recordingo sritis. Aišku, pirmasis ir vėlesnis albumas („Lo“) lyg ir turi tą bendrą rytietišką dėmenį. Tačiau tebūnie ir tam tikra evoliucija. Neprivažinėsi į tą Aziją.
Pakalbėkime apie terminą „elektroninė muzika“. Man atrodo, jog žmonėms „iš šono“ jis sukuria kiek kitokį įspūdį, nei iš tikro yra. Turiu omenyje, jog tas „elektroniškumo“ kriterijus neretu atveju įkalina gana siaurame įsivaizdavime, perša mintį apie kažkokį „kompiuterizuotą“, „plastikinį“ ir panašių emocinių atspalvių skambesį. Nors iš tikrųjų yra manipuliuojama ganėtinai natūraliai (psichologinės percepcijos požiūriu) skambančiomis faktūromis bei dermėmis. Netgi garsų konstravimo būdas neretai čia arčiau prie, sakykime, „mechaninės“, o ne „elektroninės“ kategorijos (pvz., kontaktinis mikrofonas). Ir išvis, dažnai suku galvą dėl bendro tokios muzikos apibrėžimo: sąvoka „eksperimentinė“ juk yra tiesiog sutartinis žymuo, tad gal kartais išsprūstantis apibūdinimas „gyvoji elektronika“ būtų arčiausiai to? Man pačiam visai artimai skamba ir terminas „elektroakustika“ – tik tiek, kad toks atskiras žanras jau kaip ir yra.
Taip, aš irgi teoriškai vengčiau tai vadinti elektronine muzika, žinodamas visą techninę virtuvę ir kiek ten tos „elektronikos“ yra. Bet kadangi šiek tiek žinau ir apie technologijų bei idėjų progresą muzikoje, pats terminas manęs visai nepykdo. Aišku, pilietis pakeliui iš M.A.M.A. apdovanojimų paprastai neturi noro gilintis į detales. Ir nelabai supranta, jog koks nors skaitmeninis gitaros procesorius iš esmės nesiskiria nuo kompiuterio, gal tik vienu klavišu mažiau. Ir šiaip tai – jokia bėda.Bėda ta, jog elektroninės muzikos sąvoka dėl gausybės pigaus paviršutiniško ritminio šlamšto yra įgavusi prastą konotaciją. Daugeliu atvejų būtent tai ir asocijuojasi su elektroniniu garsynu. Be to, elektronika siejama ne tiek su skambesio išgavimu, kiek su garsų sinchronizavimu. Tai savaime nėra blogai, tačiau tai tik viena iš josios teikiamų galimybių. Bet kaip ir sakiau – ne mano bėda. Kadangi šioje srityje tiesiog milžiniškos erdvės. Ir neturiu siekio pateisinti viešosios erdvės lūkesčius. Kiekvienas renkasi sau maistą.
O jei jau judinti terminologiją, tuomet man artimiausias būtų „elektroakustikos“ terminas. Bet taip, jis jau rezervuotas. Kas gi yra „eksperimentinė“ – man išvis nesuprantama. Eksperimentas miršta tuo pat metu, kai tik įgauna apčiuopiamą kontekstą, yra asocijuojamas ir galiausiai priskiriamas prie kokio nors subžanro. Smegenims reikia konkretumo. Tad, matyt, tas industrinės ir postindustrinės muzikos apibrėžimas kol kas yra tinkamas. Tuo pačiu galima pasidžiaugti, jog ir jis savaime yra labai plataus skambesio ir išraiškos priemonių spektro. Na, ir dar elitaristiškai galima paminėti, kad didžiausiai daliai visuomenės šie stiliai apskritai yra nesuvokiami.
Kaip jau pastebėta, itin sumažėjo argumentuotos, konstruktyvios ir „žinančios, apie ką kalba“ kritikos. Tai taikyčiau tiek albumų recenzijoms (kurių iš esmės beveik neliko), tiek atsiliepimams apie koncertus. Pastarųjų interneto erdvėje vienas kitas vis dar pasirodo, tačiau bėda ta, jog didžioji dalis yra tiesiog nekompetentingi, neinformatyvūs ir, pagaliau, neįdomūs skaityti. Dažniausiai tai – interneto galimybių sąlygota ego iniciacija į save patį, o ne į aprašomą muziką ar įvykį. Tokia situacija skatina požiūrį, jog kritika neturi būti už save atsakinga. Nuomonė ir nusišnekėjimas yra du skirtingi dalykai, deja, pastaruoju metu pastabos šia tema nurašomos „negeranoriškam nusiteikimui“. Juk besigilinanti kritika išties parodo, jog aprašomas dalykas RŪPI ir tokiu būdu suteikia moralinio kuro aprašomam reiškiniui. Labai greitai koncertų lankytojų atsiliepimai internete susitraukė iki kelių žodžių ar net emoticonų. Juk tiek rengėjams, tiek grojusiems norėtųsi išsamesnio bei adekvatesnio atsiliepimo. Kita šio reikalo pusė yra ta, jog parašius konkretesnį, reziumuojantį kritinį vertinimą, jis priimamas lyg argumentas ad hominem, balansuojantis ant įžeidimo ribos. Patiriu tokį paradoksą, jog vertingiausių ir išsamiausių pastebėjimų apie muziką išgirstu iš savo „amato kolegų“, kitų muzikantų. Kokias mintis ar jausmus tau kelia tokia situacija?
Pritariu tavo nuomonei. Tvyro įspūdis, jog bandantys rašyti adekvatesnes recenzijas (nesvarbu, renginio ar leidinio) per anksti nusprendžia esantys išaugę iš to „nerūpestingo“ užsiėmimo iki gerbiamos nuomonės lygio. Pradeda tai vertinti lyg „perku-parduodu“ tipo veiklą. Kokia gali būti nuomonė, nesuvokiant platesnio konteksto, kuriam reikia gilesnių žinių, laiko ir – banaliausiai – pinigų. Tuomet didžiausią įspūdį festivalyje ir palieka šlapi batai, įklimpusi mašina ar gaivesnis orelis. Sotus ir patogus gyvenimėlis su labai paprastai patenkinamais norais žmogų daro paviršutinišką. Jam iš esmės tingu ir net nėra poreikio gilintis, kai viskas pasiekiama, atsidarius „YouTube“. Jau net nekalbant apie provokaciją muzikoje, nes tai kelia riziką būti ištemptam iš komforto zonos ir priverstam apginti savo nuomonę. Gali būti, jog konformizmas ir pasyvumas yra vienas šių laikų bruožų.
Beje, iš dalies suprantu ir tuos, kurie bando rašyti, bet greitai nugęsta, nesulaukę platesnės reakcijos į savo bandymus – vieni niekaip nesugeba sukurti turinio, kiti po kurio laiko suvokia, jog įgytas įdirbis nėra itin vertinamas. Šia proga su nostalgija prisimenu galybę 90-ųjų fanzinų, kuriuose recenzijos skiltys buvo vienos įdomiausių, ir dažniausiai kuo labiau neigiama recenzija, tuo įdomiau parašyta.
Paminėjai konformizmą ir pasyvumą, vengimą išeiti už komforto zonos bei panašius dalykus. Na o kas, tavo nuomone, pastaruoju metu yra teigiamo mūsų aptariamoje muzikinėje terpėje? Nes akivaizdu, jog to gero yra, kadangi vyksmai bei procesai vis vyksta ir, kad ir kaip būtų, vis tiek sukuriama geros, pasaulio patirtį įgelminančios muzikos.
Be abejo! Tikrai yra ką įsidėti į grotuvą, visais formatais – MC, LP, CD. Tiesa, tai artimų draugų kūryba, kuriuos pažįstu, žinau, kuo jie gyvena, ir dėl to „pagaunu, apie ką“ leidinys. Iš esmės tokia uždara aplinka mane tenkina. Tai nereiškia, jog neįdomu, kas vyksta išorėje, – tiesiog yra žmonės (leidėjai, kūrėjai, koncertų organizatoriai) su kokybės ženklu, kurių produkcija visada intriguoja. Žiūrint plačiau, pasauliniu masteliu, Lietuva, be abejo, turi savitą terpę. Tik tiek, kad dėl galybės kultūrinių niuansų nelabai aišku, kaip ją supranta pašaliečiai. Būtų visai idomu organizuoti įrašų pasikeitimą su kaimyninių šalių tiksliniais apžvalgininkais. Ir dar gal kokiais įžūlesniais. Jie pasako savo nuomonę, mes išdėstom savąją. Būtų sveika. Gal ne ypač objektyvu, nes kontekstas – reikalingas dalykas, tačiau bent jau įdomu.
Kaimyninių šalių paminėjimas priminė mintį, jog neretai vienų šalių scenos atrodo labiau lokalios negu kitų. Ar tai susiję su šalies ekonomine padėtimi ir jos sąlygotomis sklaidos galimybėmis, ar tai kažkokie kultūriniai prietarai vieno ar kito regiono atžvilgiu? Tarkime, vokiečių projektai žinomi gana plačiai, o kokių nors čekų – daugiausia vietiniu mastu. Galbūt svarbus ir kalbos dėmuo (taip yra su vienvalde anglų kalba, kuria rašomus tekstus atseit visi supranta ir todėl grupė lengviau tampa „populiaresnė“)? Tačiau štai ispaniškai ar itališkai atliekamo neocabaret klausosi net šių kalbų nemokantys.
O galbūt skriasi komunikavimo tradicijos? Vakarų leidybinės firmos dirba klasikiniais rinkodaros principais su gausia, kryptingai orientuota sklaida. Švelnus pasąmoninis diktatas, formuojantis žanrinius stereotipus. Tiesa, tai nereiškia prasto produkto, galbūt net priešingai. Nors visgi įdomiausia toji periferinė, prieblandos zona, kur vyksta nekontroliuojamas idėjų chaosas, procesai nevaldomi, neapčiuopiami ir nesvarbu, kokioje šalyje. Vadinčiau tai ne izoliacija, o silpnesniu kišimu po nosimi. Norint rasti įdomių dalykų, reikia įdėti pastangų. Sunku pasakyti, kodėl „posovietinės“ šalys turi tą savitumo kompleksą ir mieliau absorbuoja „turtingesniųjų“ idėjas – gal tai sovietinis paveldas, paklusnumo sindromas. Visuomenės sumodeliuotos labiau fiziniam darbui, kas trukdo plėstis idėjiniam lygmeniui.
Na, gerai, tačiau čia paradoksaliai ir kiek prieštaraudamas noriu prisiminti vieną bruožą, kurį regiu esant gana ryškų gimtojoje scenoje – individualizmą. Dauguma iš esmės kuria tik sau būdingą muziką (na, arba to siekia), bendri projektai čia – vienetiniai atvejai. Dėl to neretas nuomonių išsiskyrimas ir, kai kuriais atvejais, atitolimas vienų nuo kitų. Čia galima įžvelgti tiek neigiamų, tiek teigiamų aspektų. Esu susimąstęs apie tokių kultūrinių bruožų priežastis, siedamas tai su „lietuviškosios (leisiu sau taip ją įvardyti) krikščionybės“ charakteriu – šioji, nors priėmusi katalikiškas formas, išlaikė nemažai sąsajų su pagoniškąja savivoka. Pavyzdys būtų kad ir koplytstulpiai ar Rūpintojėlio įvaizdis – medinis, kontempliatyvus, gamtiškas. Atsimenu teiginį, akcentuojantį ikikrikščioniškoje Lietuvoje vyravusią būtent žodinę, o ne rašytinę patirties perdavimo bei suvokimo tradiciją. Išgirsto dalyko įsisąmoninimas man atrodo itin individualus procesas, kuris kiekvienam yra kiek kitoks. Grįžtant prie minties apie „oficialiame“ katalikiškame kultūriniame kontekste nugramzdintą pagonišką pasaulėžiūrą, kuri veikia pasąmonės lygmeniu, iš šios sekos kildinčiau tą scenoje vyraujantį individualizmą. Juolab kad muzikos kūrimas yra gana intymus procesas ir šios patirties įsisąmoninimas – asmeninė, unikali patirtis, kuri, kaip minėta, kiekvienam kiek kitokia. Kokios būtų tavo mintys?
Kaip minėjau, negirdžiu tiek individualumo garse, kiek turi, tarkim, Islandijos scena. Gal tik specifinę pasaulėžiūrą, kuri, kaip ir pats sakai, sugebėjo užsibūti pirmapradžiu pavidalu kartu su kalba. Tačiau tai yra jungiantis elementas, o ne individualumas. Suprantu, tu sakai, kad kiekvienas priima savaip unikalius sprendimus, bet čia kalbame apie labai mažas scenas. Jeigu būtų daugiau aktyvių žmonių, galbūt pradėtų ryškėti kokios nors formų tendencijos. O mažais kiekiais, įtariu, kiekvienoje šalyje yra į rėmus netelpančių reiškinių.
Kiek bravūriškas klausimas – suk kaip nori, tačiau pastebima takoskyra tarp save „akademiniam“ sluoksniui priskiriančių kūrėjų ir panašiais garsynais užsiimančių „laisvamanių“. Tarp šiųdviejų labai retai įvyksta koks nors kūrybinis ar idėjinis kontaktas, nors kai kuriais atvejais abiejų kuriamoje muzikoje yra tikrai artimų sąskambių. Kodėl kartais atrodo, kad, būdamas toje laisvamaniškoje terpėje, laisvai gali sau leisti domėtis, suvokti ir mėgautis tiek japanoise atstovo Masonna ekstatiškais pasirodymais, tiek, tarkime, Philipo Glasso ar Krzystofo Pendereckio kompozicijomis, o „priešingoje barikadų pusėje“ tvyro jausmas, jog aktualia telaikoma į akademiškosios aibę papuolanti kūryba, visą kitą regint kaip „neprofesionalią“. Tai man panašu į subkultūros bruožą, kriterijus, kas tinkama, o kas jau „nebe mūsų“. Žinoma, galbūt žiūriu pernelyg subjektyviai. Ir reikia pasakyti, kad šiame klausime nėra siekio supriešinti „terpes“. Man išties įdomu, kas lemia tokį požiūrį, o gal aš viską sutirštinu?
Gal tai – tiek buvusių muzikos akademijos studentų, tiek pogrindžio bandymas susikurti saugų pasaulį su savomis taisyklėmis. Kita vertus, tiek tavo ar mano, tiek akademijos „eksperimentatorių“ leidiniai didžiosios viešojo transporto keleivių dalies būtų padėti į tą patį „nesąmonių skyrelį“, be jokių takoskyrų. Tik tiek, kad akademijos studentas savo „abstrakcijas“ turėtų pagrįsti teoriškai. Ar bent jau diplomu pamojuoti. Ir dar pasiimti valstybinių pinigų. Šiaip aš tos priešpriešos kaip ir nepatiriu, tiesiog keliai retai susikerta. Kiekvienas žaidžia savo žaidimą. Kažkada lyg domino, kas vyksta toje terpėje, bet pasitaikę atradimai – ne kokie. Ir ne dėl to, jog akademinės muzikos supratimui atseit būtinas akademinis išsilavinimas. Pajusti banalumą, patetiką ar idėjų stagnaciją diplomas nebūtinas. O nuo šių dalykų akademija, deja, neapsaugo. Be abejo, tai taikau ne visam akademiniam produktui, tačiau priklausomybė šiam kontekstui tikrai negarantuoja vertės.
Ne kartą aptartas laikmenų reikalas – internetinis formatas parankus sklaidai, o fizinis – estetikai, atidai ir gilesniam garsui. Pastarąjį išleisti – ilgesnis bei sudėtingesnis procesas, reikalaujantis pastangų ir išlaidų. Ar kartais neaplanko mintys „kam to reikia?“, kai fizinėje plotmėje tai dažniausiai nuostolinga. Kas palaiko tą užsispyrimą vis vien siekti fizinio formato? Mano atveju tai yra kaži kokia atsakomybė prieš savo muziką, įrodymas, jog siekdamas josios išpildymo gali padaryti kažką daugiau, negu tik garsinius failus. Čia dar prisimenu argumentą, jog, pavyzdžiui, „FLAC failas juk skamba kokybiškai, tad kam tas fizinis formatas“. Ką manai apie visa tai?
Būtų keista, jei nebūtų formatų pokyčių. Viskas keičiasi. Aš nematau bėdos, jei žmogui paprasčiau pasileisti muziką iš kompiuterio. Aišku, su sąlyga, jog albumas įsigytas ir apčiuopiamu formatu. Jei aparatūros, kuria klausomasi, garso keitikliai pakankamai geri, tuomet teoriškai ir garsas bus pakankamai kokybiškas. Problema ta, jog į garso atkūrimo aparatūrą mažai kas investuoja, – nesigilina ir tenkinasi tiesiog online perklausa. Šito nesuprantu. Tada nėra nei pilnaverčio skambesio, nei tavo minėtos estetinės pusės, nei būtino vientisumo.
Beje, nesibaigianti tema – vinilas. Šiuo atveju klausimas, kuris akcentas svarbiau – estetinė pusė ar skambesys – išlieka atviras. Jei renkamės estetinę, tuomet tenka pripažinti, jog pasiduodama „gražiam įpakavimui“. Sutinku, kad vinilas turi savitą skambesį, bet reikia turėti omenyje, jog šiais laikais kažkuriame techniniame garso įrašymo etape skaitmeninis diskretizavimas tikrai įvyks – vadinasi, laikmenoje originalus išlieka tik paties vinilo (kaip laikmenos, o ne jame įrašyto garso) skambesys. Kitaip tariant, minėtoji „pakuotė“, kuri taipogi tinka ne visiems garsams. Tačiau aš vis vien esu už fizinį artefaktą, koks jis bebūtų — vinilas, CD ar kasetė. Leidinys ar albumas yra platesnė sąvoka, negu „gabalų rinkinys“. Tai ir skambesys, neapčiuopiama kokybės sąvoka, į kurią įeina ir dizainas, ir pirkimo procesas, ir pačios laikmenos paleidimo ritualas.
Ne kartą esi klaustas apie keliones bei jų sąsajas su muzika, ne kartą ir atsakei. Todėl dabar domėčiausi panašiu, bet ne identišku aspektu. Štai, miesto psichogeografija, – man tokio tipo patirtys suteikia nemažai įkvėpimo. Neįžodinamos nuotaikos kiemų prieblandose, apleistų struktūrų emociniai žemėlapiai. Toks mechaninis formų rupumas neretai atrodo sukeliantis panašias estetines patirtis, kaip ir kelionės gamtoje. Ir išvis, Vilnius kaip miestas, kaip būties kontekstas, – kaip su juo koreliuoji pats?
Taip, Vilnius yra tas miestas, kuris gali formuoti pojūtį: kalvos, ryto ar vakaro prieblandos, nesutvarkytų kiemų užkampiai. Mąstau, ar taip būna kiekvieno miesto gyventojui, tikriausiai – taip. Kiek teko matyti miestų, Vilniaus iškeisti į kitus nenorėčiau. Nesvarbu, kas būtų šalia, kalnai ar jūra. Gyvenant čia visą ligšiolinį gyvenimą, vis dar pavyksta atrasti nustebinančių rakursų. Ir be abejo, tai formuoja savitą estetiką. Augau tokiame keistame Vilniaus rajone – Vilkpėdėje. Rajono pavadinimas kilęs nuo ten buvusio akmens su vilko pėda. Manoma, jog to akmens liekanos vis dar yra ties vienos gatvės posūkiu. Tarybiniais metais šalimais miške buvo karinė bazė, vadinta „pietiniu miesteliu“. O miškas – aukštai iškilęs virš miesto, kalvotas, įdomaus reljefo. Visa tai juosia pagrindinė, iš Vilniaus einanti geležinkelio magistralė. Specifinė aplinka su savo grožiu, turinti savo skambesį ir šviesą.