„Ambientai“: Ramūno Motiekaičio elektroninis įrašų leidinys
- 2017 m. rugsėjo 19 d.
Atida apsupties patirčiai
Povilas Vaitkevičius
Kompozitoriaus Ramūno Motiekaičio sumanytas leidinio pavadinimas „Ambientai“ savo gramatiniu taupumu tiesiogiai siejasi su čia skambančių kūrinių charakteriu. Ambient sąvoka čia atrodo apibūdinanti ne tiek stilistiką, kiek garsyno santykį su aplinka. Aišku, šis terminas jau savaime žymi atidą tam, kas supa (aplinkui), tačiau įraše esančios kompozicijos dažnai išlaiko tokią „moralinę poziciją“ net tada, kai jų struktūros nutolsta nuo programinių ambient music bruožų. Pastaruosius atsargiai įvardyčiau esančius pratisesnių, tąsesnių tonų, suponuojančių tvyrojimo nuotaiką. Pirmas ir paskutinis rinkinio kūriniai yra artimiausi tokiam apibūdinimui. Atverdami bei užverdami rinkinio turinio erdvę jie šią (ap)supa – o tai sugrąžina mintį prie semantinės žodžio ambient prasmės. Na, ir be abejo, skaičių 6 bei 9 tarpusavio žaismė tikriausiai irgi nėra atsitiktinė.
„Mobile 6“ siekia nedirginti erdvės, kurioje duota pasireikšti; prie šiosios buvimo stengiamasi prisišlieti, nepaveikiant savuoju. Tylus įrašo lygis antrina tokiai nuostatai. Kartais iškylantys šaižesni, disonuojantys sąskambiai to neišblaško – juos galima palyginti su kambaryje šmėkštelėjusiu saulės atspindžiu nuo lango stiklo. Patalpos sąvoką vartoju neatsitiktinai – Ramūno Motiekaičio kompozicijas traukia apibūdinti ir kaip kamerinę muziką. Numanoma erdvė, kurioje reiškiasi šių įrašų garsynas, atrodo esanti ganėtinai intymi, švariai paprasta. Asmuo ją čiuopia kaip nebylią, ontologinio atspalvio patirtį. Piccolo fleitų tipo sąskambiai sukelia ir asociacijų su liturgine muzika, kurios čia iškyla labiau dėl pačios formos. Aišku, su liturgika siejasi ir tas pats kontempliatyvumas, tačiau svarbiausiu išlieka minėtas minimalistinis santykis su erdve. Net nežinant fakto, jog autorius studijavo Japonijoje bei yra japonologijos lektorius, tokia estetika atrodo itin artima Rytų Azijos filosofinėms nuostatoms. Tai dar labiau išsiskleidžia kūrinyje „Baltos fleitos“, sukomponuotame iš japoniškos fleitos skambesio. Aišku, be papildomos informacijos įvardyti garsų kilmę būtų sudėtinga, bet šioji nėra dėmuo, nulemiantis klausytojo santykį su kūriniu. Pastarojo garsinė kartografija panėši į „Mobile“ esančią, tačiau čia jos žvilgsnis slenka kiek aptakesniais landšaftais. Kompoziciją traukia pavadinti „augališkesne“, iš aukščiau minėtos kambarinės erdvės perkeliančia išorėn. Tai nereiškia, jog kameriškumas dingęs – šioji lauko erdvė vis dėlto išlieka pakankamai intymi, artimų atstumų ir neįvardijančio aplinkos stebėjimo erdvė. Tarsi sėdėjimas japoniškame sode prie tvenkinio.
Vandens telkinio vaizdinys perkelia į kitą kūrinį – „Woods-Winds--Waters-Winters----Windows“. Taip, pavadinime minimas vanduo, tačiau ir pati kompozicija raibuliuoja lyg aukščiau minėtas tvenkinys – jos garsynas kuria asociacijas su šiame slypinčios gyvūnijos skleidžiamais garsais. O ir penkių „W“ raidžių seka piktogramiškai siejasi su banguojančiu vandens paviršiumi. Aišku, tai subjektyvi vaizdinijos seka, tačiau organikos bei gaivalų kismai pavadinime atliepia tokiai eigai. Sakytum, pernelyg prisirišau prie verbalinio lygmens, tačiau šis man atrodo esąs ne imperatyviai apibūdinantis, bet tiesiog suteikiantis sąlygas gimti atitinkamoms impresijoms; justi garsyno „mediškumą“, vėjuotą lango tuštumą ar baltą žiemos lauką. Ieškoti tarpu-savio ryšių.
Ryšio tematika, savo ruožtu, juntama kūrinio „Neprisibeldžiu į tave“ faktūroje. Čia stochastiškai čiuopiamame paviršiuje ieškoma sąlyčio taškų, kuriuose galėtų pasigirsti trumpi jaukumai. Intymumas tvyro ne tik dėl kompozicijos pavadinimo, tačiau ir dėl paties garsų buvimo „arti“, ieškojimo atidos pauzėse tarp jų. O patys garsai – dėl aukščiau suminėtų priežasčių – mena savo buitinę kilmę. Tai vėlgi žymi kažką itin asmeniška, ką pavadinčiau „moraliniu kameriškumu“. Sąvoka „į tave“ taip pat nurodo tam tikrą vidinę (kamerinę) erdvę. Apmąstymų horizonte plaukioja noras atsiminti lietuviškojo postminimalizmo sąvoką – tik tiek, kad bandydamas ją pritaikyti, šią redukuočiau iki meditatyvių nutylėjimų minimalizmo, atsisakančio repetityvumo, neįkyriai nurodančio įsiklausymą labiau į būsenas negu į struktūras. Įmanu atsiminti ir „superminimalizmo“ terminą, tačiau priešdėlio „super-“ semantika atrodo esanti pernelyg agresyvi šiems garsovaizdžiams. „Intymusis minimalizmas“ čia pritiktų labiau.
„Mobile 9“ šešetukas, esantis rinkinio pradžioje, apsiverčia. Grafiškai tokia sąsaja galėtų nurodyti netgi Yin ir Yang simbolį, kas simboliškai sujungtų leidinio pradžią bei pabaigą. O jei išvis atleistume vaizduotės vadžias – ir jeigu šis rinkinys būtų išleistas CD formatu, tuomet šis ženklas sėkmingai nugultų ant pačios plokštelės skritulio, antrindamas šio sukimuisi. Kūrinys, kaip minėta rašinio pradžioje, švelniai sugrįžta į ambientinį dermių plūsmą, toninei ramybei žvilgsnį paverčiant ne įvardijančiu, o nuogai patiriančiu. Garsynas – takesnis, netgi šiek tiek krištolinis, palyginti su „Mobile 6“. Ir jo (sąlyginis) trapumas vėlgi prašo atidos; stebėjimo, stengiantis netrukdyti.
Šiame leidinyje skambanti medžiaga sklandžiai perteka iš vieno garsovaizdžio į kitą. Aišku, subjektyvus supoetinimas padeda tokiai išvadai. Tačiau visa tai – tylių klodų patirties vardan, kuri atrandama atsargiai įsiklausant į įrašo kūrinius.
Elektroninį leidinį galima įsigyti čia.