Paulina Nalivaikaitė

Justė Janulytė šiuo metu yra viena iš tų kūrėjų, kurių muzikinė veikla aktyviai reprezentuoja Lietuvos meną už šalies ribų. Italijoje gyvenančios kompozitorės muzika dažnai skamba ir Lietuvoje – šiemet pavasarį J. Janulytės kūriniai buvo atlikti „Klaipėdos muzikos pavasario” festivalyje ir Klaipėdoje vykusiame Tarptautiniame violončelės festivalyje, o birželio mėnesį naujausio kūrinio premjerą išgirdome „Vilniaus festivalyje”. Tačiau kompozitorė savo muzikos monochromijos nuolat įlieja ir į užsienio kultūros erdves. Kita vertus – ar verta skirstyti skambėjimo erdvę į „Lietuvą” ir „užsienį” dabar, kai lokalumas ir pasaulio atskirumas sparčiai mąžta, jungdamasis į globalią virtualią erdvę? Ir ar tebėra relevantiška klausti apie gyvenimą „svetur”, kai fiziniai atstumai vis mažiau reikšmingi? Vis dėlto buvo įdomu sužinoti, kiek reikšminga J. Janulytei, kaip lietuvei, bazuotis ne „savoje“ Lietuvoje, o Italijoje, ką jai reiškia būti lietuvių kompozitore, gyvenančia svetur; ar, pačios kompozitorės manymu, keistųsi jos kūrybinės nuostatos, jei gyventų ne Italijoje, o Lietuvoje? „Dešimt metų, praleistų Italijoje, neabejotinai darė ir daro įtaką man kaip asmenybei, tačiau nemanau, kad tai ypatingai keitė mano visgi turbūt maksimaliai intravertišką kūrybą, universalias idėjas ir dar prieš išvykimą, Lietuvoje, baltiškoje terpėje susiformavusį stilių, estetiką.

Nepaisant to, kūryba, jos pavidalai neišvengiamai kinta per pačią patirtį, tačiau bendravimas ir bendradarbiavimas su visame pasaulyje išsibarsčiusiais atlikėjais bei kolegomis nebeleidžia sureikšminti gyvenamosios vietos. Pvz., praėjusio koncertinio sezono įvykiuose Italijos vardas tikrai nedominavo, – pasakoja kūrėja.

2016–2017 metais J. Janulytės opusai skambėjo ne tik jau minėtuose Lietuvos festivaliuose, bet ir kitų šalių platformose. Pirmoji sezono premjera įvyko Eindhovene (Olandija) – Goska Isphording ir Maciej Frąckiewicz atliko „Harp is a Chord“ (2016) klavesinui ir akordeonui; po keleto savaičių šį lenkų užsakytą kūrinį išgirdo ir Vilniaus „Gaidos“ festivalio publika. Kompozitorei būdinga monochromija čia labiau sintetinė, nei natūrali – į vientisą „mechanizmą“ suliejami du itin skirtingi tembrai, tačiau jų simbiozė, manipuliuojant akordeono akordiniais sąskambiais ir klavesino arpeggio, yra netikėtai organiška.

Dar vieno J. Janulytės kūrybai ne visai įprasto sprendimo rezultatas nuskambėjo vasario mėnesį  Rygos Saksofonijos festivalyje: čia „Vandens spalvą“ saksofonui ir kameriniam orkestrui (2017) atliko Rygos Sinfonietta, vadovaujama Normundo Šnė, ir Latvijoje reziduojantis saksofonininkas Arvydas Kazlauskas. Tai, kaip sako pati kompozitorė, trečioji jos „latviškosios trilogijos“ dalis (po „Naktų ilgėjimo“ styginių orkestrui (2009) bei „Debesų stebėjimo“ balsams, pučiamiesiems ir styginiams (2012), pratęsianti pirmųjų kūrinių atradimus. „Vandens spalva” – J. Janulytės muzikai ne visai būdingas savo sudėtimi kūrinys: pasirinkti išties skirtingi kamerinio orkestro ir savito skambesio saksofono tembrai, tačiau idėjiškai kompozitorė tęsia savo kūrybinę liniją, kūrinyje įkūnydama gamtos inspiruotą konceptą. „Kūrinys poetiškai tyrinėja iliuzinę vandens spalvą, kuri iš tikrųjų neegzistuoja, atsakymų ieškant per muzikines atspindžio metaforas <…>. Solisto partija sudaryta iš ostinatiškai švytuojančių žemos ir aukštos natų, kurios vis labiau tolsta viena nuo kitos. Didėjant atstumui tarp jų atsiveria vis platesnė ertmė, kuri užpildoma nuolat kintančių tembrinių / harmoninių orkestro spalvų „skysčiu“, kol tas simbolinis indas neišvengiamai persipildo“, – rašo autorė

Poetiškų gamtos metaforų tyrinėjimą J. Janulytė pratęsė naujausiame savo kūrinyje „Vidurnakčio saulė“ violončelei solo ir styginiams (2017). Birželio mėnesį šio opuso premjera nuskambėjo „Vilniaus festivalyje“, atlikta italų violončelininko Mario Brunello ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro styginių grupės. „Vidurnakčio saulėje“ kompozitorė perteikia, jos žodžiais  tariant, „beveik baltoms lietuviško birželio naktims būdingą mistišką, kupiną neapčiuopiamos įtampos bei lyrinės poetikos atmosferą“. Esmine medžiagos organizavimo priemone metaforos oksimoronui, šiam dvilypumui atskleisti tapo skirtingų dimensijų fraktalai, kurių stambiausią įkūnija violončelės partija. J. Janulytės muzikoje konceptuali prekompozicija užtikrina struktūrišką idėjos įgyvendinimą, tačiau racionali sistema kone magiškai dera su pagaviu būsenos formavimu: į tam tikrą nuotaiką (ar, greičiau, būvį) – subtiliai kintančių atspalvių, nebanalią, neapčiuopiamą, efemerišką – panardinanti muzika įkūnija ratio ir emotio dermę. Partitūrose racionaliai išprotauta struktūra pavirsta kone jutiminiu potyriu šios muzikos klausant.       

Juslingumas ir empiriniai potyriai pirmiausia užkoduoti J. Janulytės kūrinių pavadinimuose – galima nesunkiai pastebėti, jog juose dominuoja gamtos įvaizdžiai. Kompozitorė dar prieš kiek laiko teigė: „Pavadinimai man svarbūs ir neatsiejami nuo muzikos, jie verbalizuoja jos intencijas, kad ir kokios jos būtų subjektyvios ar laisvai interpretuotinos.“ Nemažai jos opusų pavadinimų (tarp jų ir tekste jau minėti) nurodo gamtos reiškinius ir / ar jų fizines savybes – net ir patys pirmieji: „Krintančio sniego tyla“ (2003), „Skęstančio lietaus muzika“ (2003), „Pakalbėkime apie šešėlius“ (2004) ar „kas yra ištyręs liepos nakties bedugnę, kiek sieksnių reikia lėkti gilyn į tuštumą, kurioje nieko nebeįvyksta...?“ (2004). Kai kurie pavadinimai įsimbolina suvokiamą tam tikrų gamtos fenomenų procesualumą („Kvėpuojanti muzika“ (2007), „Naktų ilgėjimas“ (2009), „Debesų stebėjimas“ (2012), kai kurie – nurodo tik konkretų fizinį procesą, pvz., „Užtemimai“ (2007), „Švytėjimas“ (2015), „Panardink“ (2015), „Švytuoklės“ (2011) ar „Smėlio laikrodžiai“ (2010). Abstrakčius tęstinius ir ilgus vyksmus nurodantys pavadinimai J. Janulytės muzikoje it metaforos atsispindi lėtais pokyčiais ir patiriama „belaikiškumo“ būsena. Ar kompozitorė sąmoningai siekia, jog klausymo prieiga būtų labiau „empiriška“ (t. y. ne tiek racionali, kiek jutiminė), su giliu fiziniu muzikos poveikiu ir potyriu?

„Muzika neišvengiamai yra fizinis potyris – muzikos garsai pirmiausia dirgina klausą bei emocijas, ir tik vėliau jų simbolika, semantika pasiekia protą. Kaip bebūtų, siekiu tiek fizinio / emocinio, tiek semantinio / filosofinio poveikio visumos. Kūrybiniame lygmenyje šios dimensijos man apskritai viena nuo kitos neatsiejamos, nes kyla iš tam tikros universalios idėjos, kuri tiek teikia semantinių, poetinių asociacijų, tiek lengvai virsta muzikine metafora, kitaip tariant, gali būti paverčiama į muzikinę struktūrą ar procesą (pvz., „Vidurnakčio saulė“ įkvėpta gamtinio / lingvistinio / poetinio oksimorono, ir dichotominė logika nulemia visų muzikos parametrų sudarymo principus). Pavadinimai, kuriais įvardinu savo kūrinius, nėra vien tik poetiški epitetai muzikos nuotaikai nusakyti, bet simbolizuoja labai konkretų, racionalų muzikinės medžiagos generavimo kodą“, – pasakoja autorė.

J. Janulytės muzikos juslingumas atkreipia ir užsienio kritikų dėmesį. Apie „Plonge“ (premjera įvyko 2015 m. birželio 3 d. Paryžiaus filharmonijoje) violončelei ir dvylikai balsų, kuris įrašytas į „Decca“ leidyklos 2017 m. pavasarį išleistą plokštelę „Vocello“, prancūzų muzikologas Thomas Vergrachtas rašo: „Tikras atradimas, šio albumo paslėptas brangakmenis, glūdi pačioje programos pabaigoje – tai lietuvių kompozitorės Justės Janulytės „Plonge“. <…> Čia sąmoningai naudojama mažai žodžių, dažniausiai nepagaunamų, pirmenybę teikiant grynai harmoninei rašybai – besiplėtojančiai per lėtai kintančius sluoksnius, pradedant trapiais ir aitriais skambesiais quasi ligetiškos atmosferos pirmoje kūrinio dalyje, iki šioms subtilioms harmonijoms nuslopstant ir pabaigiant gryniausia „diatoninių klasterių“ palaima ekstazės bendrystėje.“ Kūrinį į plokštelę, atveriančią balso ir violončelės dermę, įrašė prancūzai Henri Demarquette ir vokalinis ansamblis „Sequenza 9.3“, vadovaujamas Catherine Simonpietri, taip pat „Plonge“ atlikę 2018 m. kovo 27 d. Paryžiuje vykusiame plokštelę pristatančiame koncerte. 

Taigi J. Janulytės muzika aktyviai gyvuoja savo būsenų fluidus skleisdama ir Lietuvoje, ir – ne rečiau – užsienyje, į koncertus įnešdama konceptualaus ir jausmingo lėtumo. Bet įdomu, kokie pastarojo meto kultūriniai įvykiai ar patirtys pačiai kompozitorei sukėlė daugiausiai provokuojančių apmąstymų, pozityvių emocijų, galbūt inspiravo jos pačios kūrybą?

„Atvirai tariant, pastaruosius porą metų mane labiau inspiravo ne kultūriniai ar muzikiniai įvykiai (nors būta ir tokių), bet jogos ir tai chi praktikavimas bei gilinimasis į įkvepiančią šių Rytų disciplinų filosofiją. Lėti, meditatyvūs, cikliški, harmonizuojantys ar net į transą vedantys judesiai, įvairios kvėpavimo bei meditacinės praktikos ne tik tapo labai svarbia kasdienės rutinos dalimi, bet kartu teikia papildomo empirinio bei teorinio pagrindo tam, ką muzikoje iki šiol jau dariau intuityviai bei remdamasi grynai muzikinėmis ar iš gamtos mokslų atėjusiomis inspiracijomis“, – prisipažįsta kompozitorė.