Tautvydas Bajarkevičius     

Gailės Griciūtės kūrybos metodas glūdi kažkur tarp improvizacijos ir kompozicijos. Jo šaknis neabejotinai reikėtų sieti su ta XX a. kompozitorių ir atlikėjų karta, kuri praplėtė tradicinio kompozicijos ir notacijos kanono ribas, atsivėrė spontaniškai situacijos įtaigai, pasirinko išraiškingus interpretacijos gestus, išplėtojo performatyvų scenos rituališkumą. Vienas esminių šios muzikinės estetikos akcentų – grafine notacija apibrėžiami kompozicijos dėmenys, besiskleidžiantys pasitelkiant intuiciją ir įsiklausymu pagrįstą pagavą. Neretai asmeniniuose bei kolektyviniuose pasirodymuose Gailė Griciūtė atmeta visas išankstines sąlygas, lemiančias improvizacijos struktūrą ir estetiniais sprendimais pasirenka nepriklausomą, kontrakademinę laikyseną. Tad šia prasme ji nardo abipus išblukusios ribos, vis labiau tik tariamai skiriančios du kontekstus: akademinės šiuolaikinės ir nepriklausomos improvizacinės muzikos. Taip ji įsilieja į gausią pasaulinę šiuolaikinės muzikos kūrėjų bendruomenę, kurių kūryba tarpsta turtingoje terpėje, mintančioje XX a. aleatorikos, improvizacijos, minimalizmo, įvairiausių krypčių kompozicinio konceptualizmo, elektroakustikos įtakomis, o taip pat – gyvybingų, įvairialypių, nuolat tarpusavyje persipinančių, nomadiškų bei itin performatyvių eksperimentinės ir improvizacinės muzikos tendencijų atgarsiais.

Kompozitorės ir atlikėjos amplua Gailės Griciūtės kūryboje neretai yra tarpusavyje susiję. Ypatingą dėmesį ji skiria fortepijonui ar pianinui, dažniausiai – preparuotam. Jo skambesys pamainomis įgauna tiek harmoningą, tiek disonansinį atspalvį: klavišų melodijas, motyvus, pasažus keičia tiesiogiai rankomis užgaunamos stygos – tarsi jas veliant pluoštais ar traktuojant it dygsniuotas vibruojančias plokštumas. Santykis su instrumentu itin intensyvus, gana teatrališkas. Jam taip suteikiamos ir savaip interpretuojamo objekto savybės. Turint omenyje per daugiau nei pusšimtį metų susiklosčiusią tokios instrumento traktuotės tradiciją, reikėtų pasakyti, kad paprastai tai gana nervingas ir netgi konfliktiškas santykis. Šis atvejis – ne išimtis. Jeigu nesate patyrę jausmo, kai tarpusavio įtampos akistatoje stojate ne atlikėjo, o instrumento pusėn – visai tikėtina, kad kurio nors Gailės Griciūtės pasirodymo metu patirsite kažką panašaus. Šių eilučių autorius galįs patikinti save tokioje keistoko sutrikimo būsenoje pagavęs. Nesvarbu, kad „...po Cage'o tai neturėtų perdėm stebinti“. Žinoma, kaip kad kūrinio „Nomadic Resonance“ (2013) atveju, menininkė teigia tokiu būdu kvestionuojanti vakarietiškąją muzikos tradiciją ir taip intuityvią, spontanišką improvizaciją papildo lygiai taip pat spontaniškai besiskleidžiančia intelektine abejone, jos įkūnyta ekspresija.    

Intuityvi instrumento bei kompozicijos plėtotės pajauta diktuoja ir dalies kolaboracijų logiką. Kaip atlikėjai, Gailei Griciūtei nesvetimas įprastas, dažnai – tik labai bendrų išankstinių susitarimų struktūruojamas kolektyvinės improvizacijos modelis. Jis ypač gerai atsiskleidžia grojant free jazz'o stiliumi su šios muzikos scenai artimais muzikantais Daliumi Naujokaičiu (būgnai), Dovydu Stalmoku (saksofonas), Aaron Kean (bosinė gitara), Dominyku Vyšniausku (trimitas) ir kitais, bei duetuose su eksperimentinės elektroninės muzikos kūrėjais Armantu Gečiausku ar Antanu Dombrovskiu, su kuriuo Gailė Griciūtė šiemet pasirodė Glazgo šiuolaikinės eksperimentinės muzikos festivalyje „Counterflows“ (Škotija, Jungtinė Karalystė). Tokios improvizacijos pasižymi performatyvia įtaiga, visada yra kupinos energijos, labai žiūroviškos, kuria akimirkos žavesį, yra entuziastingai sutinkamos publikos. Tačiau kai kūrybinio amplua švytuoklė gręžiasi link Gailės Griciūtės kaip kompozitorės poliaus, pagrindiniai akcentai palengva ima kisti.

Kompozicinė precizika, žinoma, neišvengiama stambios apimties kūriniuose, skirtuose orkestrui. Paminėtinas XIV-XV a. Tibeto vienuoliui dedikuotas ir jo vardu pavadintas simfoninis kūrinys „Thangtong Gyalpo“, atliktas Ričardo Šumilos diriguojamo Lietuvos jaunimo orkestro. Nepaisant unikalaus kompozicinio stiliaus, jame galima užčiuopti ne tik Rytų kultūrų muzikinio mąstymo įtakų, bet ir XX a. Lietuvos muzikos istorijai gana charakteringo romantiško, impresionistinio, gan epiško ir „peizažiško” skambesio atgarsių. Kitais atvejais kompozicinė mintis tiesiogiai siejama su atlikėjų personalijomis. Ypač ryškus šio kūrybinio principo pavyzdys – kompozicija „Sordid Signs“ balsui ir violončelei, atliekama kompozitoriaus ir violončelisto Antono Lukoszevieze. Atlikėjas ne tik savitai interpretuoja kūrinio partitūrą violončele, bet ir skaito ištrauką iš Jeano Genet knygos „Vagies dienoraštis“. Ypatingas santykis su atlikėjais jaučiamas ir bendradarbiaujant su kamerinės sudėties pučiamųjų ar styginių instrumentų kvartetais. Reikia pasakyti, kad muzikinę estetiką šiais atvejais inspiruoja dekonstrukciniai motyvai bei susidomėjimas įvairiais struktūriniais kompozicijos aspektais, jos radimosi metodais: aleatorika, trukmės niuansais, dodekafonišku tonalumu.        

Gana ryškus dėmuo, kurį aptinkame kompozitorės kūryboje, yra glaudus vizualaus ir muzikinio mąstymo tarpusavio ryšys. Pirmiausia reiktų paminėti grafines partitūras, pasižyminčias gan abstrakčiu pobūdžiu. Tai lemia procesualų, kaskart potencialiai vis kitaip realizuojamą kūrinio tapsmą, jo kompozicinio sumanymo interpretaciją ir įgyvendinimą. Taip inicijuojamas ir intuityviu susiklausymu tarp atlikėjų pagrįstas santykis, besiskleidžiantis laike ir erdvėje. Erdviškai apmąstytas, sakytumei režisūriškas ar scenografiškas tokių kūrinių įgyvendinimas visada suponuoja ir unikalią situaciją, kurioje svarbūs ne tik muzikinės kompozicijos elementai, bet ir papildomas reikšmes jai teikiantys veiksniai.

Gailės Griciūtės kūrybai taip pat svarbi videomedija. Tai, visų pirma, pasakytina apie kolaboraciją su vietnamiečių kilmės Vokietijoje gyvenančia menininke Thuy-Han Nguyen-Chi. Jos režisuotame videodarbe „Linger On Your Pale Blue Eyes“ (2016) garso ir vaizdo ryšys itin subtilus ir intymus, besimezgantis keliasluoksniais mažųjų vaizdo ir garso mizanscenų persipynimais. Tai savistabos pratimai, atliekami žaidžiant su kameros objektyvo medijuojamu žvilgsniu, tarsi „įrėmintu” saugioje, izoliuotoje studijos aplinkoje. Fragmentiškas, atmosferiškas, intymus garso montažas tarsi antrina akivaizdžiam vaizdo, kūno, objekto artumui ir šia prasme netgi jam „užbėga už akių". Kūrinys eksponuotas videoinstaliacijos pavidalu. Šį žanrą menininkė pasitelkia ir realią kūrinio atlikimo situaciją videoplokštumoje tarsi dubliuojančiose perspektyvinėse projekcijose (kūrinys styginių kvartetui „a_gape // a rose is a rose“, 2015), atskiru videonaratyvu praturtintose performatyviose situacijose (performansas „Technologies Of The Non-Self“, bendradarbiaujant su Thuy-Han Nguyen-Chi, 2014) arba kituose savarankiškuose videodarbuose („Conatus“, bendradarbiaujant su choreografu Andriumi Pulkauninku ir videomenininku Vytautu Juozėnu, 2015).

Gailės Griciūtės ir Thuy-Han Nguyen-Chi duetas domisi ir instaliacijos medija. Paminėtina garso skulptūra „Intergrade Hole“ (2015), įsiterpianti į dirbtinę, siurrealią, tačiau interjerišką aplinką, atsiverianti medžiagiškais jose išsidėstančių objektų ir artefaktų santykiais, balso kuriamu naratyvu. Instaliacijoje „Anamika“ (2015) į sudužusį stiklainį patalpinamas garso šaltinis, iš kurio skamba kompozicija „Chant“ įrašui, balsui ir preparuotam fortepijonui. Kompozicijos tekstas pasiskolintas iš budistinės Širdies Sutros.

Kolaboracijos su choreografe Linda Priha, performanso menininke Inari Virmakoski, choreografu Andriumi Pulkauninku atskleidžia Gailės Griciūtės susidomėjimą mažosiomis teatro formomis, šokiu ir gyvos muzikinės improvizacijos vaidmeniu jame. Šiuo atveju ypatingai svarbūs du tarpusavyje susiję dėmenys: muzikos kūrėjas persikelia iš pasyvaus, foninio plano į pačią sceną; taip muzikinės improvizacijos atlikėjas ir aktorius-šokėjas tampa lygiaverčiais partneriais veiksmo dramaturgijoje.

Atskiro dėmesio nusipelnytų kūriniuose apmąstomų temų spektras, ne tik išskleidžiantis plačius menininkės interesus, bet ir atveriantis gilų, sutelktą, konceptualiomis interpretacijomis bei kompozicinėmis metodikomis besišakojantį kūrybinį procesą. Apibendrintai vertėtų užsiminti, kad jis varijuoja nuo pamatinių, archaiškų, sakralinių motyvų iki intymių, nomadiškų praktikų, rizomiškų emocinių įtampų, intelektualios distancijos perspektyvoje regimų psichologinių niuansų ir afektinių iškrovų. Kompoziciniai metodai bei meniniai sprendimai kyla tiesiogiai iš teminių motyvų gelmėse glūdinčių užuomazgų, plėtojamų estetinės refleksijos lauke besirandančiomis variacijomis.

Kaip neretai nutinka kalbant apie perspektyvius, kūrybingus ir itin produktyvius jaunosios kartos menininkus, Gailės Griciūtės atveju ypač imponuoja savita ir įžvalgi estetinė laikysena bei kūrybinio išsipildymo link vedantis autentiškas, originalus, veržlus ir aistringas santykis su ja. Pajunti ir šviežio oro gūsį, gaiviai padvelkiantį, regis, neblogai pažįstamo muzikinio konteksto erdvėse.