Ginto K CD: mįslinga žinutė nežinomam adresatui

  • 2015 m. lapkričio 27 d.

Gintas_K-CD.jpg
Lietuvos muzikos informacijos centras išleido elektroninės eksperimentinės muzikos kūrėjo Ginto K retrospektyvinį CD „Message in a Bottle“. Jo pristatymo koncertas įvyks gruodžio 11 d., penktadienį, 19 val., Lietuvos kompozitorių namuose (A. Mickevičiaus g. 29).
CD išleistas gavus dalinę Lietuvos kultūros tarybos paramą. Lietuvos muzikos informacijos centro partneris – Lietuvos kompozitorių sąjunga, koncerto partneris – „
Agharta“.
Žemiau pateikiama CD recenzija, parašyta Jurijaus Dobriakovo – nepriklausomo šiuolaikinės kultūros ir meno reiškinių tyrinėtojo, kritiko, dėstytojo, vertėjo ir kuratoriaus.


Kalbant apie Ginto K(raptavičiaus) dešimtmečio audioretrospektyvą, simboliška, kad mano paties pažintis su juo ir jo kūryba prasidėjo kaip tik prieš šiek tiek daugiau nei dešimt metų, 2003-aisiais. Tuomet aš gyvenau Klaipėdoje ir su plačiuoju (garso) meno pasauliu bendravau daugiausia virtualiai. Vienas iš to bendravimo rezultatų buvo taip pat virtuali elektroninės muzikos įrašų leidykla „Surfaces Netlabel“, kurią tais metais įkūriau kartu su bendraminčiais. Išleidus debiutinį „demonstracinį“ leidyklos rinkinį, į kurį buvo sudėtos daugiausia mano bendraamžių, pradedančių ir namie eksperimentuojančių elektronikos kūrėjų, kompozicijos, man ir parašė Gintas K.

Savo laiške jis pagyrė leidyklos iniciatyvą (tuo metu tai buvo vienintelė tokio pobūdžio virtuali garso platforma Lietuvoje, o ir visame internete jų dar nebuvo labai daug) ir pasiūlė savo medžiagą išleidimui. Vardas buvo jau girdėtas, ir pats faktas, kad jaunų entuziastų bandymą įvertino visai kito kalibro kūrėjas, buvo pribloškiantis, todėl, žinoma, sutikau. Tokiu būdu antruoju „Surfaces“ leidiniu tapo Ginto K pasirodymo festivalyje „Garso zona“ įrašas pavadinimu Without Out“.

Nuo to laiko iki pat dabar (po daug perklausytų įrašų ir girdėtų gyvų pasirodymų) Ginto K muzikinės kūrybos pagrindas ir principai man yra didelė mįslė. Klausantis jo kūrinių neretai aplanko jausmas, kad negaliu tiksliai apibūdinti, kas čia vyksta. Tokios medžiagos klausymasis reikalauja tam tikro pasiruošimo ir kantrybės, nes muzika ne iš lengvųjų ir nepasiduoda lengvam maloniam suvartojimui (nors tai ir nėra, sakykime, radikalus triukšmas ar kažkas panašaus). Viską dar labiau komplikuoja tai, kad Gintas K, nors ir būdamas vienas aktyviausių Lietuvos garso menininkų, visada tarsi laikosi šiek tiek atskirai, žaisdamas savo lygoje ir mažai paisydamas, ką kuria kiti ar kokios dabar yra elektroninio garso mados. Prie to prisideda ir tai, kad jis gyvena atokiau nuo muzikinio gyvenimo centrų, nors kartu ir visada lieka online – tai pagrindžia užsienyje išleistų įrašų gausa.

Minėti veiksniai formaliai gana įvairiai Ginto K kūrybai suteikia labai didelio vientisumo įspūdį – išgirdus jo kompozicijas, sunku jas supainioti su kuo nors kitu. Daug pasako ir tai, kad metai, nurodyti prie atskirų kompozicijų, mažai ką reiškia – Ginto K prieiga per visą šiame CD pristatytą dešimtmetį išliko daugmaž nepakitusi. Ir nors jis neretai bendradarbiauja su kitais garso kūrėjais, iš esmės yra labai individualus autorius.

Kalbant apie patį Ginto K skambesį, kartais gali pasirodyti, kad jis šiek tiek „užsižaidžia“ garsų moduliavimu, teikdamas daugiau dėmesio jų formai, kaitai ir fiziniam poveikiui nei kuriamai atmosferai. Apskritai, jo kūryba savo tekstūriniu sudėtingumu ir abstraktumu yra artimesnė ne didžiąjai daliai šiuolaikinės elektroninės muzikos, kuri dažnai naudoja gana patogias ir klausytoją įtraukiančias formas, o, pavyzdžiui, Mortono Subotnicko elektroninėms kompozicijoms, ypač legendiniam įrašui „Silver Apples of the Moon“. Todėl į šios muzikos klausymąsi reikia įdėti pastangų, natūralus susitapatinimas ar įsijautimas čia vargu ar įmanomas. Tai yra tarsi klausytojo motyvacijos testas – šį išlaikę ras garso sluoksniuose daugiau, nei galima tikėtis iš pirmo žvilgsnio, tačiau išlaikys ne visi. Bet klausytojo lepinimas ar lūkesčių pateisinimas ir nėra Ginto K prioritetas – panašu, kad santykis su pačiu garsu jam yra svarbiausias.

Įdomiausi momentai Ginto K kompozicijose įvyksta tada, kai iš ritmingų triukšmų ir sintetinių perkusinių garsų moduliacijų į paviršių staiga iškyla gana organiškai, kartais net atvirai gražiai ir melancholiškai skambančios melodinės ar atmosferinės tekstūros. Jas galima pavadinti savotišku šių kompozicijų katarsiu. Tiesa, jis beveik niekada neleidžia joms užsibūti pernelyg ilgai – matyt, kad klausytojas nepriprastų. Būtent šis „retumas“ ir lemia jų vertę bei įsimintinumą.

Atskiro paminėjimo verti patys Ginto K kompozicijų pavadinimai. Dažnai atrodo, kad už jų – lakoniškų ir mįslingų – slypi užuominos į kažkokias nutylėtas, nepapasakotas istorijas, kurias klausytojas turi įsivaizduoti. Nevalingai pradedi ieškoti tų istorijų pačiame garse, bet ir jis jų neatskleidžia. Tai sukuria papildomą intrigą ir priverčia klausytojo sąmonę „dirbti“ dar labiau. Viskas kartu tikrai ima priminti paslaptingą „žinutę butelyje“, kurią radęs žmogus nežino, ar ji iš tiesų skirta jam. Jos iššifravimui reikia specialaus kodo, bet pats autorius nepalieka gairių, išsaugodamas paslaptį. Kaip minėjau, tai gali tiek sudominti motyvuotą klausytoją, tiek atstumti tą, kuris šios motyvacijos turi mažiau.

Tokia „natūrali atranka“ yra gera strategija norint suformuoti savo ištikimą ir suinteresuotą auditoriją. Tikriausiai todėl Ginto K vardas nėra tarp tų, kurie matomi daugiausiai ir dažniausiai, bet kartu jo buvimas scenoje yra stabilus ir svarus jau gerokai ilgiau nei dešimtmetį, ir netgi tai pačiai scenai iš dalies suteikia tam tikrą struktūrą (užtenka prisiminti 2012 m. jo sudarytą rinkinį „Lietuvos garso menas“).

Turint galvoje pastarąją aplinkybę, retrospektyvinis įrašas „Message in a Bottle“ yra labai savalaikis. Iki šiol kartais atrodydavo, kad Ginto K kūryba buvo labiau matoma (ir leidžiama) užsienyje nei Lietuvoje (nors esantys arti eksperimentinės elektroninės muzikos ir garso meno scenos ją puikiai žinojo). Dabar jis simboliškai įrašytas į Lietuvos muzikos lauką gerokai labiau, o jo muziką lengviau įvertinti kaip visumą ir suprasti jos siunčiamą pranešimą. 

Jurij Dobriakov

0