Onutės Narbutaitės Simfonija Nr.2: aukštos įtampos laukas


Vasario mėnesį pasirodė naujausia Onutės Narbutaitės kompaktinė plokštelė "Symphony No.2", užbaigusi unikalią 4 kompaktinių plokštelių seriją, per pastaruosius kelerius metus išleistą įrašų kompanijos "Finlandia Records". "Finlandia Records" yra viena iš nedaugelio įrašų kompanijų, siekiančių supažindinti klausytojus su mažai žinoma Baltijos kraštų muzika. Tačiau bene pirmą sykį kompanija ryžosi tokiam dideliam projektui - pristatyti beveik visus svarbiausius Onutės Narbutaitės kūrinius, įtraukiant ir jos naujausią Simfoniją Nr.2 (2001).

Jaunystėje priskirta neoromantikams Onutė Narbutaitė vengia tiesmuko santykio su praeities muzika, imitacijų ar postmodernių priešpriešų. Kompozitorei pavyko sukurti savo itin savitą muzikos kalbą, kurioje neliko vietos nei formalizmui, nei atviram sentimentalumui.

Malonus, Rytų Europai būdingas muzikos skambėjimas, tačiau neturintis nieko bendra su lėkštu jos [Narbutaitės] bendraamžių harmonijos poreikiu. Paradoksas, tačiau skamba nuostabiai!
Fono Forum

Onutė Narbutaitė dalyvauja nuolatiniame dialoge su Europos muzikos praeitimi ir dabartimi, istorija, gyvenamąja erdve, jos mitais ir tradicijomis, gamta. Praeitis į jos muziką grįžta kaip lyrinė įspūdžių, patirčių ir prisiminimų refleksija, kamerinėje muzikoje reiškiama subtiliai ir disciplinuotai, simfoninėje - laisvesniais, vizionieriškais mostais (ypač naujoje Simfonijoje Nr.2).

Onutės Narbutaitės simfoninei muzikai yra skirta paskutinė serijos kompaktinė plokštelė. Visų kūrinių atlikėjas - Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Roberto Šerveniko. Svarbiausias plokštelės kūrinys - dviejų dalių Simfonija Nr.2 (2001) - įspūdingiausia kompozitorės kūrybinės filosofijos manifestacija. Pirmojoje dalyje kompozitorė konstruoja sudėtingą simfoninį audinį, laisvai balansuodama tarp įvairių periodų muzikinių retorikų, įnešdama įtampos, kontrastų ir nepastovumo, ir sykiu skirtingas kalbas meistriškai sulydydama į didingą daugiasluoksnį statinį. Antroji simfonijos dalis Melodija neturi pirmosios veržlumo, tačiau joje tvyro ta pati įtampa ir dramatizmas. "Siekiau parašyti tokią muziką kaip Bacho antrosios lėtosios dalys, - sakė kompozitorė, - tai gryna kontempliacija apie mirtį". Ir tai bene gražiausia visos Narbutaitės kūrybos esencija, muzika susėmusi savyje Bacho muzikos didybę ir mūsų laikų dramatizmą, jaudinanti ir pritrenkianti.

Tai, kad Narbutaitės išradingumo galia ir formalus skaidrumas nemąžta, gražiausiai atsiskleidžia 2001 metais užbaigtoje Simfonijoje Nr.2 - dviejų dalių kūrinyje, kurio formą grindžia du muzikiniai principai. Po pirmosios dvidešimties minučių trukmės dalies, kurioje jėgų laukus išjudina aukšta energetinė įtampa, pasigirsta ketvirčio valandos trukmės melodinė linija, tarytum išskaidrinta, sau niūniuojama giesmė. Pirmosios dalies energija tampa vidine, bet nepraranda intensyvumo. Stulbinanti koncepcija.
Süddeutsche Zeitung

Liberatio (1989) skamba kaip disciplinuota, abstrakti garsų ceremonija, kurią su Simfonija Nr.2 sieja nebent Narbutaitės muzikai įprastas nepastovumas, nervingumas ir įtampa. Jei visą jos muziką skirstytume į labiau struktūrinę (racionalią) ir spiritualistinę, šį kūrinį drąsiai galima būtų priskirti pirmajai grupei. Paskutinė plokštelės kompozicija Metabolē (1992) - dar viena natūralaus grožio ir racionalios meistrystės materializacija, kūrinys kaip vientisos transformacijos versija, žavinti kompoziciniu tobulumu ir įtaiga.

Kovo 14 d. ketvirtąją kompaktinę plokštelę "Finlandia Records" kompanija pristatė Aboa musica festivalyje Turku mieste, Suomijoje, į kurį Onutė Narbutaitė buvo pakviesta kaip festivalio viešnia. Festivalyje Simfoniją Nr.2 griežė Turku filharmonijos orkestras, Opus lugubre atliko Turku muzikos akademijos kamerinis orkestras, įvairiose koncertų programose buvo atlikti dar penki Onutės Narbutaitės kameriniai kūriniai: Vinco Mykolaičio-Putino eilėraštis, Styginių kvartetas Nr.2 Atverk užmaršties vartus, Mozartsommer 1991, Winterserenade ir Hoquetus.

Ėmiausi drungnai analitiškai nagrinėti kūrinį, tačiau emocinė Narbutaitės muzikos pusė buvo nepriekaištinga. Muzika skambėjo liūdnai ir tas liūdesys buvo stiprus bei apčiuopiamas... Drąsi simfonijos pabaiga, ilgas trimito solo panardino į dar liūdnesnę nuotaiką: atmintin atklydo filmas "Krikštatėvis", o antra vertus - Pepės Ilgakojinės atsisveikinimo scena. Aplankė seniai nepatirtas jausmas, kad girdėjau tikrai naują muziką.
Tomi Norha, Turun Sanomat

© Daiva Parulskienė

Lietuvos muzikos link Nr. 6

0