Bronius Kutavičius: Su ugnimi ir tikėjimu


Broniaus Kutavičiaus sugebėjimas kurti garsinį istorijos vaizdinį šiuo metu yra visuotinai pripažįstamas. Todėl neatsitiktinai jam teko valstybinis užsakymas parašyti didelės apimties kūrinį pirmojo ir vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo 750-ųjų metinių iškilmėms. Koncertinė Kutavičiaus naujosios operos-oratorijos versija bus pirmąkart atlikta liepos 12 d. festivalyje "Vasaros sezonas Trakų pilyje".


nuotrauka: Arūnas Baltėnas

Kompozitorius parašė didelį sceninį veikalą Ignis et fides (Ugnis ir tikėjimas) solistams, rečituotojams, chorui ir simfoniniam orkestrui, papildytam kanklėmis ir išilginėmis fleitomis. Šis diptikas jungia dvi Lietuvai reikšmingas datas: pirmąjį Lietuvos vardo paminėjimą istoriniuose šaltiniuose ir karaliaus Mindaugo karūnavimą.

Užduotis nebuvo lengva, nes istorinių žinių apie laikmetį ir patį faktą maža. "Tikrai nenorėjau daryti tarybinio tipo pagarbinimo, pašlovinimo, kuris man yra absoliučiai svetimas. Kreipiausi į istorikus ir jie man pasakė, kad apie tą įvykį yra išlikęs tik vienas sakinys: kad karalius Mindaugas buvo karūnuotas 1253 m. liepos mėnesį". Kadangi Mindaugo karūnavimas glaudžiai susijęs su krikščionybės įvedimu Lietuvoje, kompozitorius šiame kūrinyje susiejo dar vieną - vyskupo Brunono (į Prūsiją siųsto atversti pagonis) kankinystės istoriją, kuri ir tapo priežastimi pirmajam žinomam istoriniam Lietuvos vardo paminėjimui 1009 metais. Toks junginys siejasi ir su ankstesne Kutavičiaus kūryba. Pagonybės ir krikščionybės susidūrimas yra pagrindinis konfliktas ir varomoji jėga bene populiariausiame kompozitoriaus kūrinyje, oratorijoje Paskutinės pagonių apeigos (1978). Jis tampa esminiu ir naujajame kūrinyje. Pasak kompozitoriaus, jam labai artimi tokie sugretinimai.

Kūrinys dviejų dalių. Pirmosios dalies libretą, remdamasis trimis istoriniais šaltiniais (Viberto pasakojimu, Petro Damianio "Šv. Romualdo gyvenimu" ir nežinomo autoriaus "Iš šv. Brunono gyvenimo ir kančių"), parašė pats kompozitorius, o antrosios dalies teksto autorius religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius parašė tekstą intymesnei Mindaugo ir jo žmonos Mortos scenai. Vis dėlto tikėjimo keitimas yra itin asmeniška drama. Kompozitorius meistriškai įtraukia atskiras autentiškas istorinių epochų detales, psalmių, Sanctus, Te Deum tekstus, išlikusius kelis prūsų kalbos žodžius, autentiškas sutartines, Vaclovo Labunauskio epigramą iš Mikalojaus Daukšos verstos postilės, Hildegardos von Bingen giesmę, fanfaras, Vilniaus bažnyčių varpų skambesį ir kt. Tikro griaustinio įrašas kūrinio pabaigoje yra ne vien iliustratyvus efektas, o netrukus grįžusios pagonybės simbolis - vyriausiojo dievo Perkūno ženklas.

Pagoniškajam pasauliui atskleisti Kutavičiaus naudoja neišplėtotas pučiamųjų instrumentų frazes, nuolat kartojamas nedidelės apimties atkarpėles. Kai kur pasitaiko įdomių dermių, pavyzdžiui, Mindaugo ir Mortos duete. Pasak kompozitoriaus, "ši vieta buvo itin sunki, nes nesinorėjo nuslysti į operinį dainavimą". Krikščioniška kūrinio pusė atskleidžiama per psalmes, kurių melodika primena grigališkąsias giesmes. Kompozitorius viliasi, kad tam tikrose scenose atsiras ir tam tikras erdvinis efektas: vieni atlikėjais priartės, kiti nutols, kad vyktų garso judėjimas scenoje. Kūrinyje vyrauja choraliniai epizodai, rečitavimas, ritualiniai žaidimai, ostinatiškumas, retoriškai disputą įkūnijančios instrumentų sąšaukos.

Kompozitoriui yra svarbi pati apeigiškumo dvasia, į kurią Kutavičius norėtų įtraukti ir klausytojus. Tam iš dalies padeda ir tekstas, kurio kiekis yra minimalus, o reikšmės redukuotos. Pasak Kutavičiaus, "tekstai lyg išduoda tam tikrą paslaptį; jaučiu, kad be teksto galima žymiai daugiau pasakyti, negu su tekstu. Psalmės skambės lotynų kalba, tekstas prūsų kalba pirmojoje dalyje taip pat bus neatpažįstamas. Publika, žinoma, pyks, sakys, kad nieko negalima suprasti. Bet man svarbiau teksto spalva, o ne žodžių reikšmė". Trys kalbos - lotynų, prūsų ir lietuvių - atspindi Lietuvos istorinį likimą ir kartu veikia kaip pagrindinių kūrinio istorinių linijų ženklai.

Naujasis kūrinys turi operos, oratorijos ir baleto bruožų. Baleto daugiausiai, nes vyrauja betekstė instrumentinė muzika. Kutavičius laisvai balansuoja tarp įvairių tradicijų ir savitai jungia daugelį jam tuokart pravertusių dalykų. Daugelyje savo kūrinių kompozitorius sugebėjo sukurti itin savitą iš pačios muzikos kalbos kylantį poetinį teatrą. Teatras persmelkia visas jo oratorijas; jo opera-poema Strazdas žalias paukštis (režisuota Jono Vaitkaus), įkūnijusi naują iš etninės tradicijos išplaukiančią muzikos ir vyksmo vienovės sampratą, tapo etapiniu lietuvių muzikos istorijos kūriniu. Naujojo kūrinio pastatymu taip pat rūpinsis Jonas Vaitkus. Pats kompozitorius teigia, kad naujajame pastatyme yra nemažai rizikos: "Operoje-poemoje Strazdas žalias paukštis buvo nemažai solinių epizodų, daug teksto - tai buvo etnografinė opera. Čia surizikavau be siužetinių linijų suregzti stambų sceninį kūrinį. Tai, manau, yra gan drąsu".

© Rūta Gaidamavičiūtė

Lietuvos muzikos link Nr. 6

0