Linas PAULAUSKIS | Daug muzikų


Kelios įžanginės prielaidos, tada temos dėstymas, o ar bus išvados, dar nežinau.

1. Čia muzikos, ne muzikai. O kodėl daugiskaita? Nes atrodo, kad muzika vis dar tebėra labiausiai „išsisluoksniavęs“ menas, kaip joks kitas. Kas yra klasikinė muzika, žino visi. Kas yra šiuolaikinis menas – irgi, nes jau seniai įprato matyti šiuolaikinės tapybos darbus ant solidžių biurų sienų, o šiuolaikinio meno centrų kultūra irgi yra plačiau prasismelkusi. Bet paklauskime žmonių iš skirtingų sociokultūrinių sluoksnių (arba ne, paprasčiau: turinčių muzikinį išsilavinimą ir ne) – kas jums yra „šiuolaikinė muzika“, dar geriau: kas yra jūsų mėgstama šiuolaikinė muzika; paprašykime pavardyti vardų. Atsakymai skirsis kaip diena ir naktis (čia panašiai kaip ir klausiant, kas yra elektroninė muzika). Taigi egzistuoja muzikos, kone kaip skirtingos meno šakos. Bet dabar Lietuvoje gausėja skirtingų muzikų multitalentų, kur kartais gali nuspėti, o kartais niekaip, kad viską daro tas pats žmogus.

2. Didžiulis klausimas, kaip įvardyti vieną iš mūsų aptarsimų muzikų. Muziką, kylančią iš Vakarų Europos kanono, kurią partitūromis užrašo kompozicijos studijas baigę autoriai. (Jie gali užsiiminėti kokiais tik nori nenatuotais eksperimentais, bet visų pirma turi būti išmokę daryti tai.) Visi egzistuojantys terminai netinka. Rimtoji muzika? O ką, liaudies muzika ar džiazas – tai nerimta? Šiuolaikinė klasikinė muzika? Griozdiškas oksimoronas. Angliškasis art music? Art song suprantamesnis terminas, bet art music – ką, džiazas jau ne menas? Kompozicinė muzika? Bet popdainos juk irgi sukomponuotos, ne suimprovizuotos. Akademinė muzika? Bet toli gražu ne visada tie jos autoriai atrodo „akademiškai“, kitąkart jie būna ir pabrėžtinai „antiakademiški“... Vis dėlto pasilieku pastarąjį terminą, ir kaip nuorodą į kompozicijos amato išmokimą muzikos akademijose. O kaip tada vadinti ir tą kitą kūrybą? Jeigu bus aišku, kad to autoriaus kūryboje ten yra, pvz., rokas, taip ir rašysiu, kad ten rokas. Jeigu bus kalbama apie daugiau skirtingų žanrų, gal tiesiog įvardysiu tai kaip neakademines kūrybos sritis. Nors čia ir vėl – džiazo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje juk irgi mokoma...

3. Lietuvoje, savo sostinėje glaudžiančioje paminklą Frankui Zappai, lyg ir nebuvo panašaus į jį atvejo, kai jis akademinės muzikos studijas iškeitė į rokenrolą, nes anoje muzikoje tiesiog nebuvo, negalėjo tiek būti jam taip reikalingos energijos. (Pas mus buvo nebent vienas kitas kompozitorius, iškeitęs akademinę muziką į „greito maisto“ popmuzikos gamybą dėl pinigų – bet tai, galite suprasti, nėra šios apžvalgos objektas.) Bet pamaniau, kad kūrybinės Lietuvos autorių kelionės po skirtingų muzikų žemes irgi galėtų būti įdomios ar netikėtos.

4. Kalbėsime apie tuos autorius, kurie yra baigę muzikos kompozicijos studijas, kurie kuria ir , ir kitą muziką, kurie ne tik kuria tą kitą, bet ir atlieka ją scenoje, ir daugiausia apie tuos, kurie tuo užsiima šiuo metu.


Nuo ko pradėti? Yra autorių, kurių visą kūrybą lengviau suvokti kaip vieną visumą. Algirdo Klovos (g. 1958) kūrybą ir muzikavimą scenoje vienija liaudies muzikos leitmotyvas. Smuiku griežiantis, daugiau nei 20 metų vadovaujantis autentiško folkloro grupei „Vydraga“, atliekantis country, bluegrass, world muziką, suburiantis folkdžiazo projektus, liaudies muzikos motyvus ir nuotaikas jis perkelia ir į savo popdainas, ir į akademinę savo kūrybą, kuri – veikiausiai kaip tik dėl to – skamba kaip natūrali, gamtiška tėkmė.

Kitų tokių autorių kūrybą suvokti kaip vientisą paveikslą ne visada būna taip paprasta. Ir čia verta padaryti ekskursą į praeitį ir prisiminti keletą kompozitorių, šiandien jau nebestovinčių neakademinėse scenose, bet palikusių jose ryškų pėdsaką. Pradėti reikėtų nuo kompozitoriaus, klavišininko, karilionininko Giedriaus Kuprevičiaus (g. 1944).

Sukūręs itin populiarių Lietuvoje miuziklų, taip pat operų, daug orkestrinės, kamerinės ir vokalinės muzikos, amžių sandūroje jis muzikavo world muzikos trio „Žaliakalnio vilkai“ sudėtyje, tačiau už ką jis labiausiai prisimenamas – tai XX a. 8 dešimtmečio pabaigoje jo įkurta ir dešimtmetį vadovauta „Argo“, kuri buvo vadinama viena pirmųjų elektroninės muzikos grupių Sovietų Sąjungos teritorijoje (nariai: Giedrius Kuprevičius – klavišiniai, Julius Vilnonis – klavišiniai, Linas Pečiūra – gitara, Arūras Kuznecovas – bosinė gitara, Arūnas Mikuckis – mušamieji). Tais laikais čia nebuvus galimybių laisvai gauti tokiai muzikai reikalingų instrumentų, grupės nariai sintezatorius ėmė konstruotis patys. Šiandien jų grotą muziką suvoktume kaip progresyvųjį roką su fusion džiazo, disko ir ambiento epizodais. Šiaip ar taip, ta muzika, daugiausia vadovo Kuprevičiaus parašyta, buvo pavyzdys jauniems muzikantams ir graibstoma klausytojų visoje anuometinėje Sovietų Sąjungoje. Nors oficialūs sluoksniai į „Argo“ kūrybą žiūrėjo įtarokai, debiutinės jų plokštelės „Diskofonija“ (1980) tiražai būdavo vėl ir vėl papildomi; dabar manoma kad iš viso šios plokštelės buvo pagaminta apie milijoną egzempliorių. Lietuviškoji „platina“ sovietinėse platumose!

Daugiausia chorinę muziką rašantis kompozitorius, Vilniaus miesto savivaldybės choro „Jauna muzika“ vadovas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vaclovas Augustinas (g. 1959) kūrė ir grojo klavišiniais progresyvaus roko grupėje „Saulės laikrodis“, kurios veiklą 1984 m. praktiškai uždraudė ir nutraukė sovietinė nomenklatūra, apkaltinusi jų muziką „nihilizmu“, „pesimizmu“ ir „subjektyvizmu“. 1987 m. Augustinas prisijungė prie politinio pank/postpankroko grupės (vėliau jų stilius driekėsi iki progresyvaus roko, vodevilio, galiausiai iki industrinio roko) „Antis“ – tikro Gorbačiovo perestroikos ir vėliau Lietuvos laisvės atgavimo proceso simbolio. O po dviejų dešimtmečių grupės įkūrėjas ir idėjinis vadovas Algirdas Kaušpėdas buvo paskyręs Vaclovą Augustiną grupės muzikos vadovu.

Dabar retokai į sceną pats groti beišeinantis kompozitorius Linas Rimša (g. 1969) – turbūt „daugiarankiškiausias“ iš čia aptariamų: šalia akademinės, kūrė ir grojo (klavišiniais ir lūpine armonikėle) džiazą, world muziką, prodiusavo popmuzikos albumus, buvo acid jazz stilistikos pradininkas Lietuvos muzikoje, kūrė crossover projektus, kuriuose jungė elektroninę šokių muziką, world muziką, hiphopą, džiazą, populiarų operos repertuarą ir sutartines. „Mane visada žavi ir netgi sukelia tam tikrą ekstazę, kai pasiseka atrasti bendrumus, išgirsti daugelio skirtingų elementų derėjimą, – savo polinkius aiškino kompozitorius. – Visas pastangas, kurių reikalauja to vienintelio „raktelio“ paieškos, atperka netikėta darna, paradoksalus pojūtis, kad aš tų bendrumų nesukūriau – jie savaime yra.“

Taip pat savo kūrybinio kelio pradžioje aštrų triukšmą kūrė ir grojo Antanas Jasenka (g. 1965), post-techno, IDM, glitch muziką – Vytautas Jurgutis (g. 1976), džiazą, popmuziką, bluegrass, funk, Lotynų Amerikos populiariuosius stilius – Jonas Jurkūnas (g. 1978), alternatyvųjį roką – Egidija Medekšaitė (g. 1979), džiazą, indie roką ir elektroniką – Vygintas Kisevičius (g. 1983; bet gal jis ten dabar tik pertrauką daro?), pagonišką metalą (violončele!) – Dominykas Digimas (g. 1993). O pradėjęs groti džiazą pianistas Tomas Kutavičius (g. 1964) tik po keliolikos metų nusprendė jį iškeisti į kompozitoriaus išsilavinimą ir akademinę kūrybą. Tas ankstyvąsias šioje pastraipoje išvardytų kompozitorių patirtis kai kur galima išgirsti jų akademinėje kūryboje, o gal dar labiau jų teatro, kino ar tarpdisciplininių projektų muzikoje. Tačiau ji irgi nėra šio teksto objektas, o ir šiaip, grįžkime prie tų kompozitorių, kurie anose scenose yra aktyvūs šiuo metu.

Kaip jie patys supranta savo „daugiarankiškumą“, skirtingų kūrybos sričių sąveiką, kaip stilistiškai įvardytų visą savo kuriamą muziką ar kokius kūrybos impulsus nurodytų? Ar būdavo, kad jų gerbėjai žinojo vieną kurią jų kūrybos pusę ir smarkiai nustebo, sužinoję apie kitą. Vienas toks atvejis bus itin keistas.

Kompozitorius, tekstų autorius, gitaristas, klavišininkas Marius Salynas (g. 1975) sako, kad muzikos populiarumo fenomenas galėtų būti atskiras mokslas. Pradėjęs mokytis muzikos mokykloje smuiko ir kontraboso, paauglystės metais, pavyzdžiui, grojo pankroką ir grunge – tuomet tokia muzika buvusi populiariausia, dabar ji jau nišinė. Regis, iškeitęs elektrinę gitarą į akustinę, šiuo metu jis linksta prie ramių, kartais meditatyvių ar repetityvių garsų audinių, tarkim, akompanuodamas dainuojantiems aktoriams. Savo kūrybinį dualizmą ir netgi eklekticizmą juntantis labai ryškiai, nuo jaunų dienų buvęs aktyvus įvairiuose žanruose ir neketina sustoti. Ir nors šios kūrybos pusės yra skirtos skirtingoms auditorijoms, nes tai yra skirtingų materijų ir genezių muzikos – vis vien jos viena kitą paveikia: populiaresnių žanrų jo muzikoje atsiranda įdomesnių rakursų, garso struktūrų, o akademinės srities muzika kartais ne tokia akademiška, persmelkta kitų stilistikų gyvybingumo.

Savo akademinėje kūryboje Božena Čiurlionienė (g. 1988) dažnai atkuria senosios muzikos, nuo viduramžių iki baroko, formas ir skambesius. Ir tai visai dera su tuo, ką ji, kaip klavišininkė, dainininkė ir muzikos autorė veikia klasikinį/progresyvųjį roką grojančioje grupėje „The Skys“ (kas gi slypi už šio pavadinimo manierizmo, įminti nepavyko). O ši gali pasigirti tuo, kad yra daugiausiai pasaulyje koncertuojanti lietuviška grupė, besidalijusi scena su tokiais progresyvaus roko gigantais kaip Rick Wakeman, taip pat susižėrusi daugiausiai įvairių apdovanojimų užsienyje – devynis Lenkijoje, penkis už Atlanto. Šios kompozitorės veiklos sritys nuolat dinamiškai mainosi: vieną dieną ji rašo darbą apie tritonio sampratos kaitą ir simetrines sekas XX a. muzikoje ar organizuoja tarptautinę filosofijos ir menotyros konferenciją, kitą – įrašo naują roko dainą su „The Voice of America“ pusfinalininke India Carney.

Kompozitorė, dainininkė, tekstų autorė, klavišininkė, garso režisierė, renginių organizatorė, muzikos vadybininkė, edukatorė Ieva Marija Baranauskaitė (g. 1989) turi daugiausiai rankų, nes turi daugiausiai kolektyvų vienu metu: „esi“ (jos pačios žodžiais, tai „filosofinis džiazas“, „Jazz by Two“ (jazz, blues, improvisation, pop), „In Albedo“ (jazz, triphop, reggae, drum’n’bass, psychedelic, dub, world, free, fusion, progressive), „Such’a’Trip“ (pop, blues, world, rock, jazz) – tai tik tos grupės, kurioms ji dabar vadovauja, o kiek jų dar buvo. Senųjų mitų, alcheminių virsmų, žmogaus laikysenos amžinoje gėrio ir blogio kovoje naratyvai driekiasi per visą jos kūrybą, nuo minėtų grupių muzikos, teatrinių ir tarpdisciplininių projektų iki jos simfoninio magistro darbo „Bazm-e dāstāngo“ (2016), perteikiančio Pakistano istorijų pasakotojų ir rašytojų sambūrių tradicijos atšvaitus.

Metalo grupėje „Deliriance“ dainuojanti, gitara ir klavišiniais grojanti Beata Juchnevič (g. 1998) klasikinę muziką mylėjo nuo vaikystės ir dabar jaučia, kad abi jos kūrybos pusės labai susijusios ir viena kitai padeda, ir teigia, kad apskritai žiūrint, visa atskirtis tarp „rimtosios“ ir „populiariosios“ muzikos turbūt atsiradusi dėl muzikos industrijos platinimo sistemos įtakos. Jos meilė klasikinei muzikai atėjo anksčiau, būdama 14 metų parašė pirmą Sonatiną fortepijonui – o roku susidomėjo būdama 15-kos. Dabar savo grupės dainų motyvus ji dažnai vėliau įpina į chorinę ar kamerinę muziką, tad kai kurios jos metalo dainos gali padėti suprasti kai kurių jos akademinių kompozicijų nuotaikas ir prasmes.

Pasirinkusi gotikinio/simfoninio metalo subžanrą (kuris, kaip ji pabrėžia, yra artimiausias iš šių klasikinei muzikai), akademinėje kūryboje sakosi esanti visiškas chameleonas: jos pomėgiai ir įtakos jos kuriamai muzikai keitėsi nuo Frederico Chopino (paauglystės metais ji buvusi visiška romantikė, o ir vėliau bendrakursiai matė ją kaip pirmūnę romantinę kompozitorę ir labai nustebdavo sužinoję apie kitą jos pusę), iki Messiaeno ar dabar labai pamėgto György Ligeti. Dabar ji siekianti jungti sonoristinį ir neoromantinį skambesį, vis dar naudojanti Messiaeno modusų sistemą, ieškanti naujų instrumentų spalvų. Tačiau visą jos kūrybą vienija – tiesiog „gotika“: tamsūs atspalviai, melancholiška atmosferika, mirties ir siaubo tematika, niūrus groteskas. O ir nieko nuostabaus – juk visa ta gotika, visi roko ir metalo kraštutinumai iš esmės yra laiku nusidriekusios to paties romantizmo „metastazės“.

Tuo tarpu post-gaze/dark pop/alt rock grupėje „Eyes Wide Shut“ dainuojanti ir klavišiniais grojanti Raimonda Žiūkaitė (g. 1991) atsieja šių muzikų patirtis ir kontekstus – perkėlus jas iš savų į svetimą, tai tiesiog neveikia. Kai būna surengiami kokie šiuolaikinės akademinės muzikos koncertai naktiniame klube ir muzikantai šaukia „mes koncertuojam! Tylos ten, prie baro!“ – jai tai tas pats, kas groti gedulo maršą turguje. Ką ji ir padarė – buvo laikas, kai jai parūpo humoras, groteskas muzikoje; šalia šio performanso buvo dar kūrinys juokui, dar kitas – riaumojančiai metalo vokalistei ir ansambliui, grojančiam lachenmanniškomis išplėstinėmis technikomis.

Panašu, kad to jai reikėjo kaip priešnuodžio nuo kūrybinių depresijų – pradėjusi nuo popdainų kūrimo ankstyvoje paauglystėje, akademinės muzikos kūrybos ėmėsi tik įstojusi į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Tada nustojo rašyti dainas, nebepavykdavo, viskas atrodė per paprasta, bet jei sumanydavo sudėtingiau, nesuskambėdavo. Vėl pradėjusi groti roką, tarsi atsigavo, nors tai laiko tik savo laisvalaikio užsiėmimu. Savo akademinės muzikos kūryboje ji vadovaujasi racionalumu, procesualumu ir monolitiškumu, kai viskas išplėtojama iš vienos struktūrinės idėjos – bet dabar ji dar sieks suteikti muzikai kuo daugiau spalvų, garsinių efektų dimensijų. O artimiausi jos planai anapus šios barikados pusės – įrašyti solinį post-metal/shoegaze albumą. Jos klausytojus gerokai trikdo tas jos charakterio dvilypumas – vieni nustemba pamatę, kaip ji klykauja kokiame rūsio bare, kiti, pagalvoję, kad ji kokia nors mokyklų nebaigusi laisva menininkė, sutrinka sužinoję, kad ji, pasirodo, netgi studijuoja muzikos doktorantūroje. Nors šias savo kūrybos sritis ji ir pati atsieja, viena iš jos vizijų dabar – sujungti jas kitaip, atsikratyti roko/popmuzikos elementarumo ir akademinės muzikos sausumo, suteikti akademinei muzikai roko ir metalo muzikai būdingų elementų – garso masės ir galios efektą. Kažką tokio ji čia jau padariusi: jos bakalauro darbe „Levituojanti organza“ styginių orkestrui (2014) – tokia koncentruota rokinė energija ir motorika, kokios lietuvių akademinėje muzikoje dabar nebūna, išskyrus gal tik anksčiau minėto Tomo Kutavičiaus orkestrinius darbus.

Andriaus Šiurio (g. 1991) pažintis su kompozicija irgi prasidėjo ne nuo akademinių studijų – nuo elektroninės muzikos. Akademinę muziką pradėjo kurti tik 2013 m. įstojęs į LMTA magistro kursą. Anksčiau mažai žinojęs apie tokią muziką, jautėsi autsaideris dėl žinių stygiaus; kita vertus, tuo metu koncertuose ir egzaminuose jo girdėta lietuvių kompozitorių muzika jam labai nepatiko, ir tai buvo didžiausias impulsas kurti pačiam. Tada turėjęs daug kūrybinio pykčio ir rašęs labai ekspresyvią ir technišką muziką, dabar sako, kad jo muzika jau gal sulėtėjo su „surimtėjo“ – bet jaučia, kad gal sugrįš prie savo ankstesnio, tikresnio „aš“. Kaip susijusios jo akademinė kūryba ir jo grupių – „Delasferos“ (vokalinis chill out, ambient, triphop), Elektroninės muzikos trio su kompozitoriais Jonu Jurkūnu ir Martynu Bialobžeskiu (noise, industrial, glitch) ir „Galvos oda“ („absurdiškas triukšmas“) – muzika?

Jo klausytojai, pažįstantys visas šias jo sritis, sako, kad visose jose yra kažkokio bendro keistumo, keistos tamsos, dygumo. Specialiai to bendrumo nesiekiantis, jis pats juntantis ir takoskyrų, ir neišvengiamų persiklojimų; įvairių žanrų priemonės pasitelkiamos muzikoje teatrui, kai kuriuose kameriniuose elektroakustiniuose kūriniuose – bet būtent akademinėje, natomis užrašomoje muzikoje jis leidžia sau labiausiai eksperimentuoti. O kaip tada su „Galvos oda“? Ai, čia jau jam pačiam keista, jei kas nors bando ją suprasti, mažai kam ji patinka ir žmonės niekaip nesuvokia, kaip „rimtas“ kompozitorius gali kurti tokį absurdą...

Nuošalesnėse neakademinės kūrybos teritorijose įsikūrusi ir kompozitorė, improvizatorė, garso ir vaizdo menininkė Gailė Griciūtė (g. 1985). Jos komponavimo procesus smarkiai paveikia atradimai improvizuojant; improvizaciniai-aleatoriniai epizodai užrašytoje muzikoje padeda išgauti organišką tėkmę. O jos improvizacinė sritis lygiai tiek smarkiai paveikta kompozicijos – tai įvairūs konstrukciniai sprendimai improvizaciniame kontekste, sąmoningumas formos atžvilgiu ir puikus visumos pojūtis. Atrodytų, kas čia ypatinga, improvizuojanti kompozitorė? Bet štai jos iš asketiškų potėpių ir nutylėjimų nuaustos kamerinės kompozicijos. Ir štai gaivališki jos fortepijono (dažniausiai smarkiai preparuoto) improvizaciniai vulkanai – paradoksaliai, kad ir kiek ji stengtųsi apriboti savo emocijas ir palikti čia kuo mažiau garsų! – nes daug kas priklauso ir nuo kartu muzikuojančių kitų improvizatorių energetikos (tokių kaip elektronikos muzikantas Antanas Dombrovskij, būgnininkas Arnas Mikalkėnas, gitaristė iš Japonijos Yumiko Yoshimoto ar Vladimiro Tarasovo vadovaujamas „Lithuanian Art Orchestra“). Paklausę viena ir kita, nežinodami iškart nepasakytume, kad tai to paties žmogaus kūryba. Įdėmiau dar kartą paklausę, atpažintumėte kai kurių bendrumų – skambesių, detalių, figūrų. O viską sužinoję galbūt pagalvotumėte, kad tai tobulas simbolinis in ir jan atspindys vieno asmens muzikoje. na, išskyrus gal tik anksčiau minėto Tomo Kutavičiaus orkestrinius darbus.

Bet grįžkime prie „įprastesnių“ neakademinės muzikos kūrybos sferų. Kur žinomiausia iš „daugiarankių“ šiuo metu mūsų visuomenėje yra kompozitorė, dainininkė, tekstų autorė, gitaristė, klavišininkė, pagrojanti ir senaisiais lietuvių liaudies instrumentais, chorvedė, edukatorė, renginių, radijo ir TV laidų vedėja, fortepijonų derintoja ir renovuotoja, tapytoja... taigi renesansinio tipo asmenybė Bjelle (g. 1991; tikrasis vardas – Raminta Naujanytė). Ji dainuoja populiariuose miuzikluose, ją graibsto ir nepriklausomi vaizdo turinio kūrėjų interneto kanalai pokalbiams, ir nacionalinis transliuotojas LRT – atlikti žinomas kitų autorių dainas ar vesti nacionalinį mažųjų ir jaunųjų dainininkų konkursą „Dainų dainelė“.

Nuolat eksperimentuojanti, besikeičianti tiek kuriamos muzikos stiliumi, tiek balsu (balsas natūraliai brendo: nuo ankstesnio skaidraus varpelio skambesio – sodrumo ir gilumo link), tiek įvaizdžiu (à la provincijos mergaičiukę pakeitė diva), Bjelle daineles pradėjo kurti būdama 6-erių, o 9-erių buvo įsitikinusi, kad kada nors bus akademinė kompozitorė. Domėjosi įvairiausiais stiliais, sugėrinėjo jų įtakas, paauglystės metais muzikavo savo gimtojo Ukmergės miesto roko scenoje, vėliau dainavo tai, kas Lietuvoje ir Rytų Europoje buvo vadinama „dainuojamąja poezija“, Rusijoje „bardų kūryba“, o Amerikoje tiesiog folk (ir neapleidžianti šios srities iki šiol); tuo metu ji sukūrė patriotinę dainą apie į karą išjojusį brolužį – vieną iš tų, kurias moka visa Lietuva. Debiutinis jos 2017 m. albumas „Kas tu toks“ jau buvo rafinuotos art pop stilistikos, o šiuo metu įrašinėjamas antrasis – kas žino, kas ten bus, tik aišku, kad vėl privers paklausti: tai vis dėlto kas tu tokia?

Pristatydama savo kūrybą, Bjelle šias jos sritis atskiria. Iš tikrųjų, ji yra ta, kai vėlgi sunku patikėti, kad visa tai kuria vienas žmogus. (Kaip atsitiko ir šių eilučių autoriui: iš pradžių jis žinojo, kad yra Raminta Naujanytė ir yra Bjelle, bet nesuprato, kad tai ta pati kūrėja.) Nors būtų galima rasti sąsajų tarp trijų akapelinių dainų iš minėtojo albumo ir jos kūrinių chorui, kurių per dešimtį jau sukūrusi; pirmasis toks, ir apskritai pirmas jos akademinės srities kūrinys atsirado jai būnant jau 20-ties. Nors apie akademinę kompoziciją jau seniai galvojo, galima sakyti, kad imti realizuoti tuos planus ją pastūmėjo žymus kompozitorius ir chorvedys Vytautas Miškinis, kai jai paprašius kūrinio jos vadovaujamam merginų chorui, jis pasakė – o pabandyk parašyti pati.

Ir vokalinėje, ir instrumentinėje savo muzikoje ji skiria daug dėmesio sonoriniams komponavimo principams, psichoakustinei melodijų analizei, sako, „kad kiekvienas klausytojas, išgirdęs garsą, nebūtinai vietoje ir laiku, o gal visai nereikšmingą, susimąstytų, pažadintų giliau slypinčią klausą“ (štai klausant jos bakalauro darbo „Sohum“ styginių orkestrui (2015), tenka užgniaužus kvapą sekti ppppp dinamikos gijas per dvi su pusę minučių, beveik trečdalį kūrinio laiko).

Tuo tarpu anoje kūrybos srityje jos, nors ir nuolat besikeičiančios, tapatybė vis dėlto išlieka atpažįstama – gal panašiai kaip ir nuolat eksperimentuojančios didžiosios dainų kūrėjos Joni Mitchell, Kate Bush ar Esperanza Spalding keičiasi ir išlieka jos pačios. Tačiau naujausios naujienos: Bjelle paleidžia savo roko grupę, Bjellebandą, sako toliau kursianti ir pasirodysianti viena solo – ir išvažiuoja mokytis elektroninės muzikos ir garso tecnologijų į Islandijos menų universitetą. Lauksime – ir šios studijos, ir, be abejo, pačios Islandijos patirtis papuoš jos kūrybą dar kitokiomis spalvomis ir prasmėmis, abi jos puses.

Naujausias fejerverkas sužibo 2017 m., kai kompoziciją studijuojanti Monika Zenkevičiūtė (g. 1995) pradėjo groti elektroniką, su sceniniu vardu Monikaze. Pradėjo – ir iškart koncertuoti į triphopo lopšį Bristolį, parodyti, kaip tai daryti šiandien. Ji nesekė kurio nors konkretaus elektronikos subžanro kanono, nors ir, be abejo, neišradinėjo visko nuo nulio. Viskas prasidėjo dėl smagumo ir savo galimybių išbandymo – imdama daugeliui stilių būdingus skambesio modelius, juos įvairiai kombinuodama, šiam procesui ji aiškiai pritaikė kai kuriuos akademinės kūrybos struktūrų auginimo ir kaitos principus ir įgūdžius. IDM ar triphopo ritmai, eteriniai ambientiniai skambesiai, jos pačios vokalizavimai (klausykit, kaip tas paukštelis ant boso gieda, komentatoriai sako) sudėliojami į tokias dramatugiškai kryptingas ir kruopščiai detalizuotas, „orkestruotas“ formas, kad nėra su kuo tai palyginti, tokios elektronikos daugiau niekas lyg ir negroja. Tiesiog sakykime – matematika susitinka romantiką: visuomet ištisinio plėtojimo formos, elektrinio garso poemos, „akupunktūrinius taškus smeigiančios“ detalės, vis tolyn skraidinančios pulsacijos.


Išvadų nebus, nes vėl vėluoju atiduoti tekstą, kuris ir taip jau per ilgas. Tai tik lauksime, kas dar kuo stebins, kam išaugs daug naujų rankų. Atrodo, kai kam jau auga.

0