Beata BAUBLINSKIENĖ | Anatolijus Šenderovas: „Kaitoje – gyvybė“


Anatolijus Šenderovas ir jo kūryba daugeliu atžvilgių išsiskiria Lietuvos naujosios muzikos kontekste, bet drauge – labai su juo susiję. Užaugęs Vilniuje (g. 1945), Anatolijus Šenderovas 1990 m. „atrado“ savo kultūrines, o gal kraujo šaknis Izraelyje, kai byrant Sovietų imperijai jos buvę piliečiai jau galėjo nuvykti į tolimus Vakarus (ir Rytus) ir – kas svarbiausia – be pasekmių parvykti atgal. Tai lėmė, jog kompozitorius savo brandžioje kūryboje vakarietišką kompozicijos priemonių arsenalą sujungė su archajiškai Rytų muzikai būdingomis intonacijomis ir improvizaciškumu. Pirmąjį jis perėmė iš specifinio XX a. antroje pusėje Rytų Europoje funkcionavusio naujosios muzikos lauko, studijuodamas pas vieną ryškiausių to laikotarpio Lietuvos kompozitorių modernistų Eduardą Balsį Vilniuje bei Dmitrijaus Šostakovičiaus mokinį Orestą Jevlachovą Sankt-Peterburge (be to, lankydamasis festivalyje „Varšuvos ruduo“, kuris tapo „neakivaizdinių studijų“ terpe), o antrąjį – rytietiškąjį – „surinko“ iš „gyvųjų kultūros studijų“ ir stažuotės Tel Avivo Samuelio Rubino muzikos akademijoje metu.

Ši kultūrų ir net, sakytume, civilizacijų amalgama suteikė pastarųjų dešimtmečių Šenderovo muzikai ryškų skambesį, prabylantį į klausytoją liepsningu emocingumu, kuris struktūriškai paremtas tvirta muzikos dramaturgija; o specifinė derminė spalva bei polinkis auginti kūrinį iš vieno teminio motto neretai lemia kone magišką šios muzikos paveikumą.

Gausi Šenderovo kūryba – trys baletai (visi pastatyti), septyni koncertai įvairiems instrumentams, beveik trys dešimtys kūrinių simfoniniam ir kameriniam orkestrams, apie keturiasdešimt kamerinių opusų, dešimtys kūrinių vokalui, solo instrumentams, chorui – mėgstama atlikėjų, daugelis kurių tapo ilgamečiais kompozitoriaus partneriais; bene ryškiausias toks pavyzdys – kompozitoriaus bendradarbiavimas su taip pat Vilniuje gimusiu garsiu violončelininku Davidu Geringu. Tad nenuostabu, kad Šenderovo muzikos atlikimų geografija jau senokai neapsiriboja Lietuva ir net Europa.

Muzikologė Beata Baublinskienė kalbina kompozitorių Anatolijų Šenderovą.

Jūsų kūriniai nuolat skamba koncertų salėse. Kaip manote, kas lemia jų sklaidą?

Mano muzika skamba atlikėjų arba įvairių koncertinių organizacijų ir festivalių iniciatyva. Tikriausiai, jei tie atlikimai nebūtų lydimi sėkmės, vargu ar atlikėjai įtrauktų mano muziką į savo repertuarą dar kartą... Neseniai mano kūrinys „David’s Song“, parašytas 2006 metais ir dedikuotas Davidui Geringui, buvo atliktas 41-ąjį kartą; iš viso jo atlikime dalyvavo 33 pasaulio styginių kvartetai. Toks faktas, matyt, kalba pats už save.

Jūsų naujausias kūrinys – Kvartetas styginiams Nr. 3. Kokia tai muzika? 

Trečiasis kvartetas, kurio premjera įvyko 2015 m. balandį Vilniuje, parašytas jaunam, ambicingam „ArtVio“ kvartetui. Jo primarijus Ingrida Rupaitė kreipėsi į mane su prašymu sukurti kūrinį, kuriame atsirastų galimybė pilnavertiškai suskambėti unikaliems neseniai kvarteto įgytų XVIII ir XIX a. prancūzų meistrų instrumentų (juos ansambliui suteikė meno mecenatas Jonas Žiburkus) tembrams. Tai tapo man atspirties tašku. Žinoma, tai negalėjo būti naujo kūrinio pagrindas ar tikslas, tačiau ši aplinkybė kažkiek paveikė šio kūrinio stilistiką – jau iš anksto buvo sumanytos visų kvarteto artistų solinės kadencijos. Todėl, pavyzdžiui, kūrinyje yra arija antrajam smuikui (kuris niekada negroja solo), toccata violončelei, monologas altui. 

Vis dėlto svarbiausia man buvo realizavau asmeninį kūrybinį siekį – parašyti Kvartetą par excellence pagal visus žanro kanonus, kokius savo kūryboje suformavo Bartókas, Šostakovičius. Ne kompoziciją keturiems, kokių netrūksta šiuolaikinėje muzikoje, bet daugiabriaunį muzikinį pastatą, dramaturgija ir plėtote prilygstantį simfonijai. Tik čia užduotis sudėtingesnė, nes tavo dispozicijoje – ne ištisas orkestro arsenalas, o tik keturi instrumentai, už kurių, poveikio atžvilgiu, turi jaustis žymiai daugiau. Taip palaipsniui susiformavo būsimo Kvarteto idėja, jo „statybinė medžiaga“, stilistika, o svarbiausia – jo dramaturgija (čia eilinį kartą neįmanoma neprisiminti mano Profesoriaus Eduardo Balsio, kuris nuolat mokė mane dramaturgijos, kaip kūrinio pagrindo, supratimo).

Kai prieš finalą muzika pasiekia aukščiausią emocinę įtampą, staiga pasigirsta naujagimio balsas... Tai – kvarteto smuikininkės Ingridos Rupaitės-Petrikienės ir altininko Tomo Petrikio tik ką gimusios dukrytės Urtės autentiški pirmieji garsai šiame pasaulyje, kurie buvo įrašyti, ir tas įrašas tapo 11 sekundžių fonograma. Mažylės balsas suteikia impulsą veržliam finalui – vėl atsiranda Gyvybė ir Prasmė. Dvidešimt šešių minučių trukmės kūrinyje „kalbama“ apie gyvenimo grožį ir jo trapumą, apie tragizmą ir džiaugsmą.

Kas yra gražu – atviras klausimas, juolab jog šiandien gražu viena, o rytoj jau bus kas kita. Ši sąvoka nuolat kinta, bet, kad ir kaip sparčiai keistųsi šiuolaikinis menas, esama dalykų, kurie visada išliks artimi žmogaus suvokimui. Manyčiau, yra daug gražios muzikos. Žmogaus psichika iš gausybės garsų ir sąskambių, triukšmo, kitų dalykų (kurie irgi kartais sudaro muziką) pati atrenka ritminį pulsą, melodinius vingius. Nuo to niekaip nepabėgsi.

O ar kada nors bėgote? Kas yra Jūsų muzikos adresatas?

Ne, aš niekada nebėgau. Gal veikiau – atvirkščiai: niekada nebijojau kalbėti „suprantama“ kalba. Bet vis kartoju, kad rašau pirmiausia atlikėjui: jis, o ne klausytojas, yra mano pirmoji grandis. Mat atlikėjai palaipsniui turi tavo muziką pamilti – nereikia bijoti šio žodžio; ji palaipsniui turi tapti jų. Jei taip nutinka, atsiranda viltis, kad jie sugebės taip perduoti ją klausytojams, kad mano muzika taps artima ir šiems.

Visad aktyviai dalyvauju repetuojant naują kūrinį, darau daug korektūrų, tariuosi su atlikėjais. Kol vieną dieną pasakau: „Aš jums daugiau nebereikalingas, kūrinys jau yra jūsų“. Tuomet, kai jie nustoja klausinėję, kiek tęsti natą ar pauzę ir pan., nes patys jaučia muzikos tėkmę, ją formuoja remdamiesi savo muzikos pajautimu. Visada sakau: pradžioje, kol autorius yra šalia, būtinai išklausykite jo viziją. Ar ji jums priimtina – kitas klausimas, bet esu iš tų autorių, kurie žino ir kartais sugeba paaiškinti, kodėl padarė vienaip ar kitaip. Vėliau su tuo sumanymu galite ir nesutikti, bet tuomet jau žinosite, ko atsisakote, kas jums nepriimtina.

Atlikėjai neretai man sako: „Vakar prašėte groti greitai, garsiai, o šiandien jau sakote, kad reikia groti lėtai ir tyliai“. Tokiais atvėjais atsakau: „Vakar švietė saulė, o šiandien lyja. Pažiūrėkite pro langą – ar galima groti taip, kaip grojote vakar?!“ „O jeigu rytoj pradės snigti?..“ „Reiškia, rytoj jūs pajusite, kaip reikia groti...“ Daugelis muzikantų jau žino tą mano pasisakymą „apie orą“, kartais jį net cituoja... Tai – tartum ir pajuokavimas, bet, manyčiau, jame slypi mano supratimas apie atlikimo prasmę ir įvairovę.

Kaitoje juk yra gyvybė – lyg eini išvien su gamta. Konkreti aplinka, tos dienos nuotaika vienaip ar kitaip paveikia atlikimo charakterį. Sakykime, ar groti forte, ar ff, ar net ffff – didžiulis skirtumas! Šiuos niuansus diktuoja ne tik autoriaus partitūra, bet ir daugelis kitų veiksnių. Instrumentai – kaip jie užgauti atsiliepia; salė, kurioje grojama – jos akustika; publika – ar jos daug, ar tai itin kamerinė aplinka. Nuo to priklauso intensyvumas – muzika keičiasi. Muzika gyvena kartu su atlikėjais, ir kūrinys kaskart turėtų skambėti vis kitaip. Ir todėl visi labai norime turėti įrašų, plokštelių, bet po to labai nenorime tų „užkonservuotų“, nekintamų kūrinio versijų klausytis...

Taigi daug kas priklauso nuo konkrečių atlikėjų?

Nuo atlikėjų labai daug kas priklauso. Todėl stengiuosi bendrauti tik su labai gerais atlikėjais (nors, be abejo, šį procesą sunku įtakoti – mano muziką pasirenka patys įvairiausi muzikai). Ypatinga bendrystė susiklosčiusi su Davidu Geringu. Vaisinga kūrybinė draugystė jau daug metų sieja mane su violončelininku Rimantu Armonu ir jo žmona bei nuolatine koncertų partnere Irena Uss-Armoniene. Rimantui ir visai jo šeimos dinastijai (motina – pianistė, tėvas – fleitininkas, žmona – pianistė, sesuo – smuikininkė, sūnus – violončelininkas) 2012 m. parašiau Trečiajį koncertą violončelei ir simfoniniam orkestrui, kurį mes juokais vadiname bio-koncertu.

Jau seniai mano geras bičiulis yra Pavelas Giunteris, tačiau tuo pat metu jis yra ir aukščiausios klasės perkusininkas, vienintelio Lietuvoje perkusijos ansamblio vadovas. Būtent perkusijos virtuozui (o ne draugui) ir jo vadovaujamam ansambliui esu parašęs jau gana nemažai kūrinių, vienas iš paskutiniųjų – „Amžinas būties ratas“ perkusijos ansambliui ir chorui (2014); kūrinys skirtas Kristijonui Donelaičiui paminėti. O Pavelui Giunteriui esu parašęs solinį kūrinį „Da capo al“ (1999) ir, rodos, pirmąjį lietuvių muzikoje Koncertą perkusijai ir kameriniam orkestrui, kurį pavadinau „...per Giunt“ (2011). Žinoma, mes visuomet glaudžiai bendradarbiaujame, Pavelas siūlo ir rodo nemažai specifinių dalykų – tai man visada yra didelė mokykla. Juolab kad jau seniai domiuosi ir labai mėgstu perkusiją, pats turiu nedidelę įvairių egzotiškų skambaliukų kolekciją...

Pastaruoju metu daug bendrauju su kvartetu „Art Vio“ ir su fortepijoniniu trio „FortVio“. Mes daug ieškome kartu: keičiame štrichus, dinamiką, atsisakome itin nepatogių vietų, jei tokių kartais pasitaiko... Išmėginame skirtingus garso išgavimo būdus, kalbame apie kūrinio struktūrą. Sakykime, kai pirmą kartą atnešiau „ArtVio“ muzikams Trečiojo kvarteto natas, iš karto pasakiau, kad tai – mano pirmoji būsimo statinio vizija, kurios galutinių proporcijų dar nežinau: ar pradžios medžiagos užtenka, kad ji atsvertų pabaigą; ar tinkama kulminacija; koks turėtų būti „taimingas“ – laikas, faktūra. Atnešiau prie fortepijono parašytą pirminę viziją, bet tikrai dar ne Kvartetą – netgi be pavadinimo, kad niekas nežiūrėtų kaip į galutinę instanciją, neva „autorius parašė“. Ne. Autorius pasiūlė. Tai lyg laboratorija – didelė laimė sutikti atlikėjus, kurie nežiūri į laikrodį ir yra suinteresuoti tuo pačiu. Taip palaipsniui prasideda spalvinimas – sakykime, atneši juodai baltą eskizą, ir palaipsniui jis tampa spalvotu...

Vieni kitus papildo. Geri atlikėjai pasižymi stipria nuojauta. O geras kompozitorius (juokiasi) su amžiumi nesensta, tik didėja jo patyrimas ir kūrybinės galimybės, kaupiasi kompozicinių instrumentų arsenalas. Nustoji ieškoti vis naujo ir naujo, pagaliau grįžti prie amžino... „Kas yra tai, kas buvo? Tas pats, kas bus... / Kas yra tai, kas įvyko? Tas pats, kas vėl įvyks... / Nieko naujo po saule...“ Šie Ekleziasto žodžiai atskleidžia visą gyvenimo ir kūrybos filosofiją, jos esmę ir prasmę... Tarp kitko, esu juos panaudojęs savo kūrinyje „Paratum cor meum...“ (1995).

Ar prižiūrite kiekvieno savo kūrinio atlikimą?

Stengiuosi – juk kiekvieno atlikimo metu kūrinys gimsta iš naujo... Esu laimingas, kad mano muzika skamba nepriklausomai nuo sukūrimo datos. Nėra mėnesio, kad negaučiau žinių apie naują atlikimą – kai ką sužinau post factum, tad ir prižiūrėti neįmanoma, o kartais dalyvauju repeticijose. Štai pernai Klaipėdoje buvo atlikti prieš 50 metų sukurta Poemos Op. 1 kameriniam orkestrui ir panašiu laiku sukurtas Koncertas violončelei su kameriniu orkestru Op. 2 – abu šie kūriniai buvo jau apie pusę amžiaus „pailsėję“. Žinoma, tai buvo revizuoti variantai. Nesvarbu, ar 50, ar 5 metai praėjo, ar tik vienas atlikimas įvyko – antrasis nebebus toks pat... Kol esu aš ir šalia yra kūrinys (o atlikimui rengiamas kūrinys visada yra šalia), visada atidžiai jį peržiūriu. Daug kas sako – „Kam tiek laiko eikvoji? Verčiau naują kūrinį rašytum...“ Galbūt. Bet aš ir seno nepalieku be priežiūros. Man neatrodo beprasmiška anksčiau sukurtam kūriniui suteikti šiek tiek šios dienos dvasios.

Taip buvo su visais mano kūriniais, įskaitant baletus. Nuo mano pirmojo baleto „Mergaitė ir mirtis“ (1982 m. pastatytas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre) taip susiklostė, jog kaskart po spektaklio su legendiniu mūsų teatro dirigentu Jonu Aleksa pasiimdavome litrą kavos ir dirigento kambaryje visą baletą nuo pradžios iki pabaigos išdainuodavome, „sušokdavome“: kas buvo gerai, ko pritrūko, kodėl neskamba? Tokių niuansų iš pradžių nematai, bet su kiekvienu atlikimu vis ryškiau juos pastebi. Taip prasideda nuolatinis bendravimas su atlikėju ir su partitūra, kūrinys pradeda gyventi pilnakraujį gyvenimą.

Prisimenu spektaklį, kuriam paruošiau pakankamai reikšmingų pakeitimų. Tuo tarpu maestro Aleksa man sako: „Žinai, šiandien turėsiu mažai laiko – geriau ryte nerepetuosiu to naujo fragmento – grosime iškart spektaklyje. Pamatysi, bus gerai“. Tą dieną prisiminsiu visą gyvenimą – nauja muzika ir jokios repeticijos – laukiau to epizodo su siaubu! Išpaišiau visas orkestro partijas spalvotais „akiniais“ ir šauktukais... Orkestras tą dieną grojo ypatingai, dirigento mostai buvo ypač valingi, o aš pajutau, kad ne be reikalo padariau tuos pakeitimus – skambėjo visai kitaip! Sykiu pirmą kartą susidūriau su „šoko terapija“ atlikimo mene... Niekada negalvojau, kad kartais tai gali iššaukti didžiulį atlikėjų emocinį pakilimą. Vis dėlto tai – veikiau išimtis nei taisyklė, o galbūt tiesiog – maestro Aleksos įtaigumo, genialumo rezultatas. Tik prieš 13-ąjį spektaklį abu nusprendėme daugiau nieko netaisyti, nors po kiekvieno įvykusio spektaklio Maestro vis pajuokaudavo: „O gal imam kavos ir vėl pasižiūrim partitūrą?!“...

Panašiai darbas vyko ir su „Dezdemona“ (2005 m. pastatytas LNOBT, tuo tarpu antrasis baletas „Marija Stiuart“ 1987 m. inscenizuotas Taline, Estijoje) – pirmuosius dešimt spektaklių su dirigentu Robertu Šerveniku taip pat vis ką nors „revizuodavome“, po to – diskutuodavome, suradome daug gražių dalykų... Tai yra kūryba: kurie nors sprendimai galbūt kartais nepasiteisindavo, o kartais, atvirkščiai, ryškiai sustiprindavo muzikos dinamiškumą.

Galbūt toks darbo metodas – santykis į anksčiau parašytą muziką – nėra itin populiarus. Galbūt to nereikia?.. Tačiau ar apskritai muzikoje yra kas nors, ko reikia? Balsys tokiais atvėjais sakydavo: „gali būti“... Jei mano muzika domisi atlikėjai, jei ji skamba – veikiausiai taip iš tiesų „gali būti“. Man pačiam tai būtina.

Jūsų ilgametis kūrybinis bendradarbis yra ir garsus violončelininkas Davidas Geringas, dedikavote jam ne vieną kūrinį. Jis yra ir jūsų bičiulis. 

Manau, kad mūsų kūrybinio bendradarbiavimo pagrindas nėra draugystė, nors esame pažįstami nuo tada, kai jam buvo šešeri, o man – septyneri metai. Davidas mokėsi pas mano tėvą Michailą Šenderovą. Tiesą sakant, dėl Geringo aš netapau violončelininku! Tėvas mėgino ir mane mokyti griežti, bet sekėsi nekaip... Kartą jis man sako: rytoj – mano mokinių koncertas, ateik, paklausysi, kaip groja tavo amžiaus berniukai – Geringas, Augustinas Vasiliauskas, Albertas Šivickis, Saulius Lipčius. Jie jau tada grojo puikiai... Šiandien stebiuosi, kad man tada užteko nuovokos, kad pats niekada taip negrosiu. Namuose – ašaros, metu violončelę; tėvas nunešė ją į sandėlį, ir taip tą patį vakarą baigiau violončelininko karjerą...

Paskui Geringas tapo dideliu muziku, mokėsi pas Mstislavą Rostropovičių Maskvoje, laimėjo aukso medalį P. Čaikovskio konkurse. Vėliau emigravo. Prieš jam išvykstant, įdaviau jam Sonatos violončelei ir mušamiesiems (1972) natas. Ši Sonata iš pradžių buvo parašyta altui – ją repetavo Audronė Pšibilskienė su Kostia Akopianu, tiesa, premjera taip ir neįvyko. Kiek vėliau Sonatą perdariau violončelei, pakeičiau visus mušamuosius.

Praėjo dešimt metų, per kuriuos Davido Geringo pavardė buvo visiškai išbraukta iš Lietuvos kultūros gyvenimo – jokių įrašų per radiją ar televiziją, bet kokios pasirodžiusios plokštelės kaipmat „pradingo“. Ir staiga būdamas Maskvoje kažkokiame avangardinės muzikos koncerte miesto pakrašty – grojo Markas Pekarskas su savo mušamųjų ansambliu – buvau užkalbintas Herr Kocho iš Sikorskio (Vokietija) leidyklos: „Mister Šenderovas, turiu jums plakatą“. O ten – užrašas „Šiuolaikinės moderniosios muzikos koncertas“, ir išvardyta: Viktoras Suslinas, Alfredas Schnittke ir Anatolijus Šenderovas – Sonata violončelei ir mušamiesiems! Apie šį atlikimą Vokietijoje aš, žinoma, nieko nežinojau ir tuo metu negalėjau žinoti. Jau vėliau, 1989-aisiais, nuvažiavau į Izraelį ir, sužinojęs Geringo telefoną, iš ten jam paskambinau – pasikalbėjome pirmą kartą po dešimtmečio pertraukos. Kai jis jau grįžo į Lietuvą ir ėmė čia koncertuoti, mes pradėjome intensyviau bendradarbiauti. 

Bet, turiu pasakyti, jei Geringas nesulauktų sėkmės atlikdamas mano muziką, jis tikriausiai gana greitai nustotų ją grojęs. Kartais duodu jam natas, o jis jas „užmiršta“. Žinau, kad jo galva – it kompiuteris, bet jeigu jis tyli, aš jam neprimenu. Gali praeiti ir penkiolika metų, kol jis tą kūrinį staiga „prisimins“, o gali ir visai toks metas neateiti... Draugystės tokiose dalykuose nėra. Ir neturėtų būti!

Turbūt į Geringo siūlymus ypač įsiklausote?

Neįsiklausyti neįmanoma. Jis pasižymi ypatinga „uosle“, tiesiog „kiaurai“ jaučia muziką... Davidas – genijus, ir aš visiškai atsakingai vartoju šią sąvoką. Po bendravimo su juo neretai būna sunkoka dirbti net su pačiais geriausiais... Jo pastabos visada išplaukia iš pačios muzikos ir fenomenalaus instrumento valdymo, kuris padeda jam dar labiau gilintis į atliekamą kūrinį. Apie jį galima labai daug ir ilgai šnekėti. Esu laimingas, kad tiek metų su juo bendrauju ir mokausi iš jo.

Bet kartais mūsų nuomonės išsiskiria. Jis tokiais atvejais niekada „nespaudžia“, laukia, kol aš pats susivoksiu... O jei ne – palieka viską taip, kaip yra. Kompozitorius jam visada yra „paskutinė instancija“. Visi jo grojami kūriniai tampa jam artimi ir jis su jais elgiasi taip pat, kaip su savo mylima Guadagnini violončele... Prisimenu, kaip jis jaudinosi, kai aš parašiau „Concerto in Do“ – kūrinį, kurį pagal Geringo rekomendaciją 2002 m. man užsakė Berlyno festivalis „young.euro.classic“: ar ne per daug, net 16 kartų iš eilės, čia skamba pagrindinė tema?

Tąsyk jam papasakojau apie savo pokalbi su režisieriumi Rimu Tuminu po spektaklio „Nusišypsok mums, Viešpatie“ peržiūros. Rūkydamas jis svarstė: „Visi sako, kad spektaklis yra per ilgas“. Atsakiau jam: „Žinote, Rimai, „per ilgas“ – tai nebūtinai trukmės, laiko klausimas. Tai gali būti veikiau dramaturgijos problema. Gal pabandykite padaryti kokį nors „permušimą“...“. Lygiai tą patį pats buvau anksčiau padaręs su „Baltojo Nieko dainelėmis“ („Aš esu Niekas“, 1978) – 32 minučių kamerine kantata. Man irgi per perklausą Kompozitorių sąjungoje buvo pasakyta: „Geras kūrinys, bet reikėtų patrumpinti“. Padariau išvadas. Po kito atlikimo kolegos sako – „Gerai, kad paklausei – štai dabar yra gerai“. Iš tikrųjų kūrinio trukmė jau tapo 34 minučių vietoje 32-iejų, bet visi pajuto, tartum kūrinys būtų sutrumpėjęs. Įdėjau mažą energingą dalį, kuri permušė bendrą tėkmę – pakeitė pojūtį, kad „laikas sustoja“. Tai Balsio mokykla – dramaturgijos valdymas.

Grįžtu prie „Concerto in Do“ premjeros. Žinoma, gerokai peržiūrėjau partitūrą, kiek „praskiedžiau“ temos pakartojimus. Tačiau tai iš tiesų juk nėra pakartojimai – juose „užkoduoti“ visiškai kitokios vizijos, skirtingi pojūčiai: teigimas, abejonė, energija, nusivylimas... Vien tai jau suteikia impulsą plėtotei. Bet, matyt, buvo reikalingi ir mano minėtieji „permušimai“ – didesni kontrastai – ką aš ir padariau kūrinį repetuojant.

Pagaliau premjeros išvakarėse atskrendu į Berlyną, kur mane sutinka Geringas su žmona Tatjana. Pakeliui į savo namus jie man aprodo miestą, pasakoja apie naujas statybas ir lyg tarp kitko Tatjana užsimena: „Žinai, čia po vieno Schnittke’s kūrinio atlikimo vietoj plojimų pasigirdo „bu-bu-bu... Tu nesijaudink, jei taip atsitiktų...“ Man tie žodžiai – kaip kuolu per galvą; Berlyno, žinoma, tą vakarą daugiau nemačiau... Tiesa, paguodė „vidinės“ publikos susidomėjimas generalinės repeticijos metu, kai techninis personalas, statantis šviesas, mikrofonus, netikėtai atsisėdo į pirmąją balkono eilę ir ėmė klausytis muzikos. Sakoma, jei teatre personalas ateina paklausyti – tai yra geras ženklas...

Ir štai – koncertas, pati kūrinio pabaiga: skambaliukai skamba, muzika ištirpsta, o aš mintyse jau girdžiu „bu-bu-bu!“... Tyla... Praeina dar keletas sekundžių, ir staiga kažkas sušunka: „Bravo!“ (beje, tai užfiksuota plokštelėje). Aplodismentų škvalas... Atlikimas išties buvo genialus – Davidas Geringas ir Robertas Šervenikas su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų orkestru tą dieną, toje fantastiškoje „Konzerthaus“ salėje su puikia akustika grojo aukščiausiu lygmeniu. Vėliau mes bandėme įrašyti šį Koncertą specialiai kompaktinei plokštelei, bet atsisakėme – tas live įrašas iš premjeros buvo nepakartojamas!

Po trijų savaičių gavau telegramą, kad už „Concerto in Do“ man paskirta Europos kompozitoriaus premija. Užsakomųjų kūrinių buvo gal dešimt, tarp jų – ir Valentino Silvestrovo Simfonija, labai geras kūrinys. Jos atlikimas praėjo puikiai, bet mano „Concerto in Do“, matyt, turėjo ypatingo žavesio – temos pakartojimai įvairiuose rakursuose, begaliniai įtaigus atlikimas turbūt ir sukūrė savitą, magišką atmosferą. Mane pakvietė į Berlyną – Europos kompozitoriaus premiją teikė Rotušėje, ant laiptų – raudonas kilimas, policininkas atiduoda garbę... Sakiau kalbą – labai iškilmingas momentas. Iki šiol esu vienintelis šios premijos laureatas Lietuvoje, labai ją vertinu.

O Geringas tuo metu jau buvo kitoje šalyje. Koncertą jis griežė daug kartų – ir su „BBC Symphony Orchestra“, ir Japonijoje, ir Australijoje... Jį jau groja ir kiti atlikėjai Italijoje, Vokietijoje... O spalio 10 d. mano jubiliejiniame autoriniame koncerte Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Koncertas vėl bus atliktas. Ir vėl jį grieš Davidas Geringas kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Modesto Pitrėno.

Ką tik skambino Geringas: „Galiu kartoti Koncertą ar vėl bus taisymų?..“.

PERSONALIJOS | Lietuvos muzikos link Nr. 18

0