Jurijus DOBRIAKOVAS | Bandymas nubraižyti Lietuvos muzikinio pogrindžio žemėlapį


Man niekuomet nepabos mąstyti apie pogrindžio reiškinį ir mėginti perprasti jo esmę. Labiausiai mane žavi jo neįtikėtinas gebėjimas keisti formą – vargu ar įmanoma nubrėžti pogrindžio kontūrus bet kokioje ilgalaikėje perspektyvoje. Alternatyvi, nekomercinė, „pasidaryk pats“ scena nuolat mutuoja, migruoja, keičia savo vidinę struktūrą ir nepasiduoda jokiems galutiniams apibrėžimams. Tačiau aišku viena: ji bet kuriuo momentu kažkur kažkokia forma egzistuoja.

Vis dėlto turi būti bent minimalios sąlygos, paverčiančios pogrindį tuo, kas jis yra, ir atskiriančios jį nuo „meinstrymo“. Drįsčiau teigti, kad viena šių sąlygų yra tam tikras purizmas, pasireiškiantis dvejopai. Pirmiausia, nors pogrindis nuolat plečia įsivaizduojamo ir tinkamo (šio teksto atveju – garso) ribas, jis vis dėlto priešinasi madoms ir trumpalaikėms tendencijoms, kurios gali atrodyti progresyvios, tačiau ilgainiui neišvengiamai tampa masinės ir inertiškos, kol jas išstumia naujesnės tendencijos. Taigi pogrindinė muzikos scena paradoksaliai turi būti ir atvira, ir šiek tiek elitistinė, idant išsaugotų savo alternatyvų branduolį ir neplauktų pasroviui kartu su besikeičiančiomis muzikinėmis madomis.

Antra, „pogrindinė“ mąstysena nesuderinama su savanaudiškumu ir narcisizmu. Pogrindyje niekas nevyktų, jei akstinas jam gyvuoti būtų tik piniginis atpildas arba kruopštus išorinio įvaizdžio konstravimas. Kad ir kokia taki ir individualistinė būtų pogrindinė terpė, visų pirma tai yra itin stipriai susaistyta bendruomenė, kuriai labiau rūpi ne pelnas ar savęs demonstravimas, bet bendradarbiavimas ir tarpusavio palaikymas. Ji yra ne tik kritiška (masinės kultūros atžvilgiu), bet ir savikritiška, linkusi apmąstyti pati save – būtent tai ir skiria pogrindį nuo labiau hedonistinių ir pragmatiškų kultūros teritorijų.

Žinoma, būtina pastebėti, kad šie pogrindinės scenos bruožai yra veikiau ideali būsena nei reali situacija. Patinka mums tai ar ne, ne visi šios bendruomenės nariai visuomet esti tokie idealistai: kai šią auditoriją „praskiedžia“ pašaliniai žmonės, pats pogrindis rizikuoja tapti tik madingo vartojimo tendencija. Griežtai tariant, kiekviena iš atskirų pogrindinių terpių – kaip antai metalo, industrinės ar triukšmo muzikos bendruomenės – tikriausiai laikosi ant keliolikos ištikimų narių, kurie yra ne tik smalsumo vedini stebėtojai, bet dažniausiai – tie žmonės, kurie ir kuria didžiąją dalį aktualaus tos scenos turinio ir palaiko jos gyvybingumą. Ir tai turbūt labai dėsninga.

Negana to, turint galvoje, kokia dinamiška ir žanriniams apribojimams nepasiduodanti yra pogrindinė scena, kartais sunku tiksliai pasakyti, kuriai nišinei scenai kas priklauso, kur yra šių sričių ribos, ir ar iš tiesų įmanoma nubrėžti aiškią liniją tarp pogrindžio ir „meinstrymo“. Kartais atrodo, kad bet koks bandymas tirti pogrindį antropologiškai yra pasmerktas žlugti.

Visi aukščiau minėti dalykai puikiai tinka Lietuvos pogrindinei scenai. Vis dėlto verta pamėginti nubraižyti bent apytikslį įvairių šios margos aplinkos „genčių“ žemėlapį, paremtą kiekvienos nišinės scenos stilistinėmis orientacijomis ir mėgstamomis buvimo terpėmis.

Eksperimentavimas anapus žanrų ir konvencijų

Ši niša yra turbūt drąsiausia, laisviausia savo forma ir labiausiai įtraukianti performanso elementus. Ji neprisiriša prie jokios konkrečios stilistinės srovės ir nuolat ieško periferinių kultūrinių erdvių geografiniu atžvilgiu. Per pastaruosius keletą metų ji patyrė stebėtiną pakilimą – pirmiausia įrašų kompanijos ir renginių kolektyvo „Agharta“ ir jo idėjinio vado Armanto „Armos“ Gečiausko (ryškaus eksperimentinių performansų kūrėjo ir improvizuotojo, anksčiau dar žinomo „Brūzgynų“ pseudonimu) veiklos dėka. Šios scenos skambesį galima plačiai apibūdinti tokiais raktažodžiais kaip laisva improvizacija, psichodelika, ambient/noise, performansas, leftfield, eksperimentavimas, elektroakustika, drone, keista popmuzika ir t. t. Nors pagrindinė „Aghartos“ veiklos sritis yra užsienio atlikėjų koncertų organizavimas Lietuvoje, ji ženkliai prisidėjo prie vietinės scenos suvienijimo ir suteikė jai tolesnės raidos platformą.

Ryškiausi Lietuvos atlikėjai ir projektai, susiję su šia niša, yra „Tiese“, „Arma“, „Refusenik“ (Arturas Bumšteinas), „Lys“, „Cutthroats“, „Flesh Flash“, „Sala“, „Sovijus“, Gintas K, „Devita“, „Gana2“ (Antanas Dombrovskij), „Verslo rizikos rezervas“, „Darbo džiaugsmai“, Jaras Ramūnas, „Rumunija“, „OBŠRR“, „Vilkduja“, Daina Dieva, Raimundas Eimontas, „Sheep Got Waxed“ ir kai kurie kiti. Žinoma, visi jie yra labai skirtingi tiek stilistiškai, tiek savo aktyvumu, ir kai kurie jų lengvai galėtų būti priskirti kitoms nišoms, tačiau įvairiuose renginiuose jie dažnai pasirodo vienoje scenoje, o daugelis ir reguliariai bendradarbiauja tarpusavyje.

Kaip jau minėta, kitas šiai genčiai būdingas bruožas yra tai, kad ji neapsiriboja žinomomis koncertų vietomis ir didmiesčiais, vietoje to tyrinėdama alternatyvias erdves: pogrindinius klubus ir barus, provincijos ir periferijos kultūros centrus (pvz., Kirtimų kultūros centras arba kultūros centrai mažesniuose miestuose, kaip antai Jonava ar Ukmergė) bei apleistus pramoninius pastatus. Tai paverčia ją dar labiau decentralizuota ir dėl to prieinama tik žinantiems, kur jos ieškoti – kas, be abejo, tik paryškina jos pogrindinę „aurą“. Nors ši scena sukasi daugiausiai aplink mažesnio masto vienkartinius koncertus ar renginių serijas, du labiau matomi ją pristatantys periodiniai renginiai yra festivaliai „Speigas“ ir „Sounds of the Underground“ („SOTU Vilnius“). Pastarasis rengiamas bendradarbiaujant su to paties pavadinimo Olandijoje vykstančiu festivaliu.

Ekstremalūs malonumai triukšmo mėgėjams

Artimai susijusi su prieš tai aptarta scena yra garsine prasme radikalesnė power electronics, harsh noise, dark/drone ambient ir industrial niša. Ji yra stilistiškai konservatyvesnė, mažiau pastebima ir uždaresnė, nes jos puoselėjamas skambesys tikrai nėra skirtas kiekvienam, o ir susijusi vizualinė estetika tinka tik stiprių nervų publikai. Nors ji neretai dalijasi tomis pačiomis erdvėmis ir net tais pačiais renginiais su kiek eklektiškesne eksperimentine scena, ši niša visgi yra gana savita ir turi savo atskiras platinimo platformas – pavyzdžiui, įrašų kompanijas „Terror“ ir „Autarkeia“. Be to, pagrindiniai šios scenos traukos centrai yra didesnio masto periodiniai renginiai: „Nordic Audio Modern“, „Oct Hernia“, „Armageddon Descends“ (pastarasis skirtas ir ekstremaliai triukšmo muzikai, ir ekstremaliam metalui) bei, iš dalies, jau minėtas festivalis „Speigas“.

Ryškiausi lietuviški šios kategorijos vardai yra „Pogrom“, „Hassokk“, „Lapot“, „Oorchach“, „Oro! Oro!“, „Maldur Atai“, „Vidinė Ramybė“, „Fulmar“, „Body Cargo“, „McKaras“/„Ataka“, „Gys“/„Sable Mouvant“, „NULIS:S:S:S“ ir „Velemara“. Kai kurie šių projektų autoriai plėtoja ir kitokios pakraipos paralelinius solo arba bendrus kūrybinius sumanymus.

Archaiškas industrializmas

Itin įdomus yra įvairialypis, bet stipriai bendruomeniškas vienminčių atlikėjų ir klausytojų ratas, besispiečiantis apie tamsiai ezoterinę archajiško folkloro nuspalvintos postindustrinės muzikos srovę, kuriai atstovauja visų pirma įrašų ir renginių organizavimo kompanija „Dangus“, o ypač – jos visada laukiami kasmetiniai renginiai „Mėnuo juodaragis“, „Velniop!“ ir „Auszra 16“. Įkvėpta tiek legendinių pasaulinių post-industrial ir neofolk projektų „Coil“, „Death in June“, „Current 93“, „Nurse With Wound“ ir kt., tiek senovės baltų pagoniškos kultūros dvasios ir lietuviškos etninės muzikos tradicijos, ši scena išties labai primena gentį ir pasižymi tvirtais saitais. Ji gyvuoja jau kelis dešimtmečius ir, panašu, dar nesiruošia iširti. Daugelis šios scenos atstovų turi „metalinę“ praeitį, tačiau ilgainiui jie susidomėjo daug platesniu tamsios muzikos stilių spektru. Šios aplinkos muzikinė estetika driekiasi nuo neapdorotų autentiškos baltų folkloro medžiagos rekonstrukcijų iki laisvesnių ekspedicijų į postfolklorines ir postindustrines teritorijas, kurias jungia panteistiniai gamtos, misticizmo ir plačiai suvokiamos archajinės tradicijos sentimentai.

Šiuo metu aktyviausi šios muzikinės ir subkultūrinės bendruomenės atstovai yra jau minėti tamsūs eksperimentininkai „Vilkduja“, „Sala“, Daina Dieva, „OBŠRR“, „Lys“, „McKaras“, o taip pat – „Girnų giesmės“, „Donis“, „Raguvos“, „Spanxti“, „Driezhas“, „Wejdas“ ir „Skeldos“. Labiau į folklorą orientuoti neelektroniniai kolektyvai – „Kūlgrinda“, „Ugniavijas“, „Atalyja“, „Gyvata“. Nors kai kuriuos jų būtų sunku klasifikuoti kaip tikrąjį „pogrindį“, vis dėlto jie veikia toje pačioje etno-orientuotoje simbolinėje kultūros erdvėje. Iš dalies šiai erdvei priklauso ir gotikinio roko grupės „Commedia d’el Arte“, „Mano juodoji sesuo“ ir „Siela“, nors jų skambesys gerokai kitoks.

Taip pat verta paminėti Anykščiuose įsikūrusios organizacijos „Moontrix“ veiklą. Šis kolektyvas palaiko aktyvius ryšius su tokiais žymiais užsienio projektais kaip „The Hafler Trio“ ar „Nurse With Wound“ ir kasmet rudenį organizuoja renginį pavadinimu „The Machine Started to Flow into a Vein“, savotiškai pagerbdamas vieno iš grupės „Coil“ įkūrėjų Johno Balance’o atminimą. Minėtame renginyje vienoje scenoje pasirodo ir minėti tarptautinio kalibro (post-)industrinės muzikos senbuviai, ir lietuvių kūrėjai (tarp jų – ir Anykščių vietiniai projektai „Morrigun“ ir „Ganzer Maschine“), o ištikima publika vienam vakarui atvažiuoja iš Vilniaus ir Kauno.

Sukta metalo pusė

Metalo scena Lietuvoje visuomet buvo stipri, ir ne tik didmiesčiuose. Tačiau pastaraisiais metais tapo akivaizdu, kad tradiciniai ir labiau apibrėžti žanrai – pavyzdžiui, black metal ar death metal – tapo kiek inertiški ir neišvengiantys klišių, tuo tarpu gimė visai nauja labiau eksperimentinių, tačiau ne mažiau sunkiai skambančių postmetalo grupių, grojančių sludge, stoner/doom, atmospheric/shoegaze, heavy psychedelia, avant-metal ir panašių hibridinių stilių muziką, karta. Galima konstatuoti, kad šios grupės yra įdomiausi šiandieninės Lietuvos metalinės muzikos reiškiniai, ir jų gyvų pasirodymų geografija (subkultūrinių erdvių ir renginių atžvilgiu) paprastai yra platesnė nei „gryno“ metalo kolektyvų.

Tarp šios scenos branduolį sudarančių grupių esama ir gana naujų vardų – „Au-Dessus“, „ne_“, „Greaves“ ir „Hellhookah“, ir ilgiau gyvuojančių grupių – „N R C S S S T“, „Sraigės efektas“, „Extravaganza“, „Nyksta“ ir „Devlsy“. Organizacinę „infrastruktūrą“, didžiąja dalimi užtikrinančią scenos aktyvumą, sudaro renginių organizavimo kolektyvai „Charivari“ ir „ALT Events“ bei klubai „nArauti“ ir legendinis „XI20“. Pastaruoju metu galima pastebėti ryškų šios terpės leidybos ir gastrolių veiklos suintensyvėjimą (pavyzdžiui, „Au-Dessus“ ir „Sraigės efektas“ šiemet išleido savo debiutinius albumus) – tai liudija, kad šiuo metu lietuviškame pogrindyje ji yra viena perspektyviausių.

Už pankroko ribų

Pankroko/hardcore stovyklos raida taip pat vyksta kitapus įprastinių žanro koordinačių, todėl šviežiausių šios nišos grupių skambesys yra gerokai labiau maišytas nei tas, kuris dominavo prieš penkerius ar dešimt metų. Šios grupės derina pankroko ir hardcore (ypač labiau atmosferinių screamo atmainų) pagrindą su metalo, shoegaze, postroko ir kitų srovių elementais, todėl estetinis rezultatas yra labiau tamsus nei brutalus ar orientuotas į protestą. Tarp šių grupių galima paminėti „Red Water“, „No Real Pioneers“ ir „La Chudra“. Jų pasirodymuose besilankanti publika nebūtinai primena tipinę pankroko koncertų auditoriją. Žinoma, labiau tiesmukas grindcore („Faršas“), hardcore/crust („Attaktix“, „ZLP GNR“) ir punk/oi („Lucky Strike“, „Toro Bravo“, „Netvarkoi“) skambesys taip pat išlieka paklausus ir stipriai prisideda prie pogrindinės tapatybės palaikymo. Su šia niša susijusios koncertų erdvės, kurios yra tarp seniausių Lietuvos pogrindyje apskritai, yra daugiau mažiau tos pačios kaip ir postmetalo nišoje.

Tamsi sintetika

Galima ginčytis dėl to, ar ši niša, kurią galima apibrėžti raktažodžiais synthwave, minimal wave, EBM, dreampop, post-punk revival ir t. t., yra iš tiesų pogrindinė tikrąja šio žodžio prasme. Minėtos muzikinės srovės šiuo metu yra populiarios tarp gana plataus miesto jaunimo būrio ir erdviškai nėra itin periferinės, nors ir yra dažnai pateikiamos kaip „alternatyvios“. Vis dėlto tamsesnės elektroninės šokių muzikos renginiai, organizuojami tokių kolektyvų kaip „Sha: TRI: Ah“, „D.O.S. Club“ ar „Vilnius Psych Test“, pritraukia ir dalį publikos, kuri paprastai lankosi mažiau matomuose renginiuose. Įdomu tai, kad šioje srityje dirba labai nedaug vietinių kūrėjų (ryški išimtis – gana naujas projektas „YXO“ iš Vilniaus), todėl scenos pagrindą sudaro pirmiausiai DJ kultūra (svarbiausi vardai – Polyester, Analoginis Polivoksas, Aerobica, „Unheimliche DJs“ ir Paul Nevermind), nors užsienio projektų pasirodymai vyksta dažnai.

Kiti ir kitur

Egzistuoja dar bent kelios kitos lietuviškos pogrindinės muzikos nišos, kurių čia detaliai neaptarsiu dėl jų fragmentiško ir atsitiktinio pobūdžio arba mano paties žinių apie jas trūkumo. Pavyzdžiui, esama kažko panašaus į atskirą sceną, susiformavusią aplink į performansus linkstantį free džiazą, kurioje bene pagrindinės asmenybės yra Niujorke gyvenantis, bet reguliariai atvykstantis į Lietuvą Dalius Naujokaitis-Naujo ir universalus pučiamųjų meistras Liudas Mockūnas (bei jų projektas „Traffic Trio“), taip pat – triukšmingas gitaros virtuozas Juozas Milašius. Jie periodiškai pasirodo įvairių tarpžanrinių kolektyvų sudėtyje daugiau ar mažiau pogrindinėse vietose, nors kartu „turi vardą“ ir akademiškesnėje džiazo terpėje.

Daugiausiai klubinė techno scena, kadaise buvusi beveik visiškai pogrindinė, šiuo metu yra tapusi gana „meinstrymine“, tačiau ir ji turi labiau eksperimentinių atšakų, tarp kurių galima paminėti „Didžiųjų agregatų inžinierių“ organizuojamus vakarėlius ar labiau į ambient kryptis orientuotus renginius industrinėje erdvėje „Cechas 48“.

Nedaug žinoma apie dabartinę šiurkštesnės hiphopo pusės būklę, nes didžioji scenos dalis šiuo metu susitelkusi į gana madingas ir klubines miestietiškos beats and bass muzikos atmainas (pavyzdžiui, „Despotin Beat Club“ kolektyvas, „MC Mesijus x Munpauzn“ arba pavieniai „didžėjai“ ir muzikos kūrėjai – Boyfriend ir Jacques Gaspard Biberkopf), tačiau retkarčiais pasigirsta ir nuošaliau bei labiau gatvių kultūra gyvenančių atlikėjų balsai.

Pagaliau ir mažesniuose miestuose esama aktyvumo, kuris nebūtinai pastebimas iš didmiesčių (net ir Kaune egzistuoja nuo Vilniaus gana aiškiai besiskirianti, ilgai gyvuojanti, į performansus orientuotos avangardinės muzikos tradicija, kuriai atstovauja Ramūnas Jaras, Raimundas Eimontas ir kiti). Be to, yra ir pavienių grupių bei projektų, kurių neįmanoma priskirti nei vienai konkrečiai scenai ar „genčiai“ (pavyzdžiui, avangardinio artroko grupė „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“). Galima netgi teigti, kad tokie sunkiai klasifikuojami reiškiniai ir yra pogrindžio šerdis.

Pabaigai norėčiau dar kartą pabrėžti, kad skirtumai tarp šiame tekste apžvelgtų nišinių pogrindžio scenų yra labai spekuliatyvūs ir nepretenduoja į visišką tikslumą. Šios scenos persikloja ir susijungia, atmesdamos griežtus stilistinius apribojimus ir perskyrimus. Toks reiškinys kai kuriuos stebėtojus verčia kalbėti apie „postsubkultūrinę“ erą, ir tai iš dalies logiška. Tačiau aš tikiuosi, kad ši postsubkultūrinė būsena nereiškia paties pogrindžio reiškinio pabaigos, nes būtent pogrindis yra tas pamatas, kuris palaiko bendros kultūros gyvybingumą bei užkerta kelią kultūrinei homogenizacijai ir vartotojiškumu grįstai kūrybos erdvių gentrifikacijai.

STILIAI IR SCENOS Lietuvos muzikos link Nr. 18

0