Algirdas Martinaitis

Algirdas Martinaitis - tikras romantinio kūrėjo tipas iš prigimties, ir toks išlieka nepaisant kai kurių pastarojo laikotarpio "nukrypimų". Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, kai jis debiutavo kartu su bendraminčiais "neoromantikų" kartos kompozitoriais, gamtiškųjų inspiracijų prisodrintos jo kompozicijos išsiskyrė ypatingu poetiškumu ir giliu emociniu poveikiu. Šį "gamtos ciklą" vainikavo kamerinė kantata-koncertas "Cantus ad futurum" (1982), kuri tapo savotišku šios kompozitorių kartos manifestu, išreiškiančiu jos estetines ir etines nuostatas, jausmus, baimes ir viltis. Paskutiniajame 20 a. dešimtmetyje kurtame kamerinių kūrinių cikle - "Pradžios ir pabaigos knygoje" - liūdną džiūstančių medžių, senkančių upių ir nykstančių paukščių grožį pakeitė blogio, gyvuliškumo ir Paskutiniojo teismo motyvai. Savo naujuose kūriniuose kompozitorius nuolatos provokuoja apmąstymus apie autorystės ribas, individualumo ir originalumo sąvokoms priešindamas banalybę, mėgdžiojimą ir jau atrastų, išmėgintų dalykų kartojimą. Tokius aukštosios ir žemosios kultūros hibridus kompozitorius vadina "muzika iš antrų rankų". Dar viena itin svarbi ir visai kitokia kompozitoriaus dabartinės kūrybos sritis - religinė muzika.

Biografija

Algirdas Martinaitis (g. 1950) - Lietuvos muzikos akademijos profesoriaus Eduardo Balsio kompozicijos klasės absolventas (1978). 1987-1990 m. dirbo Rusų dramos teatre, nuo 1995 iki 1998 m. buvo Akademinio dramos teatro muzikinės dalies vedėjas. 1989 metais kompozitorius buvo apdovanotas Lietuvos Nacionaline premija. Už muziką teatrui pelnė Kristoforo premiją (1997) ir du Auksinius scenos kryžius – 2008 m. už muziką spektakliams „Sirano de Beržerakas“ (rež. Algimantas Pociūnas, Šiaulių dramos teatras) ir „Life Life“ (rež. Jurij Popov, Lietuvos rusų dramos teatras); 2012 m. už muziką spektakliui „Eglutė pas Ivanovus“ (rež. Jonas Vaitkus, Lietuvos rusų dramos teatras). Jo multimedijinė kompozicija "Teisingojo žodžio malda" 2004 m. buvo išrinkta geriausiu elektroakustiniu kūriniu Lietuvos kompozitorių sąjungos organizuojamame geriausių metų kūrinių konkurse. 2010 m. kompozitorius apdovanotas Vilniaus savivaldybės premija už nuopelnus Vilniaus kultūrai. 2011 m. kompozitorius apdovanotas Lietuvos kompozitorių sąjungos M.K.Čiurlionio premija.

Algirdo Martinaičio muzika yra nuolat atliekama naujosios muzikos festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje: Baltijos muzikos festivalyje Stokholme (1992), Vale of Glamorgan festivalyje (Didžioji Britanija, 1996), Probaltica'97 (Lenkija), MaerzMusik (Vokietija, 2003), ISCM Pasaulio muzikos dienose Vilniuje (2008).

Pradėjęs kūrybinį kelią įvairiais kameriniais opusais, netrukus Martinaitis išsiskyrė kaip ypač introspektyvus, skausmingai nostalgiškas, impulsyvios poetiškos natūros kompozitorius. Jo ankstyvieji opusai "Paskutinių sodų muzika", "Rojaus paukščiai", "Cantus ad futurum" kupini spontaniško intuityvaus pažinimo, subtilių užuominų paslapties (pavyzdžiui, nykstančių paukščių ir mirusios lotynų kalbos paralelė) bei sugestyvios minimalistinio skambesio įtaigos. Kompozitorius kalba meditacine garsų kalba, kurioje daug ekspresijos ir ramybės, kur plastiška, semantiškai talpi intonacija suderina aktyvų ritmą ir asimetrišką skambesio struktūrą.

Tarsi norėdamas paliudyti savo nepriklausomumą, vėliau Algirdas Martinaitis pasuka "naujojo gyvulizmo" link (autoriaus apibūdinimas), sukurdamas įspūdingą "Pradžios ir pabaigos knygą". Tai 8 savarankiškų dalių ciklas, kurio diapazonas aprėpia nuo George'o Orwello dvasios persunktos satyriškos garsų naujakalbės ("Septyni gyvulizmo priesakai") iki teatrališkai kaukiančių sirenų bei galandymo staklių ("Arma Christi") ir Biblijos motyvų persmelkto "Abaddon".

Kiek ironizuodamas techninio meistriškumo pastangas, o dar daugiau - kompozicinio amato absoliutizmą ("...ir aš panašiu metu spėjau tapti muzikine auka: mečiausi į man nebūdingus dalykus, į magiškuosius kvadratus, "dešimties pirštų" kombinacijos sistemas ir t.t."), niekada neafišuojamą savąjį kūrybos metodą Martinaitis kartkartėm apibūdina kaip "rašymą iš rankos". Jo puikiai "rašymo iš rankos" technikai paklūsta labai skirtingi, išties įstabiai sintezuojami kūrybos impulsai: lietuviškojo folkloro garsinė sąmonė, orientalistinių kultūrų pajauta, teatrališki spėjiniai, konkrečiosios muzikos realijos ir kt. Anot kompozitoriaus, jam svarbios kalbą, muziką ir vaizdą susiejančios retoriškai raiškios figūros, kurios muzikos priemonėmis gali perteikti poetinį vaizdinių grožį. Pastarąjį dešimtmetį į Algirdo Martinaičio partitūras dažnai ateina jam mentaliai giminingų kompozitorių muzika, aliuzijos ar tiesiog prasismelkia jų kūrybos apmąstymas.