Eduardas Balsys

Vieno talentingiausių pokario kartos kompozitorių Eduardo Balsio (1919-1984) kūrybos metai praėjo sovietų diktatūros laikotarpiu; nepaisant to, jo muzika išsiskyrė menine verte ir išliko įtaigi, žavinti polėkiu bei temperamentu. Kompozitorius, 7-ojo dešimtmečio stilistinio lūžio lyderis, turėjęs didžiulės įtakos postalininiam lietuvių muzikos atsinaujinimo procesui, priskiriamas nuosaikiems modernistams. Svarbiausia jo kūrybos dalis - stambios formos kūriniai: baletas, opera, oratorijos, koncertai. Balsys buvo vienas rimčiausių orkestruotės meistrų Lietuvoje, be to, puikus kompozicijos pedagogas, išugdęs daugybę šiandien žinomų kūrėjų bei muzikologų.

Biografija

Vieno talentingiausių pokario kartos kompozitorių Eduardo Balsio kūrybos metai praėjo sovietų diktatūros laikotarpiu; nepaisant to, jo muzika išsiskyrė menine verte ir išliko įtaigi, žavinti polėkiu bei temperamentu. Kompozitorius, 7-ojo dešimtmečio stilistinio lūžio lyderis, turėjęs didžiulės įtakos postalininiam lietuvių muzikos atsinaujinimo procesui, priskiriamas nuosaikiems modernistams. Svarbiausia jo kūrybos dalis - stambios formos kūriniai: baletas, opera, oratorijos, koncertai. Balsys buvo vienas rimčiausių orkestruotės meistrų Lietuvoje, be to, puikus kompozicijos pedagogas, išugdęs daugybę šiandien žinomų kūrėjų bei muzikologų.

Eduardas Balsys (1919.12.20-1984.11.03) gimė netoli Nikolajevo, Ukrainoje. Netrukus šeima grįžo į Lietuvą ir 1921 metais pirmiausiai įsikūrė Skuode, o 1928-aisiais persikėlė į Klaipėdą. Uostas ir jūra kompozitoriui paliko ryškius prisiminimus, tuo metu užfiksuoti ir pirmieji Balsio muzikiniai įspūdžiai.

Iki 1939 metų jis lankė Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją, čia grojo pučiamųjų orkestre altu ir tūba. 1940 m. įstojo ir leitenanto laipsniu baigė karo mokyklą Kaune. Čia, kariūnų vakarėliuose skambėjo pirmosios Balsio dainos.

Karo metais Eduardas Balsys dirbo gimnazijos mokytoju Kretingoje, dėstė chemiją, fiziką, matematiką, fizinį lavinimą ir muziką. Tuo metu jis apsisprendė tapti kompozitoriumi ir 1950 metais baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos Antano Račiūno kompozicijos klasę. 1950-1953 m. tęsė aspirantūros studijas Leningrado konservatorijoje pas Viktorą Vološinovą.

Visą gyvenimą Eduardas Balsys dėstė kompoziciją ir instrumentuotę Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, nuo 1960 metų buvo jos Kompozicijos katedros vadovas, 1962-1972 metais pirmininkavo Lietuvos kompozitorių sąjungai. Kompozitorius gavo dvi valstybines premijas už baletą "Eglė žalčių karalienė" (1960) ir oratoriją "Nelieskite mėlyno gaublio" (1974). Kompozitorius mirė 1984 metais Druskininkuose.

Balsio kūryba patyrė nemažą evoliuciją nuo klasikinės formos Styginių kvarteto iki dodekafonine technika grįstos ekspresionistinės operos "Kelionė į Tilžę". Jo kūrybinis palikimas atspindi to meto lietuvių muzikos raidos vingius, nuo ideologizuoto "folklorinio" romantizmo (iki 1958 metų) link stilistinio atsinaujinimo ir naujų komponavimų technikų - ypač dodekafonijos, aleatorikos - naudojimo (nuo septintojo dešimtmečio vidurio). Šį kelią galima sąlyginai skirstyti į tris laikotarpius.

Pirmasis apimtų 1950-1958 metus. Tai stiliaus formavimosi laikotarpis, kai Balsiui įtakos turėjo klasikinė ir romantinė muzika bei rusų kompozitorių simfoninės muzikos dramaturginiai principai, taip pat tuomet privalomas "folklorinis" stilius, kurio poveikis akivaizdus Styginių kvartete. Kiti svarbesni kūriniai - Herojinė poema simfoniniam orkestrui, Koncertas smuikui ir orkestrui Nr.1. Be to, 1956 metais Balsys parengė naują Čiurlionio "Jūros" orkestruotės redakciją.

1958-1965 metai - antrasis laikotarpis, kartu žymintis ir stilistinį lūžį lietuvių muzikoje, kai susiformavo naujas požiūris į folklorą (jis dažniau perintonuojamas, keičiant pirminį šaltinio charakterį ar žanrą). Tuo metu į akademinę muziką Balsys nevengė įtraukti ir populiariosios muzikos elementų (pvz., rumbos ritmą), naudojo kvartinę harmoniją ir išplėstinę tonaciją. Geriausiai šio laikotarpio pokyčius atskleidžia Koncertas smuikui ir orkestrui Nr.2 - bene populiariausias koncertas smuikui lietuvių muzikoje. Jame akivaizdūs neoklasicistiniai bruožai - ryškios temos, lakoniškas muzikinės medžiagos dėstymas, motorinė ritmika, kontrastų dramaturgija. Šie principai plėtojami ir balete "Eglė žalčių karalienė" pagal Salomėjos Nėries poemą, kuris buvo pastatytas 1960 metais.

Trečiasis laikotarpis ilgiausias - nuo 1965 metų iki kompozitoriaus mirties. Svarbesni jo bruožai - muzikoje įsivyraujantys ekspresionizmo elementai ir dodekafoninė technika. Būtent ji jungia visus gana skirtingus šio laikotarpio Balsio kūrinius, kurių ryškiausi - "Dramatinės freskos", oratorija "Nelieskite mėlyno gaublio", opera "Kelionė į Tilžę", orkestrinė poema "Jūros atspindžiai" bei Koncertas smuikui solo.

Balsys intensyviai dirbo ir taikomosios muzikos srityje: rašė kūrinius pučiamųjų orkestrams, estradines dainas, muziką kinui ir teatrui.