Laima SLEPKOVAITĖ-BUTĖNIENĖ | Naujas nuostabus lietuviškasis džiazas


Įdomūs procesai dabar vyksta Lietuvos džiaze. „Proveržis“ – galbūt ir per skambus žodis, tačiau pastebimas tam tikras augimo šuolis. Jis pasireiškia didėjančia muzikantų kiekybe, intensyvėjančiu koncertiniu gyvenimu didmiesčiuose, dažnėjančiomis vietinių atlikėjų išvykomis į kitas šalis, gausėjančia stilių panorama… O bene aiškiausiai demografinį sprogimą improvizacinės muzikos žemėje atspindi leidyba.

Dar prieš keliolika metų saksofonininkas Vytautas Labutis viename interviu samprotavo apie mažos rinkos (tokios kaip lietuviška) įrašų industrijos potencialą. Kaip bene vienintelį hipotetinį būdą jai pagyvinti jis minėjo galimybę kurti bendrą muzikinės prekybos lauką su kitomis Baltijos valstybėmis – Latvija ir Estija. Ir daugelį metų atrodė, jog leidybinės produkcijos poreikį suformuoti mažoje šalyje neįmanoma, ir albumų kūryba buvo pavienių, negalinčių nečiulbėti lakštingalų reikalas...

O štai vien 2017 m. prisirpo daugiau nei tuzinas originalių aukštos kokybės albumų, kurių didžioji dalis buvo įrašyta jaunimo kolektyvų. Sėkmingi metai? Turime duomenų, jog 2018-aisiais naujus darbus jau išleido „Džiazlaif“ (debiutas), Mindaugas Stumbras (debiutas), Veronika ChiChi (debiutas), „CinAmono“ (debiutas), „Baltic Jazz Trio“ (veteranų darbas), prie įrašų dirba „Lithuanian Jazz Orchestra“, Domas Žeromskas (tai taip pat bus debiutiniai albumai!) – t. y. išlaikomas pašėlęs ir smarkus leidybinis tempas, ir jį palaiko būtent jaunoji karta, ūmai apimta troškimo įsiamžinti. Labai gaila, kad tokių tendencijų nebūta prieš gerą dešimtmetį: taip, be deramos dokumentacijos, praeitin nugrimzdo „Magic Mushrooms“, „Riot“, Juozo Kuraičio ir Tomo Razmaus dueto skambesiai ir devynios galybės kitų vertingų bandymų. Šiuo metu muzikai, kuriantys jaunosios Lietuvos džiazo scenos klimatą, panašu, savo pirmtakų klaidų nebekartos...

Kas atsitiko? Iš kur tai? Galbūt, išsivysčius technologijoms, leidyba tapo paprastesnė? Klausiau boso gitaristo Domo Aleksos, pernai pristačiusio savo trečiąjį albumą, ar nuo jo debiuto 2012-aisiais iki dabar leidyba tapo lengviau prieinama muzikantui? Ne, netapo. Andrejus Polevikovas (jo diskografijoje – taip pat trys albumai), išgirdęs analogišką klausimą, pateikė netgi atvirkščios informacijos: tam tikrais aspektais leidyba apsunko, su bendra infliacija ūgtelėjus kai kurių paslaugų kaštams.

Panašu, jog nėra jokios apčiuopiamos išorinės paskatos kurti albumus, jokia geroji studija nepaskelbė „n“ procentų nuolaidos įrašų kūrybai. Ir netgi Lietuvos kultūros tarybos parama labiau amortizuoja jau pasiryžusiųjų leidybos žygiui pareiškėjų patiriamus nuostolius negu aktyviai juos skatina. Paradoksaliu būdu, nesant jokiam akivaizdžiam įrašų leidybos stimuliavimo mechanizmui, albumų kūryba intensyvėja.

Vienas iš motyvuojančių veiksnių galėtų būti tai, jog naujo albumo pristatymas patraukia dėmesį, suteikia dingstį koncertiniam turui, pasitarnauja kaip kolektyvo „vizitinė kortelė“. Tačiau tarp pastarųjų metų įrašų aptinkame ir tokių, kurie nebūtinai tiksliai reprezentuoja grupės veiklą.

„Sheep Got Waxed“ savo albumuose išdistiliuoja esminę medžiagą, o vėliau koncertiniame kelyje ją vis labiau modifikuoja ir atitrūksta nuo pirminio varianto. Dviejuose pastaruosiuose Domo Aleksos darbuose gausu specifinio techninio manipuliavimo garsu, todėl gyvai atliekamos versijos ženkliai skiriasi nuo užfiksuotų laikmenoje. Andrejaus Polevikovo programa iš rinkinio „Ethnic Mood“ gali būti atkurta koncerte (ir buvo), tačiau savo turiniu ir dalyvių imtimi nėra orientuota į intensyvų keliavimą po klubus, tad peršasi mintis, kad albumas (kaip opusas) autoriui rūpėjo labiau negu galimybė eksploatuoti naują programą scenoje. Taigi, prabangus ir daug jėgų suryjantis muzikos sklaidos įrankis – albumas – dalies muzikantų formuojamas ir traktuojamas kaip visiškai autonomiškas, savitikslis meno kūrinys.

Viena iš kulminacinių šio koncepto išraiškų 2017-aisiais buvo Giedriaus Nako „No Fear, Full of Love“. Sumanymas iš tiesų buvo bebaimis, netgi utopinis – jaunas pianistas iš Lietuvos išvyko į Niujorką ir vienoje geriausių studijų (Bruklino „Acoustic Recording Studio“) įrašė savo originalios kūrybos rinkinį su Justinu Brownu, Benu Williamsu, Troyumi Robertsu, Calebu Curtisu, Alina Engibaryan ir Vanisha Gould. Suburti identišką muzikantų sudėtį koncertiniam turui – (kol kas) sunkiau įveikiama misija, tad šis albumas yra labiau muziko vizijų nei jo kasdienio koncertinio gyvenimo atspindys.

Kūrybos sklaidai vietinėje scenoje Giedrius Nakas akiratyje taip pat turi puikias ritmo grupes, pūtikus ir vokalą, tačiau įrašo atlikimas su iškiliais JAV muzikantais suponuoja kiek kitokį rezultatą. Pirmiausia, subūręs aplink save tokią įžymią kompaniją, jaunas muzikantas pateko į tokią padėtį, kurioje jam nebeliko nieko kita, kaip siekti savo paties lubų, – naudinga savistimuliacinė patirtis, salto ir kūlvirstis iš komforto zonos. Antra, jis sukūrė tokias aplinkybes, kuriose jo kompozicijos skambėtų autentiškai, susivienydamas su atlikėjais, kurių muzikinė terpė yra jo skambėjimo idealas ir esminis įkvėpimo šaltinis. Trečia, sėsdamas groti kartu su J. Brownu ir B. Williamsu, Giedrius Nakas pasmerkė save palyginimams, visų pirma, su Geraldu Claytonu ir kitais šiuolaikiniais JAV pianistais, esančiais greta, grojančiais su vienu arba kitu šios ritmo sekcijos nariu. Jis to palyginimo nevengia ir nebijo, nes muzikantui, kuris yra tikras dėl savo tapatybės ir kūrybinių intencijų, nėra ko bijoti.

Didysis šio žygio laimėjimas ir žinutė yra ta, kad lietuvių pianistas gali įžengti į jau tankiai apgyventą, populiarią stilistinę nišą ir megzti visavertį dialogą – kurti originalią muziką (be skudučių ir sutartinių) kosmopolitine šiuolaikine džiazo kalba, pasikliaudamas vien savo meistriškumu ir asmenybės savitumu.  

Niujorko nešturmavo, bet ten būtų puikiai suprastas kitas 2017-aisiais leidybinio debiuto šansą išnaudojęs reiškinys „Reinless“, rezonuojantis su naujojo šiuolaikinio fusion kryptimis. Grupės lyderis yra Jievaras Jasinskis – kompozitorius, esantis kelyje – tapsmo, savęs atradimo fazėje. Kol kas ir publika, ir jis pats jau žino, kad geba vadovauti bet kokios apimties kolektyvams, užkrėsti juos energija, kurti puikią atmosferą atlikimo metu ir komponuoti orkestrines partitūras. Muzikantai kartais vis dar tebenustemba, susidurdami su Jievaro instrumentuotės išmanymu, matydami, kad jiems išrašytos partijos yra techniškai tikslingos ir patogios atlikti, atitinkančios tiek instrumento, tiek juo grojančiojo žmogaus galimybes. Netgi drįstume tvirtinti, jog, pažinodamas muzikantus, šis kompozitorius kuria „elingtoniškuoju“ principu, kiekvienam iš jų asmeniškai. „Reinless“ yra kompaktiškas mini-orkestras, oktetas, Jievaro Jasinskio kūrybinė laboratorija, kurioje kilusias idėjas vėliau jis perkelia į kitus – stambesnius – ansamblius: jo vadovaujamą Kauno bigbendą, rinktinį visų žvaigždžių projektą „Lithuanian Jazz Orchestra“ ar netgi kamerinį orkestrą. Debiutinis albumas „Sus Signal“ patiekia labai nedidelę jo plačios kūrybinės veiklos spektro „riekutę“, bet autoriaus ir nebuvo užsimota nusipiešti detalų autoportretą. Rinkinys pristato „Reinless“ kaip puikios energetikos, skoningą, modernų ansamblį, kuris koncertuose ištaško dešimteriopai daugiau pirotechnikos negu galėjo sutalpinti CD, – tokį ansamblį, iš kurio tikiesi siurprizų.

Kitas 2017-ųjų debiutantas – sekstetas „Brave Noises“ – netikėtumą pavertė savo tapatybės elementu. Jie žengia labai įdomia eksperimentine kryptimi, pasitelkia labai platų priemonių spektrą, bet daro tai labai apgalvotai ir tikslingai. Dėl to jų kūryba palieka nuoseklaus ir įtraukiančio pasakojimo įspūdį, be jokių eklektikos požymių. Kaip ir „Reinless“, tai lyderio-kompozitoriaus vadovaujamas ansamblis. Nors ansamblį sudaro labai ryškios asmenybės, turinčios balsavimo ir netgi veto teisę (ar džiazo grupėje gali būti kitaip?), Mantvydas Leonas Pranulis yra tas žmogus, kurio sprendimai, idėjos ir kompozicijos bendram skambesiui ir judėjimo krypčiai yra lemtingi. Savąjį kompozitoriaus talentą jis vienodai sėkmingai pritaiko elektroninėje muzikoje, kūryboje teatrui bei kinui, o ir džiazo srityje „Brave Noises“ anaiptol nėra vienintelis jo ruporas, nors šiuo metu, galbūt, labiausiai girdimas ir pastebimas – ypač po to, kai 2016 m. šis kolektyvas pelnė „Vilnius Jazz Young Power“ Grand Prix. Narsa bei nutrūktgalviškumas įtaigaus skambesio, gaivių ir jaudinančių idėjų paieškose yra viena pamatinių Lietuvos džiazo vertybių. Todėl „Brave Noises“, iš esmės, neteko galimybių suvaidinti maištininkų rolę ir atkovoti savo scenos lopinėlį, kopdami iš pogrindžio… Visa keista ir saiko originalumo siekyje nepaisanti muzika yra visuotinai palaikoma ir propaguojama Lietuvos džiazo bendruomenės, tokiai muzikai nėra galimybės pasislėpti.

Nepaisant grėsmingai skambančio pavadinimo, „Brave Noises“ labiau tausoja klausytojo nervų sistemą negu, pavyzdžiui, jų kolegos „Džiazlaif“, debiutiniu įrašu sudrebinę Lietuvos muziką šių metų kovo mėnesį. Jie pribloškia, ir daro tai pasitelkdami tiesmuką fizinę jėgą: didžiuliais dinaminiais kontrastais ir tokia skambėjimo jėga, kokią sunku numanyti esant įmanomą išgauti iš vos šešių muzikos instrumentų. Kitaip nei anksčiau minėti projektai, šis yra pagrįstas kolektyvine kūryba: Kazimieras Jušinskas, Arminas Bižys, Danielius Pancerovas, Paulius Vaškas, Aurelijus Užameckis ir Ignas Kasikauskas – visi yra kompozitoriai, sunešantys savo opusus į bendrą „katilą“. Visi nariai improvizuojantys, ir jų skambesys sietinas su laisvojo džiazo estetika, tačiau įspūdingiausius netikėtumo efektus jie pasiekia būtent kompozicija, kuri yra šmaikšti, sumani ir, žinoma, visiškai laisva nuo dogmų – tai pamiršusių dirstelėti į vadovėlį jaunuolių manifestas.

Šviežių albumų panoramoje esama ir kitokio pobūdžio naujienų. Veronikos ChiChi „A Singer of a 1000 Faces“ – ne tik gražus techniškos ir išraiškingos solistės prisistatymas, bet ir apskritai pirmasis savo ansambliui vadovaujančios vokalistės-lyderės albumas Lietuvoje klasikiniu formatu. Neįtikėtina, tačiau gana skaitlingas išlavintų balsų choras dar nebuvo praturtinęs lietuviškosios džiazo diskografijos tokiu darbu. Pernai Liutauro Janušaičio išleistas dvigubas leidinys „Two Different Sides“ – taip pat pirmas toks albumas Lietuvos džiazo istorijoje: vienas diskas įrašytas su fusion grupe („Dark Side“), kitas – saksofono su kameriniu orkestru („Bright Side“). Tai – vienkartinis formatas, neturintis jokių perspektyvų paplisti, retas ir pasaulio kontekste. Prabangi programa buvo išleista ir CD, ir vinilinės plokštelės pavidalais.

Vinilas Lietuvoje sėkmingai populiarėja, kaip ir visoje Europoje, tad ir vietiniai muzikantai vis labiau naudoja šią laikmeną: „Sheep Got Waxed“ savo antrąjį darbą „Pushy“ pristatė CD ir vinilo formomis, Liudo Mockūno „Hydro“ yra tik vinilo… Pastarasis albumas, beje, taip pat šį tą įneša į „pirmųjų kartų“ seriją – tai yra saksofono solo, visas albumas sudarytas iš vienos asmenybės monologo. Žinoma, Mockūnas yra Lietuvos džiazo scenos veteranas ir didžioji žvaigždė, nebe debiutantas, tačiau šiuo eksperimentu įžengė į jam dar nepažintas, nelankytas teritorijas… Jam tai vis dar pavyksta.

Iš vienos pusės, leidybinėje arenoje įsitvirtina kietas ir ilgaamžis vinilas, kita vertus – pasitelkiamos efemeriško ir neapčiuopiamo interneto teikiamos muzikos sklaidos galimybės. Visos populiariausios muzikos klausymosi platformos: „Spotify“, „iTunes“, „Amazon Music“, „SoundCloud“ ir kitos, yra savaime suprantami įrankiai, įprastai naudojami fiziniu pavidalu išleistų albumų populiarinimui, bet kartais jie tampa ir pagrindine, vienintele, rinkinio gyvavimo forma. Toks buvo Giedriaus Nako pirmasis įrašų komplektas, sukurtas gerokai iki „No Fear Full of Love“, tokiu keliu šiuo metu eina ankstyvųjų džiazo stilių muziką kultivuojanti grupė „The Schwings“, kuri leidžia įrašus virtualiai ir po vieną – tokiu būdu grupė komunikuoja su savo auditorija ir palaiko tam tikrą aktualijų „pulsą“ savo „Facebook“ paskyroje.

Visa tai reiškia, kad išgirsti lietuvišką džiazą tampa šiek tiek lengviau. Jis ima cirkuliuoti milžiniškame virtualių platformų pasiūlos sraute. Svarbiausia, kad įrašų panorama ima labiau atspindėti šios scenos kasdienybę ir šiandienę tikrovę, o ne pavienius, išskirtinius, pasiekimus. Išleisti albumą yra didelės imties darbas, reikalaujantis ne vien talento ir geros vizijos, bet ir valios, vadybos pastangų, laiko ir materialinių resursų. Bet, nepaisant visa to, dabar atlikėjai nebeatidėlioja šio darbo iki momento, kai pasijus subrendę ir turintys svarią, įamžinimo ir granito lentos vertą, idėją. Jie žengia į studiją tada, kai turi tokią galimybę ir naujos muzikos pluoštą. Ir prieš mūsų ausis iškyla nuostabūs šios sveikos drąsos vaisiai.