Kalbino Mindaugas Eidimtas

Gediminas Sadauskas, arba tiesiog Sodas, vieniems pažįstamas kaip vertėjas, išvertęs Franko Zappos, Keitho Richardso ir Patti Smith biografijas. Kitiems – kaip muzikantas, kurio grupė „Šv. Sodas“ gyvuoja jau apie dvidešimtmetį. Grupės dainos, dažnai pasižyminčios gan kontroversiškais tekstais, yra skambėjusios įvairiuose festivaliuose, jungtiniuose ir solo koncertuose. Per ilgus gyvavimo metus keitėsi tiek „Šv. Sodo“ sudėtis, tiek kuriamos muzikos pobūdis, o ir pats Sodas ne kartą buvo nusprendęs viską mesti ir prie grojimo nebegrįžti. Visgi šiandien sėdime ir kalbamės: apie muziką, roką vakar ir šiandien ir apie tai, ką reiškia ta būsena, kuri ir yra „Šv. Sodas“.

---

Pradėkim nuo pradžių. Kaip tavo gyvenime atsirado muzika? Nuo ko viskas prasidėjo?

Nežinau kodėl, bet mama visą gyvenimą norėjo, kad jos vaikas grotų pianinu. Tėvas po karo – tuo metu daug tokių daiktų buvo galima gauti pusvelčiui – iš kažkur jį gavo, tokį seną ir nudrengtą. Ir mama nuo penkerių pradėjo mane vedžioti pas pianino mokytoją, o nuo septynerių – į muzikos mokyklą. Ten paaiškėjo, kad turiu absoliučią klausą, moku įtaigiai išgauti garsą ir apskritai galiu daug nedarydamas pasiekti neblogą rezultatą. Kadangi iš prigimties esu šiek tiek tinginys, mokytis greitus kūrinius tingėjau ir technika mano šlubavo, bet visad išlaikydavau egzaminus, nes pagrodavau Chopiną taip, kad žavėjosi ir mokytoja, ir komisijos. Tik niekad nemaniau, kad tai yra kažkas nepaprasto.

Vis dėlto, kai buvau 12 metų, vyresnis brolis, kuris man buvo besąlyginis autoritetas ir klausėsi bitlų, electricų ir t. t., vieną dieną priėjo ir sako: „Klausyk, noriu tau parodyt kai ką.“ Ir jis man uždėjo ausines – geras ausines, tuo metu ne kiekvienas tokias turėjo – ir paleido „Pink Floyd“ albumą „The Final Cut“. Ten ir šiaip nuostabi muzika, o dar jame buvo panaudota visokių stereoefektų. Tuo metu tai buvo nauja: girdi, kad ta bomba atskrenda iš galo ir nukrenta čia kažkur priekyje. Man, vaikui, kuris tuo metu girdėdavo tiktai zyziančią radiją arba magnetofoną, tai padarė milžinišką įspūdį... Tada ir supratau, kad garsai gali būti nepaprastai paveikūs. Iki tol visada maniau, kad „groti“ reiškia groti Mozartą ir Chopiną, o kad galima groti „Pink Floyd“, man niekad neatėjo į galvą.

Baigęs pianiną pagalvojau, kad gal visai noriu pabandyt gitarą. Tada Senis Šaltis man ją padovanojo. Maniau: „Va, moku groti pianinu, baigiau muzikos mokyklą, tai paimsiu dabar ir grosiu.“ Bet pasirodė, kad tai visiškas pravalas, kad nežinau, ką daryti. Pasirodo, reikia mokytis. O tos sovietinės gitaros buvo visiškai tapornos, stygos – tokios storos ir grubios, kad lauždavo tą gitarą ir jas įspausti būdavo pasiekimas. Galiausiai jos visiškai nupjovė man pirštus, visko užknistas mečiau velniop tą gitarą ir sakiau, kad tikrai nebegrosiu. Ačiū Dievui, turėjau tokį draugą, kuris taip pat bandė groti ir kažkaip išmoko vieną Kernagio dainą. Ir tada pagalvojau: „Bliamba, tai vis dėlto galima ja groti!“ ir nusikėlęs gitarą pradėjau bandyti. Jau vėliau, kai nusprendžiau kurti grupę, kurį laiką ėjau pas mokytojus, bet groti praktiškai išmokau pats.

Esi minėjęs, kad didelę įtaką tau padarė filmas „Kažkas atsitiko“ ir vėliau vykę „Roko maršai“. Ką prisimeni iš to laikotarpio? Kuo jis buvo ypatingas?

Iki to filmo maniau, kad visa gera muzika yra ten, už sienos, ir gali pasidžiaugti tik tuo, kas pro ją prasprūsta. Aišku, ir tada turėjome dėmesio vertų grupių, pavyzdžiui, „Hiperbolę“. Bet jos buvo kažkur, o kur – niekas nežinojo. Groti tais laikais buvo draudžiama, bet kažkas grojo, o tave tai galėjo pasiekti nebent įrašų pavidalu, kurių galėjai pasiklausyti užsidaręs kambary. Visa ta kultūra atrodė maždaug taip: mokykloj yra bičas, kuris kažką turi, bet norėdamas kažką iš jo gauti, turi būti su juo supažindintas. Vos ne kaip kalėjime: patikimas žmogus jus suveda ir sako: „Šitas bičas yra patikimas, gali jam kažką siūlyti.“ Nes būdavo tokių, kurie įduodavo.

„Kažkas atsitiko“ – ir tai galiu sakyti ne vien savo vardu, nes mačiau, kaip chebra aplink mane reagavo, – buvo tas filmas, kuris atnešė žinią, kad dalykai vyksta čia ir dabar ir mes galim juose dalyvauti. Realiai, labai norėdamas, gali net nueit į koncą! Tai buvo nepaprastai reikšmingas filmas, nes jame buvo parodyti koncertai, į kuriuos mes nenuėjom, nes net nežinojom, kad jie vyksta. „Bliamba, šakės, kada čia buvo? Prieš metus?! Alio! Taigi galėjom nueit! Klausyk, gal ir dabar yra ta grupė? Ir jie šitaip groja? Čia ką, va šitam Kalnų parke?“ „Kultinis“ šiandien yra totaliai nuvalkiotas žodis, bet tas filmas tikrai buvo kultinis, nes subūrė aplink save pasišventusių gerbėjų masę. Vien iš mūsų klasės chebra ėjo į jį kokius keturis kartus.

„Roko maršai“ vyko jau truputį vėliau. Jie buvo pasekmė viso to „Kažkas atsitiko“ judėjimo. Mes buvom dar žiauriai jauni, mokyklinukai, ir mums magėjo daryti kažką, ko negalima. Negalima, bet galima! Apie nepriklausomybę niekas dar nedrįso kalbėti, bet mes varėm į muzikinius renginius ir rėkavom, ką norėjom, nes ten jau buvo laisvė. O kas paskui, tas jau bus paskui. Tu supranti, kad tave gali sudaužyti dubinkėm, bet mes ėjom ir galvojom: „Okei, sudaužys, tai sudaužys.“ Nes mums tokių dalykų trūko kaip vandens. Visa ta muzika iki tol buvo tokioje uždaroje, užslaptintoje erdvėje, o „Roko maršai“ viską išnešė – ne vien jie, bet tai buvo patys masiškiausi renginiai.

Kaip manai, kas rokas yra šiandien, ar nuo tų laikų pasikeitė pati roko sąvoka?

Aš nesutinku su visu tuo standartizavimu, nes rokas, mano manymu, apibrėžia kur kas platesnį dalyką. Man rokas yra labai plati sąvoka, netelpanti į siaurą stalčiuką, nors yra tokių, kurie mėgsta skaidyti ir sprausti. Dabar dažnai suprantama, kad rokas yra „AC/DC“, baikeriai, mergos su kožūchom ir zakliopkėm, motociklai, dar kažkas. Mano manymu, tai, kas buvo „Roko maršuose“, galima pavadint roku. Nors pažiūrėjus stilistiškai, tai ten groję „Ad Libitum“ yra progresyvas, „Hilda Blues Band“, dabartiniai „Blues Makers“, – bliuzas, „Katedra“... per juos, pamenu, kažkokia chebra išėjo, nusiplėšė drabužius iki pusės, išsiėmė iš maišelių žalią mėsą ir pradėjo mėtyt vienas kitam į snukius. Ojė... metalas. Dabar tikrai visi pasakys, kad tai labai skirtinga muzika. O mano manymu, visai tai buvo pats tikriausias rokas, įskaitant ir tuometinę „Fojė“, tegul atleidžia man didieji roko išmanytojai ir klasifikuotojai.

Faktas, kad pati roko sąvoka yra pasikeitusi ir šiandien jis skamba oldskūliškai. Mano nuomone, tai nėra gerai, nes tas oldskūlas padaromas dirbtinai. Prie to, beje, dažnai prisideda ir krūvos muzikantų, kurie nori atkartoti tai, kas buvo. Rokas, koks jis buvo 7 dešimtmečio pabaigoje ar 8 dešimtmečio pradžioje ar tų pačių „Roko maršų“ metu, ir ką galbūt aš pats norėčiau matyti kaip roką šiandien, yra tos naujos ir šviežios idėjos, įnešamos su tam tikru gaivalu ir atitinkančios laiko dvasią. Na, rokas dar siejasi su maištingumu ir nesitaikstymu su sustabarėjusiom sistemom. Yra daug grupių, kurios įneša ką nors šviežio – nebūtinai jos visada groja gerai. Kartais tai būna kažkoks vienetinis prasiveržimas, gal net viena daina. Bet iš tikrųjų koks skirtumas, kaip tai išpildyta – jei yra tas naujumas ir gaivališkumas. Tam tikra prasme, tai yra rokas.

O kada ir kaip atsirado „Šv. Sodas“?

Gerai neaišku, kada tiksliai jis atsirado. Tiesą sakant, nežinau, ką reikėtų laikyti „Šv. Sodu“ – ar tai mano idėjos, ar kolektyvinis darbas? Man noras kurti atsirado labai anksti, nuo pat tada, kai pramokau groti gitara. Tada ir atėjo mintis: „Ė! Alio! Taigi nebūtina groti kažko, kas jau sukurta, gal galima kažką sukurti ir pačiam?“ Tiesiog ilgai nelabai sekėsi – pabandai, pabandai, nieko neišeina ir vėl groji, kas jau kitų sukurta. Įsidedi kasetę, įsirašai kažką ir eini toliau. Tų kasečių prisikaupė kalnai, jos pilnos prirašytų ir neišvystytų idėjų.

Kitas etapas atėjo, kai rimtai apsisprendžiau kažką daryti su grupe. Susiradau chebrą, pradėjom groti. Tik tada paaiškėjo, kad nemokam groti kaip grupė – vienas dalykas yra mokėti pagroti gabalą gitara arba pianinu, kitas – išmokti groti kartu. Tada ir vėl sugrįžom prie gerai žinomų kūrinių. Grupę, kuri susikūrė dar prieš 2000-uosius, galima laikyti „Šv. Sodo“ pradžia, nors mes tuo metu taip nesivadinom. Iš pradžių net nežinojom, kaip vadinamės: kai nuvažiavom į pirmą koncertą ir mūsų paklausė pavadinimo, tik žagtelėjom.

Tuo metu labai daug grojom Užupy, kur vyko visas Respublikos judėjimas. Veikė Romas Lileikis ir kita grupė žmonių, kuri pavertė Užupį tokiu, koks jis žinomas dabar. Mus ten priėmė, ir nuolatos grodavom visuose renginiuose – ten jausdavau, kad vyksta veiksmas. Bet mes negrojom savo muzikos. Galima sakyti, buvom koverių grupė, nors grojom tokius koverius, kurių niekas kitas negrojo. Grojom „Led Zeppelin“, kažkiek „Pink Floyd“, Hendrixą. Tuo metu dar iš kažkurio laikmečio buvo atėję tokie kompleksai, kad maždaug: „Tu čia ką, Hendrixą groji? Hendrixo neįmanoma pagrot. Ta prasme Hendrixas buvo toks unikalus ir nepakartojamas, kad jeigu bandysi pagrot, tai pasirodysi tiktai totalus šūdas.“ Tokia buvo nuomonė. Ir aš sakydavau: „Man vienodai.“ Ir mums visai pusė velnio sekėsi.

Bet po kurio laiko atėjo supratimas, kad koverių grojimas yra trynimasis praeityje. Noras pasakyti kažką savo niekur nedingo. Tuo metu grupėje įvyko ir labai didelių pokyčių – išėjo ilgametis būgnininkas Sergejus, su kuriuo buvom tie, kurie tempia grupę. Galima sakyti, likau vienas ant ledo. Tai sutapo su pirmuoju festivaliu „Baltijos garsas“, kurį organizavo mano geri draugai ir pakvietė groti. Tada aš ir pasakiau: „Viskas, čia važiuosim su savo sukurta muzika, savo programa ir negrosim nė vieno koverio, su šituo etapu baigta.“ Turbūt tą momentą ir galima laikyti tikrąja „Šv. Sodo“ pradžia.

Papasakok šiek tiek apie festivalį „Baltijos garsas“. Kiek žinau, esi prisidėjęs prie jo organizavimo?

Tuo metu festivalių Lietuvoje beveik nebuvo, ir beveik vienintelis, kuriame žmonės matė galimybę pagroti, buvo „Bliuzo naktys“. Čia labai didelį vaidmenį atliko grupė „Senas kuinas“, kuri vienu periodu buvo kaip Bobas Dylanas: kad ir kas būtų, jie tiesiog eidavo ir grodavo. Ir tam kabake grojo, ir anam, ir šen, ir ten. Ir po truputį aplink juos pradėjo rinktis žmonės. Prasidėjo lyg ir nedidelis judėjimas. Būdavo taip: „Ė, klausyk, ką darom? Ai, taigi „Kuinas“ groja, viskas aišku. Einam!“ O „Senas kuinas“ pasižymėjo tuo, kad visą laiką grodavo tą patį. Ir būdavo nusibodę jau viskas – jie vis dirba tą valtį ir niekaip jos nepadirba. Bet atmosfera būdavo labai gera. Visi susirenka, „Senas kuinas“ ant scenos vėl dirba valtį, ir tai jau smagu.

Tarp jų ir „Bliuzų“ organizatorių kilo kažkoks konfliktas, ir jų į festivalį nebekvietė. Nekvietė ir kai kurių kitų, ypač jaunesnių, grupių, tai atsirado tokia chebrytė, kuri pagalvojo: „Nekviečia mūsų į „Bliuzo naktis“, tai padarom mes savo festą! Tada prie organizavimo dar neprisidėjau, mus tiesiog pakvietė pagroti. Nuvykom, pagrojom, ir man viskas žiauriai patiko, nes ten buvo tokia nuostabiai betarpiška atmosfera. Pirmasis „Baltijos garsas“ nebuvo didelis, apie 300 žmonių, bet atmosfera tobula: nuostabi vieta, vasara, gražus oras, puiki scena, garsas, ir groja visi ką nori. Toks miniatiūrinis „Vudstokas“.

Man ta idėja pasirodė tokia graži, kad pasisiūliau prisidėti, ir galiausiai taip įsitraukiau, kad ne tik tapau vienu pagrindinių organizatorių, bet net nelaukę vasaros, tą pačią žiemą, surengėm tokį mini festivalį-koncertą. Dalyvavo „Senas kuinas“, „Gražuoliai“ (IVTKYGYG), kurie pirmą kartą lipo ant scenos su nauju frontmenu, nors žmonės sakė: „Mirė Baras – mirė grupė“, atsikūrusi „Kontrabanda“ ir „Šv. Sodas“. Nerealus koncertas – žmonių prisirinko, šakės. O 2007 m. vasarą iš to pirmo festivalio, kuris iš tikrųjų buvo draugų susirinkimas, visiškai netikėtai gimė didžiulis festas, kuriame grojo netgi bixai, švedų prikvietėm... Pusantro tūkstančio žmonių susirinko.

Grupės aprašyme nuo senų laikų yra tokie žodžiai: „Šv. Sodas yra tai, kas brangiausia. Taip pat tai yra ir būsena. Pasiekti ją labai sunku, bet įmanoma.“ Kas tai per būsena?

Absoliučiai teisingi žodžiai. Taip, aš manau, kad tai yra būsena, o Šv. Sodas yra tai, kas brangiausia – dėl to jis ir yra Šventas Sodas. Tai ta sielos dalis, kur sudedi visa, kas yra gerai. Tai, ką galima perduoti visiems, kurie tai girdi, ir pasakyti: „Aš tuo tikiu.“ Nes tik šioje būsenoje gimsta tai, kas yra gerai, joje tai galima pajusti ir perteikti. Yra daug būdų tai padaryti, bet aš tai darau muzika, dainų tekstais. Ir kai pavyksta į šią būseną įeiti ir visa tai perteikti, tai iš tikrųjų yra nuostabus jausmas.

Vis dėlto, kiek žinau, buvai vienu metu apsisprendęs mesti groti. Kodėl?

Ne vieną kartą. Sakykim taip. Yra dvi pusės – kuriančioji ir griaunančioji, kurios tarpusavyje kariauja. Būna, kai kažkas nepavyksta, iškyla ta griaunančioji, kuri sako: „Nu ką? Che che, matai, kaip čia viskas yra? Ar aš tau nesakiau? Dirbai pusę metų, ir nieko gero, tai ką? Ir toliau bus nieko gero.“ Tada sveikas protas sako: „Nu alio! Visko būna, ar ne? Galima gi kartais ir blogiau pagrot, kitąkart bus geriau, tiesiog einam toliau ir darom!“ Tik šitas karas nepadeda grupei, nesukuria tęstinumo. Bet dabar jau supratau, kad ta kuriančioji dalis niekur nedings, nes gitara jau buvo pakabinta kelis kartus, bet visą laiką būna nukabinama, nes pajuntu, kad negaliu negroti. Pagaliau turiu idėjų, o po šitiek metų jaučiu, kas muzikoj yra gerai, o kas – beviltiška. Ir tai, kas yra gerai, tą galima puoselėti.

Per visus grupės gyvavimo metus gimė daug ganėtinai skirtingų kūrinių, elektroniniu formatu yra pasirodęs ir albumas. Kurios dainos tau pačiam yra svarbiausios?

Daug reiškia pirmosios įrašytos dainos. Visgi savos kūrybos link ėjau labai ilgai – daug dainų atrodė nepakankamai geros. Lyg ir minčių yra, bet jos neišsivysto. Galiausiai atėjo proveržis, kai dainos kažkaip buvo užbaigtos, ir pajutau, kad viskas gerai. Sakyčiau, riboženklis, kai supratau, kad galiu sukurti tikrai išbaigtą kūrinį, yra daina „This Road“. Ten kompoziciškai viskas sudėliota ir aranžuota taip, kad aš klausydamas vis pasidžiaugiu. „Island in the Form of a Snail“, „Movie Directed by God“ ir kitomis aš taip pat vis pasidžiaugiu. Tai buvo toks kūrybinis laikotarpis, kai dainuodavau angliškai.

Kitas etapas atėjo po dvejų ar trejų metų – toks zappiškas laikotarpis. Tuo metu, man atrodo, ir verčiau Zappos knygą, ir tą nuotaiką geriau sekėsi išreikšti lietuviškai. Kaip tik tada tarp muzikantų vyko diskusijos, ar reikia dainuoti lietuviškai, ar angliškai. Būdavo tokių kraštutinumų, kad žmonės kibdavo į gerkles vienas kitam, sakydami, kad reikia tik taip ir ne kitaip. Aš visada laikiausi nuomonės, kad galima ir taip, ir taip, bet jei atvirai, man angliškai dainuoti yra patogiau, tiesiog lietuviškai geriau pavyksta tą zappišką bajerį pasakyti, taip ir atsirado visos kiaunės ir seksai...

...ir „Pakasynų valsas“?

„Pakasynų valsas“ atėjo šiek tiek vėliau, jau tuo vėlyvuoju zappišku periodu. Su šia daina susijusi tokia istorija. Ją kūriau su mintimi, kad dainuosim dviese su Vilte Ambrazaityte, bet vėliau, klausydamas įrašo, nusprendžiau, kad tik pritarsiu jai per priedainį. Jai ta daina labai patiko, ir kai praėjusiais metais ji išvyko į „Misiją Sibiras“, vieną vakarą su gitara ją atliko. Visi buvo apstulbę, kaip ta daina atitiko jų tuometinę būseną ir savijautą – jiems ten tuo metu buvo labai blogai: buvo gana sunkios sąlygos, dalyviai buvo kažkur neįleisti, sėdėjo radiacijos užterštose zonose, nuotaikos buvo prastos. O ta daina tarsi visa tai atspindėjo, tapo net ne himnu, bet, galima sakyti, maistu – priemone išmesti iš savęs visą tą blogumą. Nes tai daina apie žmogų, kuris sėdi karste, bet nori išlipti iš to karsto ir gyventi.

Esi minėjęs, kad anksčiau muzika norėjosi provokuoti, čia turbūt tas zappiškas laikotarpis ir yra? Bet minėjai ir tai, kad jis jau praėjęs, ir dabar norisi ko kito. Tad ko norisi dabar ir ko iš „Šv. Sodo“ galime tikėtis ateityje?

Šiuo metu norisi kurti gerą ir įtaigią muziką. Provokacijų neatsisakau, man patinka provokuoti, ir šia prasme patinka kurti tokiu, vadinkim, zappišku būdu. Maždaug taip: rimta ir gera muzika, plius šiek tiek provokacijos. Bet gali būti ir be jos, kodėl gi ne. Galbūt nuskambės stereotipiškai, bet norėčiau, kad mano muzika būtų pinkfloidiška, nes „Pink Floyd“ yra geras pavyzdys – tai muzika, kuri veža ir perteikia gilesnę idėją. Šiuo metu norisi to. O ateityje... turbūt galima tikėtis kalnelių ir duobių (juokiasi). Na, patirtis man taip sako. Šiaip ir toliau kursim, koncertuosim, bus naujos muzikos. Dainų yra susikaupę mažų mažiausiai dviem, o gal ir trims albumams, ir jos jau beveik visiškai sutvarkytos. Tiesiog reiktų padaryti galutinį suvedimą, sugalvoti viršelį, pavadinimą, ir viskas – keliaujam.

---