Kalbino Ugnė Matulevičiūtė

Vaiper Vitalijus. Esminė figūra Lietuvos hiphopo ir alternatyviosios muzikos scenoje. Dešimtmetį kuriančios grupės „Despotin Fam“ narys, žmogus, dalyvaujantis Free Finga, „ba.“, Cheri kūrybos procesuose. Prodiuseris, arba kaip pats patikslintų – producer of things. Mentorius, mokytojas (įdomiausia, turintis tikrą edukologo išsilavinimą) ir menininkas. Taip pat – MC. Dar Vitalijų būtina pavadinti aktyvistu – jo balsas dažnai girdimas tarp aktualijų komentatorių, muzikos scenos kritikų. Bet ypač – tarp palaikymo šūksnių debiutuojantiems Lietuvos atlikėjams, eksperimentuoti nebijantiems menininkams ir originalių sprendimų ieškančioms asmenybėms. Nors Vitalijus yra kupinas konceptualių idėjų, stebina jo gebėjimas svarbiomis temomis kalbėti konkrečiai ir, gerąja prasme, tiesmukai. Mąstydamas apie kilmę ir identiteto paiešką, švietimą, kultūros prieinamumą, vartojimą, Vaiperis kelia esminius probleminius klausimus ir iškart ieško atsakymo – toks prasmingas pokalbis tęsiasi 2,5 valandos, vien įraše. O po to ir dar kelis ratus aplink Senamiestį, kol galiausiai nusprendžiame – dar ne viskas. Turbūt reikės antros dalies?

---

Kalbame apie riedlentininkus, kurie dabar yra tapę influenceriais. Pavyzdžiui, britą Blondey.

Taip, jis riedlentininkas, menininkas, dizaineris...

Toks renesanso idealas? Įvairiapusiškas, universalus žmogus. Man patinka tarpdiscipliniškumas, tačiau norisi, kad visos sudedamosios dalys būtų įgyvendintos vienodai kokybiškai.

Sunku išlaikyti kokybę, kai esi visų galų meistras. Pats visą laiką apie tai galvoju – propaguoju tarpdiscipliniškumą, bet ar bent vieną dalyką darau gerai? Kartais atrodo – domiuosi viskuo, bet galiausiai… niekuo.

Kartais užtenka būti ryškia asmenybe. Tu tikrai esi ryški asmenybė.

Labai sunku matyti save iš šono, bet žinau, kodėl taip gali atrodyti. Tai šeimos bruožai, aplinkybės, kuriomis buvau auklėjamas. Mano šeimoje stipri, ryški moteriškoji linija. Mano močiutė buvo pirmoji motociklo savininkė mažame miestelyje, grojo akordeonu. Jos vardas dominuoja pasakojimuose. Mama visada domėjosi menais, nors jaunystėje buvo griežtai auklėjama ir bėgdavo iš namų. Vėliau tapo darželio vadovės pavaduotoja, vedė kursus – ji tiesiog išprotėjusi dėl žmonių. Tokios savybės persiduoda. Šeima yra kraujyje. Draugai atvažiuoja pas mane į namus, ir draugai, ir namai – labai margi. Kaip internetas: viską gali rasti vienoje vietoje. Atrodo – nesąmonė, estetiškai nepagrįsta, bet jauti dvasią, kurios niekur kitur nepajusi. Mano bičiulis, iliustratorius G Sparrow atvažiavo kadaise į svečius ir klausė, kodėl namuose nefilmuoju klipų...

Iš kur visa ta jūsų šeimoje tūnanti energija?

Neįsivaizduoju. Neseniai pradėjome aiškintis giminės medį, norėdami suprasti, kaip mamos šeima atsirado Lietuvoje. Esame rusakalbiai, stačiatikiai sentikiai. Vadinamieji atskalūnai. XVII a. viduryje Rusijos cerkvė skilo į dvi dalis, rengti persekiojimai, žudynės, buvo liepta paklusti naujai bažnyčiai, tad žmonės bėgo į Pabaltijį. Mano šeimos medis ir yra tie religiniai bėgliai. Jie labai gerai sutarė su kitomis mažumomis, pavyzdžiui, tuo metu Vilniaus krašte gausiai apsigyvenusiais žydais. Tėvo giminės kilusios iš Baltarusijos regiono, besiribojančio su Lietuvos rytiniu pakraščiu, pasakojama, kad jo senelis dainavo cerkvės chore. O mano senelis visada mėgo pasakoti apie tai, kad mūsų šeima buvo ryški, veikli, linkusi į rankdarbius, verslumą...

Sesei išsikrausčius iš namų, likau vienas, tėvai iš miesto persikėlė į provinciją. Turėjau mokytis pats save užimti. Kurdavau radijo laidą arba laikraštį... Labai didelę įtaką man darė dailės mokytojas. Mokykloje jis buvo nekenčiamas: provincijoje mokyti meno buvo bergždžias darbas, prieš dešimt metų niekas nekreipė dėmesio į vaikų meninį ugdymą. O man dailė buvo pati įdomiausia pamoka, nes mokytojas skatino kūrybiškumą. Įsigijau pirmąjį kompiuterį, programinėje įrangoje radau 3D modeliavimo programą, o kadangi tingėjau piešti, mieliau išbandydavau technologijas – pavyzdžiui, reljefų kūrimo programą. Mokytojas man rašydavo dešimtukus, kurie buvo didelė paskata. Deja, galiausiai mokytojas pasikorė dėl depresijos, apėmusios nesugebant priimti graudžios savo padėties. Gaila, nes buvo šviesus žmogus, turbūt jam nepavyko rasti paskirties gyvenime. Apie jo likimą sužinojau jau po kurio laiko.

Manai, kad provincijos kontekste dabar kas nors keičiasi?

Manau, kad taip. Saviraišką palengvina informacijos prieinamumas. Sudėtingoji dalis – rasti teisingą kryptį ir gauti gerų patarimų iš tikrų, nevirtualių žmonių. Žmonėms, kurie turi žinių ir gerų patarimų, jais dalinasi su jaunimu, tiesiog bučiuoju rankas. Man kyla opus klausimas – kas yra mokytojas visuomenėje? Kokią jis funkciją atlieka? Kiek pagarbos jam skiriama? Man tai labai rūpi – studijavau ne menus, o matematiką Edukologijos universitete. Studijos labai nepatiko. Nuo pat pradžių studentai – būsimieji mokytojai – nebuvo gerbiami kaip asmenybės. Kaip galima tikėtis, kad vėliau tie patys mokytojai sutars su mokiniais? Ir ko galima tikėtis, jeigu valstybė neremia savo edukacinės sistemos. Absoliučiai pritariu minčiai, kad mokslas, kaip ir sveikatos apsauga, turėtų būti nemokamas. Visa kita žmogus gali susikurti ar nusipirkti pats. Pagarba šių profesijų atstovams turėtų būti aukščiausia, kaip ir jų savigarba. Švietimo ir medicinos dėka visuomenė vystosi. Išsilavinimo dėka auga karta žmonių, kurie geba kritiškai įvertinti situaciją ir mąstyti savo galva.

Įdomu, kad užkabini šitą natą. Tai yra esmiškai svarbūs dalykai. Medicina ir švietimas – žmogaus puoselėjimas dviem pradais: dvasiniu ir fiziniu. Norisi vengti klišių, bet kitaip nepasakysiu – sumaterialėjusioje visuomenėje pasimiršta, kad žmogų sudaro šie du komponentai.

Visuomenės sumaterialėjimas nėra joks melas. Visuomenė yra vartojimo apogėjuje – pagamina daugiau, negu suvartoja, o vartojimas yra skatinamas visaip ir visur. Atrodytų, vartojimas ir yra progreso priežastis. Tačiau iš vartojimo atsiranda didelių moralinių dilemų, pavyzdžiui, reklamos industrijoje. Joje dirba daug menininkų, nes dažnai negali užsidirbti duonai iš to, ką gerai moka, ir privalo kurti komercinį turinį. Aš dirbau reklamos rinkoje 5 metus, kartais vis dar turiu ryšių su reklama kurdamas muziką arba kuruodamas muzikinį turinį. Kuriant brendams, kurių produkcija yra skirta vartoti be saiko, kyla daug klausimų. Atsiranda vidinis disbalansas: esi menininkas, jautriai ir atvirai žiūri į pasaulį, bet staiga turi kažkaip pragyventi ir užsidirbti, grubiai tariant, pardavinėdamas vartojimą. Korporatyvėjantis verslas, kuris jungiasi į didelius konglomeratus, turėtų būti bent truputį labiau suinteresuotas išsaugoti pasaulį, kuriame gyvename. Labai nice bent jau skatinti mažesnę taršą. Visgi, vieną dieną apėmus nykiai nuotaikai, kalbėjomės su bičiuliu ir priėjome išvadą, kad populiarėjanti sąvoka „etiškas vartojimas“ iš tiesų tėra oksimoronas.

Meną irgi galima vartoti.

Be abejo. Meno kūrėjas turėtų skatinti savo vartotoją skirti daugiau dėmesio, atidumo objektui, kurį vartoja. Meno vartotojas lygiai taip pat, susidūręs su sunkumu suprasti turinį, nuo jo nusisuka anksčiau nei vertėtų. Žiūrovo ir kūrėjo dialogas mūsų post-post-modernistinėje ir jau netgi post-internetinėje visuomenėje kuriasi pagal visai kitas taisykles. Kaip elgtis su menu? Kaip jį pateikti? Ko gero, jau visiškai nyksta riba tarp popmeno ir konceptualaus meno. Verta pagalvoti, kaip padaryti, kad menas kurtų konstruktyvų dialogą. Pernai daug kritikos sulaukė „Transmediale“ – Berlyne vykstantis meno festivalis. Jame pastebėta tendencija, kad baltieji (šiuo atveju instituciškai labiau privilegijuoti) europiečiai menininkai kalba apie trečiojo pasaulio šalių problemas, o trečiojo pasaulio šalių menininkų, kurie galėtų kalbėti iš pirmų lūpų, dalyvauja labai mažai.

Dėl to, kad tų menininkų nėra?

Ne, dėl to, kad jiems nesuteikiama platforma. O elitistiniu požiūriu, galbūt tas menas atrodo mažiau ypatingas, mažiau konceptualus. Po festivalio stipriai kritikuotas elitinis Vakarų Europos, ypač Vokietijos, meno pasaulis, kritiką išsakė net ir rytų europiečiai.

Ką manai apie piratinį meno vartojimą?

Kaip tik norėjau prieiti prie šio klausimo. Turiu dvejopą nuomonę. Visų pirma, esu už tai, kad menas būtų prieinamas ir paprastiems žmonėms. Nekalbu apie paties meno supaprastinimą. Svarbiausia yra prieinamumas. Neseniai lankiausi ŠMC. Mačiau mokytoją, kuri atsivedė savo 12–14 metų mokinius į ekskursiją: iš anksto išstudijavusi vykstančias parodas, pati mokiniams pasakojo apie kūrinius, uždavinėjo klausimus, kėlė diskusiją. Manau, kad tai geriausias būdas padaryti šiuolaikinį meną suprantamą. Konceptualaus meno atstovai dažnai piktinasi MO muziejumi, ir didžioji dalis jų kritikos gali būti pagrįsta. Bet MO, turintis specialistų surinktą šiuolaikinio meno kolekciją, yra reklamuojamas paprastais būdais paprastiems žmonėms. Ir jie ten eina. Atėjęs į MO sutinki žmogų, kurio nesutiksi ŠMC – ten jis neis bijodamas nesuprasti, manydamas, kad jam ten ne vieta. Atskirtis yra labai paprasta ir gana elitistinė. „Būrai – žmonės kvaili, jie nieko nesupras.“ Galbūt jie iš tiesų ko nors nesupranta – ypač apie konceptualųjį meną, bet nereikia jų nuvertinti. Kaip žinia, tie paprasti žmonės renka valdžią, o 5 procentai kultūrinio elito rinkimuose nieko nelemia. Tad kaip kitaip plėsti žmonių mąstymą, jei ne per meną, muziką, literatūrą?

Trumpam dar grįžkime prie piratavimo. Ar jis gali turėti dar daugiau teigiamų padarinių kultūrai?

Taip, netgi paties meno vystymuisi. Taip pat vertėtų suprasti, kad didžioji dalis suinteresuotųjų nepiratavimu, visgi yra didžiosios korporacijos su stipria lobistų ir teisininkų komanda. Jos kuria vienkartinį, šabloninį, labiausiai vartojamą meną. Tad visiškai už piratavimą esu tada, kai dėl jo menkos meninės vertės kūrinys tampa prieinamas nemokamai, o žmonių pinigai nebekrenta į katilą, iš kurio bus kuriamas dar vienas toks pat lėkštas kūrinys. Žmogus, šitaip sutaupęs pinigų, jais gali paremti lokalią, nepriklausomą kūrybą: nusipirkti muzikos albumą, printą, bilietą į performansą.

Didžiosios leidybos kompanijos spaudžia Lietuvos gretutinių teisių asociaciją didinti išmokamų lėšų kraitį, mažinant vietinių atlikėjų uždarbį. O kokia muzikos legalizavimo situacija platformoje „Spotify“? Už vieną kūrinio perklausą atlikėjas gauna menkus pinigus (už milijoną perklausų – 1000 dolerių), o kompanijos metinis pelnas yra 6,8 milijardo eurų per 2018 metus. Ir tai – korporacijos lygmeniu – yra nuostolingas verslas! Tai, matyt, kai ką pasako apie tokį legalizavimo konceptą. Tiesa, jo iš esmės neatmetu, nes kol kas vienintelis kelias į legalizavimą – panauda (skaitmeninio turinio nuoma), kai didžioji dalis pinigų nusėda platintojo, leidėjo kišenėje.

Man atrodo, svarbu iš esmės kurti vartojimo kultūrą. Skatinti vartotoją palaikyti mėgstamą menininką ir kurti tam būdus, o ne drausti imti meną nemokamai. Juk panašūs dalykai vyksta ir su draudimu jaunimui iki 20 m. gerti alkoholį – argi jis nustos gerti? „Linkomaniją“, „The Pirate Bay“ uždarinėja jau n metų – nepavyksta, nes ne tai svarbiausia. Svarbiausia yra nuo vaikystės diegiamas pagarbos jausmas kito žmogaus kūriniui, o ne faktas, kam oficialiai priklauso autorinė teisė.

Neseniai nuskambėjo įstatymų pataisos – ES bus įdiegtas algoritmas, kuris tikrins ir atseks, kieno yra turinys. Toks kultūrinis reiškinys kaip meme'as gali tapti neįmanomas, nes jame naudojama kažkieno nuotrauka, piešinys, kurie perdirbti tampa internetinio folkloro dalimi. Pagal naująjį reglamentą meme'as bus draudžiamas. Nemanau, kad šis algoritmas veiks sėkmingai: gaudys ir baus visus, kaltus ir nekaltus. Antra, yra nemažai puikiai pasiskolintų idėjų, gerai pavogtų kūrinių, interpretacijų. Menas iš esmės yra įtakų kratinys. Kas yra kūryba? Kaip ji gimsta? Kas yra originalumas? Lygiai taip pat didelių biudžetų kūrėjai skolinasi, vagia nežinomų kūrėjų darbus ir ramiu veidu visiems meluoja, nes jaučiasi neliečiami. Joks draudimas nepadarys nesąžiningo žmogaus sąžiningu.

O kaip manai, ar jauni atlikėjai, kurdami pirmuosius kūrinius, būtinai turi pademonstruoti ką nors naujo ir nustebinti, kad būtų laikomi vertingais? Lietuviškoje scenoje dažnai matyti Mac DeMarco, „Tame Impala“ ir daugybę kitų primenančių atlikėjų, tačiau jie apipilami komplimentais, kad „sukūrė šedevrą“.

Oh shiiit (juokiasi). Visų pirma, reikia pasakyti, kad tie komentarai dažniausiai yra draugo / -ės palaikymas. Be tokio palaikymo nesikurtų, net neegzistuotų vietinė scena. Vakar su vienu draugu kalbėjomės apie tą patį pavyzdį, kurį abu turime omenyje dabar. Jis buvo pasibaisėjęs ir netgi pasipiktinęs, kiek liaupsių gauna kartotinis kūrinys, kuriame objektyviai galima rasti elementų, kurie nėra perleisti per asmenybę, o tiesiog pasiskolinti. Sudėtingas reiškinys, nes dabartinės priemonės ir dabartinis pasaulis padeda lengvai rasti įrankį, kurio tau reikia vizijai įgyvendinti – kartais net pasijunti, lyg visa tai sugalvojai pirmas. Įtakų tiek daug, kad sunku suprasti, kas yra tik tavo paties.

Grįžtant prie vietinės scenos – palaikymas kūrėjams svarbus dar ir dėl to, kad žmonės, galvojantys, kad „čia šūdą išgirdau, galėčiau geriau padaryti“, iš tiesų imtų ir padarytų, nebijotų. Nes jie irgi pretenduos į palaikymą. Jeigu visgi kažkas labai piktina, geriausia kritiką sakyti asmeniškai – išsiaiškinti, išdiskutuoti. O jeigu žmonės turi teisę ir pagrindą kritikuoti viešai – jį suteikia ilgalaikė veikla, muzikologo, kritiko išprusimas – verta diskutuoti ir garsiai. Pacituosiu tą patį draugą iš vakarykštės diskusijos: „Gauti šešis šimtus širdučių ir iš to nepasisemti naujų idėjų yra daug blogiau, negu išgirsti dešimt piktų komentarų, kurie taiko į tavo silpnąsias vietas.“

Svarbu, kad gimtų dialogas apie idėjos kokybę. Visada bandau būtent taip sakyti – „idėjos kokybė“, nes šiais laikais tiesiog kokybę gali padaryti visi. Už kelis tūkstančius eurų gali nusipirkti gerą įrangą ir kurti kokybiškai. Vilniuje vis dar gali už 50 eurų išsinuomoti tapybos studiją. Būtent idėjos, koncepto, vizijos kokybė tampa labai svarbi. Originalumas irgi... Bet jo nenusipirksi, netgi sunku jo išmokti. Na, Tomas Ramanauskas man paprieštarautų: jo šūkis – „kūrybiškumo galima išmokti“. Tačiau flavour, skonį sukurti gali tik ypatingi žmonės. Tai metafizinis momentas, kurį sunku apibūdinti žodžiais.

O iš kur kyla stipriausios tavo įtakos?

Gimiau 9 dešimtmečio vidury ir augau įtakų katile: Lietuva jau buvo laisvesnė, mama parveždavo žurnalų iš Lenkijos, televizorius metai po metų rodydavo tuos pačius filmus, o namuose stovėdavo ikona. Genuose jau užkoduotas priešinimasis priespaudai – mūsų šeimos namuose yra religinis kampelis už užuolaidos. Kaip keista, kaip įdomu... Dabar tiesiog susimąsčiau.

Ei, žinai ką? Niekada negirdėjau, kad tave kas nors vadintų Vitalijumi. Tik Vaiperiu!

O aš girdėjau (juokiasi).

Mama?

Ne tik. Draugai, kurie nori į mane mieliau kreiptis, vadina Vitalijumi.

Vitalijus yra vardo Vaiperis mažybinė forma...

Taip (juokiasi). Vardas figūravo mano identiteto paieškose. Mokykloje jaučiau kažkokią gėdą būti Vitalijumi. Ypač persikrausčius į mažą miestelį – tuo metu stiprėjo tautinis judėjimas, lietuvybė. Man žiauriai norėjosi tapti lietuviu. Kieme išmokau lietuvių kalbą, visi mano bičiuliai buvo lietuviai. Lietuviškai pradėjau rašyti muziką. Tik prieš kokius 5 metus ėmiau bandyti savo tautybę, šaknis, šeimos įtaką pamilti iš naujo – o ji yra visiškai slaviška. Tai lėmė netgi charakterio bruožus ir elgesio normas. Nuvykęs į Berlyną su vienu promoteriu diskutavau apie savo vardą: jis sakė, kad niekas niekur nenorės kviesti ruso didžėjaus Vitalijaus, nes Rusija yra agresyvi valstybė. Bet galiausiai pagalvojau – blemba, esu kas esu. „Instagrame“ tapau Vaipervitalijumi, kad pagaliau būtų matyti mano vardas. Pusė mano tatuiruočių yra slaviškos. Pradėjau domėtis slavų rašmenimis, kultūra, folkloru, pagonybe ir panašiai. Ši kelionė dar turės kažkuo baigtis, nežinau kuo. Štai mano draugas bulgaras po ilgų bandymų atrasti, „pajausti“ savo šaknis, Berlyne pradėjo lankyti bulgarų chorą, kuris yra paskelbtas UNESCO kultūros paveldu. Identiteto paieškose galima gręžtis į folklorą.

Viena iš stotelių – mūsų naujas projektas „Land3c“. Tai audiovizualinis projektas, performansas, gal net meno grupė, kuri aprėpia Centrinę ir Rytų Europą: Lenkiją, Baltarusiją, Ukrainą, Čekiją, Slovakiją, Rumuniją, Bulgariją, Lietuvą, Latviją ir Estiją. Bandome tyrinėti visos šios teritorijos tautinį naratyvą. Mūsų komanda susideda iš keturių žmonių: Gorazd ‘Goro’ Popov iš Bulgarijos, Tomas Narkevičius, aš ir Vaida Stepanovaitė iš „Kabineto“. Bendradarbiavome su čekų vizualaus meno atstovu Šimonu Levitneriu (BCAA system). Prieš dvi savaites pirmą kartą oficialiai pasirodėme Berlyno festivalyje „Easterndaze“, skirtame eksperimentiniam menui ir muzikai iš Rytų Europos. Bandome tautinį naratyvą perkelti į ateitį ir sukurti slavo-futurizmo formą. Kol vyksta mano asmeninė kelionė ieškant savo identiteto, projektas turi platesnį tikslą – paskatinti Rytų Europos kūrėjus neatsižadėti šaknų ir sumišusių įtakų, unikalumo, priespaudos metų, nepriklausomybės, globalizmo... Turime bandyti į ateitį perkelti tai, ką sukaupėme kaip tautos, nebijodami remiksuoti, perkeisti ir pritaikyti dabartiniam kontekstui.

Kita idėja – kritiškai įvertinti muziejaus konceptą („čia yra daiktas, kurį mes padedame po stiklu ir į jį žiūrime“). Sukūrėme muziejų, kuriame kiekvienas kurinys kalba apie kultūrinį fenomeną ir turi tekstinę, audio ir vizualinę dalį. Pristatome dešimt eksponatų. Norim plėsti projektą tarptautiniu lygmeniu.

Jau galima pasiklausyti?

Kol kas galima pasiklausyti ištraukų, o bendrą premjerą nukėlėme iki rudens, – visi susikaupę dirbame ties solo projektais ir kita kasdienės duonos veikla. Vis dar ieškome meno pasaulio insiderio, kad šiek tiek palengvintų iššūkį pasiekti tinkamą publiką. Labiausiai norėčiau, kad projektas pasiektų kuo daugiau vakariečių.

Kas dar tavo gyvenime naujo?

Dabar esu susidomėjęs režisūros studijomis Olandijoje. Norėčiau, kad tai taptų realybe, o ne trumpalaike užgaida. Kūrybinių menų srityje, manau, studijos Olandijoje – stipriausios. Lietuviška sistema atmušė norą ko nors mokytis. Visko, ko čia išmokau – išmokau pats. Tačiau studijos Olandijoje žavi, nes sudaro sąlygas mokytis iš pačių geriausių. Naudotis įrankiais gali išmokti pats, bet jokia skaitmenizacija nepakeis žmogiškų momentų. Mentorius yra labai svarbus kiekvieno menininko gyvenime.

Jeigu manęs paprašytų išvardinti Lietuvos prodiuserius ir negalvočiau apie Tylos ar Bendžių pasaulį, iškart sakyčiau – Vaiperis. Įstrigęs tavo vardo ir profesijos junginys. Bet kodėl prie prodiuserio profesijos yra prilipę tiek daug negatyvių epitetų?

Aš prodiusavimą matau kaip mentorystę – nori nenori, Edukologijos universitetas davė savo. Mėgstamiausios mano paskaitos buvo filosofija, psichologija ir debatai. Ir baseinas (juokiasi). Taigi – kiek paralelių šiame pokalbyje! – grįžtant prie korporatyvinės kūrybinės politikos, vadybininkas yra žmogus, kuris derina reikalus. Man niekada nesinorėjo būti tik derintoju, nes jaučiu, kad esu ir menininkas. Tad man prodiusavimas panašesnis į mentorystę, kai galiu dalintis patirtimi ir stipria nuomone apie kūrybinį produktą, kad jis pavyktų visapusiškai išgrynintas, kuo mažiau pažeistas kišimosi, bet ir nukreiptas tinkama linkme. Bandau pamatyti kūrinio esmę, originalumą, suprasti, kada kūrinys yra jau baigtas. Iš masinės kultūros ateina prodiuserio kaip pilkojo kardinolo etiketė, tokio, kuris verčia atlikėją kurti dainas, derasi dėl didelių pinigų sumų. Aš visad dirbau su alternatyviąja muzika ir beveik niekada su pop, tad vadinčiau save producer of things. Of happenings.

Dabar Lietuvoje yra atsiradusi nauja karta vadybininkų, kurie nuo alternatyvios kultūros prodiuserių galvos nuima daug rūpesčių, o prodiuserius tuomet jau galima vadinti meno vadovais, patarėjais (taip sugalvojo Ramūnas Zilnys).  

Despotinams, grupei, dešimt metų. Muzikos grupė, gyvavusi visą dekadą, kurios metu viskas keitėsi ir vertėsi aukštyn kojomis.

Grupei tai gana sudėtinga, juk per tiek laiko gerokai pasikeičia jau vien narių muzikos skonis. Bet žinai, kartais yra svarbesnių dalykų, kurie labiau motyvuoja. „Despotin Fam“ muzikinis lūžis įvyko per pastaruosius 5 metus, kai įrašinėjome antrąjį albumą. Jautėsi naujos įtakos ir senosios, kurių nesinori paleisti. Turėjome aiškintis, kas yra svarbu, kokią funkciją atliekame. Negalėjome būti pilnavertiškai veikianti grupė Lietuvoje, nes buvome labai stipriai paliesti emigracijos. Nuo 2012 m. visi grupės nariai tam tikru metu gyveno užsienyje. Tad antras albumas iš esmės gimė internetu. Turint omeny, kad susikūrėme ir scenoje įsitvirtinome 2009 m., toks kūrybinis procesas tapo iššūkiu ir būtinybe iš naujo įvertinti savo kūrybą. Atidžiai pažiūrėti į vienas kito problemas.

Per pastaruosius 2 metus, kai išleidome albumą „Vienas“, pasikeitė ir supantis pasaulis, politinė situacija, viskas ėmė kritiškėti, laisvas pasaulis ėmė tamsėti, pasimatė šalutiniai laisvės poveikiai. Visuotinis populizmo troškimas, Amerikos politika, – o juk tai vieta, kurioje gimė hiphopas. Išmokome sudėti mintis taip, kad kūryba taptų priminimu laikotarpio, kuriame gyvenome. Kūrybinis pareiškimas – svarbu yra būti su laiku, laike. Gal net kalbėti į ateitį? Mes visada norėjome kalbėti apie dalykus dar prieš visiems apie tai šnekant.

Mūsų pirmasis albumas „Odisėja 49“ skambėjo kaip gana eksperimentinis kūrinys. Elektronikos, džiazo ir hiphopo samplaika tuo metu Lietuvoje buvo labai neįprasta. Iki pat 2012 metų, kai „YouTube“ pirmas lietuviškas kūrinys (Domas ir Karuna – „Cukrus Citrinoje“) surinko milijoną peržiūrų, o išleistas buvo, jei neklystu, 2009 m. Ir dar hiphopo kūrinys! Keitėsi būdai, kur klausytojas muziką rasdavo ir kaip jos klausydavosi. Nagrinėdami šį pokytį rašėme albumą „Vienas“. Šio sezono „Toli–Gražu“ labai aiškiai užbaigė albumų trilogiją, apibrėžė interneto įtaką ir socialinių reiškinių ūmėjimą. Šie trys albumai labai gražiai atspindi viso dešimtmečio raidą, reikšmingus kultūrinius, informacinius ir politinius pokyčius.

O dabar, kol ateis natūralus poreikis įrašinėti albumą, su grupe nutarėme nekelti sau jokių ypatingų lūkesčių. Dabar galbūt kiekvieno asmeninių pareiškimų laikas, bet vis tiek visada būsime po viena vėliava.

Kaip neišsikvėpti? Reikia suvartoti daug turinio?

Aš esu įgijęs filtrą, kai man iškart aišku, apie ką visa tai, o jeigu neaišku – pažiūriu dar kelis kartus ir juntu, kad tai kažką suteikia. Jeigu iš pirmo karto viskas aišku, nežiūrėsi dar sykį. Niekam nelinkėčiau suvartoti toną turinio – verčiau lavinti savo skonį. Gali mėgti kokį nors ypač kvailą ir keistą dalyką, bet jeigu tau tai suteikia daug gerų patirčių – kodėl gi ne? Įkvėpimas ateina iš labai netikėtų vietų, o į jas drįsti įžengti ne iš karto, turi praeiti laiko. Su amžiumi išmoksti pasirinkti – tikslingai ieškai atsakymų į klausimus.

Geriausia yra išeiti iš komforto zonos ir į ją bei savo įpročius pažvelgti kritiškai. Buvau užkietėjęs melomanas, ypač repo, skirstydavau – real ir ne real. Ir apie 2000-uosius, įsigalėjus MTV stiliaus repo ir r&b formatui, ėmiau galvoti, kad man labai patinka tie beatai – laužyti, klubiniai, nors ant jų repuoja nesąmones. Mąsčiau, kad norėčiau padaryti kada nors tokį patį repą, kuris būtų pagavus, bet neštų žinutę. Praėjo dešimt metų, kol tai padariau. Naujausias mūsų albumas buvo senų idėjų ir minčių tąsa.

Kokio atlikėjo koncerto klausytis važiuotum į pasaulio kraštą?

Žinai, nustojau dievinti atlikėjus, nebesu pasiryžęs dėl jų padaryti viską. Mane atlikėjai tiesiog mažiau stebina – jaučiu, kad vidinis melomanas, fanboy’us mirė. Grupė „Outkast“ formavo mano platų, drąsų, estetiškai įdomų ir keistą muzikinį skonį. Anksčiau klausydavausi Kanye West ir siekdavau sužinoti, kaip padarytas kiekvienas kūrinys, po to ėmiau domėtis, kiek žmonių prisideda prie vieno jo kūrinio įgyvendinimo. Daugybė. Nuo to laiko ėmiau propaguoti komandinį kūrybinį procesą, idėjų realizavimą kartu ir keitimąsi jomis tarpusavyje. Taip pat esu susižavėjęs Katalonijos atlikėja Rosalía – mane žavi, kaip dirba jos komanda, kurianti flamenco persmelktą šiuolaikinę muziką. Norėčiau į jos gyvą pasirodymą. Iš tiesų dabar jaučiuosi esantis proceso, kelio, judėjimo, veiksmo, o ne konkretaus atlikėjo gerbėju.

Ir pabaigoje – saldainis. Trys gyvenimo patarimai iš Vaiperio lūpų.

Patyrimai?

Patarimai ir patyrimai.

Vienas patyrimas, per kurį suprantu savo natūralią prigimtį – kai buvau pirmą kartą nubaustas už netyčinį dalyką. Nuo vaikystės turiu tą lazy hand – netyčia kažką suplėšau, sulaužau, paimu kito žmogaus tušinuką. Mane nubaudė, nes suplėšiau nuolatinį autobuso bilietą, ir mus sugavo kontrolė. Tad patarimas – kuo anksčiau pastebėti šį momentą, savo neatidumą ar netyčinį neatsakingumą. Kartais taip galima sugadinti ir draugystę. Taigi, užuot vėliau atsiprašinėjus žmonių – geriau suvokti šį momentą ir išmokti jį kontroliuoti.

Kitas patarimas – irgi gal iš patyrimo? Bandyti kuo aiškiau suprasti savo kilmę, kultūrinį bagažą, kurį atsineši iš šeimos. Labai dažnai žmonės pripažinimo siekia tik todėl, kad jų gebėjimo nepripažino šeimoje. Šiuo atveju sau dažnai negali padėti – kartais reikia psichologo, kartais reikia gero draugo, kuris turi patirties, kartais reikia nebijoti išgirsti nuosprendį, kad štai – taip iš tiesų yra. Bet svarbu išsiaiškinti, iš kur tai atėję. O dažniausiai – iš šeimos, iš kurios būdamas jaunas bandai kuo greičiau pabėgti. Nepabėgsi – vidinis vaikas kažkada gyvenime išlįs, o jį turi mylėti ir gerbti tokį, koks yra.

O trečias? Hm... Išmokti klausyt. Ne, ne klausyt, o klausytis.

---